Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. lapkričio 2 d. svetainėje apolut.
Uli Gellermann. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Prieš pagalbininkų būrius propagandos mūšyje
Berlyno SPRECHSAAL (Marienstrasse 26) vykusio vernisažo proga Patrik Baab pasakė puikią įžanginę kalbą, skirtą dabartinei situacijai Ukrainoje.
Žurnalistas Patrikas Baabas yra dirbęs daugelyje visuomeninių transliuotojų. Jis rengė reportažus iš Afganistano, taip pat iš Rusijos, Didžiosios Britanijos, Balkanų, Lenkijos ir Baltijos šalių. Ukrainoje jis atliko tyrimą savo knygai „Abiejose fronto pusėse“.
„Menas – laisvės dukra“ rašoma šios parodos kataloge. Tai parašė Frydrichas Šileris. Todėl man katalogas buvo proga dar kartą iš lentynos ištraukti savo Šilerio leidinį.
Pilnas tekstas parašytas 2-ajame laiške apie estetinį žmonių giminės ugdymą: „Juk menas yra laisvės dukra, ir iš dvasios, o ne iš materijos poreikio ji nori gauti savo įsaką. Bet dabar valdo poreikis ir lenkia puolusią žmoniją po savo tironišku jungu“.
Intelektualų nesusidorojimas
Kai šiandien žvelgiu į meno pasaulį – atleiskite man, bet kaip, taip sakant, pašalietis, visų pirma matau materijos poreikį. O kai apsižvalgau savo akademiniuose sluoksniuose, galiu atpažinti ne ką kitą, o intelektualų nesugebėjimą. Jie nesiima svarstyti karo ar taikos klausimo, kuris, kaip be būtų, nulems, ar rytoj dar egzistuosime.
Niekingos NATO propagandos sieliūkštės
Nuo Juli Zeh ir rašytojų iki universitetų dėstytojų, ekonomistų ir žurnalistų – visų pirma matau niekingas sieliūkštes, kurios papūgauja NATO propagandą, užuot pasidomėjusios tikrais istoriniais faktais, kas iš tikrųjų būtų jų darbas, arba slepiasi laikydamosi absoliutaus pavaldinio mentaliteto.
Spauda neatlieka savo darbo
Nenoriu net kalbėti apie savo veiklos sritį. Jei spauda būtų atlikusi savo darbą, karo Ukrainoje tikriausiai nebūtų buvę. Tačiau užuot savikritiškai analizavusi savo paklydimus, kasdien matome, kaip ji vis dar neatlieka savo darbo. Rašomųjų stalų gyventojai savo redakcijų komforto zonoje prie šio karo nemažai prisidėjo.
Politinis ir žiniasklaidinis beprotnamis
Prieš kelias dienas grįžau iš karo zonos Donbase. Mačiau, kaip skraido dronai, naikinantys tankus ir apšaudantys bunkerius. Du kartus patyrėme pavojaus signalą ir bėgome į slėptuvę. JAV samdinys praneša apie kovas aplink Bachmutą: „Vidutinis pėstininko išgyvenimo laikas – keturios valandos!“. O čia? Grįžęs pasijutau lyg patekęs į politinį ir žiniasklaidinį beprotnamį.
Beveik pilna amnezija
Vokietijos žurnalistika, Vokietijos intelektualinis gyvenimas kenčia nuo beveik pilnos amnezijos. Žurnalistai, taip pat ir kiti mokslininkai, yra giliai įsipainioję į propagandos sistemą ir nebesuvokia, kad jie yra ne neutralūs stebėtojai, o pagalbiniai kariai propagandos mūšyje, kuris yra tokia pat šio karo dalis kaip ir karinė konfrontacija bei ekonominis karas.
Beveik visiškas tikrovės praradimas
Amnezija apima ir beveik visišką realybės praradimą, kuris, deja, dažnai pasitaiko profesijose, pritraukiančiose narciziškas asmenybes. Taip neabejotinai yra ir mano profesijoje. Perskaitykite Zigmundo Froido 1914 m. parašytą veikalą apie narcisizmą.
