Vokiečių istorikas Christianas Hardinghausas parašė knygą apie karo propagandą. Interviu jis aiškina, kaip propaganda veikia Ukrainos kare – abiejose pusėse.
Originalus straipsnis paskelbtas 2023 m. birželio 30 d. berliner-zeitung.de.
Ramon Schack. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
1978 m. gimęs istorikas savo knygoje išsamiai aiškina tas pačias žiniasklaidos manipuliavimo strategijas ir principus nušviečiant praeities ir dabartinius karus. Jis parodo, kad atitinkami propagandos metodai yra politikų kasdienybės dalis net ir taikos metu.
Ramonas Schackas kalbėjosi su Christianu Hardinghausu.
Jūsų naujosios knygos “Karo propaganda ir manipuliavimas žiniasklaida” paantraštė – “Ką turėtumėte žinoti, kad nebūtumėte apgauti” („Kriegspropaganda und Medienmanipulation“). Ar norite pasakyti, kad karo propaganda ir manipuliavimas žiniasklaida egzistuoja ir Vakaruose?
Propaganda nėra orientuota į kompaso taškus. Galima sakyti, kad ji pučia iš visur. Vis dėlto suprantu, į ką norėjote atkreipti dėmesį. Žmonės linkę lokalizuoti propagandą tik ten, kur jie patys nėra įsikūrę. Tai savaime yra propagandos sėkmė, kuri užmaskuoja faktą, kad ji apskritai sklinda iš konkrečios valstybės, partijos ar ideologijos, prie kurios žmogus jaučiasi prisirišęs, galingųjų. Visur, kur tik žiniasklaida gali pasiekti žmones, propaganda ieškos kuo greitesnio kelio iki jų, kad galėtų jais manipuliuoti pagal savo reikalavimus. Tai pasakytina ir apie karo propagandą, kuri, beje, skleidžiama ne tik vykstant karui, bet jau dabar naudojama rengiantis karams arba siekiant “ištaisyti padėtį” po jų. Karo propaganda nuolat lydi karinius konfliktus.
Šimtmečius pagrindiniai karo propagandos metodai išliko beveik tie patys ir visada buvo veiksmingi. Tačiau ar šiandieninė visuomenė, pavyzdžiui, Vokietijoje, nėra pakankamai apsišvietusi, kad atpažintų ir demaskuotų karo propagandą?
Tai, kad išliekame tokie imlūs propagandai, susiję su tuo, jog ji prasideda ten, kur mes pasiklystame. Ji nori mums parodyti paradinį kelią, kuris veda mus per gyvenimą, atkreipia dėmesį į visus žmogaus gyvenimo poreikius ir silpnybes. Ypač propaganda taip pat remiasi prietarais, kurie visada egzistavo, visiškai nepriklausomai nuo to, kiek žmogus yra išsilavinęs. Esant milžiniškam informacijos srautui, kuris dabar, skaitmeniniame amžiuje, mus ypač užplūsta, vargu ar turime laiko pagrįstiems vertinimams, tačiau vis dėlto esame priversti greitai priimti sprendimus, kad neprarastume orientacijos. Propaganda palengvina tokių sprendimų priėmimą. Žinutė ar vaizdas socialinėje žiniasklaidoje yra propagandisto surežisuotas, suskaidytas ir įterptas į norimą sistemą taip, kad iš karto turėtume sutikti arba nesutikti, pasidalyti žinute arba pasipiktinę komentuoti, nesuvokdami, kad buvome paveikti paprasčiausiomis psichologinėmis ir žiniasklaidos techninėmis priemonėmis. Tai, kas iš tikrųjų slypi už pranešimo ar vaizdo, galima atskleisti tik tada, kai apsvarstome ir pasveriame įvairias perspektyvas.
Paskutinis Jūsų knygos skyrius skirtas Ukrainos karo propagandai, Ukrainos propagandos poskyris. Kokią įtaką ukrainiečių propaganda daro šio karo nušvietimui pas mus?
