Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. gruodžio 20 d.
Goda Juoceviciute. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
“Lavonų bus pilni grioviai”. Šiandien tokią antraštę galite rasti mūsų naujienų portaluose. Čia cituojamas vienas iš mūsų karo vadų.
Kaip tik su vienu filosofu neformalioje aplinkoje neseniai svarstėme, kam reikalingas agresyvus, dabar ypač paūmėjęs per visus galus karo ir jo baimės eskalavimas:
mus tuoj puls;
Vilnius atrodys baisiau nei Buča;
reik kuo skubiau mūsų miškus paverst poligonais;
svarbu pasirūpint įstatymu, pagal kurį kariaut nenorintys jaunuoliai būtų gaudomi gatvėse kaip benamiai šunys su tinklais, o bėgantys turi sulaukti bausmių – nuosavo turto konfiskavimo;
ir t.t.
Juk akivaizdu, kad šis militarinis fanatizmas ir keliama įtampa jau netrukus labai pasitarnaus tolimesniam tautos ir šalies kaip tokios nykimui:
skatins naujas darbingo amžiaus vaikinų ir sveikų vyrų emigracijos bangas;
atbaidys investicijas, pirmiausia – savų žmonių, kurie Norvegijose dirba tam, kad pasyvioms pajamoms ir ateičiai vaikams nusipirktų papildomų būstų ir žemės sklypų. Aišku, kad nuo šiol verčiau NT pirks ten, kur nėra tokio žmonių gąsdinimo, ir mūsų politiniai džibrylai (gabriukai) jau pasirūpino vilų ir pilių karo atveju saugiai prisiglausti.
Faktas, kad karo šaukimas yra puikus, paprastas būdas pelnytis iš visų mokesčių mokėtojų pinigų, juos gręžiant iki paskutinio cento, kad kažkas pasidarytų biznį ir nuostabių komisinių už neadekvačiai brangių ir beprasmių drakono dantų, gyvačių ausų ar tigro ūsų “viešuosius” pirkimus.
Lengviau nei auksinių kiaurasamčių laikais, kai dar prieš tautą reikėjo teisintis biudžeto lėšų švaistymu per savus saviems. Pasipinigavimas iš karo – daug rimčiau ir tvariau nei kaukytės peršalimo sezono metu. Tai duokdie, kad visas šis nuolatinis gyventojų šiurpinimas tik ir remtųsi stambios piniginės naudos siekimu.
Bet atradome ir dar vieną priežastį, kuri yra toliau finansinių interesų. Juolab ne viskas žmonių pasaulyje į pinigus susiveda, deja. Yra dar ir psicologinių ir pasąmoninių niuansų.
Taigi, įsivaizduokite: gabus ir scenoje mėgstantis būti jaunuolis nuo mažų dienų mokinasi dainuoti, ir jam puikiai sekasi, jam žada ateitį, tačiau kaip nekviečia jo koncertuot, taip nekviečia. Na, kad bent kartelį turėtų galimybę su publika pasidalinti savo atkaklaus darbo ir repeticijų vaisiumi, kad bent kažkur duotų padainuoti…
Kitas atvejis. Perspektyvus sportininkas tiek daug treniruojasi manieže, braukia prakaitą, o tikrose varžybose dar nedalyvavo, ir jam vis sako: dar ne dabar, pakentėk, luktelk.
Arba mušeika nukreipiamas į rytietiškus kovos menus, o jį ten vis drausmina ir mokina: negali pult pirmas, gali savo įgūdžius panaudoti tik gynybai. Tai jis, negalėdamas savyje nuslopinti kovotojo gaivalo, eina į gatvę išbandyti savo jėgų. Iš pradžių stebi praeivius ir ieško juose potencialių priešų, o neradęs tokių kaip jis, pradeda prie svetimų vyrų kabinėtis: duok cigartę; neturi? tai gal į snukį nori? Arba mato: eina žmogus su rimtu šunimi. Puiki proga išprovokuoti konfliktą: ko ne su antsnukiu? tuoj mentus iškviesiu; nenori mentų, ok, tada pasiaiškinkim vyriškai. Ir šiepia drakono dantis, ir rodo gyvatės ausis, bet paaiškėja, kad užsirovė ant mačo, kurio ne tik šuo rimtas, bet kuris ne prasčiau įvaldęs mosikavimą kumščiais ir kietais kiaušais, net ir neturėdamas tigro ūsų.
Žinoma, kad žmogui jausmas – nemalonus, kai niekas jo neprileidžia ten, kur jis galėtų profesionaliai pademonstruoti, ką sugeba, todėl jis pradeda ieškoti progų pasireikšti ir tokias situacijas provokuoti.
Tie karo mėgėjai, visą gyvenimą tik dalyvavę pratybose ir nepatyrę tikro karo ar per mažai jo regėję, žūtbūt nori jį pažaisti. Nori tikro kraujo, nori matyti tariamą priešą, susmunkantį nuo jų kulkų, visai kaip rodo filmuose, nori galų gale didvyrio titulo, tiek mokęsi, visas savo mintis ir tikslus tam atidavę, galų gale trokšta karą ir atsakomybę už jį patirti gyvai, nes kiek galima vien teorijos, tik pasiruošimo ir kalbų, reik griebti jautį už ragų, o dabar – juk pats geriausias ir realiausias metas tam.
P.S. Nepalaikau Rusijos agresijos, niekada jos nepateisinau. Ačiū visiems, kas padeda paprastiems ukrainiečiams, kurie kenčia nuo karo. Tačiau, kaip ir supratote, tekstas apie tai, kokios priežastys beatodairiško karo troškimo bei apokalipsės vizijų.
Tiems militariniams fanatikams dar norėčiau artėjančių Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga palinkėti gruziniško tosto žodžiais: bijokite savo svajonių, nes kartais jos pildosi!
Autorės nuotrauka – iš Karių kapų Antakalnyje.
1 thought on “Goda Juoceviciute: kam reikalingas agresyvus karo ir jo baimės eskalavimas”