Charles Eisenstein
April 2020
Metų metus tai, kas vadinama normalumu, buvo ištempta iki plyšimo ribos, tarsi vis stipriau traukiama virvė, laukianti juodosios gulbės grybšnio snapu, perkirsiančio ją pusiau. Dabar, kai virvė jau pertrūkusi, ar mes vėl surišime jos galus, ar leisime jiems irti toliau, kad pamatytume, ką dar galbūt galime iš jų nuausti?
Covid-19 mums rodo, kad kai žmonija susijungia vardan vieno tikslo, yra įmanomi fenomenaliai greiti pokyčiai. Joks pasaulio problemų sprendimas techniškai nėra sudėtingas, problemų šaknys slypi žmonių nesutarime. Darnaus sutarimo atveju žmonijos kūrybinės jėgos yra beribės. Prieš kelis mėnesius pasiūlymas sustabdyti komercines keliones lėktuvu, kaip ir kiti radikalūs socialinio elgesio, ekonomikos, valdžios vaidmens mūsų gyvenime pokyčiai, būtų atrodęs absurdiškas. Covid rodo kolektyvinės mūsų valios galią, kai mes sutariame, kas yra svarbu. Ką dar mes galėtume pasiekti, veikdami sutartinai? Ką mes norime pasiekti ir kokį pasaulį mes kursime? Šis klausimas visada iškyla kam nors suvokus savo galią.
Covid-19 galėtume palyginti su reabilitacine intervencija, sutrikdančia normalumą, užvaldžiusį lyg priklausomybė) . Sutrikdyti įprotį – tai padaryti jį matomu, paversti nenugalimą potraukį pasirinkimu. Kai krizė baigsis, galbūt turėsime progą paklausti, ar norime sugrįžti į tai, kas normalu, o galbūt šio rutinos pertrūkio metu patyrėme kažką, ką norėtume įtraukti į savo ateitis. Po to, kai šitiek žmonių bus praradę darbus, galėsime paklausti, ar visi iš tų darbų yra tie, kurių pasauliui šiuo metu labiausiai reikia, o galbūt mūsų jėgos ir kūrybiškumas galėtų būti geriau pritaikyti kažkur kitur. Kurį laiką pagyvenę be kelionių lėktuvais, Disneyworld’o atostogų, prekybos parodų, galėsime paklausti, ar mums iš tiesų viso to tiek daug reikia. Kuriuos ekonomikos sektorius mes norėsime atkurti ir kuriuos mes pasirinksime palikti praeityje? Žiūrint į viską iš tamsesnės pusės: kuriuos iš dalykų, kurių šiuo metu netekome: – pilietines laisves, viešų susirinkimų laisvę, teisę į mūsų kūno privatumą, asmeninius susitikimus, apsikabinimus, rankų paspaudimus ir gyvenimą viešoje erdvėje – dar teks bandyti susigrąžinti politinės ir asmeninės valios pastangomis?
Didžiąją dalį gyvenimo manęs neapleido jausmas, kad žmonija artėja prie kryžkelės. Krizė, žlugimas, lūžis visada atrodė neišvengiami, tiesiog už posūkio, bet jie kaip neatėjo taip neatėjo. Įsivaizduokite, einate keliu ir matote priešais esantį kelių išsišakojimą. Jis visai netoli, už tos kalvos, už posūkio, už medžių. Perkopę kalvą pamatote, jog suklydote, tai buvo miražas, tai visgi toliau nei manėte. Jūs nesustojate eiti. Kartais kryžkelė vėl pasirodo akiratyje, tada vėl išnyksta, ir atrodo, kad šis kelias tęsis amžinai. Gal visgi nėra tos kryžkelės. Bet ir vėl ją pamatote. Ji visada beveik čia. Jos niekada čia iš tikrųjų nėra.
Bet staiga mes išnyrame iš už posūkio, ir ji – čia. Mes sustojame, negalėdami patikėti, kad tai vyksta, negalėdami patikėti, kad po viso šio begalinio žingsniavimo paskui mūsų pirmtakus, mes pagaliau turime pasirinkimą. Pritrenkti mes sustojame. Priešais mus šimtai kelių, ir kai kurie iš jų veda tomis pačiomis kryptimis, kuriomis jau esame ėję. Kai kurie iš jų veda link pragaro žemėje. Ir kai kurie – link išgijusio, gražesnio pasaulio nei kada nors drįsome įsivaizduoti.
Ršydamas šiuos žodžius stoviu šalia jūsų – galbūt apstulbusių, išsigandusių, bet kartu jaučiančių ateinančias galimybes – esu šiame susikertančių takų taške. Pažvelkime į juos kartu ir pamatykime, kur jie veda.
* * *
Išgirdau šią istoriją iš draugės praeitą savaitę. Ji buvo parduotuvėje ir pamatė moterį, kūkčiojančią viename praėjimų. Pažeisdama atstumo laikymosi taisykles ji priėjo prie moters ir ją apsikabino. „Ačiū, – tarė moteris, –tai yra pirmas kartas per dešimt dienų, kai mane kas nors apkabino.”
Ištverti kelias savaites be apsikabinimų atrodo maža kaina, jeigu tai sustabdys epidemiją, besikėsinančią į milijonų gyvybes. Fizinio atstumo laikymasis artimoje ateityje turi tvirtą priežastį: kad apsaugotume medicininę sistemą nuo griūties dėl staigaus užsikrėtusiųjų skaičiaus augimo. Norėčiau šį argumentą perkelti į platesnį kontekstą, ypač, kai žiūrime iš ilgalaikės perspektyvos. Jei visgi nuspręstume ateityje institucionalizuoti fizinio atstumo laikymąsi ir pagal tai performuoti visuomenę, pažvelkime, ką būtent tai reikštų.
Tas pats galioja ir kitiems pokyčiams, vykstantiems koronaviruso epidemijos metu. Kai kurie komentuotojai pastebėjo, kaip puikiai ši situacija įsikomponuoja į totalitarinės kontrolės planus. Išsigandusi visuomenė priima pilietinių teisių apribojimus, kurie kitais atvejais būtų sunkiai pateisinami: kiekvieno žmogaus judėjimo nenutrūkstamą sekimą, priverstinį medicininį gydymą, priverstinį karantiną, keliavimo ir susirinkimo laisvės apribojimus, cenzūrą viskam, ką valdžia priskiria prie dezinformacijos, asmens neliečiamybės įstatymo atidėjimą ir karinę civilių kontrolę. Dauguma šių apribojimų buvo svarstomi jau prieš Covid-19, o pandemijai atėjus jiems tapo sunku atsispirti. Tas pats galioja ir prekybos automatizavimui, sporto ir pramogų perėjimui iš realaus dalyvavimo į virtualų, gyvenimo persikėlimui iš viešo į privatų, mokyklų perkėlimui iš fizinių į virtualias, fizinių parduotuvių sunykimui, žmonių darbo ir poilsio perkėlimui į ekranus. Covid-19 paspartina jau egzistuojančias politines, ekonomines, socialines tendencijas.
Kol visi išvardyti dalykai kol kas trumpalaikėje perspektyvoje yra pateisinami kreivės ištiesinimu (epideminio augimo kreivės), jau girdime ir apie “naują normalumą” (new normal); kitaip sakant, pokyčiai gali ir nebūti laikini. Kadangi infekcinės ligos galimybė, kaip ir terorizmo galimybė, niekada neišnyksta, dabartinis pateisinimas greičiausiai yra gilesnio impulso dalis. Aš išanalizuosiu šį impulsą kontrolės reflekso ir karo prieš mirtį kontekste.
