1 dalis: Kaip Europoje nuosekliai įtvirtinamas proangloamerikietiškas istorijos supratimas.
Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. gruodžio 20 d. svetainėje apolut.
Wolfgang Effenberger komentaras. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
“2005 m. įkurtas Europos atminties ir solidarumo tinklas skatina dialogą apie XX a. Europos istoriją rengdamas tokius projektus kaip konferencijos, seminarai, ekskursijos ir parodos” (1) – taip rašoma interneto svetainėje. Monumentali paroda po atviru dangumi (9,45 m x 9,45 m x 9,30 m) „Po Didžiojo karo.Naujoji Europa 1918-1923 m. „ (After the Great War. The New Europe 1918-1923) —-bendras tūris – 831 kubinis metras. 341 kvadratiniame metre iš daugiau kaip 200 archyvinės ir multimedijos medžiagos (nuotraukų, žemėlapių ir filmų) per penkerius metus truksiančio tarptautinio turo metu turėjo būti perteiktas kompleksiškas, bet nuoseklus naujosios Europos vaizdas.
Monumentali ekspozicija po atviru dangumi, Bad Ischl, 2024 m. rugpjūčio 19 d. (nuotrauka: Wolfgang Effenberger)
Šios tarptautinės parodos koncepciją parengė aukšto lygio tarptautinė mokslininkų komanda. Net ir be tiesioginės JAV ir Didžiosios Britanijos pagalbos dominuojantiems istorikams iš Lenkijos ir Čekijos pavyko sukurti parodą, kuri sklandžiai įsilieja ir tęsia propagandą prasidėjusią nuo 1914 m. rugpjūčio mėn.
Pagrindinis kilnojamosios parodos tikslas įvardijamas taip: „Iliustruoti politinių pokyčių mastą ir jų poveikį dabartinei politikai bei parodyti skirtingas nacionalines atmintis.“ (2)
Bendras parodos po atviru dangumi „Po Didžiojo karo“ tikslas – kad lankytojai daugiau sužinotų apie Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918 m.) sukeltus pokyčius. Taip pat siekiama atsakyti į klausimą: Kaip pasikeitė Europos žemynas?
Pirmasis pasaulinis karas – „didis karas“?
Anot istorijos, dominuojantys valdovai vykdė didžius karus: Aleksandras Didysis, Frydrichas Didysis, Jekaterina Didžioji ir Petras Didysis. JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas taip pat įamžino save kaip didį vadą per Delavero upę rytinėje JAV dalyje.
Visi karai ir revoliucijos tarnavo tik nedidelio elito interesams. Jie mažai prisidėjo prie žmonijos vystymosi. Masės mokėjo vis dar labai aktualia valiuta – krauju.
Smurtas visada gimdo naują ir dar žiauresnį smurtą. Tam, kad žmones būtų galima vėl ir vėl išnaudoti, reikėjo sukurti naratyvą, kuris sukurtų šių karų būtinybės sampratą. Būdvardis “didis” karams atima jų siaubą ir leidžia išblėsti atminimui apie nesibaigiančias kančias. Pirmasis pasaulinis karas neabejotinai buvo didžiausia iki šiol įvykusi tragedija pagal žuvusiųjų kalnus, jame dalyvavusių tautų skaičių ir patirtą skriaudą nukentėjusiems žmonėms. Jame pramoninėmis priemonėmis sukelti žiaurumai, nusinešę apie devynis milijonus karių gyvybių, tapo dar neregėto masto regimybe. Todėl Pirmasis pasaulinis karas dar vadinamas „pirmine XX a. katastrofa“.
Šis taiklus apibūdinimas siekia JAV istoriko ir diplomato Georgo F. Kennano, kuris 1979 m. Pirmąjį pasaulinį karą įvardijo kaip
„...the great seminal catastrophe of this century“ (liet. didžioji šio šimtmečio katastrofa)(3).
Šiai katastrofai buvo kryptingai pasirinktas kursas
1895 m. jaunas Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Edwardas Grey’us pareiškė: „Bijau, kad anksčiau ar vėliau mums teks kariauti, nebent žemyno galingieji susipriešins Europoje, tačiau mes turime gerą kortą, ir manau, kad drąsus ir sumanus užsienio reikalų ministras galėtų ištraukti Rusiją iš mūsų aktyvių priešų skaičiaus, nepakenkdamas labai svarbiems Didžiosios Britanijos interesams“. (4) Artėjant Pirmajam pasauliniam karui Grey pasirodė esąs pakankamai drąsus ir sumanus užsienio reikalų ministras. 1914 m. kovo 28 d. jis su pasitenkinimu pažymėjo:
“Po kelių savaičių prasidės pasaulinis karas.Anglijai tai reiškia trokštamą išeitį iš vidaus sunkumų [neramumai Airijoje ir bankų krizė, V. E.]“. (5)
Prancūzijoje 1914 m. liepos 30 d. socialistas Jeanas Jaurèsas išsakė panašias mintis: „Čia, Prancūzijoje, mes visomis prievartos priemonėmis dirbame dėl karo, kuris turi būti kariaujamas, kad būtų patenkinti šlykštūs geiduliai, ir dėl to, kad Paryžiaus ir Londono biržos spekuliavo Sankt Peterburge… Prancūzijos vyriausybė gali neleisti Rusijai kariauti, tačiau karas, kuris jau seniai kurstomas, ir yra tikrasis siekis.“ (6)
1914 m. rugpjūčio 4 d. 23.30 val. vokiečių ambasadoriui Londone buvo įteikta Didžiosios Britanijos karo deklaracija. O ankstyvą rugpjūčio 5 d. rytą Didžiosios Britanijos karinis jūrų laivynas pakėlė vokiečių Atlanto kabelį prie Emdeno ir nukirpo ilgą jo atkarpą. Taip pat 1914 m. rugpjūčio 5 d. rytą laikraštis „New York Times“ (NYT) išspausdino antraštę:
“England Declares War On Germany – 17,000 000 Men Engaged In Great War Of Eight Nations”. (liet. Anglija skelbia karą Vokietijai – 17 000 000 vyrų įsitraukė į didįjį aštuonių tautų karą).