Didybės manija ir nusigręžimas
Savo tyrime apie narcizišką asmenybę Sigmundas Freudas aprašo „du pagrindinius charakterio bruožus“, būtent „ didybės maniją ir savo interesų nusigręžimą nuo išorinio pasaulio […] Nuo išorinio pasaulio atitrauktas libido nukreiptas į ego“. Jei prisiminsite tokių pavyzdžių dabartinėje politikoje, to išvengti neįmanoma.
Dalinis tikrovės praradimas
Froido minėtu nusigręžimu nuo išorinio pasaulio galima paaiškinti žiniasklaidos ir akademikų dalinį tikrovės praradimą. Kaip tik šis tikrovės praradimas įgalina didybės manijos kupiną savęs įgalinimą apibrėžti diskusijų erdvę sąmokslo teorijų insinuacijomis ar tariamomis simpatijomis Putinui ir noru pašalinti kitus iš žaidimo lauko. Atrodo, kad narciziškas socialinis charakteris randa savo antruosius namus ne tik politikoje, bet ir žurnalistikoje, mene, akademinėse profesijose.
Remiantis nuomonių klimatu
Didybės manija ir nusigręžimas nuo išorinio pasaulio akademinėje sferoje turi dvi pasekmes: viena iš jų – tai prisiderinimas prie vyraujančio nuomonių klimato, kad lojalumas grupei leistų stabilizuoti asmeninę puikybę; kita – tai atsisakymas pasitikrinti tikrovę. Atlikti tyrimus ir blaiviai apmąstyti tampa prabanga. Juos pakeičia institucijų vidaus aljansai. Tuo siekiama iš susidariusios padėties gauti daugiau naudos nei konkurentai.
Ukrainiečiai į skerdyklą
Jie nemato, kaip Vakarai veda ukrainiečius į skerdyklą ir kaip tie patys Vakarai pralaimi šį karą: ukrainiečiai per savo vasaros puolimą pribaigė save pergalėmis, o dabar rusai stovi prie Pokrovsko, transporto mazgo ir naujos kasyklos, kuri buvo atidaryta tik 1990 m. ir kurios Ukrainai skubiai reikia. Karinis aklumas.
Informacinis cinizmas
Jie nemato savo moralinės kaltės: Britų žurnalo „The Economist“ vyriausioji redaktorė Zanny Minton Bedoes 2024 m. vasario 12 d.: Jei atvirai, parama Ukrainai ir jos finansavimas yra pigiausias būdas JAV sustiprinti savo saugumą. Tai yra tikra! Ukrainiečiai kariauja ir tai jie žūsta. O JAV ir Europa siunčia tik ginklus. Taip mes ginamės nuo Putino”. Zanny Minton Bedoes taip pat eina „Die Zeit“ leidėjo pareigas. Už apsimestinio moralinio pasipiktinimo Rusijos invazija slypi grynas cinizmas. Daugiau nei pusė milijono žuvusiųjų, o pabaigos nematyti. Filosofas Peteris Sloterdijkas (Peter Sloterdijk) tai kartą pavadino informaciniu cinizmu.
ES – ne geriečiai
Jie nemato, iš kur kyla karas. Perversmas Maidane 2014 m. vasarį – viskas seniai pamiršta. Ivanas Katchanovskis iš Otavos universiteto rašo: Dešinysis sektorius ir Europos diplomatai tarsi turguje derėjosi dėl žmogžudysčių skaičiaus, kurių prireiktų, kad Europos valstybės priverstų demokratiškai išrinktą prezidentą V. Janukovyčių pasitraukti iš posto. Buvo sutarta, kad „Dešinysis sektorius“ turi nužudyti apie 100 žmonių – taip ir atsitiko. Mes Europos Sąjungoje nesame geriečiai. Tai tik saviapgaulė.
