Originalus straipsnis paskelbtas 2025 m. kovo 3 d. svetainėje apolut.
Paul Clemente komentaras. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Tai prilygo komedijai: juk Ukrainos prezidentas Zelenskis pripratęs, kad europiečiai pudruoja jam užpakalį ir vykdo kiekvieną jo reikalavimą: tęsti karių žūtį Ukrainos kare? – Žinoma, mielai. Ir į dugno neturinčią Ukrainos statinę vėl plaukia papildomi milijardai. Kaip gerai pasakė vienas žaliųjų politikas: „Be žaliavų iš Ukrainos mes nesugebėsime pereiti prie energetikos reformos. Taigi Vakarų vertybinė bendruomenė ginkluoja ir gina Zelenskį: Štai – šarvuotas tankas, o štai ir – nedidelė bombytė.
Panašaus tikslo siekia ir būsimasis Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas. Būdamas buvęs „BlackRockers“ valdybos pirmininkas, jis žino, kad JAV interesai ir Europoje yra prioritetiniai. O Amerika daugelį metų norėjo įtraukti Ukrainą į savo galios ir kontrolės sferą. Be to, susilpnėjusi ar net nugalėta Rusija nepatogumų nekeltų. Juk ji konkuruoja dėl energijos tiekimo pigiomis gamtinėmis dujomis. – Tokia buvo prezidento Joe Bideno programa. Tačiau Donaldui Trumpui pradėjus eiti pareigas transatlantiniai veikėjai nebeatpažįsta savo senosios gerosios Amerikos. Šios permainos poveikį pajuto ir Zelenskis. Prieš kelias dienas jis išskrido į Vašingtoną užbaigti žaliavų sandorio. Vos po kelių minučių Zelenskis leido sau mesti skandalingą kaltinimą: V. Putinas okupavo Ukrainos teritorijas, iš pradžių 2014 m. Krymą, paskui rytus. O čia ir prasidėjo.
„Niekas jo tada nesustabdė, nei prie Obamos, nei prie Jūsų, nei prie Bideno“.
D. Trumpas atsakė, kad 2014 m. jo dar nebuvo poste. Vadinasi, tada jis negalėjo sustabdyti Putino. Be to, taika įmanoma tik su kompromisais. Tada pasisakė JAV viceprezidentas J. D. Vance’as. Jis neseniai Miuncheno saugumo konferencijoje buvo išjudinęs politinę vištidę. Kalbėdamas su Zelenskiu, Vance’as pasakė,
“Pone Prezidente, su visa derama pagarba, manau, kad nepagarbiai elgiatės, kai ateinate į Ovalųjį kabinetą ir deratės prieš Amerikos žiniasklaidą. Ar bent kartą pasakėte „ačiū“? Mes bandome išgelbėti Jūsų šalį, o Jūs sėdite čia sukryžiavęs rankas ir kalbate apie Putiną, tarsi mes būtume problema. (…) Galbūt pirmiausia turėtumėte padėkoti prezidentui už tai, kad ieško išeities“.
Kas tą akimirką turėjo suktis Zelenskio galvoje? Juk jis vargu ar yra pripratęs prie nuolankiųjų Vakarų politikų prieštaravimų. O Trumpas net pareikalavo, kad jis sėstų prie stalo su Putinu. Parodytų esąs linkęs į kompromisą! Ne, – atsakė Ukrainos prezidentas. Jis niekada nepaduosiąs tam ruskiui rankos. Tai buvo paskutinis lašas D. Trumpui. Jis priminė svečiui, kad šis negali kelti reikalavimų. Be to, savo atsisakymu jis rizikuojas sukelti trečiąjį pasaulinį karą. Tuomet Trumpas nutraukė pokalbį ir liepė svečią išprašyti lauk. Prieš visas kameras. Jis atmetė galimybę artimiausiu metu atnaujinti derybas.
Tai, kas įvyko vėliau, galima apibūdinti kaip visuotinę Zelenskio paguodą. Į tai įsitraukė ir visas Vakarų mainstream’as, jo žiniasklaida ir politikai.
Tenoras: tiesiog jokio pasiruošimo dialogui, tiesiog jokių nuolaidų Rusijai. Geriau iššaudyti dar tūkstantį kareivių, sulyginti su žeme ir sunaikinti klimatą. Londone Zelenskiui iš karto buvo pažadėta dar viena milijardinė paskola. Tai vargu ar stebina. Rusijos ir Ukrainos konfliktas kartą jau buvo ant baigties slenksčio, kai ekspremjeras Borisas Johnsonas įtikino Ukrainos vyriausybę tęsti žudynes. Paties B. Johnsono žodžiais tariant:
B. Borisas sakė: „Dabar ne laikas taikai, dabar laikas pergalei!“
Ypač mainstreaminė žiniasklaida piktinosi V. Zelenskio išvarymu, tvirtindama, kad D. Trumpas stojo Putino pusėn. O Kremliaus bosas juk nepasotinamas. Jo meniu – visa Europa. Belgijos internetinis laikraštis „Standaard“ pasinaudojo Ovalinio kabineto kivirču agitacijai tęsti.