Prieš kiekvieną karą kariaujančių pusių propagandistai suskirsto pasaulį į paprastas schemas, kad žmonės ir kariai aklai sektų paskui. Turi būti tik gėris ir blogis ir nieko tarp jų. Jie sukuria vadinamąsias manichėjiškas pasaulėžiūras. Šie juodai balti pasakojimai palaikomi per visą karą. Tai reiškia, kad, nepaisant tiesos, karo propaganda turi nuosekliai šlovinti savo pusę ir demonizuoti kitą. Todėl kariaujančios šalys negali sau leisti nepriklausomos žurnalistikos, jos sulygina savo žiniasklaidą karo įstatymais. Kiekviena kariaujanti šalis būtinai priklauso nuo kitų šalių paramos. Joms reikia pinigų, ginklų ir moralinės paramos, kad pasiektų savo karo tikslus. Specialūs užsienio propagandos skyriai kitų šalių žurnalistus maitina, taip sakant, nepatikrinta, bet visada tiksline informacija. Kadangi karą pradėjo Rusija, o Vokietijos politinei dienotvarkei įtaką daro sąjungos, kurios yra Ukrainos pusėje, Ukrainos gynybos ministerijos propagandai gana lengva nefiltruotai patekti į mūsų žiniasklaidą. Tai labiau pasakytina apie vadinamąją vadovaujančiąją žiniasklaidą, kurios žiniasklaidos darbotvarkė per daug atitinka vyriausybės požiūrį. Kita vertus, Rusijos propaganda Vakarų pasaulio atžvilgiu visiškai pasikliauja tuo, kad gali veikti socialinėje žiniasklaidoje. Tų pačių propagandos principų laikosi ir atitinkami telegramų kanalai, kuriuose milijonai žmonių remiasi tik tuo, ką sako Rusijos pusė.
Ar nuo 2022 m. vasario 24 d., kalbant apie karo propagandos mastą, pastebite cezūrą, pokytį, palyginti su praeities karais ir krizėmis?
Propaganda visada keičiasi kartu su atitinkamomis to meto žiniasklaidos priemonėmis ir dažniausiai jas net lenkia. Pavyzdžiui, per Pirmąjį pasaulinį karą milijonai žmonių buvo apgaudinėjami paprastais koliažais ar paprasčiausiomis manipuliacijomis vaizdais, kurias šiandien, kadangi esame prie jų pripratę, galime iškart demaskuoti. Dabar vadinamosios giluminės klastotės kelia mums sunkumų. Po kelerių metų šypsosimės – arba, priklausomai nuo konkretaus atvejo, išsigąsime – dėl to, kaip lengvai mumis buvo manipuliuojama, nes žiniasklaida vėl disponuoja visiškai kitokiais metodais. Tad nenuostabu, kad karo propaganda šiandien orientuota į mūsų globaliai tinklais sujungtą ir suskaitmenintą kasdienybę. Kaip teoriškai galime bet kada ir bet kur pasaulyje bendrauti su bet kuriuo žmogumi, taip ir propaganda stengiasi pasiekti visus ir visur ir juos įtikinti. Todėl kalbame apie informacinius karus, kuriuose šia prasme dalyvauja visi, nepriklausomai nuo to, kur krinta bombos.
Kalbant apie dabartinę karo propagandos, kurią, žinoma, vykdo visos pusės, būklę, susijusią su Rusijos invazija į Ukrainą, pastebėjau, kad Vakarų pusėje įvyko tam tikra osmoso forma. Vakarų požiūris į karą susiliejo su Ukrainos požiūriu ir ten vykdoma viešųjų ryšių strategija, o tai turi rimtų pasekmių prielaidoms apie šio konflikto eigą. Ar sutiktumėte su tokiu vertinimu?
Pritariu, bet nevadinčiau to PR, tai lygiai tokia pat propaganda, nors Ukraina naudoja kitokius naratyvus ir kitokį turinį nei Rusija. Kijevui, matyt, rūpi, kad europiečiai jaustųsi atsakingi, todėl nuolat pabrėžiama, kad karas vyksta dėl visos Europos laisvės. Abi pusės meluoja siekdamos savų tikslų, kaip matyti, pavyzdžiui, iš visiškai skirtingų pareiškimų apie aukų skaičių. Taigi, jei čia visada laikytume tiesą Ukrainos požiūriu, turėtume nuolat manyti, kad jų pergalė yra neišvengiama – taip, jei tik mes dabar pristatysime tą ar kitą ginklą. Visada turime žinoti, kad galime būti apgauti. Vyriausybės pareigūnas, kuris po tokio įvykio, kaip “Nord Stream” vamzdynų ar Kachovkos užtvankos susprogdinimas, iš karto priima Ukrainos paaiškinimą, kad dėl visko kalta Rusija, gali padaryti didelę žalą savo šaliai, jei vėliau paaiškėtų kitaip. Tad kodėl politikai šiuo metu nesilaiko to, ką paprastai mums visiems pataria daryti? Ramiai laukti tyrimo ir nespekuliuoti!