Kontrolės refleksas
Tuo metu, kai šitai rašau, oficiali statistika sako, kad apie 25 000 žmonių mirė nuo Covid-19. Per tą laiką, kol epidemija pasibaigs, mirčių skaičius tikriausiai bus dešimt ar šimtą kartų didesnis ar netgi, jeigu labiausiai gąsdinantys spėjimai pasitvirtins, tūkstantį kartų didesnis. Kiekvienas iš šių žmonių turi mylimuosius, šeimą, draugus. Atjauta ir sąžinė kviečia mus daryti viską, ką galime, kad sušvelnintume beprasmę tragediją. Tai ir man labai asmeniška: mano be galo brangi, bet silpna motina yra tarp labiausiai bejėgių prieš šią ligą, dažniausiai žudančią vyresnio amžiaus ir ligotus.
Kokie gi bus galutiniai skaičiai? Į šį klausimą neįmanoma atsakyti šią rašymo akimirką. Ankstyvieji pranešimai kėlė nerimą; kelias savaites be perstojo žiniasklaidoje cirkuliavę oficialūs mirtingumo skaičiai iš Wuhan’o buvo 3.4%. Tai, kartu su dideliu viruso užkrečiamumu, pranašavo dešimtis milijonų ar netgi šimtus milijonų mirčių pasaulyje. Ne per seniausiai naujesni apskaičiavimai mirčių skaičių sumažino, nes paaiškėjo, kad didžioji dalis susirgimų yra švelnūs arba besimptomiai. Kadangi testavimas buvo pirmiausia nukreiptas į rimtai sergančius, mirtingumas atrodė dirbtinai aukštas. Pietų Korėjoje, kur buvo ištirti šimtai tūkstančių žmonių su švelniais simptomais, pranešama, kad mirtingumo dažnis – 1%. Vokietijoje, kur testavimas taip pat apima žmones su švelniais simptomais, mirtingumas – 0.4%. Naujas straipsnis žurnale „Science“ teigia, kad 86% susirgimo atvejų nebuvo uždokumentuoti, o tai rodo, jog mirtingumo procentas yra dar mažesnis.
„Diamond Princess“ kruizinio laivo istorija palaiko šį požiūrį. Iš 3,711 laivo keleivių apie 20% buvo užsikrėtę; mažiau nei pusė iš jų turėjo simptomų, aštuoni mirė. Kruizinis laivas yra puiki terpė užkratui, ir, kol buvo imtasi kažkokių veiksmų, praėjo daug laiko, leidusio virusui plisti. Visgi užsikrėtė tik penktadalis. Taip pat, kruiziniu laivu keliavo daugiausia vyresnio amžiaus žmonės: beveik trečdalis jų buvo virš 70 metų ir daugiau nei pusė – 60 metų. Tyrimų grupė padarė išvadą, kad dėl didelio besimptomių užsikrėtimų skaičiaus tikrasis mirtingumo dažnis Kinijoje yra apie 0.5%. Tai vis tiek yra penkis kartus daugiau negu gripo metu. Atsižvelgiant į minėtus duomenis (ir pritaikant juos daug mažesnį amžiaus vidurkį turinčioms Afrikos ir Pietų bei Pietryčių Azijos šalims) mano spėjimas būtų 200,000-300,000 mirčių. JAV – daugiau, jei medicininė sistema perpildyta, mažiau, jei infekcija išplinta per ilgesnį laiką – ir 3 mln. pasauliniu mastu. Tai yra rimti skaičiai. Nuo pat Honkongo gripo pandemijos 1968-1969 pasaulis nepatyrė nieko panašaus.
Mano spėjimai gali būti ir labai netikslūs. Kiekvieną dieną žiniasklaida praneša užsikrėtusiųjų Covid-19 skaičių, bet niekas iki galo nežino, koks galėtų būti tikrasis skaičius, nes tik labai nedidelė populiacijos dalis yra ištirta. Jeigu dešimtys milijonų ir turi virusą be simptomų, mes to negalėtume žinoti. Dar labiau viską komplikuoja tai, kad testavimas vis dar labai netikslus, gali būti, kad net 80% patvirtintų užsikrėtimo atvejų yra klaidingi (čia skaitykite dar daugiau apie testų netikslumo neapibrėžtumus ). Leiskite man pakartoti: kas iš tikrųjų vyksta, nežino niekas, įskaitant ir mane . Bet turėkime omenyje dvi prieštaringas žmonių reakcijos tendencijas. Pirmoji tendencija yra isterijos auginimas, ignoruojantis faktus, kurie neparemia baimės. Antroji tendencija – tai neigimas, iracionalus informacijos, kuri gali sujaukti normalumą ir komfortą, atmetimas. Kaip Daniel Schmactenberger klausia, iš kur tu žinai, kad tai, kuo tu tiki, yra tiesa?
Nežinomybės akivaizdoje aš norėčiau pristatyti spėjimą: krizei pasibaigus taip ir nežinosime, kokia ji buvo. Jeigu galutinis mirčių skaičius (dėl kurio irgi bus galima diskutuoti) bus mažesnis, nei prognozuota, kai kurie sakys, jog taip nutiko dėl to, kad kontrolės priemonės suveikė. Kiti sakys, kad tai dėl to, jog infekcija nebuvo tokia pavojinga kaip buvo kalbama.
Man didžiausia mįslė, kodėl šiuo metu, kai rašau, nebėra naujų ligos atvejų Kinijoje. Valdžia neinicijavo karantino dar ilgai po to, kai virusas atsirado. Jis turėjo stipriai išplisti per Kinų Naujuosius metus, kai kiekvienas lėktuvas, traukinys ir autobusas buvo pilni žmonių, keliaujančių po visą šalį. Ką visa tai reiškia? Vėlgi, aš nežinau, taip pat kaip nežinote ir jūs.
Ar galutinis globalus mirčių skaičius būtų 50000, 500000 ar 5 milijonai, pažiūrėkime į kitus skaičius, leidžiančius susidaryti perspektyvą. NENORIU pasakyti, kad Covid ne taip jau ir blogai, arba kad mes neturėtume nieko daryti. Prašau tik dar kiek kantrybės. Praėjusiais metais, pagal Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizaciją, penki milijonai vaikų pasaulyje mirė iš bado (o dar yra162 milijonai vaikų, kurių vystymasis sutrikęs arba kurie yra ant išsekimo ribos). Tai yra 200 kartų daugiau žmonių negu kol kas mirė nuo Covid-19, visgi nė viena vyriausybė nepaskelbė ypatingosios padėties ar nepareikalavo, kad radikaliai pakeistume savo gyvenimo būdą tam, kad juos išgelbėtume. Taip pat nematome panašių pavojaus signalų ar veiksmų, reaguojančių į savižudybes, kurios tik ledkalnio viršūnė tos nevilties ir depresijos, kuri per metus nužudo virš milijono žmonių pasaulyje ir 50000 žmonių JAV. Arba narkotinių medžiagų perdozavimas, dėl kurio JAV žūsta 70000 žmonių, autoimuninių ligų epidemija, paveikianti nuo 23.5 milijonų (nacionalinio JAV sveikatos instituto duomenimis) iki 50 milijonų (AARDA duomenimis), arba nutukimas, paveikęs gerokai virš 100 milijonų žmonių. Kodėl tuomet mes desperatiškai nebandome sustabdyti branduolinio karo grėsmės arba ekologinės griūties, bet, priešingai, siekiame tikslų, kurie kaip tik padidina šių grėsmių realumą?