“Viešas ginčas tarp dviejų prezidentų, iš kurių vienas gina save kare prieš Rusiją, signalizuoja apie Vakarų pabaigą. Ukraina ir Europa dabar turi stoti į kovą su Rusija be JAV karinės paramos. Nuo šiol tikslingiau kalbėti apie „Donaldo Trumpo režimą“ nei apie D. Trumpo prezidentavimą. (…) Dabar viskas priklauso nuo Europos. Tai tiesos akimirka, 70 metų nematytas charakterio išbandymas“.
Ne mažiau pramoginės vertės turi ir „Süddeutsche Zeitung“ išspausdintas komentaras: Zelenskio katastrofiškas vizitas Baltuosiuose rūmuose kelia klausimą,
“Kiek ilgai žmogus iš Kijevo gali tai atlaikyti? Ir kiek dar žalos gali padaryti D. Trumpas, kol JAV pajus savo pačios demontavimą?”
Žaliųjų užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock griebėsi dar riebesnio patoso nei visi mainstreaminių eilučių mėgėjai. Ji, neseniai bandžiusi įkalbėti visiems ES ir Rusijos karą, aimanavo dėl D. Trumpo elgesio.
“Mūsų siaubas didesnis nei bet kada anksčiau. Prasidėjo nauja niekšybės era“.
Kitaip tariant: reikalaujantys kompromiso yra niekšai. Ne, turime labiau nei bet kada ginti teisę nuo stipresniojo galios. Ir,
“Kas šiame kare prieš Ukrainą yra brutalus agresorius ir kas drąsus gynėjas, kas yra kaltininkas, o kas auka, visiškai neabejotina. Todėl niekas neturėtų klysti dėl priešo. Jis sėdi tik Kremliuje, o ne Kijeve ar Briuselyje“.
Pasiklausius Baerbok kalbos, galima manyti, kad tikrieji taikos priešai gyvena Berlyne.
Buvęs SPD užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis taip pat iškasamas iš politinių kapinių: skandalas jį palikęs be žado. Būtų gerai. Vietoj to jis stato Europą į dviejų frontų karą. Interviu laikraščiui „Augsburger Allgemeine“ jis įspėja, kad Europai gresia D. Trumpo pavojus. Citata: “Esu įsitikinęs, kad jis nori susilpninti ar net sunaikinti Europą, nes mes esame gana dideli, jei laikomės kartu.” Kad D. Trumpas ją gerbtų, Europai reikia „ekonominės ir karinės jėgos“. Norinčiųjų aljansas. Ir kuo greičiau!
Žinoma, vietinė mainstreaminė žiniasklaida taip pat siūlo JAV politikams forumą – su sąlyga, kad jie kritikuoja D. Trumpo poziciją. Pavyzdžiui, partijos kolegė Lisa Murkowski. Aliaskos valstijos respublikonų senatorė trimitavo X: Trumpo elgesys Zelenskio atžvilgiu jai sukėlė – tiesiogine prasme – „pykinimą“. Prezidentas nuvylė sąjungininkę… Natūralu, kad leidinys „Der Spiegel“ noriai ėmėsi šios citatos. Juk ji rodo, kad net partijos nariai atsiriboja nuo Trumpo.
Tuo tarpu iš Rusijos šioje šalyje girdimi tik keli balsai. Ir jie negailintys ironijos. Tarptautinių studijų instituto direktorius Maksimas Suchkovas mano, kad Zelenskio vizitas pas Trumpą yra vertingas edukaciniu požiūriu:
„Zelenskis Baltuosiuose rūmuose surengė meistriškumo pamoką, kaip stiliaus ir turinio požiūriu nekalbėti su Trumpu“.
Rusijos užsienio politikos ekspertas Fiodoras Lukjanovas įtaria Ukrainos vyriausybės vadovą turint mąstymo defektą.
“Zelenskis klydo – jis nesuprato, iš kur ateina ir kiek viskas pasikeitė Amerikos politikoje. Ten jis suvokiamas išimtinai kaip prašytojas, kuriam galima padėti, kas būtų didžiulė malonė”.
Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas yra vienas iš nedaugelio politikų, kuriems nepatinka karštis. Jis parašė ES Tarybos pirmininkui António Costa: jis, Orbanas, į tolesnę paramą Ukrainai atsakytų blokada. Dar vienas vilties švyturys karo žvalgams šiuo metu yra Suomijos premjeras Alexenderis Stubbas. Praėjusį sekmadienį, prieš pat prasidedant Londono aukščiausiojo lygio susitikimui dėl Ukrainos, jis pažadėjo BBC,
“Per pastarąsias 72 valandas vykusios derybos iš esmės buvo sutelktos į tai, kad turėtume judėti pirmyn. Grįžkime į teisingą kelią. Pažiūrėkime, ką gali pasiekti diplomatija.”
Grįžti į diplomatijos kelią! Tokių žodžių seniai neteko girdėti.
