Despotizmas galiausiai niekada nepasiteisina – pasipriešinimas jam visada pasiteisina. Kodėl drąsa stipresnė už baimę.
Originalus straipsnis paskelbtas 2022 m. gruodžio 26 d. freischwebende-intelligenz.org.
Milosz Matuschek. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Buvęs Prancūzijos prezidentas Valéry Giscard’as d’Estaing’as, kaip teigiama, nuolat varė į neviltį savo asmens sargybinius. Priežastis: prezidentas mėgdavo naktimis pabėgti iš Eliziejaus rūmų ir parodyti savo šuniui Paryžiaus gatves. Jis nesirūpino savo saugumu ir laisvai vadovavosi šūkiu: “Mane išrinko prancūzai, kodėl jie norėtų man pakenkti?” Ilgą laiką panašus vaizdas buvo ir Šveicarijos federalinių tarybų nariams, kurie galėjo važinėti tramvajumi labai liaudiškai ir be jokio pavojaus. Neseniai paaiškėjo, kad federalinis patarėjas ir sveikatos apsaugos ministras Alainas Berset net slidinėjimo atostogų metu visą parą turėjo asmens sargybinius. Ką tai mums sako?
Galios koncentracija turi savo šešėlio kainą
Pastaraisiais metais politika tapo labiau autoritarinė ir alternatyviai akla, be to, ji atsisako kalbėtis su žmonėmis. Valdžios valstybė veikė, teisinė valstybė turėjo pertrauką. Esant nepaprastajai padėčiai buvo tiesa: alternatyvų nėra, viskas įmanoma. Tokie autoritariniai mąstytojai kaip De Maistre’as ir Carlas Schmittas buvo prikelti iš užmaršties. Pasigirdo žodis “higienos diktatūra”, paplito nauja demokratinio despotizmo forma. Valstybė naudojosi savo galia nepaisydama nuostolių, o didelė dalis gyventojų leidosi užvaldomi išpūsto pavojaus. Alainas Berset kaip niekas kitas įkūnijo galios koncentraciją. Sveikatos apsaugos departamentas valdė negailestingai, taikė įrodymais nepagrįstas priemones ir skleidė didelį melą apie skiepijimą. Tačiau kiekvienas valdžios padidėjimas turi savo šešėlinę kainą. Nuo Kaligulos iki Kadafio ir kt. – visiems jiems galioja tiesa: tie, kurie valdo per baimę, patys gyvena nuolatinėje baimėje.
Pats pavojingiausias šių laikų narkotikas sau ir kitiems yra: valdžia. Kas pasiduoda jos kerams, pradeda elgtis kaip narkomanas, kuris bijo, kad negaus kitos dozės. Priklausomybė nuo valdžios yra be gailesčio, ji eina per lavonus. Jis ištirpdo tikrąjį prisirišimą, apverčia logiką aukštyn kojomis, apsiginkluoja melu ir apgaule – ir stato vagonų tvirtovę ant netvirtos žemės. Valdžia, pagrįsta ištikimybe per baimę, tik trumpam suklestės dėl paranojos, besaikio elgesio ir savivalės kokteilio, kuris savo ruožtu didina gyventojų priešpriešą. Jau prancūzų revoliucijos oratorius Mirabo savo “Esė apie despotizmą” pažymėjo, kad galiausiai tauta visada būna stipresnė ir anksčiau ar vėliau atkeršija tironui.
Bet kokios galios koncentracijos prigimtis yra ta, kad jai niekada negali būti alternatyvų. Todėl jai reikia pagalbininkų, kurie politiškai korektiškai iškraipo tikrovę. Valdžios orbitoje esanti žiniasklaida tampa iliuzijų dailininkais, ji perdeda pavojus ir retušuoja nemalonią informaciją. Tai įgauna vis groteskiškesnių bruožų, kol ir ši galia visiškai išnyksta. Spragų jau galima pastebėti: Kur yra diskusija apie dujotiekio sabotažo Baltijos jūroje kaltininkus? Kur diskusija apie pavojingus funkcinio padidėjimo (angl. gain-of-function) tyrimus Vuhane ir apie Anthony Fauci, kuris praktiškai visą laiką melavo? Kur yra diskusija apie “Twitter” vykdomą šališką cenzūrą, darančią įtaką JAV rinkimams, kaip ką tik paviešinta “Twitter” failuose? Yra vilties: tariamo pensinio amžiaus Reicho piliečių bandymo įvykdyti perversmą Vokietijoje net daugelis žiniasklaidos priemonių nenorėjo vertinti rimtai.
Valdžia – tai šliaužiantys nuodai, kurie iš pradžių apsvaigina demagogą, o galiausiai jį visiškai nualina. Tie, kurie “maudosi valdžioje”, įkvepia nuodingų jos garų. Tie, kurie atima ką nors iš kitų, pavyzdžiui, judėjimo laisvę, atima ir savo judėjimo laisvę. VDR nomenklatūra ne veltui gyveno nuošalioje gyvenvietėje netoli Berlyno. Kita vertus, nesuvaržytas valdžios vykdymas vis labiau imunizuoja gyventojus. Po pirminio šoko, patirto dėl neįsivaizduojamo piktnaudžiavimo valdžia, rezistentas atranda, kad jo dvasia nepavaldi valdžios vilionėms. Bejėgiškumas, sumišimas ir baimė užleidžia vietą naujam stiprybės jausmui. Pradedama lėtai, bet užtikrintai iššifruoti naujosios galios hieroglifus ir iš naujo subalansuoti savo gyvenimą.
Pasipriešinimas pasiteisina
Mažumos piktnaudžiavimas valdžia ir pasipriešinimas jai yra natūralios priešingybės. Tai atsispindi ir atlygio struktūroje. Tas, kuris uzurpuoja valdžią, iš pradžių gauna didžiausią atlygį, o laikui bėgant pradeda kenkti sau ir kitiems. Saldus pienas tampa rūgštus. Rezistento atveju yra atvirkščiai. Iš pradžių jis kenčia labiausiai, nes turi iš karto atsisakyti komforto zonos ir įveikti daugybę kliūčių. Tačiau laikui bėgant šios kliūtys tampa mokymo priemonėmis. Rezistentas tampa kliūčių įveikimo profesionalu. Jis pirmasis pasipriešina iliuziniam pasauliui, naujam puikiam komforto pasauliui, kaip aprašyta Hakslio knygoje “Brave New World”. Jis iš karto patiria diskomfortą ir pirmasis priima skausmą, todėl galiausiai tampa pirmuoju, kuris tampa atsparus skausmui. Galiausiai jis užmezga ryšius su kitais bendraminčiais ir sugriauna valdžios tinklą.
Šis tekstas pasirodė 2022 m. gruodžio 26 d. pavadinimu „Zeit für den Aufstieg aus dem Abgrund der Angst“ svetainėje freischwebende-intelligenz.org.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
Viršelio paveikslėlis: Kas įveikia baimę, tas drąsiai pjauna kelią (Konradas Grobas, Vinkelrido mirtis prie Sempacho)