Tai jokiu būdu nereiškia, kad jeigu nekeičiame savo gyvenimo būdo vardan badaujančių vaikų, tai neturėtume jo keisti ir dėl Covid. Priešingai: jei galime taip radikaliai pasikeisti dėl Covid-19, galime tai padaryti ir dėl kitų grėsmių. Pabandykime atsakyti, kodėl mes galime susivienyti prieš virusą, bet ne prieš kitas, mirtinai grėsmingas žmonijai problemas. Kodėl iki dabar žmonija buvo tokia įstrigusi toje pačioje savo trajektorijoje?
Atsakymas paprastas. Tiesiog pasaulinio bado, priklausomybių, autoimuninių ligų, savižudybių ar ekologinių krizių akivaizdoje mes, kaip visuomenė, nežinome, ką daryti. Mums įprastas atsakas krizėms, kai į darbą pasitelkiama kontrolė, tiesiog nėra labai efektyvus, tvarkantis su tokiomis situacijomis. Ir štai atsiranda infekcinė epidemija, ir pagaliau mes žinome, ką daryti. Tai krizė, kurioje kontrolė veikia: karantinas, izoliacija, rankų plovimas, judėjimo kontrolė, informacijos kontrolė, mūsų kūnų kontrolė. Tai leidžia Covid tapti rezervuaru mūsų augančioms baimėms ir bejėgiškumui augančių pasaulio grėsmių fone. Covid-19 yra grėsmė, su kuria mes galime susidoroti. Priešingai negu daugybė kitų mūsų baimių, Covid-19 siūlo mums planą.
Mūsų civilizacijos įsteigtos institucijos vis sunkiau tvarkosi su iškylančiais iššūkiais. Ir štai pagaliau iššūkis, su kuriuo jos žino kaip kovoti. Ir kaip nekantriai jos priima šį iššūkį kaip pačią svarbiausią krizę. Kaip natūraliai jų informacijos valdymo sistemos projektuoja pačius katastrofiškiausius scenarijus. Kaip lengvai publika prisijungia prie panikos, priimdama šią vyriausybių valdomą grėsmę tarsi kompensaciją visoms kitoms nutylimoms grėsmėms, prieš kurias valdžia bejėgė.
Šiandien dauguma mūsų iššūkių nebepasiduoda jėgai. Mūsų antibiotikai ir chirurgija negelbėja augančiose autoimuninių ligų, priklausomybių, nutukimo krizėse. Mūsų ginklai ir bombos, sukurtos nugalėti armijas, yra beverčiai kovoje su kitų šalių neapykanta arba su smurtu mūsų namuose. Mūsų policija ir kalėjimai nemažina augančio nusikalstamumo. Mūsų pesticidai negali atkurti suardytos dirvos. Covid-19 mums primena senas geras dienas, kai užkrečiamos ligos pasiduodavo moderniai medicinai ir higienai, taip pat kaip naciai pasidavė karo mašinoms ir kaip pati gamta nusilenkė, ar bent jau taip atrodė, prieš technologines pergales ir tobulėjimą. Tai primena mums dienas, kai mūsų ginklai veikė ir atrodė, kad pasaulis iš tiesų gerės su kiekviena nauja kontrolės technologija.
Kokio tipo problema pasiduoda kontrolei ir dominavimui? Ta, kuri yra sukelta kažko išorėje, kažko Kito. Kai problemos priežastis yra kažkas mums artimo, kaip benamystė ar nelygybė, priklausomybė ar nutukimas, nėra prieš ką kovoti. Galime bandyti surasti priešą, pavyzdžiui, kaltindami milijardierius, Vladimirą Putiną ar Velnią, bet taip mes praleidžiame esminę informaciją, t. y. pamatines sąlygas, kurios visų pirma ir leidžia plisti virusams (ar milijardieriams).
Jeigu ir yra vienas dalykas, kurį mūsų civilizacija išmano, tai kova su priešais. Ir mes mielai randame tam vis naują progą, taip pateisindami mūsų technologijų, sistemų, pasaulėžiūros teisingumą. Ir taip mes kuriame priešus, formuluodami nusikaltimų, terorizmo, ligų krizes kaip „mes-prieš-juos“, ir mobilizuodami visas kolektyvines pajėgas kovoms, kurios atitinka šį matymą. Mes pasitinkame Covid-19 tarsi ruošdamiesi karui, tuo tarpu branduolinio karo grėsmę, ekologinę krizę ar penkis milijonus badu mirusių vaikų priimame kaip kažką įprasto.
Konspiracinis scenarijus
Kadangi Covid-19, atrodo, pateisina tiek daug punktų totalitarinių norų sąraše, yra tų, kurie tiki, jog tai, kas vyksta – iš anksto sugalvotas galios žaidimas. Neturiu tikslo nei pagrįsti šią teoriją, nei ją paneigti, bet pasiūlysiu kelis platesnio konteksto komentarus. Pirmiausia, trumpa apžvalga.
Teorijos (yra daugybė jų variantų) kalba apie Event 201 renginį (finansuotą Gates’o fondo, CŽV ir t.t. praeitą rugsėjį), ir 2010 metų Rockfeller’io fondo ataskaitą, detalizuojančią scenarijų, pavadinimu „Lockstep“, iš kurių abu pateikia galimą autoritarinį atsaką įsivaizduojamai pandemijai. Teorijos pastebi, kad infrastruktūra, technologijos ir įstatyminė bazė karo stoviui paskelbti jau buvo rengiama daugelį metų. Jie teigia, kad vienintelis trūkstamas dalykas buvo visuomenės pritarimas, ir dabar jo sulaukėme. Ar dabartinės kontrolės priemonės būtų laikinos ar ilgalaikės, pagaliau atsirado precedentas:
- žmonių sekimui bet kuriuo metu (dėl koronaviruso);
- susirinkimų laisvės ribojimui (dėl koronaviruso);
- militaristinei civilių kontrolei (dėl koronaviruso);
- neteisminiam, neterminuotam sulaikymui (karantinas, dėl koronaviruso);
- grynųjų pinigų uždraudimui (dėl koronaviruso);
- interneto cenzūrai (kova su dezinformacija, dėl koronaviruso);
- privalomai vakcinacijai ir kitam medicininiam gydymui, įsteigiant valstybės viršenybę prieš mūsų kūnus (dėl koronaviruso);
- visų veiklų ir judėjimo krypčių suskirstymui į leidžiamas ir draudžiamas (gali išeiti iš namų dėl šito, bet ne dėl to), taip ištrinant nekontroliuojamą, neoficialią neapibrėžtumo zoną. Ši visuma yra pati totalitarizmo esmė. Šiuo metu būtina, nes, na dėl koronaviruso.
Konspiracinėms teorijoms tai yra sultinga medžiaga. Galų gale, viena iš šių teorijų galėtų būti tiesa, visgi ta pati įvykių eiga galėtų išsirutulioti ir dėl nesąmoningo sistemos polinkio į vis didesnę kontrolę. Iš kur ateina šis polinkis? Jis įaustas į civilizacijos DNR. Tūkstantmečius civilizacija (priešingai negu nedidelio masto tradicinės kultūros) progresą suprato kaip kontrolės primetimą pasauliui: prisijaukinant gyvūnus, užkariaujant barbarus, įvaldant gamtos jėgas, grindžiant visuomenės valdymą įstatymu ir protu. Kontrolės pagreitis prasidėjo kartu su Mokslo revoliucija, kuri iškėlė „progresą“ į naujas aukštumas: susistemindama tikrovę į objektyvias kategorijas ir kiekius bei įvaldydama materialųjį pasaulį naujomis technologijomis. Galiausiai, socialiniai mokslai ėmėsi tų pačių priemonių ir metodų tam, kad išpildytų tobulos visuomenės (ši idėja siekia dar Platoną ir Konfucijų) ambiciją.