Tame pačiame numeryje „New York Times“ išspausdino anglų rašytojo ir sociologo H. G. Wellso skiltį, kurioje jis sveikino Didžiosios Britanijos įsitraukimą į karą: “Šis trypimas ir dundėjimas Europos širdyje, kuris jau keturiasdešimt metų kausto civilizaciją ir temdo žmonijos viltis, sudavė neišvengiamą smūgį. Niekada nebuvo tokio teisingo karo kaip šis prieš Vokietiją.Karinis rezultatas [V. E.] bus daugiau ar mažiau galutinai nuspręstas per artimiausius du ar tris mėnesius.Manau, kad tuo metu Vokietijos imperializmas bus jau sunaikintas, ir bus galima numatyti Europos istorijos ginklavimosi etapo pabaigą.Rusija bus per daug išsekusi tolesniems „nuotykiams“. Sužlugdyta Vokietija bus revoliucinga.Dabar ištrauktas taikos kardas“. (7)
Po 51 kančios mėnesius trukusio karo lapkričio pradžioje Vokietijoje kilo revoliucija. Lapkričio 8 d. – vos prasidėjus deryboms dėl paliaubų – Kurto Eisnerio vadovaujama revoliucija triumfavo Bavarijoje, o po dienos – Berlyne.
Lapkričio 10 d. prancūzų leitenantas Desgrangesas, Vokietijoje dirbęs žvalgybos karininku, su pasitenkinimu pranešė savo viršininkui generolui Boucabeille’ui: „Šiuo metu vykstantys įvykiai įrodo, kad buvome teisūs.Vokietijos revoliucija prasidėjo tuo metu, kokį mes numatėme…Ši revoliucija kyla iš žmonių, kuriuos mes pažįstame, ir, kaip ir prognozavome, ji pereis į kraštutinumus“. (8)
Kai 1918 m. lapkričio 11 d. netrukus po penktos valandos ryto paliaubų sutartis buvo pateikta Erzbergeriui pasirašyti Compiègne miške, amerikiečių puolimo linijos pasiekė Sedaną. Po šešių valandų mūšis baigėsi.
Vilsonas pasiekė savo tikslą. Jis sėkmingai užlaikė vokiečius, kurie jau daugiau nei mėnesį buvo pasirengę taikai. Austrija-Vengrija žlugo, o Vokietija skendėjo revoliucijos šėlsme. (9)
JAV agentas George’as D. Herronas, nuo 1917 m. dirbęs Šveicarijoje, lapkričio 17 d. paragino Eisnerį,
“žengti pirmuosius žingsnius, kad būtų visiškai ir atvirai pripažinta Vokietijos vyriausybės kaltė ir nusižengimai karo pradžioje bei karo žiaurumai.Tokio veiksmo moralinis poveikis būtų milžiniškas ir lemiamas”(10).
1918 m. lapkričio 23 d. Eisneris nedelsdamas pateikė „sutrumpintus Bavarijos legato pranešimus apie karo pradžią“(11) , kad įrodytų Vokietijos kaltę, lakoniškai nurodoma Friedricho-Eberto fondo internetinėje bibliotekoje. „Sutrumpinta“ yra absoliutus eufemizmas. Eisneris taip suklastojo slaptojo tarėjo v. Schöno pirminę ataskaitą savo vadinamajam „atskleidimui“, kad atrodytų, jog Vokietija norėjo karo. Vestminsterio laikraštis pašaipiai dėkojo „ponui Eisneriui“ už jo sąžiningumą; laikraštis „Morning Post“ netgi pripažino Eisnerio atskleidimuose tikslų kaltės klausimo atskleidimą ir pareikalavo patraukti nusikaltimo vykdytojus atsakomybėn.
Pasak lordo Ponsonbio, Eisnerio apkarpymai sudarė įspūdį, kad Vokietijos vyriausybė norėjo pradėti pasaulinį karą. Dėl šio incidento buvo pradėtas teismo procesas. Dvylika užsienio ekspertų ištyrė dokumentą ir visi priėjo prie išvados, „kad tai klastotė“(12).
Tai pareiškė ir Paryžiaus profesorius M. Edouardas Dujardinas:
„Mano nuomone, tekstas, kurį paskelbė ‚Bayerische Staatszeitung‘, yra viena akivaizdžiausių ir niekingiausių klastočių istorijoje“(13).
Iš viso teksto aiškiai matyti, kad Vokietijos vyriausybė tikėjosi daugiausia lokalaus karo tarp Austrijos ir Serbijos. Natūralu, kad naivus Eisnerio apskaičiavimas dėl nugalėtojų jėgų geranoriškumo visur sulaukė aršaus pasipriešinimo. Tik keli kairiajam sparnui priklausantys vokiečių-žydų intelektualai(14) palankiai vertino pralaimėjimą kare kaip radikalaus socialinio perversmo būtiną sąlygą. Kita vertus, dauguma žydų tautiečių buvo įsitikinę kaizerio ketinimais siekti taikos. Žydų mėnesinio žurnalo Jeschurun redaktoriui Josephui Wohlgemuthui karo pabaigoje tai buvo aišku: „Mes vis dar neabejojame dėl Vokietijos bylos teisingumo prasidėjus karui“(15).