Vakarų ir Rusijos įtakos metodai susilygino ar susilieja?
Pagrindinės propagandos formos ir metodai vis tiek visur vienodi. Tačiau ne tik Rusija, bet ir Ukraina yra techniškai daug geriau aprūpintos ir pasirengusios. Vokietijoje žmonės, atrodo, visiškai nesuvokia, ką iš tikrųjų reiškia informacinis karas. Matyt, žmonės vis dar tiki, kad manipuliacijų galima išvengti blokuojant atitinkamas naujienų svetaines. Tačiau yra priešingai – bet kokia cenzūra šiandien palanki propagandai, kuriai bandoma užkirsti kelią. Tuomet tai atitinka V. Putino naratyvą, kad Vakarai cenzūruotų taip, kaip jo šalis. Jis, taip sakant, visada turi kozirių ir gali juos vėl įtraukti į savo naujienų kanalus, kurie po blokavimo, ko gero, žiūrimi dažniau nei bet kada anksčiau.
Jūs raginate užtikrinti geresnę žurnalistiką, atsižvelgiant į besaikį manipuliavimą žiniasklaida. Kaip tai galėtų atrodyti? Ar skaitmeninimas lėmė manipuliavimui imlių reportažų provincializaciją?
Nepriklausomai nuo karo Ukrainoje ir gerokai anksčiau pastebėjau, kad mūsų žiniasklaida tapo pernelyg nekritiška ir per daug artima valdžiai. Jos tiesiogine prasme nebekalba žmonių balsu, pernelyg nedrąsiai kvestionuoja politinius sprendimus, net kai jie akivaizdžiai priimami prieš daugumos žmonių valią. Problema nėra eilinių žurnalistų problema. Aš pats esu vienas iš jų. Daugelis, ypač tie, kurie dirba nuolatinį darbą, norėtų rašyti kitaip, laisviau, drąsiau, bet negali įsitvirtinti aukščiau. Iš esmės žurnalistai niekuo nesiskiria nuo visų kitų. Žmonės vis mažiau linkę atvirai reikšti savo nuomonę, jei ji gali būti pernelyg nutolusi nuo Overtono lango centro. Žurnalistikai, žinoma, tai ypač pražūtinga, nes tai reiškia, kad ji pati nebegali laikytis savo pagrindinių įstatų. Taigi mes visi turime išmokti būti drąsesni, kad kas nors pasikeistų visumoje.
Tad ką turėtume žinoti, kad neleistume savęs apgaudinėti?
Pirmiausia turėtume pradėti nuo suvokimo, kad esame apgaudinėjami. Kiekvieną iš mūsų vienaip ar kitaip, per vieną ar kitą žiniasklaidos priemonę, per vieną ar kitą ideologiją. Tiems, kurie nori tam pasipriešinti, savo knygoje praktiškai atskleidžiu bent 75 metodus, kuriais galima demaskuoti propagandinius metodus. Būtina sąlyga – noras tai daryti ir pasiryžimas suvokti, kad nebūtinai visada pats esi teisingoje pusėje.
Tai straipsnis, pateiktas pagal “Berliner Zeitung” “Open Source” iniciatyvą. Naudodamasis “Open Source”, “Berliner Verlag” suteikia laisviems autoriams ir visiems suinteresuotiems asmenims galimybę siūlyti tekstus, atitinkančius turinio aktualumą ir profesinės kokybės standartus. Atrinktos publikacijos yra publikuojamos ir atlyginamos.
Šis tekstas pasirodė 2023 m. birželio 30 d. pavadinimu “Christian Hardinghaus: Auch ukrainische Propaganda gelangt ungefiltert in unsere Medien“ svetainėje berliner-zeitung.de.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Nuotrauka: pixabay