Tie, kurių darbas – administruoti civilizaciją, mielai priims bet kokią galimybę sustiprinti kontrolę. Galų gale, tai tarnauja didžiajai žmonijos vizijai – tobulai organizuotam pasauliui, kuriame nėra ligų, nusikaltimų, skurdo, ir galbūt netgi pati kančia išmaniai „išjungta“. Žinoma, pilnas žmonių sekimas tam būtų idealu – tai užtikrintų bendrą visų gerovę. Covid-19 jiems įrodo, kaip tai būtina. Jie klausia: „Argi mes galime sau leisti demokratines laisves koronaviruso akivaizdoje? Ar neturėtume paaukoti jų dėl mūsų visų saugumo?“ Tai – pažįstama dainelė, nes ji lydėjo ir kitas praeities krizes, kaip kad rugsėjo 11-oji.
Perfrazuojant plačiai žinomą metaforą: įsivaizduokite žmogų su plaktuku, slampinėjantį aplink, ieškantį, kur jį panaudoti. Staiga jis pamato išsikišusį vinį. Jis ieškojo vinies jau ilgą laiką, kalinėdamas sraigtus ir varžtus ir nedaug ką pasiekdamas. Jis įsitikinęs, kad plaktukai – geriausi įrankiai, ir kad vinių įkalimas padarytų pasaulį geresniu. Ir štai vinis! Galėtume įtarti, kad su tokiu užsidegimu jis pats ir pakišo ten tą vinį, bet tai nelabai ir svarbu. Galbūt ten kyšo netgi ne vinis, bet tai pakankamai panašu į vinį, todėl galima pradėti kalti. Kai įrankis paruoštas, proga jį panaudoti atsiras.
Ir tiems, kurie linkę abejoti valdžia, pridursiu, kad galbūt šį kartą tai iš tikrųjų yra vinis. Tokiu atveju plaktukas – tinkamas įrankis, ir šis jo panaudojimas įtvirtins jo panaudojimo būtinybę ir visais kitais atvejais – ar tai būtų varžtas, ar saga, ar sąvaržėlė, ar įplyšimas.
Bet kokiu atveju, problema, apie kurią čia kalbame, yra daug gilesnė nei nuversti kokią blogio draugiją ar iliuminatus. Net jei jie ir egzistuoja, turint omenyje civilizacijos kryptį, tos pačios tendecijos nedingtų ir be jų, arba nauji iliuminatai pakeistų sunaikintuosius.
Pati idėja (ar ji būtų tikra, ar išsigalvota), kad epidemija – tai siaubingas piktadarių planas, per daug nesiskiria nuo patogeno paieškų logikos. Ji būdinga kryžiaus žygių, karo mentalitetui. Šis mentalitetas išskiria patogeną kaip sociopolitinės ligos priežastį, kaip visiškai atskirą nuo mūsų kenkėją, prieš kurį tada mes jau galime kovoti. Tokioje kovoje rizikuojame pražiopsoti visuomenėje jau esančias pamatines sąlygas, sudarančias palankų klimatą ligoms suvešėti. O ar tos ligos buvo pasėtos su kažkieno intencija, ar atneštos vėjo, tai jau antraeilis klausimas.
Tai, ką pasakysiu toliau, svarbu, nežiūrint ar Covid-19 būtų genetiškai suprojektuotas bioginklas, ar ne, ar tai būtų susiję su 5G technologijos pasirodymu, ar tai būtų kažkieno „priedanga“, ar tai totalitarinės pasaulio valdžios Trojos arklys, ar tai labiau mirtina liga nei teigiama, ar tai mažiau mirtina liga nei teigiama, ar tai buvo sukurta Uhano laboratorijoje, Detriko forto laboratorijoje, ar viskas yra būtent taip, kaip teigia JAV ligų kontrolės ir prevencijos centras bei Pasaulio sveikatos organizacija. Tai svarbu, net jeigu visi absoliučiai klysta dėl Sars-CoV-2 rolės dabartinės epidemijos kontekste. Apie tai aš turiu savo nuomonę, bet jei kažką šios situacijos metu ir išmokau, tai kad aš nežinau, kas iš tiesų vyksta. Ir nežinau, kaip apskritai kas nors gali ką nors žinoti šioje žinių, melagingų žinių, gandų, nuslėptos informacijos, konspiracinių teorijų, propagandos ir politizuotų naratyvų jūroje. Norėčiau, kad daugiau žmonių atsivertų nežinojimui. Sakau tai tiek žmonėms, linkstantiems prie plačiosios nuomonės, tiek su ja nesutinkantiems. Paklauskime savęs, kokią informaciją mes galbūt prasijojame tam, kad mūsų pasaulėžiūra išliktų nepažeista. Būkime nuolankesni su savo įsitikinimais: tai gyvenimo ir mirties klausimas.
Karas su mirtimi
Mano septynmetis sūnus nesimatė ir nežaidė su kitu vaiku dvi savaites. Milijonai kitų vaikų yra toje pačioje situacijoje. Dauguma sutiktų, kad mėnuo be bendravimo šiems vaikams yra priimtina auka tam, kad išsaugotume milijonus gyvybių. Bet o kas, jeigu tai tam, kad išsaugotume 100000 gyvybių? Arba jei šis pasiaukojimas truktų ne mėnesį, bet metus? Skirtingi žmonės apie tai turės skirtingas nuomones, priklausomai nuo jų vertybių sistemos.
Dabar pakeiskime tuos klausimus kažkuo asmeniškesniu, kažkuo kas peržengtų šį utilitarinį mąstymą, paverčiantį žmones statistiniais vienetais ir leidžiantį dalį jų vardan kažko paaukoti. Asmeniškai man aktualus klausimas būtų, ar aš prašyčiau visų šalies vaikų vieną sezoną praleisti be žaidimų, jeigu tai sumažintų mano motinos mirties riziką, arba – kad ir mano paties mirties riziką? Arba, kitas klausimas, ar aš pasirašyčiau už tai, kad liautumėmės spaudę rankas ir glebėsčiavęsi, jeigu tai išsaugotų mano gyvenimą? Rašau tai ne tam, kad nuvertinčiau savo ar mamos gyvenimus, kurie abu man labai brangūs. Aš esu dėkingas už kiekvieną dieną, kurią ji vis dar su mumis. Bet šie klausimai iškelia gilias problemas. Kaip yra teisinga gyventi? Kaip teisinga numirti?
Atsakymai į šiuos klausimus, ar jie būtų klausiami asmeniškai, ar visuomenės vardu, priklauso nuo to, kaip mes žiūrime į mirtį ir kaip smarkiai vertiname žaidimą, prisilietimus, buvimą kartu, kaip ir pilietines teises bei asmeninę laisvę. Nėra jokios lengvos formulės šioms vertybėms pasverti.