Šie faktai ir aiški Vokietijos imperijoje gyvenančių žydų pozicija Vokietijos kaizerio Vilhelmo II naudai bei jų įsipareigojimas Vokietijos pusėje parodoje buvo visiškai praleisti.
Charles’is de Gaulle’is ir Winstonas Churchillis Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose įžvelgė naują Trisdešimties metų karą – tai dar labiau priartina prie 20 a. pirmosios pusės įvykių.
Savo trilogijai apie Pirmąjį pasaulinį karą, išleistai 2018/2019 m., skyriau pavadinimą: „Europos pražūtis 14/18“. Ši katastrofa tebeturi atgarsių ir šiandien. Galiausiai Pirmasis pasaulinis karas turėjo tik pralaimėtojus: pirmiausia Vokietiją, bet taip pat Rusiją, Prancūziją, Austriją-Vengriją ir net Angliją. Tik JAV liko nuošalyje. Tačiau kaip visada, naudos gavėjai buvo “pinigų valdytojai “, o kartu ir “mirties pirkliai”.
Per diplomatines intrigas Europa buvo įstumta į “pirminę XX a. katastrofą”. Vienas iš tikslų buvo panaikinti valdančiąsias dinastijas, ir tai buvo pasiekta. Šiandien kėsinamasi į nacionalines valstybes, nes jos, kaip teisinės valstybės garantai, trukdo siekti trokštamos unipolinės pasaulio tvarkos. Tik šiame kontekste galima išties suprasti pastarųjų dešimtmečių geopolitinius įvykius.
Pirmasis pasaulinis karas taip pat ne kartą buvo apibūdintas kaip “cezūra”, kaip “atsisveikinimas” su iš esmės stabilia 1871-1914 m. Europos taikos tvarka ir kaip “kraštutinumų amžiaus”, kuriam būdingas bolševizmas ir fašizmas bei dar kruvinesnis Antrasis pasaulinis karas, pradžia(16).
Paroda po atviru dangumi “After the Great War.New Europe 1918-1923″ siekiama parodyti politinius, socialinius, ekonominius ir kultūrinius pokyčius 1918-1923 m. iš XXI a. pradžios perspektyvos. Tai mažų mažiausiai sąžininga ir nepalieka iliuzijų, kad šia paroda siekta išsiaiškinti to meto didžiųjų valstybių geopolitinius motyvus, privedusius prie Pirmojo pasaulinio karo. Geopolitinius motyvus, kurie tebedaro poveikį ir šiandien ir galėtų padėti suprasti dabartinę situaciją. Tai neišvengiamai paskatintų kritiškiau vertinti Didžiosios Britanijos ir JAV ketinimus, o tai, tikėtina, turėtų lemtingų pasekmių. Parodos organizatorių iškeltas klausimas
„Ar prieš šimtmetį vykę įvykiai gali turėti paralelių su šiandienine pasauline situacija?“
daugiau nei fariziejiškas.
Nuo pat karo prieš pasaulinę galiūnę Ispaniją, kai karo veiksmai vyko Kuboje ir Filipinuose („tramplinas“ į Aziją), JAV dėl geopolitinių priežasčių netiesiogiai ar tiesiogiai dalyvavo visose pasaulio konfliktų zonose. Jau antikos laikais jūrinės valstybės siekė dominuoti priešingoje pusėje esančiose pakrantėse. Pentagono strategai, dalyvaudami Pirmajame pasauliniame kare, tikėjosi užsitikrinti priešakinį placdarmą Europoje.
Minėtoje parodoje po atviru dangumi būtinybė JAV įsitraukti į karą prieš Vokietiją 1917 m. balandžio 6 d. lakoniškai pagrindžiama neribotu Vokietijos povandeniniu karu. Tokį vienpusišką pagrindimą galima rasti milijoniniuose H. G. Wellso 435 puslapių propagandinio veikalo „Mūsų pasaulio istorija“ (The History of Our World), išleisto 1948 m., egzemplioriuose:
„Amerikiečiai dar tik pradėjo ieškoti amerikietiško pasaulio problemų sprendimo, kai Vokietijos povandeninis karas įtraukė juos į karą prieš Vokietiją nusistačiusių sąjungininkų pusėje“(17).
Tačiau povandeninių laivų karas buvo atsakas į Didžiosios Britanijos vykdytą Vokietijos blokadą, kuri pažeidė tarptautinę teisę. Blokadą, kurią Didžiosios Britanijos Nacionalinės gynybos komitetas kruopščiai planavo jau nuo 1908 metų. Šiuo klausimu JAV susilaikė nuo bet kokių pareiškimų.
Praėjus vienai dienai po Woodrow Wilsono pažado laikytis neutralumo, 1914 m. rugpjūčio 19 d., Didžioji Britanija, pažeisdama tarptautinę teisę, be didesnio JAV protesto pradėjo Vokietijos jūrų blokadą. Šia blokada buvo siekiama izoliuoti ir ekonomiškai uždusinti Vokietiją. Pasak oficialaus Karališkojo laivyno istoriko sero Juliano Corbetto, šią blokadą nuo 1908 m. planavo lordas Hankey Imperijos gynybos komitete (CID) ir „… detalės buvo tokios tvarkingai išbaigtos, kad mūsų istorijoje nėra analogų“(18).
