Kaip iš tikrųjų atrodytų Rusijos “pergalė

Geopolitika Nuomonė

Diskusijos visada buvo sutelktos į nerimą keliančias prognozes, o ne į tikruosius Maskvos ketinimus ir pajėgumus.

Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. gegužės 7 d. svetainėje Responsible Statecraft.

Mark Episkopos. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.


Nors Bideno administracijos politika Ukrainoje ir neturi nuoseklios strategijos, ji bent jau remiasi aiškiu pagrindiniu principu: Rusijai neturi būti leista laimėti Ukrainoje. Šiai nuostatai plačiai pritaria JAV sąjungininkai už Atlanto. “Turiu aiškų strateginį tikslą, – neseniai duotame interviu sakė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. “Rusija negali laimėti Ukrainoje.”

Tačiau net ir esant tokiai vieningai pozicijai, yra viena didelė musė ant plauko: nepakankamai rimtai svarstoma, kaip atrodytų Rusijos pergalė Ukrainoje. Vietoj to, diskusijose daugiausia dėmesio buvo skiriama nerimą keliančioms prognozėms, kurios daugiau užmaskuoja, nei atskleidžia Rusijos ketinimus ir pajėgumus. “Kas gali apsimesti, kad Rusija čia sustos? Koks bus kitų kaimyninių šalių, Moldovos, Rumunijos, Lenkijos, Lietuvos ir kitų, saugumas?” – sakė E. Macronas, pakartodamas nepagrįstą pasakojimą, kad galutinis Rusijos tikslas – pulti NATO valstybes.

Nors tiesa, kad Rusijos pergalė šiame kare iš esmės prieštarauja JAV interesams, atidžiau pažvelgus į galimus Maskvos galutinio žaidimo Ukrainoje scenarijus matyti, kad visiška pergalė – net jei ji ir būtų įmanoma – neatitinka Rusijos interesų ir Rusijos vadovybė tikriausiai jos nebesitiki ir nebenori.

Vakarų pareigūnų nuomone, Maskva gali laimėti šį karą paprasčiausiai įveikdama Ukrainos ginkluotąsias pajėgas (angl. AFU, Ukraine’s Armed Forces) mūšio lauke. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo pakankamai protingas kariaujančios valstybės karo tikslų aiškinimas, tačiau šis supaprastintas konflikto įrėminimas greitai sugriūva, jei jį panagrinėjame giliau.

Kas iš tikrųjų nutiktų, jei AFU linijos sugriūtų (nors ši perspektyva dar nėra neišvengiama, bet su kiekviena diena atrodo vis mažiau ir mažiau tolima) ir Rusijos pajėgos atsidurtų padėtyje, kurioje galėtų parklupdyti Ukrainą?

Net jei Ukrainos pajėgos bus galutinai sutriuškintos fronto linijose, tokių Ukrainos tvirtovių kaip Charkovas ir Zaporožė, jau nekalbant apie Kijevą ir Odesą, apgultis bus nepaprastai sunki. Mėnesius trukusios kovos dėl daug mažiau svarbių Mariupolio ir Bachmuto miestų yra nedidelė, bet vis dėlto sukrečianti šių apgulčių priešistorė.

Užimti visą Ukrainą Rusijai būtų nepaprastai brangu net trumpuoju laikotarpiu, nekalbant jau apie ilgesnį ar neterminuotą laikotarpį. Vakarai greičiausiai dėtų visas pastangas, kad padidintų šias išlaidas, finansuodami ir koordinuodami partizaninę veiklą visoje Ukrainoje, bet ypač šalies vakarinėje dalyje. Juk istorijoje yra nemažai precedentų, kaip Ukrainos sukilėlių armija, kuri po Antrojo pasaulinio karo pabaigos net penkerius metus priešinosi sovietų valdžiai.

Prieš Rusijos invaziją komentatoriai ragino Vakarų lyderius paversti šį konfliktą “Putino Afganistanu“, kuriame Ukrainos partizanai atliktų 1980-ųjų modžahedų kovotojų vaidmenį. Šie siūlymai buvo atmesti, nes Ukrainos vyriausybė iš tikrųjų nesugriuvo lemtingomis savaitėmis po invazijos, tačiau išlieka tiesa, kad bet koks Rusijos bandymas kontroliuoti visą Ukrainą greičiausiai sukeltų ilgalaikį sukilėlių pasipriešinimą ir dėl to patirtų siaubingų išlaidų.