Savo gyvenimo eigoje stebėjau, kaip visuomenė vis daugiau svarbos teikia saugumui, garantijoms ir rizikos mažinimui. Tai ypač paveikė vaikystę: kai buvau mažas, buvo normalu nuklysti mylią nuo namų niekieno neprižiūrimam – veiksmas, kuris šiandien pelnytų vaikų apsaugos institucijų apsilankymą. Tai matome ir iš to, kad vis daugiau profesijų naudoja lateksines pirštines; tai pasireiškia ir visur naudojamu rankų dezinfekantu; rakinamais, saugomais ir kameromis stebimais mokyklų pastatais; sustiprinta oro uostų ir sienų kontrole; padidėjusiu dėmesiu teisinei atsakomybei bei civilinės atsakomybės draudimu; metalo detektoriais bei apieškojimais prieš įžengiant į sporto arenas ar kitus viešus pastatus, ir taip toliau. Kalbant apskritai, tai įgavo saugumo valstybės formą.
„Pirmiausia saugumas“ mantra vyrauja vertybių sistemoje, kuri saugumą laiko pagrindiniu prioritetu, taip devalvuodama tokias vertybes kaip džiaugsmas, nuotykiai, žaismas, ribų bandymas. Kitos kultūros turėjo kitokius prioritetus. Pavyzdžiui, dauguma tradicinių ir čiabuvių kultūrų daug mažiau saugo vaikus, tai užfiksuota ir tyrinėtojos Jean Liedloff knygoje „Tęstinumo koncepcija“. Savo vaikams jie leidžia tokias rizikas ir atsakomybes, kurios daugumai šiuolaikinių žmonių atrodytų beprotiškos, tikėdami, kad tik taip vaikai gali tapti savarankiški ir išmokti teisingai vertinti situaciją. Manau, dauguma šiuolaikinių žmonių, ypač jaunesnių, yra išlaikę bent dalį to pasiryžimo paaukoti saugumą, kad galėtų patirti gyvenimo pilnatvę. Mus supanti kultūra be perstojo skatina gyventi baimėje ir sukūrė sistemas, kurios tą baimę įkūnija. Jose išlikti saugiam yra svarbiau už visa kita. Dėl to turime medicinos sistemą, kurioje dauguma sprendimų yra grįsti rizikos apskaičiavimu ir kurioje pati baisiausia, didžiausią gydytojo nesėkmę reiškianti baigtis yra mirtis. Ir visgi, tuo pačiu mes žinome, kad mirtis laukia mūsų visų. Išgelbėta gyvybė iš tiesų reiškia mirties atitolinimą.
Galutinis civilizacijos programos išsipildymas būtų triumfas prieš pačią mirtį. Negalėdama to pasiekti, šiuolaikinė visuomenė susitaiko su to triumfo pakaitalu: neigimu vietoje nugalėjimo. Mūsų visuomenė – tai mirties neigimo visuomenė, pradedant negyvų kūnų slėpimu, baigiant jaunystės kultu ir senų žmonių uždarymu į slaugos namus. Netgi mūsų manija turėti pinigų ir nuosavybės – tai savotiškas mūsų pačių savasties pratęsimas (kaip kad nurodo žodis „mano“), atskleidžiantis klaidingą įsivaizdavimą, kad per daiktus, prie kurių prisirišame, galime išsaugoti savo amžinumą. Visa tai yra neišvengiama, turint omenyje pasakojimą, kurį mums seka modernybė: pasakojimą apie atskirą individą, gyvenantį kitų atskirų individų ir daiktų pasaulyje. Tam, kad klestėtų, šis genetinių, socialinių ir ekonominių konkurentų supamas individas privalo ginti save ir nukonkuruoti kitus. Jis turi daryti viską, kad atitolintų mirtį, kuri (anot atskirties pasakojimo) yra totalus sunaikinimas. Biologijos mokslas mus netgi moko, kad pagrindinis mūsų tikslas gyvenime yra maksimaliai padidinti savo išgyvenimo ir reprodukcijos galimybes.
Paklausiau savo draugo, medicinos daktaro, gyvenusio kartu su Q’ero gentimi Peru, ar Q’ero žmonės prijungtų ką nors prie plaučių ventiliavimo aparato, jeigu tai prailgintų to žmogaus gyvenimo trukmę. „Žinoma ne, – atsakė jis. – Jie pakviestų šamaną, kuris padėtų jam gerai numirti.“ „Gerai numirti“ (kas nebūtinai reiškia mirti be skausmo) – tokios sąvokos nėra šių dienų medicinos žodyne. Nė viena ligoninė neturi įrašų apie tai, ar ligonis numirė gerai. Ir tai nebūtų laikoma pozityvia baigtimi. Atskiro „aš“ pasaulyje mirtis laikoma didžiausia nelaime.
Bet ar tai tikrai tiesa? Pažvelkime iš daktarės Lissa Rankin perspektyvos: „Ne visi iš mūsų norėtų būti intensyvios terapijos skyriuje, izoliuoti nuo mylimų žmonių su mašina, kvėpuojančia už mus, rizikuodami mirti vieni – net jeigu taip jie padidintų savo išgyvenimo galimybes. Kai kurie iš mūsų verčiau jau mirtų namuose, ant mylimojo rankų, net jeigu tai reikštų, kad mūsų laikas baigėsi. Prisiminkite, mirtis nėra pabaiga. Mirtis – tai grįžimas namo.“
Kai savastį suvokiame per santykį su kitais kaip tarpusavio priklausomybę ar netgi kaip už mus didesnės visumos neatskiriamą dalį, tuomet „aš“ įsilieja į Kitą, ir Kitas įsilieja į „aš“. Kai suvokiame save kaip sąmonę, susijusią su viskuo, kas esti aplinkui, nebeieškome priešų, tampančių kiekvienos problemos priežastimi, bet vietoje to žvelgiame į nedarną santykyje su mus supančiu pasauliu. Atsidavus gyvenimui pilnai, karas su mirtimi nebeatrodo reikšmingas, o mirties baimė iš tiesų reiškia paties gyvenimo baimę. Kiek gyvenimo mes esame pasiryžę atsisakyti tam, kad išliktume saugūs?
Totalitarizmas – tobuliausia kontrolės versija – tai neišvengiamas galutinis atskirtos savasties mitologijos taškas. Kas kitas, jei ne pavojus gyvybei, pavyzdžiui, karas, pateisintų visišką kontrolę? Taigi Orwel’as apibūdino nesibaigiantį karą kaip esminį sėkmingo Partijos valdymo komponentą.
Kontrolės programos, mirties neigimo, atskirtos savasties fone, prielaida, kad viešoji politika turėtų siekti mažinti mirčių skaičių, yra beveik nekvestionuojama. Tai tikslas, šalia kurio kitos vertybės, kaip žaidimas, laisvė ir pan., yra antraeilės. Covid-19 siūlo praplėsti šį pasaulėvaizdį. Taip, laikykime gyvenimą šventu, šventesniu nei bet kada anksčiau. Mirtis mus to moko. Laikykime kiekvieną – jauną ar seną, ligotą ar sveiką – šventa, brangia, mylima būtybe, kuriomis jie yra. Ir padarykime vietos mūsų širdyse ir kitoms šventoms vertybėms. Laikyti gyvenimą šventu – tai ne tik gyventi ilgai, tai ir gyventi gerai, teisingai ir pilnai.