Tiesą sakant, ir šiandien beveik nežinoma, „…kaip ir kodėl keliolika pirmaujančių JAV investicinių bankininkų nuo pat pradžių neteisėtais karo veiksmais rėmė Didžiąją Britaniją“. 1912 m. pabaigoje išrinkus bebaimį JAV prezidentą ir 1913 m. įkūrus FED (neribotos apimties skolos vertybiniai popieriai), sprendimas dėl karo buvo priimtas(19).
Pasauliniame eucharistiniame kongrese Lurde (1914 m. liepos 25-26 d.) Niujorko arkivyskupas kardinolas Murphy Farley pateikė vizionierišką raidos aiškinimą:
“Rengiamas karas bus tarptautinio kapitalo ir valdančiųjų dinastijų kova. Kapitalas nenori, kad kas nors būtų viršesnis už jį, jis nežino nei Dievo, nei Viešpaties ir nori, kad visos valstybės būtų valdomos kaip stambus bankų verslas. Jų pelnas turi tapti vieninteliu principu, kuriuo vadovautųsi valdantieji. Tik verslas ir nieko daugiau”(20).
Kai 1918 m. spalio 3 d. naujoji Vokietijos imperijos vyriausybė, vadovaujama Maxo von Badeno, paprašė JAV prezidento Woodrow Wilsono sudaryti paliaubas remiantis jo garsiuoju 14 punktų planu, kapitalas – šiuo atveju Londono City ir Wall Street – sėkmingai įgyvendino savo ilgalaikio planavimo ir geopolitinius tikslus (kuriuos 1904 m. suformulavo britų geografas Helfordas Mackinderis ir kurie tebėra aktualūs ir šiandien).
Parodos tekstas apie Wilsono keturiolikos punktų programą:
“1918 m. sausio 8 d. JAV prezidentas Woodrow Wilsonas paskelbė deklaraciją, kuri tapo žinoma kaip “Keturiolikos punktų programa”.Joje jis išdėstė savo idėjas dėl naujos pasaulio tvarkos pasibaigus karui.Jo pasiūlymai apėmė derybas dėl taikos sudarymo, tarptautinį nusiginklavimą, tarptautinės organizacijos, pavadintos Tautų Lyga, sukūrimą, Centrinių valstybių pasitraukimą iš okupuotų teritorijų, Lenkijos valstybės sukūrimą, reformuotos Austrijos-Vengrijos tolesnį egzistavimą ir naujas sienas, grindžiamas tautų apsisprendimo teise.”
Keturiolikos punktųsąrašas pagal 1974 m. 24 tomų Brockhauso enciklopediją (21):
Slaptosios diplomatijos panaikinimas
Laisva laivyba taikos ir karo metu
Prekybos kliūčių ir nelygybės panaikinimas
Nusiginklavimas
Nešališkas visų kolonijinių pretenzijų sprendimas
Visų Centrinių valstybių okupuotų Rusijos teritorijų atlaisvinimas
Belgijos atkūrimas
Prancūzijos okupuotų teritorijų atlaisvinimas ir Elzaso-Lotaringijos grąžinimas Prancūzijai
Įterpta W.E.: Westfalijos taikos sutartimi Prancūzijai atiteko buvusios Habsburgų vokiškai kalbančios teritorijos Elzase. 1631 m. sausio 23 d. kardinolas Richelieu Liudviko XIII vardu pasirašė sąjungos sutartį su Švedijos karaliumi Gustavu Adolfu Bėrvalde prieš Šventąją vokiečių tautos Romos imperiją. Prancūzija įsipareigojo finansuoti švedų kariuomenę iki konflikto pabaigos su sąlyga, kad po karo Elzaso vyskupijos atiteks Prancūzijai. Švedija į Vokietijos žemes pasiuntė 6 000 riterių ir 30 000 pėstininkų. Iki tol Elzasas ir Lotaringija buvo išvengusios Trisdešimties metų karo (1618-1648 m.)(22).
XVII a. antrojoje pusėje Liudviko XIV valdoma Prancūzija ginklu palaipsniui aneksavo didžiąją dalį teritorijos, kuri vėliau tapo Reicho kraštu. Strasbūrą 1681 m. užėmė Liudviko XIV kariuomenė.
1650 m. nusiaubtas Elzasas, kuris buvo pralaimėjusiųjų pusėje, turėjo prisidėti prie Prancūzijos karo skolos švedams, kuri siekė penkis milijonus riksdalų, grąžinimo(23).
9. Italijos sienų koregavimas pagal aiškiai atpažįstamas valstybių sienas
Įterpta W.E.: 1915 m. balandžio 26 d. Londono slaptoje sutartyje su Italija buvo pažadėtas vokiečiakalbis Pietų Tirolis kaip grobis perėjus į Antantės pusę. Nuo 1918 m. lapkričio 11 d. jis priklauso Italijai. Pietų tiroliečiams buvo atimta apsisprendimo teisė. Slaptą sutartį Rusijos revoliucijos proga paviešino bolševikai.
10. Autonominė Austrijos-Vengrijos tautų raida
11. Centrinių valstybių įpaireigojimas atlaisvinti Rumuniją, Serbiją (su išėjimu prie jūros) ir Juodkalnijos bei jų restitucija
12. Autonominė Osmanų imperijos tautų vystymasis ir Dardanelų sąsiaurio atidarymas
13. Nepriklausomos Lenkijos valstybės, apimančios visas teritorijas, kuriose neabejotinai gyvena lenkai, ir turinčios laisvą priėjimą prie jūros, sukūrimas.