Pilnas socialinis aklumas
Jie nemato, kaip suartėjus su Vakarais pablogėjo gyvenimo sąlygos Ukrainoje, kaip šalis tapo prailgintu Vakarų korporacijų darbo stalu su mažais atlyginimais ir Vakarų žemės ūkio korporacijų grobiu, ir kaip ji net kaip valstybė pateko į Amerikos finansinių investuotojų, kurie dabar valdo Ukrainos valstybės skolą, rankas. Jie nemato, kaip oligarchai išsekino šalį ir kaip sumažėjo vidutinis darbo užmokestis. Visiškas socialinis aklumas.
Ši teritorija išliks rusiška
Jie nenori matyti, kad Rusijos Federacija atstatinėja tokį miestą kaip Mariupolis. Investuojama šimtai milijardų rublių, atstatomi ištisi kvartalai, plečiamos transporto jungtys. Šiandien Donbasas yra tapęs antplūdžio regionu, nors karas tęsiasi vos už kelių kilometrų. Jie nesupranta, kokį signalą siunčia Maskva: Vidun – mes dėl jūsų kažką darome, nepaliksime jūsų be pagalbos. Į vakarus: Šis regionas liks rusiškas, nebėra abejonės.
Visiškas psichologinis aklumas
Jie nemato, kad Donbaso gyventojai nesijaučia okupuoti Rusijos kariuomenės, jie jaučiasi išvaduoti. Visų pirma išvaduoti nuo Ukrainos kariuomenės apšaudymų, kurie tęsiasi nuo 2014 m. balandžio mėn. ir dėl kurių žuvo daugiau kaip 14 000 žmonių, tarp jų daug civilių ir vaikų. Jei mus čia, Berlyne, aštuonerius metus Potsdame būtų apšaudęs Bundesveras, mes gal taip pat būtume pasakę: ką mes turime bendro su tais vokiečiais? Verčiau susidėkime su lenkais. Absoliutus psichologinis aklumas.
NATO bēndrai
Jie nenori matyti, kad centrinė valdžia Kijeve griauna paminklus rusų poetams, pervadina gatves, stato paminklus fašistui Stepanui Banderai, o gatves ir aikštes pavadina ukrainiečių fašistų vardais. Jie taip pat draudžia rusų kalbą, kuri kadaise buvo 30 % ukrainiečių gimtoji kalba. Jie užmerkia akis prieš plačiai plintantį kultūros naikinimą ir NATO bendrininkavimą su Ukrainos fašistais.
Rusijos silpninimas padeda atgrasyti Kiniją
Geostrateginis aklumas kelia nerimą. JAV Senato respublikonų lyderis Mitchas McConnellas socialiniame tinkle „Twitter“: „Amerikos parama Ukrainai nėra jokia gėrybė. Ji atitinka mūsų pačių interesus – ne vien dėl to, kad Rusijos silpninimas padeda atgrasyti Kiniją“. Galėčiau lengvai pridėti ir daugiau citatų, pavyzdžiui, Zbigniewo Brzezinskio arba George’o Friedmano iš analitinio centro „Geopolitical Futures“. Akademinis ir meno pasaulis nenori pripažinti, kad Jungtinės Valstijos, pretenduojančios į hegemoniją, nekuria Pax Americana, bet, kaip sakė Džonatanas Šelas (Jonathan Schell), „ rengia sceną katastrofai“.
Labiausiai išvengiamas karas pasaulyje
Karas Ukrainoje yra 30 metų trukusio JAV neokonų geostrateginio projekto, kuriam įgyvendinti JAV pasirinko karines priemones, kulminacija. Kova dėl Kijevo būtų buvęs labiausiai išvengiamas karas pasaulyje, jei jo nebūtų išprovokavusi NATO plėtra į rytus, įtraukiant Ukrainą.
