Originalus straipsnis paskelbtas 2021 m. gruodžio 11 d.
Martin Schmalz. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator.
Užuot vertinimo to, ką darome, ir pastangų nepakenkti kitiems, ekonomistai mus moko vaikytis galimybių ir įteisinti kitiems daromą žalą kaip “išorinius padarinius”, šiame straipsnyje piktinasi Oksfordo prof. Martinas Schmalzas.
Šiuo metu išgyvename pasaulinę psichinės sveikatos krizę. Ekonomistai – net ir tie, kurie pasitenkinimą gyvenimu ir gerovę nagrinėja kaip “laimės ekonomistai” – sprendimais toli gražu neprisideda. Galbūt ši sritis dar per jauna, kad būtų galima to tikėtis?
Manau, kad diagnozė dar blogesnė: bijau, kad mes, ekonomistai, esame problemos dalis – dėl to, kad iš kartos į kartą mokome studentus, jog mūsų mąstymas yra teisingas ne tik apie ekonomiką, bet ir apie gyvenimą apskritai.
Bent jau taip atrodo iš Tolimųjų Rytų tradicijų, kurios turi tūkstantmečius siekiančią gerovės tyrimų istoriją, perspektyvos. Žmogaus gerovės pagrindas jogos filosofijoje yra įsakymas nekenkti kitoms būtybėms.
Visiškai priešingai, populiariojioje ekonomikoje individų kitiems sukeliamo “neigiamo išorinio poveikio”, t. y. žalos jiems darymo, pagrįstumas tėra teisėtumo ir kainos klausimas.
Kita vertus, jogas ar budistas supranta, kad ant tokio netvirto pagrindo beveik neįmanoma išlaikyti emocinės ir dvasinės pusiausvyros. Jų manymu, nedori veiksmai pirmiausia kenkia patiems jų vykdytojams.
Galimybių vaikymasis daro žmones nelaimingus
Antras pavyzdys: Ekonomikoje stengiamės mąstyti apie potencialiai prarandamas galimybes (angl. opportunity costs): “Jei neskaityčiau šios skilties, ką galėčiau su savo laiku nuveikti vietoje to?” “Jei mesčiau savo darbą, kiek galėčiau uždirbti kitame?” “Su kuo galėčiau susitikti, jei palikčiau savo partnerį?”
Toks mąstymas prieštarauja pagrindinei Rytų tradicijų įžvalgai, kad laimė yra priimti ir vertinti akimirkos patirtį. Mąstymas alternatyvomis yra tiesioginė kančios priežastis.
Mūsų pažangūs mokymai dar labiau pablogina padėtį. Pavyzdžiui, naudingumą maksimizuojantys svarstymai apie tai, ar skirtingi potencialūs meilės partneriai yra pakaitalai, ar papildiniai, t. y. ar su dviem partneriais gauname daugiau ar mažiau naudos nei su vienu, neskatina darnių tarpasmeninių santykių.
Taigi atrodo, kad mąstysena, lemianti ekonominę sėkmę, prieštarauja mąstysenai, lemiančiai dvasinę ir emocinę gerovę. Problema yra ne tai, kuri mąstysena yra teisinga ar klaidinga, o tai, kuri mąstysena yra naudinga siekiant retkarčiais nesutampančių tikslų. Galbūt turėtume įtraukti šį įspėjimą savo studentams ir kitiems klausytojams.
Kelias turėtų būti tikslas
Tai, kaip mes organizuojame savo profesinį gyvenimą, taip pat beveik neišvengiamai daugelį mūsų daro nelaimingus. Tačiau tai galima palyginti lengvai išspręsti, kai suvokiame pamatinę problemą.
Tai susiję su tuo, kad esame linkę į darbą ir projektus žvelgti pernelyg susitelkę į rezultatą. Nustatomas aiškus tikslas: pavyzdžiui, darbo dokumento publikavimas, pinigai naujam “Porsche”, paaukštinimas. Prieš tai nėra jokio pasitenkinimo.
Pasitenkinimo stoka nebūtinai yra blogai – juk pasitenkinimo stoka gali turėti motyvuojantį ir produktyvumą didinantį poveikį. Tačiau kol nebus pasiektas tikslas, nebus pasitenkinimo darbu.
Tragiška, tačiau, kai gaunate paaukštinimo laišką arba garaže stovi “Porsche”, pasitenkinimo nesulaukiate, ar bent jau ne ilgiau negu trumpai akimirkai: vietoje ilgalaikės laimės greitai atsiveria beprasmybės tuštuma. Šią tuštumą reikia užpildyti nauju projektu ar tikslu, kitaip prasideda depresija.
“Klaida” slypi perdėtoje svarboje, kuri suteikiama vienintėliam momentui, kai tikslas pasiekiamas. Jis kontrastuoja su nuolatinio įsitraukimo į procesą, vedančio į tikslą, branginimu.
Filosofas Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis šiuos alternatyvius kelius išskyrė kaip atelišką, su tikslu nesusijusią veiklą, priešingai nei telišką, su tikslu susijusią veiklą. Jogai praktikuoja kvėpavimą ir ramų sėdėjimą, kad išmoktų sutelkti protą į paties buvimo procesą. Šis procesas yra tęstinis ir savęs nenaikinantis.
Laimei, yra greitas šios problemos sprendimas, nereikalaujantis ilgų atsidavimo metų. Galime tapti laimingesni nekeisdami to, ką darome, tik keisdami tai, kaip tai darome. Tereikia pakeisti požiūrį.
Jei nuspręsime vertinti savo, kaip ekonomistų, darbą ir nuolat stengsimės teikti vertingas įžvalgas pasauliui, mūsų darbas nebebus sutelktas į konkretų laiko momentą.
Tokiu atveju užtikrinamas prasmingos egzistencijos tęstinumas, net jei darome tai, kas tiesiogiai neprisideda prie kitos publikacijos ar net jai prieštarauja, pavyzdžiui, dėstome ar vadovaujame studentams.
____________________________________________
Martinas Schnmalzas yra Oksfordo universiteto Saido verslo mokyklos finansų profesorius. Įtakingiausias jo mokslinis straipsnis yra “Anticompetitive Effects of Common Ownership” (“Bendros nuosavybės antikonkurencinis poveikis”), parašytas 2018 m. Jis rašo tinklaraštį vokiečių kalba pavadinimu “View from Oxford” (“Žvilgsnis iš Oksfordo”).
__________________________________________________
Šis tekstas pasirodė 2021 m. gruodžio 11 d. pavadinimu „Martin Schmalz: Ökonomen lehren das Unglücklichsein“ svetainėje norberthaering.de.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
Nuotrauka: pixabay
