Nuo vienos ideologijos išsivadavome, apgynėme savo laisvę. Bet dabar ateina naujos ideologinės kolonizacijos, vykdomos ne su tankais, bet su pseudomoksliniais argumentais, užsakomąja ideologine propaganda spaudoje, bei valstybės institucijų daromu spaudimu, laikas.
Popiežius Pranciškus yra nukalęs ideologinės kolonizacijos terminą. Pasak popiežiaus, ideologinė kolonizacija siekia suvilioti, priversti tikėti idėja, neatitinkančia objektyvios tiesos ir realybės. Taip kolonizuojami žmonių protai. Šiandien tokią ideologinę kolonizaciją matome, kai Rusijos žmonės verčiami tikėti, kad vykstantis karas yra teisingas.
Tačiau ideologinė kolonizacija vyksta ir laisvuose Vakaruose. Ji išreiškiama gender ideologijos terminu. Ši ideologija tvirtina, kad visuomenė ir kultūra primeta lyčių vaidmenis vyrams ir moterims, ir tie vaidmenys niekaip nesusiję su biologiniais skirtumais tarp lyčių.
Iš to kyla tiek įsitikinimas, kad lytį galima pakeisti, tiek tai, kad ji apskritai niekaip nesusijusi su biologine žmogaus tikrove (ji yra pasirenkama).
Tokia samprata remiasi Stambulo konvencija, kurioje nurodoma, jog asmenys negali būti diskriminuojami dėl lyties raiškos ir lyties tapatybės, o taip pat Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa, kurioje siekiama vaikus mokinti apie teisę rinktis lytinį tapatumą.
„Lytinis tapatumas“ tarptautinėje terminijoje angliškai įvardijamas kaip „gender identity“, LGBTQ+ įtraukties vadovėliuose reiškia „asmeninį ir vidinį jautimąsi vyru, moterimi arba kuo nors kitu.“
Jei Stambulo konvenciją, sutelkus nevyriausybinių organizacijų jėgas, ir mobilizavus visuomenę, pavyko atremti, tai Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa buvo priimta ir įgyvendinama Lietuvos mokyklose.
Kol kas Lietuvoje vadinti Šarūne norinčiu būti Arūną Šarūne spaudžia tik „minkštasis įstatymas“, tačiau jei įsigalėtų Stambulo konvencija, įstatymas taptu kietu. Mokinys, nesutinkantis Arūno asmenyje matyti Šarūnę ir taip jį vadinti, susilauktų teisinių sankcijų. Arba jo tėvai. Todėl šią ideologinę programos dalį yra būtina atšaukti, o Stambulo konvencijos – nepriimti.
Ideologinė kolonizacija netoleruoja nuomonės, kuri neatitinka jos įsivaizduojamos realybės, o ją kritikuojančius ar paprasčiausiai kitaip manančius siekia užčiaupti. Jau dabar tam yra pasitelkiama valstybės institucinė galia. Rengimo šeimai asociacija buvo persekiojama už mintį, jog lyties tapatumo sutrikimą gali lemti socialiniai tinklai. VDU profesorė Birutė Obelenienė, buvo nušalinta nuo Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos mokytojų rengimo, nes pateikė neideologizuotu požiūriu paremtą poziciją apie žmogaus lytiškumo samptrata. Su psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku yra siekiama susidoroti už mintį, jog galima homoseksualaus potraukio psichoterapinė įveika ir tokias psichoterapijos paslaugas to norintiems galima teikti.
Visais šiais atvejais asmenys ir institucijos buvo persekiojami dėl kažkokių asmeninių savo savybių ar trūkumų, bet dėl jų turimos ir propaguojamos pasaulėžiūros. Siekis ją išstumti iš viešos erdvės, o už jos raišką bausti yra Herberto Marcuse skelbtos represyvios tolerancijos idėjos pritaikymas praktikoje.
Neomarksistas Marcuse rašė, jog siekiant ideologinio pokyčio nepakanka tik užtikrinti, jog visuomenėje bus tolerancija įvairioms nuomonėms, nes kiti ir toliau manys taip, kaip jie mano. Taigi, iš esmės niekas nesikeis, revoliucija neįvyks. Todėl jis skelbė kovą prieš tolerancijos ideologiją, kuri ji jo nuomone iš tikrųjų skatina ir stiprina nelygybės ir diskriminacijos status quo išsaugojimą. Vienintelė teisinga taktika lygybei pasiekti – tai priversti kitus visuomenės narius tikėti arba kalbėti taip, kaip yra “teisinga”. O jei negalima priversti – tada reikia nutildyti. Tam ir yra išrastas neapykantos kalbos užkardymo mechanizmas.
Jei norime, kad mūsų visuomenė nevirstų Dž.Orvelo “1982” antrąja versija, yra gyvybiškai svarbu užtikrinti asmens sąžinės ir įsitikinimų laisvę. Teisę tikėti savo akimis, kad Arūnas yra vyras, o ne moteris, abejonę moksliniais “įrodymais”, kad yra galima berniuką užauginti mergaite, nesutikimą su tuo, jog vyras ir vyras yra šeima, reikės apginti būsimame Seime.
Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.
Ramūnas Aušrotas yra politikas, partijos Nacionalinio susivienijimo narys, priklausantis partijos vadovybei – valdybai. Taip pat reiškiasi kaip publicistas, tinklaraštininkas, visuomenės procesų analitikas, teisininkas pagal išsilavinimą ir kino kritikas pagal pašaukimą. Krikščioniško kino klubo įkūrėjas, laidos apie kiną „Kitas kadras“ radijo stotyje XFM vedėjas.
Vaizdas: Pixabay