Apokalipsės aklumas
Tačiau pavojingiausias dalykas yra šių akademikų apokalipsės aklumas, kuris įgaus naują dimensiją nuo 2026 m. dislokavus naujas ilgojo nuotolio JAV raketas, nes branduolinio sunaikinimo rizika iš JAV bus perkelta Vokietijai. Būtent toks yra Vašingtono karinis strateginis mąstymas: branduolinės konfrontacijos perkėlimas į Europą. Rusų istorikas Sergejus Karaganovas: „Amerikiečiai niekada nekels pavojaus Niujorkui, Bostonui ar Filadelfijai, kad atkeršytų už Frankfurto, Poznanės ar Bukarešto sunaikinimą.“ O Frydrichas Mercas pliauškia apie būtinybę pateikti Putinui ultimatumą. ES karo kurstytojai Briuselyje, kurie jau kelis mėnesius vaidina JAV naudingus idiotus, priėmė rezoliuciją, raginančią dislokuoti Europos vidutinio nuotolio raketas prieš Rusijos centrinę dalį. Kadangi Ukraina negali nei sukurti šių raketų, nei nukreipti jų į taikinį, tai turės padaryti NATO specialiosios pajėgos. Tai reiškia tiesioginį NATO puolimą prieš Rusiją. Maskvos reakcija aiški: taigi atsidūrėme ant branduolinio karo slenksčio.
Politinės klasės bankrotas
Kokiu lanksčiu reikia būti, kad atsakingą JAV prezidentą, kuris su visa savo šeima giliai įsitraukęs į Ukrainos korupcijos liūną, už tai apdovanotum dar ir medaliu. Tai rodo visišką Vokietijos politinės klasės moralinį bankrotą.
Ar žinote, kas yra išsigimimas?
Ar žinote, kas yra išsigimimas? Kurtas Tucholskis 1921 m. tai apibūdino kalbėdamas apie Vokietijos teismų sistemą, tačiau tai tinka ir kitoms profesinėms grupėms: „Nes štai ką reiškia išsigimimas: nebejausti, kaip žemai nusmukai.“
Ką girdime iš akademikų?
O ką gi apie tai girdime iš akademikų – ar menininkų? Nieko.
Pasak Zygmunto Baumano, solidarumas neatsiperka gyvenimo politikos biržose; „ vietoj to jos atlygina už savireferentiškumą, egoizmą ir antisocialines savęs patvirtinimo formas […] Kiekvieno kito žmogaus sėkmė man atrodo kaip mano pralaimėjimas ir sykiu mažina mano ir taip menkas galimybes ‚prasimušti į viršų‘“.
Nusamdyti pagalbininkai
Neoliberaliame nesaugių darbo vietų ir terminuotų sutarčių pasaulyje toks požiūris persmelkia visą akademinį sektorių. Menininkai ir intelektualai nusirito iki samdomų pagalbininkų lygio.
Garsiausiai rėkiančiųjų vaikus į frontą
Jei šių garsiai rėkiančių, kurie kalba ir rašo apie karą, vaikams tektų eiti į frontą, skerdynės baigtųsi jau rytoj. Bet, žinoma, jie patys to nemato. Kaip 1934 m. rašė Uptonas Sinkleris: „Sunku įtikinti žmogų kuo nors, kai jo alga priklauso nuo to, kad jis to nesupranta“.
Cenzūroje dalyvaujantys akademikai
Būtent tai ir taikytina ne tik mano profesijai, bet ir daugumai – taip, geriau nekalbėkime apie intelektualus, vadinkime juos tiesiog akademikais. Jie dalyvauja cenzūroje, kuri lydi koronaviruso inscenizaciją ir išprovokuotą agresinį karą Ukrainoje. Ko tik negali sugalvoti valdančiųjų partijų kartelis, kad pakirstų Vokietijos pagrindiniame įstatyme/konstitucijoje įtvirtintą cenzūros draudimą?
Valstybinis spaudos tarnybų finansavimas
Valstybių ir slaptųjų tarnybų finansuojami interneto triukšmadariai, pavyzdžiui, NAFU, kurie per X mobilizuoja pasipiktinimą prieš tuos, kurie vadovaujasi Pagrindiniame įstatyme įtvirtintu taikos principu. Valstybinis spaudos organų, tokių kaip Correctiv ir kitų vadinamųjų faktų tikrintojų, kurie pirmiausia tikrina, ar informacija atitinka NATO propagandą, bet ne faktus, finansavimas. Arba tokių žurnalų kaip „Der Spiegel“ finansavimas iš Bilo ir Melindos Geitsų fondo.