Įterpta W.E.: Jau Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Vokietijos imperatorius Wilhelmas II priėmė sprendimą, kad taikos sutarties atveju užkariauta Lenkijos Kongreso teritorija nebus grąžinta Rusijai, bet bus sukurta Lenkijos valstybė, glaudžiai susijusi su Prūsijos karalyste. Ši Lenkijos regentinė karalystė Pirmojo pasaulinio karo metais nuo 1916 m. lapkričio 5 d. iki 1918 m. lapkričio 29 d. egzistavo Vyslos žemės, arba Kongresinės Lenkijos, provincijos teritorijoje, kuri nuo 1815 m. Vienos kongreso priklausė Rusijos imperijai ir buvo kontroliuojama Centrinių valstybių. Nuo 1918 m. lapkričio 29 d. ją pakeitė Antroji Lenkijos Respublika. 1919 m. sausio mėn. po „Kongresinės Lenkijos“ ir Vakarų Galicijos Lenkijos kariniai daliniai užėmė didžiąją dalį Poznanės vaivadijos, o pavasarį – Rytų Galiciją ir šiaurės rytinius rajonus iki Vilniaus(24).
Lenkijai galiausiai atiteko beveik visa Poznanė ir 70 proc. vakarų Prūsijos (vadinamasis koridorius), taip pat rytinė Aukštutinės Silezijos dalis su Katovicais ir Königshütte, nors 1921 m. 60 proc. Aukštutinės Silezijos gyventojų balsavo už pasilikimą su Vokietija. Pietinės Rytų Prūsijos ir Vakarų Prūsijos plebiscito teritorijų dalys liko Vokietijai. Ten 1920 m. už Lenkiją balsavo tik 2,2 ir 7,6 proc. balsavimo teisę turinčių gyventojų. Gdansko paskelbimas „laisvuoju miestu“ Tautų Lygos protektorate dar labiau įtempė Vokietijos ir Lenkijos santykius(25).
1918 m. sausio mėn. savo „14 punktų“ programoje JAV prezidentas Woodrow Wilsonas pareikalavo, kad Lenkija turėtų „laisvą ir saugią“ prieigą prie jūros, o lenkų nacionalistai tai interpretavo taip, kad Vokietijos pralaimėjimo atveju Gdanskas, kuriame daugiausia gyveno vokiečiai, taptų Lenkijos miestu. Tam nepritarė ne tik buržuazinės partijos, bet ir Gdansko darbininkų ir kareivių taryba, kuri 1919 m. sausio pradžioje prisijungė prie raginimo sudaryti Vakarų Prūsijos provincijos pasienio apsaugą(26). 1919 m. kovo 23 d. ir balandžio 25 d. įvyko dvi didelės demonstracijos, kuriose dalyvavo atitinkamai 70 000 ir 80 000 dalyvių ir kurios buvo nukreiptos prieš Gdansko inkorporavimą į naująją Lenkijos valstybę.
14. Visuotinė visų tautų sąjunga siekiant abipusiškai garantuoti politinę nepriklausomybę ir teritorijos neliečiamybę (tikslas: Tautų Lyga)
Lygiai per penktąsias Sarajevo nužudymo metines Vokietijos atstovai Versalyje turėjo pasirašyti taikos sutartį.
231 straipsnio “VIII dalis.Reparacijos”, Vokietija privalėjo pripažinti savo išimtinę atsakomybę:
„Sąjungininkų ir asocijuotosios vyriausybės pareiškia, o Vokietija pripažįsta, kad Vokietija ir jos sąjungininkės yra atsakingos kaip kaltininkės už visus nuostolius ir žalą, kurią patyrė sąjungininkų ir asocijuotosios vyriausybės ir jų piliečiai dėl karo, kurį joms primetė Vokietijos ir jos sąjungininkių agresija“(27) .
Vargu ar šis reikalavimas galėjo pradėti stabilų taikos etapą: po 20 metų Europa buvo įtraukta į dar nežmoniškesnį karą. Jau 1941 m. generolas de Golis radijo kalboje kalbėjo apie antrą 30 metų trunkantį karą, o 1944 m. Churchillis išreiškė panašias mintis. Pasak generolo de Golio, šis pasaulinis karas buvo antrojo 30 metų karo dalis. Wolfgangas Effenbergeris šia tema parašė knygą “Europos pražūtis –pinigųmeistraisiekia pasaulinės valdžios “, kurios išvada:
“Pirmasis pasaulinis karas galiausiai žinojo tik pralaimėtojus: pirmiausia tai buvo Vokietija, bet taip pat Rusija, Prancūzija, Austrija-Vengrija ir net Anglija.Tik JAV liko nuošalyje.Tačiau pelną, kaip visada, gavo pinigų valdovai – „mirties pirkliai“.Per diplomatines intrigas Europa buvo įstumta į „pirminę XX a. katastrofą“.Vienas iš tikslų buvo panaikinti valdančiąsias dinastijas, ir tai buvo pasiekta.Šiandien kėsinamasi į nacionalines valstybes, nes jos, kaip teisinės valstybės garantai, trukdo siekti trokštamos vienpolės pasaulio tvarkos. Tik šiame fone galima iš tikrųjų suprasti pastarųjų dešimtmečių geopolitinius įvykius“.
Abu karai buvo reikalingi tam, kad JAV karinės jūrų pajėgos įgytų priešingos pakrantės, šiuo atveju Atlanto ir Ramiojo vandenyno pakrantės, prieigas, kaip reikalauja visų jūrinių valstybių instinktas.
Kai 1934 m. JAV ėmė sklisti naujo karo baimė – nepaisant Naujojo kurso, ekonomika stagnavo, buvo kuriami nauji karo planai („ Rainbow“) – susirūpinę Kongreso nariai norėjo ištirti, kokie interesai lėmė 1917 m. įsitraukimą į karą.