Kaip ir visos baimės, koronavirusą supanti baimė nurodo į tai, kas slypi už jos. Kiekvienas, kuris patyrė artimo žmogaus netektį, žino, kad mirtis – tai vartai į meilę. Covid-19 iškėlė mirtį į ją neigiančios visuomenės sąmonės dėmesio centrą. Kitoje baimės pusėje galime išvysti mirties išlaisvintą meilę. Leiskime jai sklisti. Leiskime jai įsigerti į mūsų kultūros dirvą ir pripildyti ją taip, kad ji įsisunktų per mūsų surambėjusių institucijų, mūsų sistemų, mūsų įpročių plyšius. Tegul kai kurie iš jų taip pat miršta.
Kokiame pasaulyje mes gyvensime?
Kiek gyvenimo mes pasiryžę paaukoti vardan saugumo? Jeigu tai mus apsaugotų, ar mes norime gyventi pasaulyje, kur žmonės niekada nesirenka kartu? Ar norime dėvėti kaukes visą laiką? Ar norime eiti medicinines apžiūras kiekvieną kartą, kai keliaujame, jeigu tai išsaugos tam tikrą gyvybių skaičių kasmet? Ar mes pasiryžę atiduoti savo kūnų kontrolę medicinos sistemai? Ar norime, kad kiekvienas renginys būtų virtualus renginys? Kiek mes esame pasiryžę gyventi baimėje?
Covid-19 kažkada baigsis, bet infekcinės ligos grėsmė niekada neišnyks. Mūsų reakcija į tai pramins kelią ateičiai. Viešas gyvenimas, bendruomeninis gyvenimas, gyvenimas palaikant fizinį kontaktą jau kelias kartas po truputį nyksta. Vietoje to, kad apsipirktume parduotuvėse, perkame internetu, užuot išleidę vaikus žaisti į lauką, organizuojame vaikų susitikimus ir skaitmeninius nuotykius. Diskusijas iš aikščių perkėlėme į internetinius forumus. Ar mes norime ir toliau didinti izoliaciją nuo kitų ir pasaulio?
Nesunku įsivaizduoti, ypač jeigu fizinio atstumo laikymasis pasiteisins, kad Covid-19 laikysis ilgiau nei tuos aštuoniolika mėnesių, kuriuos dabar esame pasiruošę laukti. Nesunku įsivaizduoti, kad per tą laiką atsiranda ir naujų virusų. Nesunku įsivaizduoti, kad krizinės situacijos valdymo priemonės tampa norma (kad užkirstume kelią naujam viruso proveržiui), kaip kad priemonės, laikinai priimtos po rugsėjo 11-osios vis dar galioja šiandien. Nesunku įsivazduoti, kad (kaip mums yra sakoma) įmanoma užsikrėsti vėl ir vėl, taigi virusas niekada neišnyks. Tai reiškia, kad laikini mūsų gyvenimo pokyčiai taps pastoviais.
Ar tam, kad sumažintume kitos pandemijos riziką, sutiksime amžinai gyventi visuomenėje be apsikabinimų, rankų paspaudimų, high-five’ų? Ar pasirinksime gyventi be masinių susibūrimų? Ar koncertai, sporto varžybos, festivaliai taps praeities atgyvena? Ar mūsų vaikai nebežais su kitais vaikais? Ar visas žmogiškasis kontaktas vyks per kaukes ir skaitmeninius prietaisus? Daugiau jokių šokių, karatė pamokų, jokių konferencijų ar mišių? Ar mirtingumo sumažinimas – tai standartas, pagal kurį matuosime progresą? Ar žmonių išsivystymas reiškia atskirtį? Ar tokia mūsų ateitis?
Tie patys klausimai galioja ir priemonėms, skirtoms kontroliuoti žmonių judėjimą bei informacijos srautus. Man rašant visa šalis juda link visiško užsidarymo. Kai kuriose šalyse norėdami palikti namus žmonės turi atsispausdinti valdžios leidimą. Tai primena man mokyklą, kur kiekvieno esamoji vieta nuolat turi būti patvirtinta. Arba kalėjimą. Ar galime įsivaizduoti ateities sistemą, kur judėjimo laisvė yra prižiūrima valstybės aparato ir jo programinės įrangos nuolatos, visą laiką? Kur kiekvienas judesys sekamas ir arba leidžiamas, arba draudžiamas? Ir kur informacija, kelianti grėsmę mūsų sveikatai (ką vėlgi nusprendžia valdžios organai), yra mūsų pačių labui cenzūruojama? Krizės akivaizdoje, kaip ir karo akivaizdoje, mes priimame visus šiuos apribojimus ir laikinai atiduodame savo laisvę. Kaip ir rugsėjo 11-osios atveju, Covid-19 nušluoja bet kokius prieštaravimus.
Pirmą kartą istorijoje egzistuoja techninės galimybės įgyvendinti tokią viziją, bent jau išsivysčiusiose šalyse (pavyzdžiui, naudojant mobiliųjų telefonų vietos duomenis priversti laikytis fizinio atstumo, taip pat žiūrėkite čia). Po pereinamojo laikotarpio galėtume gyventi visuomenėje, kurioje beveik viskas vyksta virtualiai: apsipirkimas, susitikimai, pramogos, bendravimas, darbas, netgi pasimatymai. Ar norime to? Kiek išgelbėtų gyvybių yra to verta?
Esu tikras, kad dauguma kontrolės priemonių, veikiančių šiandien, per keletą mėnesių bus bent iš dalies sušvelnintos. Kol infekcinės ligos galimybė egzistuoja, tikėtina, kad jos vėl bus įvestos dar ir dar kartą ateityje arba tiesiog virs įpročiais. Apie tai, kaip koronavirusas pakeis pasaulį, Politico straipsnyje rašo Deborah Tannen: „Dabar mes žinome, kad liesdami daiktus, būdami su kitais žmonėmis ar kvėpuodami oru uždaroje patalpoje tikriausiai rizikuojame… Galbūt netrukus įprasime atšlyti nuo ištiestos rankos arba neliesti savo veidų, ir galbūt visi įgysime obsesinį-kompulsinį sutrikimą – nevalingą poreikį nuolat plauti rankas.“ Po tūkstančių ar netgi milijonų metų prisilietimų, kontakto ir buvimo kartu, ar tikrai žmonijos progreso viršūnė – atsisakyti visų šių dalykų, nes jie per daug rizikingi?
Gyvenimas bendruomenėje
Kontrolės programos paradoksas slypi tame, kad jos progresas retai kada priveda mus arčiau jos tikslo. Nepaisant sekimo kamerų beveik visuose viduriniosios klasės šeimų namuose, žmonės nė kiek ne mažiau susirūpinę ir nesaugūs nei karta, gyvenusi prieš juos. Nepaisant sudėtingų apsaugos sistemų, šaudymai mokyklose netapo retesni. Nepaisant fenomenalaus progreso medicinos srityje, paskutinius trisdešimt metų žmonės netgi mažiau sveiki – chroniškų ligų skaičius išaugo, o gyvenimo trukmės vidurkis nustojo kilti; JAV ir Didžiojoje Britanijoje dargi nukrito.
Priemonės, įvestos Covid-19 suvaldyti, taipogi gali sukelti daugiau mirčių bei kančių nei jų sustabdys. Mirtingumo sumažinimas reiškia mirtingumo, kurio skaičių galime numatyti ir išmatuoti, sumažinimą. Neįmanoma suskaičiuoti mirčių, kurios ištiks dėl atskirties iššauktos depresijos ar dėl nedarbingumo sukeltos nevilties, ar dėl chroniškos baimės, susilpninančios imunitetą ir suprastinančios sveikatą. Nustatyta, kad vienatvė ir bendravimo trūkumas padidina uždegimų, depresijos ir demencijos riziką. Anot medicinos daktarės Lissos Rankin, oro užterštumas mirties riziką padidina 6%, nutukimas – 23%, piktnaudžiavimas alkoholiu – 37%, vienatvė – 45%.