Ukrainos žlugimas taip pat didina tiesioginio Rusijos ir Vakarų susidūrimo riziką. Nustačius de facto sieną tarp rytinės Lenkijos ir Rusijos okupuotos Vakarų Ukrainos, atsirastų pavojingas židinys, kuris, nesant reikšmingų dekonflikcijos kanalų, galėtų išsiveržti į ginkluotą karą NATO rytiniame flange.

Toks karas nebūtinai būtų netyčinis ir iš Vakarų pusės; visiškas Ukrainos žlugimas greičiausiai paskatintų Baltijos valstybes ir bent kelias didžiąsias Europos valstybes reikalauti tiesioginio Vakarų įsikišimo vietoje, nesvarbu, ar tai būtų NATO ekspedicinės pajėgos, ar iš atskirų NATO narių sudaryta norinčiųjų koalicija. E. Macronas atvirai ir ne kartą yra pareiškęs, kad Vakarai neturėtų atmesti tokios intervencijos; nors JAV ir Vokietija jo pasiūlymą griežtai atmetė, galima tikėtis, kad Europoje ir Jungtinėse Valstijose didės politinis spaudimas “kažką daryti”, kad Rusija būtų sustabdyta, jei Kijevo pralaimėjimas taps neišvengiamas.

Kremlius puikiai supranta, kad negali vienašališkai pasiekti savo karo tikslų, kad ir kaip gerai jam sektųsi mūšio lauke. Iš tiesų jo tikslai yra gerokai platesni už Ukrainos ribų, nors ir ne visai taip, kaip mano E. Macronas ir J. Bideno administracija. Nėra jokių įrodymų, kad Maskva ketina pradėti užkariavimo karus prieš Lenkiją, Baltijos šalis ar kitas NATO valstybes, tačiau ji neabejotinai siekia iš JAV ir jų sąjungininkių išsireikalauti daugybę strateginių nuolaidų tokiose srityse, kaip draudimas plėsti NATO į rytus ir pajėgų dislokavimo rytiniame NATO flange apribojimai.

Taigi karas, kurį Rusija kariauja Ukrainoje, yra Kremliaus didesnės prievartos strategijos prieš Vakarus įgaliotinis, nors visiškai neaišku, ar užkariavus Ukrainą Maskva priartės prie norimų nuolaidų. AFU žlugimas neabejotinai sukeltų paniką Vakarų sostinėse. Tačiau sunku suprasti, kaip ši panika galėtų virsti konkrečiu Bideno administracijos ir kitų Vakarų lyderių pasiryžimu sudaryti tokį didelį saugumo susitarimą, kokio siekia Maskva.

Tiesą sakant, atsižvelgiant į tai, kiek dabartinės Vakarų vyriausybės yra politiškai investavusios į Ukrainos karo veiksmus, yra tikimybė, kad Ukrainos žlugimas gali sukelti priešingą reakciją ir dar labiau sumažinti Vakarų lyderių norą pradėti esmines derybas su Maskva.

Paprastai tariant, Rusija mažai ką gali laimėti ir daug prarasti “laimėdama” Ukrainoje, jei laimėjimas reiškia visos šalies okupaciją. Vietoj to Rusija siekia išnaudoti savo didėjantį pranašumą kaip svertą deryboms su Vakarais. Atsižvelgdamas į šias sąlygas, Kremlius jau anksčiau užsiminė apie demilitarizuotų buferinių zonų, kurių nekontroliuotų Rusija, sukūrimą Ukrainoje.

Nepaisant to, kas įvyks mūšio lauke artimiausiomis savaitėmis ir mėnesiais, Maskva pradėjo tai, ko negali vienašališkai užbaigti. Tai suteikia JAV didžiulę prigimtinę įtaką formuojant karo baigties kontūrus – Vašingtonas ir jo sąjungininkai turėtų ja pasinaudoti dabar, kad šis karas būtų užbaigtas geriausiomis įmanomomis sąlygomis tiek Vakarams, tiek Ukrainai.



Markas Episkoposas yra Eurazijos tyrimų bendradarbis Kvinčio atsakingos valstybės kūrimo institute. Jis taip pat yra Marymonto universiteto istorijos profesoriaus adjunktas. M. Episkoposas yra Amerikos universiteto istorijos mokslų daktaras ir Bostono universiteto tarptautinių santykių magistras.

Šis tekstas pasirodė 2024 m. gegužės 7 d. pavadinimu “What a Russian ‘victory’ would actually look like” svetainėje Responsible Statecraft.

Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.

Nuotrauka: screenshot

Schreibe einen Kommentar

Deine E-Mail-Adresse wird nicht veröffentlicht. Erforderliche Felder sind mit * markiert

Diese Website verwendet Akismet, um Spam zu reduzieren. Erfahre mehr darüber, wie deine Kommentardaten verarbeitet werden.