Tuo tikslu buvo įsteigtas Senato amunicijos tyrimo komitetas, vadovaujamas senatoriaus Geraldo P. Nye, žinomas kaip Nye komitetas. Per 93 posėdžius buvo apklausta 200 liudytojų, tarp jų bankininkas ir verslininkas J. P. Morganas jaunesnysis ir Pierre’as S. du Pontas, ginklų pramonės magnatas, kurio pelnas, palyginti su prieškario metais, padidėjo beveik 1 000 proc. Po dvejus metus trukusio tyrimo komitetui pavyko įtikinamai įrodyti, kad bankininkai ir ginklų pramonininkai ne tik nustatinėjo kainas prieš karą ir jo metu, bet ir darė didelę įtaką JAV užsienio politikai, „įklampindami“ šalį į karą, kad apsaugotų obligacijas ir sukeltų ginklavimosi bumą. Jame taip pat buvo rašoma, kad 1917 m. balandį, kai JAV įsitraukė į karą, Didžioji Britanija iš Wall Street gavo 85 kartus daugiau paskolų nei Vokietijos Reichas. Komiteto finansavimas buvo nutrauktas 1936 m. pradžioje, kai Nye apkaltino mirusį prezidentą Woodrow Wilsoną, kad šis nuslėpė nuo Kongreso informaciją apie planuojamą paskelbti karą. Pasiūlymas nacionalizuoti ginklų pramonę buvo atmestas. Vėliau Nye išleido dokumentą pavadinimu „The Next War“ („Sekantis karas“), kuriame ciniškai užsiminė apie „the old goddess ofdemocracy trick ‚ (‘senądemokratijos deivės triuką “), kuriuo Japonija galėtų būti pasinaudota siekiant įvilioti JAV į Antrąjį pasaulinį karą. Matyt, buvo nuogąstaujama, kad „mirties pirkliai“ vėl spaus JAV dalyvauti(28).
JAV Kongreso tyrimų tarnybos 2022 m. lapkričio 15 d. dalomojoje medžiagoje teigiama:
“Siekiant užkirsti kelią regioninei hegemonijai Eurazijoje, atrodo, kad daugelis JAV karinių operacijų Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu, taip pat daugybė JAV karinių pajėgų dislokavimo ir kasdienių operacijų po Antrojo pasaulinio karo buvo vykdomos nemaža dalimi siekiant šio tikslo(29).
Vadovaujantis JAV geopolitiniais tikslais nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų, po 1945 m. toliau veikė JAV vadovavimo struktūros Atlanto ir Ramiojo vandenyno frontuose – žr. regionines vadavietes EUCOM ir PACOM. Per Kubos raketų krizę prie jų buvo prijungtos Šiaurės ir Pietų Amerika, o po revoliucijos Irane net Persijos įlanka buvo laikoma sritimi, tiesiogiai veikiančia Amerikos saugumo interesus ( Carterio doktrina). Carterio patarėjas saugumo klausimais Zbigniewas Brzezinskis 1982 m. sukūrė tam skirtą architektūrą: JAV centrinę vadovybę, kuri apėmė teritoriją nuo Egipto iki Kazachstano(30).
Nėra abejonių, kad abu karai galiausiai buvo ir tebėra susiję su siekimu užvaldyti pasaulį. Winstonas Churchillis, 1947 m. balandžio mėn. atvirai propaguodamas “Jungtines Europos Valstijas ” kaip būtiną autoritetingos pasaulio tvarkos sąlygą, neabejotinai turėjo omenyje Amerikos interesus:
“Mes, žinoma, neturime iliuzijos, kad Jungtinės Europos Valstijos yra galutinis ir visiškas visų tarptautinių santykių problemų sprendimas. Autoritetingos, visagalės pasaulio tvarkos sukūrimas yra galutinis tikslas, kurio turime siekti. Jei nepavyks sukurti veiksmingos pasaulinės supervalstybės ir greitai sutelkti jėgų, taikos ir žmonijos pažangos perspektyvos išliks niūrios ir abejotinos…. Be suvienytos Europos nėra tikros pasaulinės vyriausybės perspektyvos.”(31)
JAV pasaulinė vyriausybė, turinti “special relationship” su Jungtine Didžiosios Britanijos Karalyste – [britų kalnakasybos magnatas ir milijonierius] Cecil Rhodes perduoda linkėjimus!
Po Antrojo pasaulinio karo buvo siekiama paruošti Europą karui su Sovietų Sąjunga. Tai reiškė ir psichologinį parengimą.
Nugalėtojai manipuliuoja istoriją (32)
Kaip matyti šiandien, tai puikiai pavyko. Šiandien buvę pacifistai trokšta gelbėti gyvybes ir įtvirtinti taiką sunkiaisiais ginklais. Bertoltui Brechtui priskiriama ši citata:
“Nugalėtųjų istoriją visada rašo nugalėtojai. Nužudytuojų veidus išdarko nugalėtojas.Pasaulį palieka silpnesnysis, omelas lieka”(33).
Teigiama, kad šis suvokimas siekia „Lukulo pasmerkimą“. Jis turi galią nuspręsti ir nustatyti, kas lieka. Valdžią, įstatymus, net savo kalbą nugalėtojas perkelia į nugalėtas, užkariautas šalis. Ir jo pranešimai įeina į istoriją. Tik juos galima perskaityti istorijos vadovėliuose.