Kitas pavojus slypi imuniteto nusilpime, kurį sukels perdėtas higienos ir atstumo laikymasis. Sveikatai reikalingas ne tik socialinis kontaktas, bet ir kontaktas su mikrobų pasauliu. Kalbant apie sveikatą, mikrobai nėra mūsų priešai, jie mūsų sąjungininkai. Įvairi bakterijų, virusų, mielių ir kitų mikroorganizmų terpė mūsų žarnyne yra būtina sklandžiam mūsų imuninės sistemos funkcionavimui. Ši įvairovė yra palaikoma per kontaktą su kitais žmonėmis ir aplinka apskritai. Perdėtas rankų plovimas, kaip ir antibiotikų, antiseptikų vartojimas, fizinio kontakto tarp žmonių trūkumas gali sukelti daugiau bėdų nei naudos. Iš to kylančios alergijos ir autoimuninės ligos gali būti blogiau negu infekcijos. Socialinė ir biologinė sveikata tarpsta bendruomenėje. Izoliacijoje gyvenimas neklesti.
Pasaulio matymas iš mes-prieš-juos perspektyvos neleidžia mums suvokti, kad gyvenimas ir sveikata gimsta bendruomenėje. Kai kalbame apie užkrečiamas ligas, pamirštame paklausti, kokia yra virusų ir bakterijų paskirtis? (Taip pat žiūrėti čia.) Kokia yra kenksmingiems virusams palanki vidinė organizmo terpė? Kodėl kai kuriems žmonėms pasireiškia labai švelnūs simptomai, o kitiems – labai stiprūs (nekalbant apie apibendrinantį ir nelabai ką pasakantį paaiškinimą „mažesnis atsparumas“)? Kaip mūsų sveikatą gali palaikyti gripas, peršalimai ir kitos nemirtinos ligos?
Karas prieš bakterijas atneša panašius rezultatus, kaip ir karas prieš terorizmą, karas prieš nusikaltimus, karas prieš piktžoles ir visi kiti karai, kuriuos kariaujame politiniu ir asmeniniu mastu. Pirmiausia, tai gimdo nesibaigiantį karą; antra, tai nukreipia dėmesį nuo pamatinių sąlygų, dėl kurių ir kyla ligos, terorizmas, nusikaltimai ir t.t.
Nepaisant amžino politikų tvirtinimo, kad jie imasi karo vardan taikos, karas neišvengiamai kuria daugiau karo. Šalių bombardavimas siekiant sunaikinti teroristus, ne tik ignoruoja pamatines terorizmo priežastis, bet dar ir prisideda prie jų. Nusikaltėlių įkalinimas ne tik ignoruoja pamatines nusikaltimų priežastis, bet jas didina, atskiria nusikaltusius nuo šeimų ir bendruomenių, patalpina juos į kriminalinę terpę. Taip pat antibiotikų, vakcinų, antivirusinių vaistų vartojimas suardo natūralią kūno terpę, kuri yra stipraus imuniteto pagrindas. Kalbant apie gamtines terpes, masinės chemikalų purškimų akcijos, paskatintos Zikos viruso, Dengės karštinės, o dabar ir Covid-19, sukels neapskaičiuojamą ekologinę žalą. Ar kas nors pagalvojo apie tai, kas nutiks su ekosistema, permerkus ją antivirusiniais mišiniais? Tokia strategija (šiuo metu vykdoma įvairiose Kinijos ir Indijos vietose) gali neatrodyti beprotiška tik iš atskirties logikos perspektyvos, nesuvokiančios, jog virusai yra neatsiejama mūsų gyvybinio tinklo dalis.
Kad paaiškinčiau tai, ką turiu omenyje, kai kalbu apie „pamatines priežastis“, pasitelksiu šiek tiek statistikos. Žvelgiant į Italijos mirtingumo statistiką, pagrįstą šimtų mirčių nuo Covid-19 atvejų analize (iš šalies Nacionalinio sveikatos instituto), matome, kad mažiau nei 1% mirusiųjų nesirgo rimtomis chroniškomis ligomis. 75% iš jų turėjo smarkiai per aukštą kraujo spaudimą, 35% sirgo diabetu, 33% turėjo širdies išemiją, 24% – širdies fibriliaciją, 18% – susilpnėjusią inkstų funkciją, kartu su kitomis ligomis, kurių negalėjau iššifruoti iš italų ataskaitos. Beveik pusė mirusiųjų turėjo tris ar daugiau šių rimtų sutrikimų. Amerikiečiai, apnikti nutukimmo, diabeto ir kitų chroniškų susirgimų yra bent jau tiek pat pažeidžiami kaip ir italai. Ar dėl to turėtume kaltinti virusą (dėl kurio mirė ir keli šiaip jau sveiki žmonės), ar jam žalią šviesą uždegančią prastą sveikatos būklę? Milijonų šiuolaikinio pasaulio žmonių sveikata – labai silpna, ir, tai, kas sveikam tebūtų menkas išbandymas, šiems žmonėms tampa mirtinu pavojumi. Žinoma, trumpalaikėje perspektyvoje mes norime išgelbėti jų gyvybes, bet pavojus slypi tame, kad šios trumpalaikės perspektyvos niekada nesiliaus. Mes kausimės su vienu virusu po kito, taip niekada ir neprisikasdami prie pamatinių sąlygų, dėl kurių šie žmonės tampa pažeidžiami. Tai yra daug sunkesnis uždavinys, nes šios pamatinės sąlygos negali būti pakeistos kovojant. Nėra jokio patogeno, kuris sukelia diabetą ar nutukimą, priklausomybę, depresiją ar potrauminio streso sindromą. Jų priežastys nėra kažkur išorėje, jos nėra atskiros nuo mūsų, kaip kad įsivaizduojame galvodami apie virusą ir jo aukas.
Netgi kai kalbame apie tokias ligas kaip Covid-19, kai galime nustatyti jas sukeliantį infekcinį patogeną, negalime visko suprastinti iki kovos tarp viruso ir jo aukų. Egzistuoja mikrobų teorijai alternatyvi teorija, teigianti, kad mikrobai – būtina didesnių procesų sudedamoji dalis. Kai sąlygos tam palankios, mikrobai dauginasi kūnuose kartais juos ir pražudydami, bet taip pat esama galimybės, kad jų atsiradimas pagerina organizmo būklę, iš pradžių leidusią jiems išplisti. Pavyzdžiui, ligos metu kūnas gleivių pavidalu pašalina susikaupusius toksinus arba (kalbant metaforiškai) sudegina juos pakilus temperatūrai. Teorija, kartais vadinama „terpės teorija“, teigia, kad mikrobai yra labiau simptomas negu ligos priežastis. Kaip aiškina vienas memas: „Tavo žuvis serga. Mikrobų teorija: izoliuok žuvį. Terpės teorija: išvalyk akvariumą.“
Šiuolaikinę sveikatos kultūrą apnikusi tam tikra šizofrenija. Viena vertus, turime
augantį sveikatingumo judėjimą, savo filosofiją grindžiantį alternatyviąja ir holistine medicina. Jis propaguoja žoleles, meditaciją, jogą kaip natūralų imuniteto sustiprinimą. Jis pripažįsta emocinį ir dvasinį sveikatos lygmenis, požiūrių ir įsitikinimų svarbą sirgimo ar sveikimo procesuose. Visa tai, atrodo, buvo nušluota Covid cunamio, visuomenei sugrįžus prie ortodoksinių sprendimų.