Bendradarbiavimas su slaptosiomis tarnybomis
Su slaptosiomis tarnybomis bendradarbiaujantys žurnalistai, kaip apibūdino pati Vokietijos vyriausybė, atsakydama į parlamentinį klausimą Vokietijos Bundestage.
Sputnik draudimas
Atvira cenzūra uždraudžiant Rusijos žiniasklaidą, pavyzdžiui, „Sputnik“ arba RT. 40 metų dirbau naujienų redaktoriumi. Žinau, kas yra dezinformacija, geriau nei tie, kurie nori nuo manęs nuslėpti naujienas.
Visa tai – tik tariama drąsa
Woke’inis dėmesio atitraukimas nuo pirminio paskirstymo ir klasių konflikto viešuosiuose debatuose. Ypač jaunesnius akademikus įtraukė ideologija, kuri slepia galios santykius, nutraukia saitus su vyresniaisiais ir nukreipia dėmesį į sritis, kurios niekam, turinčiam galios ir išteklių, nekenkia – tapatybės politika, kova su “dešiniaisiais” – visa tai pseudo drąsa. Kiekvienas, kuris kiekvieną rytą yra susirūpinęs tuo, ar šiandien jaučiasi esąs vyras, ar moteris, nebeįžvelgia išnaudojimo problemų.
Cenzūros privatizavimas
Cenzūros perdavimas viršvalstybinėms institucijoms, pavyzdžiui, ES Komisijai su jos Skaitmeninių paslaugų aktu (Digital Services Act). Cenzūros privatizavimas taikant valomąsias priemones interneto platformoms, kurios savo ruožtu glaudžiai bendradarbiauja su slaptosiomis tarnybomis ir visomis išgalėmis filtruoja siunčiamus duomenis.
Klasikinis diktatūros požymis
Teismų ir baudžiamosios teisės instrumentalizavimas, siekiant pašalinti politinius oponentus, kad būtų įgyvendinti profesiniai draudimai, piniginės baudos, bankų sąskaitų anuliavimas, įkalinimas ir vieša diskriminacija, t. y. teisingumas vadovaujantis pažiūromis, yra klasikinis diktatūros požymis.
Melas tampa pasaulio tvarka
Vadinamuoju „Demokratijos skatinimo įstatymu“ siekiama visiškai priešingo tikslo. Jo esmė – priversti iš anksto paklusti, sukeliant baimę. Atvykome į Franzo Kafkos pasaulį. Savo romane „Procesas“ jis rašo: „Melas paverčiamas pasaulio tvarka“.
Nuosmukio kancleris
Žmogaus teisių srityje Vokietijoje dar niekada nebuvo taip blogai. Psichoanalitiko Hanso Joachimo Maazo teigimu, Vokietija jau seniai nebėra demokratinė valstybė. Valdantysis partijų kartelis atvedė šalį į aklavietę, taikydamas koronaviruso priemones ir finansuodamas karą Ukrainoje. Nes NATO šį karą pralaimės. Olafas Scholzas yra nuosmukio, jei ne pražūties kancleris, jei šie karo kurstytojai nebus sustabdyti.
Taikos premija karo kurstytojai
O ką matome tarp intelektualų ir menininkų: savęs patenkinimą valstybės subsidijų prieglobstyje. Menas nebepriklauso žmonėms. Jis priklauso skaitmeninio kapitalo, slaptųjų tarnybų ir žiniasklaidos kompleksui. Kas verčia Vokietijos leidėjų ir knygų pardavėjų asociaciją savo „Taikos premiją“ skirti prisiekusiai karo kurstytojai Anne Applebaum? Kartu su savo vyru, buvusiu Lenkijos užsienio reikalų ministru Radoslawu Sikorskiu, ir politiniu patarėju Robertu Kaganu, „Naujojo Amerikos šimtmečio projekto“ įkūrėju, ji priklauso Niujorko neokonų šutvei; jai priklauso ir Victoria Nuland, kuri 2014 m. vasario mėn. perversmo Maidane metu tampė už virvučių ir kuriai taip pat galime būti dėkingi už Ukrainos katastrofą.