Taigi 1946 m. birželį Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija ir Amerikos valstybės departamentas susitarė kartu paskelbti dokumentus iš perimtų Vokietijos užsienio reikalų ministerijos ir Reicho kanceliarijos archyvų. Šie archyvai datuojami nuo 1867 m., tačiau kadangi leidinio tikslas buvo parodyti Vokietijos užsienio politikos raidą prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jo metu, buvo nuspręsta skelbti tik laikotarpio po 1918 m. dokumentus. Redaktoriai savo darbą turėjo atlikti “…remdamiesi griežčiausiu moksliniu objektyvumu “ ir būti visiškai nepriklausomi atrenkant ir publikuojant dokumentus. 34) Taigi nuo 1948 m. birželio mėn. iki 1951 m. sausio mėn. vadovaujančiuoju redaktoriumi Didžioji Britanija paskyrė generolą serą Jamesą Marshallą-Cornwallą. 35) Šelmis, kuris galvoja ką nors bloga. “Pagal susitarimą, kuriuo grindžiamas šis leidinys, redaktoriams buvo suteikta visiškai nevaržoma teisė atrinkti ir skelbti dokumentus.Dokumentus bendrai atrinko amerikiečių, britų ir prancūzų redaktoriai.“ (36)
Nors JAV dramatiškai pralaimėjo Vietnamo ir Afganistano karus, bet atrodo, kad ir čia istoriją rašo pralaimėtojas. Nepaisant pergalės, iš Vietnamo ir Afganistano kylančių pasakojimų yra gerokai mažiau. Kaip buvo parodyta, nugalėtojas sugeba sunaikinti šaltinius arba jais manipuliuoti. Tai leidžia jam ilgalaikėje perspektyvoje sukurti norimą naratyvą. Amerikiečių publicistas Walteris Lippmannas laikomas vienu įtakingiausių neoliberalizmo ir valdomos demokratijos propagandistų. Jis padėjo triumfuoti radikaliam rinkos mąstymui. Jo 1922 m. išleista knyga „Public Opinion” (“Viešoji nuomonė”) laikoma klasikiniu veikalu apie manipuliavimą viešąja nuomone ir jos įtakojimą. Jo prielaida dažnai cituojama:
„Tik tada, kai nugalėtojų karo propaganda ras kelią į nugalėtųjų istorijos vadovėlius (ir ja patikės kita karta), tik tada mūsų perauklėjimas bus buvęs sėkmingas.“(37)
Per nuolatinę konfrontaciją filmuose, televizijoje, istorijos pamokose, muziejuose ir parodose (38) mūsų pačių istorijos vaizdinys vis labiau įsitvirtina ir vargu ar jį gali sukrėsti nauji išaiškinimai(39). Savo knygos “Die unterschätzte Macht – Von Geo- bis Biopolitik – Plutokraten transformieren die Welt” (Wolfgang Effenberger, 2022) recenzijoje iraniečių kilmės gydytojas Afsane Bahar teigė:
“Koronaviruso krizė, o dar labiau vykstantis karas Ukrainoje atskleidė daugelio socialinių ir politinių veikėjų istorinių žinių stoką.Kai trūksta gebėjimo mąstyti holistiškai ir svarbios istorinės informacijos, lengva pridaryti rimtų, pražūtingų klaidų.”(40)
Atsidavęs sociologas ir politologas Ullrichas Miesas tos pačios knygos recenzijoje rašo: “Wolfgangas Effenbergeris kalba apie plutokratus, o tai pabrėžia galios veiksnį.Taip yra todėl, kad pats save įgaliojęs elitas ja naudojasi, kad pertvarkytų pasaulį savo naudai – apsukriai ir klastingai, be jokių skrupulų.Jų įtaka apima ne tik politiką ir kariuomenę, bet ir mokslą, o ypač žiniasklaidą, be kurios kritiškų pranešimų nebūtų esminių visuomenės pataisų.Tačiau autorius savo knygoje taip pat atskleidžia, kad slaptųjų tinklų veikla prasidėjo ne tik XXI amžiuje.Netgi brangintinos Amerikos konstitucijos tėvai įkūrėjai nebuvo tokie didžiavyriai, kokiais jie atrodo šiandien“ (41).
Toliau Ullrichas Miesas pabrėžia vieną knygos tekstą:
“Kada didžioji dalis žmonių supras, kad nuo jų ilgą laiką buvo slepiama tiesa ir kad juos emociškai išnaudoja psichopatai politinėje arenoje ir už jos ribų.Šį suvokimą daugeliui bus sunku suvirškinti.Kas norės prisipažinti, kad gyveno remdamasis melagingais teiginiais?”(42)
Effenbergeris rašo:
“Atsižvelgiant į antihumaniškas pasaulinio dominavimo doktrinas ir jų destruktyvius padarinius, įsipareigojimas taikai ir teisingumui turi būti absoliučiai prioritetinis.Žemės rutulys nebegali būti neatsakingos finansinės oligarchijos, ruošiančios dirvą negailestingam išnaudojimui, žaislas.Sąžinės neturintis finansinis elitas kariauja prieš žmoniją.2022 m. tikriausiai bus tie metai, kurie nulems, ar atsidursime pasaulinėje sveikatos ir klimato diktatūroje, ar ne.Ir, svarbiausia, ar dėl karo Ukrainoje būsime vėl įvelti į niokojantį pasaulinį karą.“ (43)
Tai buvo parašyta iki 2022 m. vasario 24 d.
ieso nuomone, Vakarų ir jų kultūros istorija, taip pat ir Amerikos istorija, čia sunkiai suprantama, nes Vokietijoje didelės sritys yra tabu, todėl konstruktyvus diskursas tampa neįmanomas nuo pat pradžių. Kita vertus, JAV vyrauja žodžio laisvė, kurią garantuoja 1-oji Konstitucijos pataisa. Skaitydamas amerikiečių tinklaraščius ir su jais susijusius komentarus, jis su nuostaba suvokia, kokia apgailėtina kultūra, tiksliau, kultūrinis marksizmas, įsigalėjo Vokietijoje.
Pirmąjį pasaulinį karą sukėlusios jėgos ir itin pavojingų įvykių ne tik Rytų Europoje kaltininkai yra tos pačios kilmės. Tik nesileiskime vėl suvedžiojami.
sapereaude.lt: antra dalis netrukus!
Šaltiniai ir komentarai
Wolfgangas Effenbergeris, gimęs 1946 m., būdamas Vokietijos ginkluotųjų pajėgų pionierių kapitonu, giliau susipažino su JAV parengtu „branduolinio mūšio lauku“ Europoje. Po dvylikos tarnybos metų jis Miunchene studijavo politikos mokslus ir vidurinės mokyklos pedagogiką (statybos/matematikos), iki 2000 m. dėstė statybos technologijų technikume. Nuo to laiko jis skelbia publikacijas apie naujausią Vokietijos istoriją ir JAV geopolitiką. Naujausi jo leidiniai yra “Schwarzbuch EU & NATO ‚ (2020 m.) ir ‘Die unterschätzte Macht “ (2022 m.).
3) Kennan, George F., The Decline of Bismarck’s European Order (Bismarko Europos tvarkos žlugimas). Franco-Russian Relations, 1875-1890, Princeton 1979, p. 3.
4) 1 John F. Cafferky: Lord Milner’s Second War, p. 151.
5) Nowosti Zeno 1914 m. kovo 28 d.
6) Hans F. Helmholdt: A Quarter of a Century of World History 1894-1919, Paderborn 2011, p. 90
7) Walter Millis: Kelias į karo Ameriką 1914-1917 m., Bostonas / Niujorkas 1935 m., p. 47/48
8) Pierre Desgranges (Joseph Crozier), In geheimer Mission beim Feinde, Grethlein & Co, Leipzig / Zurich 1930, p. 285
9) Hellmut G. Dahms: Grundzüge der Geschichte der Vereinigten Staaten, Darmstadt 1983, p. 169
10) Bayerischer Landtag (ed.): Bayerische Dokumente zum Kriegsausbruch und zum Versailler Schuldspruch, München Berlin 1922, p. 39
11) Kurt Eisner FES bibliotekos internetiniame kataloge nuo 2006 m. birželio 27 d.
12) Arthur Ponsonby: Lügen in Kriegszeiten, 1930 m. išleisto leidimo faksimilė, Viöl/Nordfriesland 1999, p. 160
13) Arthur Ponsonby: Lies in wartime, 1930 m. išleisto leidimo faksimilė, Viöl/Nordfriesland 1999, p. 161
14) 1918 m. lapkritį įvairiuose didžiuosiuose Vokietijos miestuose jie įkūrė „Dvasines tarybas“. Tačiau, negalėdamos politiškai bendradarbiauti, jos nesulaukė pritarimo tarp gyventojų. Todėl „Intelektualių darbininkų taryba“, susibūrusi aplink Kurtą Hillerį, jau po kelių dienų turėjo palikti Berlyno reichstagą. (Plg. Bering 1978, p. 82-88.)
15) Wohlgemuth, Joseph: Ketveri pasaulinio karo metai; in: Wohlgemuth, Joseph: Ketveri pasaulinio karo metai: Jeschurun, 5 metai, 10 numeris, 1918 m. spalis, Thischri 5679, p. 431
26) Žr. straipsnį Karl Nuß: Militär und Wiederaufrüstung in der Weimarer Republik.Apie Reichswehro politinį vaidmenį ir raidą. Berlin 1977, p. 64-67 ir Ralph Schattkowsky: Deutschland und Polen von 1918/19 bis 1925. Deutsch-polnische Beziehungen zwischen Versailles und Locarno. Frankfurt am Main 1994, p. 78.
28) iš Wolfgang Effenberger knygos „Europas Verhängnis – Die Herren des Geldes greifen zur Weltmacht“, skyrius „Resümee und Ausblick“ , išleido Verlag Zeitgeist, Höhr-Grenzhausen, 2018 m. gegužės mėn. 2018 m., 96 p., 14 iliustracijų, kieti viršeliai, 7,90 eurų, ISBN 978-3-943007-19-0 (su išnašomis ir šaltiniais).
29) Congressional Research Service Informing the legislative debate since 1914, Defense Primer: Geography, Strategy, and U.S. Force Design Atnaujinta 2022 m. lapkričio 15 d.
34) Akten zur deutschen auswärtigen Politik 1918-1945, Serie D (1937-1945) Band VII Die letzten Wochen vor Kriegsausbruch 9 August bis 3 September 1939. Baden-Baden 1955,. p IX
35) Akten zur deutschen auswärtigen Politik 1918-1945, Serie D (1937-1945) Band VI Die letzten Monate vor Kriegsausbruch März bis August 1939, Baden-Baden, p. III
41) Wolfgang Effenberger: Nepakankamai įvertinta galia. Nuo geopolitikos iki biopolitikos – plutokratai keičia pasaulį. Išleido Zeitgeist Print & Online. Pirmasis įrištas leidimas 2022 m. balandžio mėn.
42) Ten pat, p. 332
43) Ten pat, p. 332
Šis tekstas pasirodė 2024 m. gruodžio 20 d. pavadinimu “Herrschaftsinstrument Geschichtsmanipulation – Teil 1“ svetainėje apolut.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Dėkojame autoriui už teisę publikuoti šį straipsnį.