Kas penktas ES pilietis – benamis
Kol ES pumpuoja milijardus į Ukrainą, daugiau nei kas penktas ES pilietis yra benamis, prašo skubaus apgyvendinimo arba laukia eilėje prie labdaros organizacijų, kad gautų dubenėlį sriubos. Libano laikraščio „Al Mayadeen“ duomenimis, daugiau kaip 20 proc. gyventojų – 100 mln. žmonių – kenčia nuo skurdo ir benamystės.
Apie tai mes čia nei skaitome, nei matome.
Mobilizuota neapykanta Rusijai
Vokietijos intelektualinio gyvenimo sinkretizavimas su tariama Olafo Scholzo naujo amžiaus pradžia ir nekonstituciniu Boriso Pistoriaus karingumu kelia nerimą ne tik dėl pasipiktinimo ir mobilizuotos neapykantos Rusijai primityvumo, bet dar labiau dėl aklo paklusnumo pabrėžtinai netolerantiškam reikalavimui į išskirtinumą. Propaganda siekiama priversti mus pamiršti, kad tikrasis amžių lūžis įvyko 1999 m., kai NATO subombardavo Belgradą ir taip sugrąžino į Europą tarptautinę teisę pažeidžiantį agresinį karą.
Savisinchronizavimo procesas
Tačiau visa tai (pasak Karlo Dietricho Bracherio (Karl Dietrich Bracher) knygoje „Vokietijos diktatūra“) „tik parodo savsinchronizavimo procesą, apimantį konstitucinius teisininkus ir nacionalinius ekonomistus, istorikus ir germanistus, filosofus ir gamtininkus, publicistus ir poetus, muzikantus ir dailininkus”.
Karo kurstytojai partijų kartelyje
Kiekvienas, norintis sužinoti, kaip tai galėjo nutikti 1933 m., turėtų atidžiau pasidomėti šiandien. Iki pat buržuazinės minios pseudo drąsos mobilizacijos kovai „prieš dešiniuosius“, siekiant nukreipti dėmesį nuo to, kad karo kurstytojai įsitaisę valdančiųjų partijų kartelyje ir visuomenės viduryje.
Jokios kapitalizmo kritikos
Kur bepažvelgsi: praktiškai jokios ideologinės kritikos karo kurstytojų minčių figūrų atžvilgiu; jokios kapitalizmo kritikos tyrimuose apie finansinius srautus į JAV ginklų pramonę ir pelno normos mažėjimo tendenciją; jokios kritikos agresijos poslinkiams, kuriais siekiama nukreipti pyktį dėl neoliberalių taupymo orgijų į išorės priešą. Karo kurstytojų aido kambaryje dabar stebime šokiruojantį akademinį ir meninį provincializmą žmonių, kurių gyvenimo darbo esmę sudaro tai, kad jie kažkada kitiems iš paskos nešiojo portfelį ar molbertą.
Valdančiosios klasės agentai
„Europos intelektualai, – beveik prieš 100 metų kalėjime sakė Antonio Gramsci, – vėl tapo tiesioginiais valdančiosios klasės agentais“. Tai, kad jie degradavo į paprastus „mąstymo parankinius“, labai prisideda prie taikos judėjimo silpnumo. Bertoltas Brechtas buvo pareiškęs, kad „mintys, kurias čia perkate, smirdi“, nes „nuomonės parduodamos kaip žuvys“.
+++
Šis straipsnis pirmą kartą paskelbtas 2024 m. lapkričio 2 d. portale Rationalgalerie.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. lapkričio 2 d. pavadinimu “Aus dem Donbass zurück” svetainėje apolut.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