Tipiškas pavyzdys: Kalifornijos akupunktūrininkai buvo priversti nutraukti savo veiklą, kadangi buvo nuspręsta, kad jų veikla „ne esminė“. Tai puikiai suprantama iš konvencinės virusologijos perspektyvos. Bet kaip vienas akupunktūrininkas pastebėjo Facebook’e: „Ką daryti mano pacientui, su kuriuo dirbome siekdami atsisakyti iki šiol jo nugaros skausmą malšinusių opioidų? Dabar jam ir vėl teks prie jų grįžti.“ Iš medicinos autoritetų perspektyvos alternatyvios praktikos, socializacija, jogos užsiėmimai, papildai ir taip toliau yra nerimta, kai kalba eina apie tikras ligas, sukeltas tikrų virusų. Ortodoksiškas požiūris Covid-19 metu atgimė, ir bet kas, nors kiek mažiau konvenciška, pavyzdžiui, intraveninis vitaminas C, dar prieš dvi dienas JAV buvo absoliučiai nediskutuotina (užtat spaudoje pilna straipsnių, nuvainikuojančių „mitus“, kad vitaminas C gali padėti kovojant su Covid-19). Taip pat neteko girdėti, kad JAV ligų kontrolės ir prevencijos centras rekomenduotų šeivamedžio uogų ekstraktą, medicininius grybus, cukraus vartojimo sumažinimą, N-acetyl L-cysteiną, kulkšnę ar vitaminą D. Pastarųjų rekomendacijos nėra nepagrįstos spekuliacijos apie „sveikatingumą“ – jos yra paremtos išsamiais tyrimais ir yra fiziologiškai paaiškinamos. Pavyzdžiui, N-acetyl L-cysteinas (bendra informacija bei tyrimas, atliktas naudojant placebą) yra pripažintas kaip mažinantis gripo susirgimų simptomus.
Kaip rodo mano anksčiau pristatyta statistika apie autoimunines ligas, nutukimą ir t.t., Amerika ir apskritai modernus pasaulis išgyvena sveikatos krizę. Ar mūsų išsigelbėjimas – elgtis kaip lig šiol, tik viską atlikti dar kruopščiau? Iki šiol mūsų atsakas į Covid-19 – dvigubai išaugo ortodoksiškas požiūris ir visas nekonvencines praktikas nušlavėme į šalį. Alternatyvus atsakas galėtų būti toks: praplėsti mūsų objektyvą ir ištirti pačią sistemą, įskaitant tai, kas už ją moka, kas prie jos prieina, kaip finansuojami tyrimai, o taip pat įtraukiant paraštes: gydomųjų žolelių mediciną, funkcinę mediciną ir energetinę mediciną. Galbūt galėtume pasinaudoti šia proga ir perkainoti egzistuojančias susirgimų, sveikatos ir kūno teorijas. Žinoma, dabar mes turime apsaugoti nesveikas žuvis kaip galima geriau, bet galbūt kitą kartą mums nereiks izoliuoti ir gydyti vaistais tiek daug žuvų, jei būsime išvalę akvariumą.
Nesiūlau tuojau pat lėkti ir pirkti N-acetyl L-cysteino ar kitų papildų, nustoti laikytis fizinio atstumo, netvirtinu, kad visuomenė turėtų staigiai keisti savo atsaką virusui. Bet mes galime pasinaudoti šia normalumo pertrauka, šia pauze sustojus prie susikertančių kelių tam, kad sąmoningai pasirinktume kelią, kuris mus vestų į priekį: kokio tipo sveikatos apsaugos sistemą, kokią sveikatos paradigmą, kokią visuomenę mes pasirinksime? Šis perkainojimas jau vyksta, šiuo metu visuotinės nemokamos sveikatos sistemos idėjoms JAV įgaunant naują pagreitį. Šis kelias irgi veda prie išsišakojimų. Kokia būtent sveikatos apsaugos sistema būtų prieinama visiems? Ar ji bus tiesiog prieinama ar privaloma, kiekvieną pilietį paverčianti nematomą brūkšninio kodo tatuiruotę nešiojančiu pacientu, kuriam leidžiama eiti į mokyklą, skristi lėktuvu ar lankytis restorane, jei visos medicininės apžiūros ir privalomos vakcinacijos tvarkoje. Toks yra vienas iš galimų ateities kelių.
Yra ir kita galimybė. Užuot padvigubinę kontrolę, pagaliau galime priimti holistinę paradigmą ir praktikas, kurios iki šiol gyvavo mūsų kultūros pakraščiuose. Galbūt šios kultūros centrui subliuškus, atsidursime daug nuolankesnėje pozicijoje, leisiančioje mums paraščių praktikas iškelti į centrą ir naująją sistemą kurti remiantis būtent jomis.
Karūnavimas
Egzistuoja alternatyva mūsų civilizacijos jau taip ilgai siekiamam tobulos kontrolės rojui, besitraukiančiam lyg miražas horizonte kartu su mūsų taip trokštamu progresu. Žinoma, mes galime ir toliau žygiuoti tuo pačiu izoliacijos, dominavimo ir atskirties keliu. Mes galime padidėjusią atskirtį ir kontrolę paversti norma ir tikėti, kad jie būtini, norint išlikti saugiems. Mes galime priimti pasaulį, kuriame bijome vieni kitų artumo. Arba mes galime pasinaudoti atsiradusia pauze, šia pertrauka normalume tam, kad pasuktume vienybės, holizmo, prarastų ryšių, bendruomeniškumo ir gyvenimo tinklų atkūrimo keliu.
Ar mes padvigubinsime pajėgas saugodami atskiras savastis, ar priimsime kvietimą į pasaulį, kuriame visi dalinamės ta pačia būties patirtimi? Šis klausimas kyla ne tik kalbant apie mediciną, bet ir apie politiką, ekonomiką, o taip pat ir apie mūsų asmeninius gyvenimus. Paimkime kad ir kaupimo pavyzdį, įkūnijantį idėją, kad „visiems neužteks, tai pasirūpinsiu, kad užtektų bent man.“ Kitoks atsakas galėtų būti „kažkas neturi užtektinai, todėl pasidalinsiu su jais tuo ką turiu.“ Kurį atsaką pasirinksime?
Pagaliau klausimai, kurie ilgą laiką buvo keliami tik paraštėse veikusių aktyvistų, dabar sulaukia visuotinio dėmesio. Ką daryti su benamiais? Ką daryti su žmonėmis kalėjimuose? Su žmonėmis Trečiojo pasaulio šalių lūšnynuose? Ką daryti su bedarbiais? Kas bus su Uber’io vairuotojais, santechnikais, sargais, kasininkais, kurie negali dirbti iš namų? Ir štai pagaliau suklesti studentų atleidimo nuo paskolos, visuotinių bazinių pajamų idėjos. Klausimas, kaip galime apsaugoti tuos, kurie labiausiai pažeidžiami Covid-19, mus kviečia užduoti ir kitą klausimą – kaip mes galime pasirūpinti labiausiai pažeidžiamais apskritai?
Padėjus į šalį nereikšmingus mūsų nuomonių nesutarimus apie tai, koks pavojingas Covid-19, kokia jo kilmė ar geriausia kovos prieš jį strategija, išryškėja mus visus vienijantis impulsas – pradėkime rimtai vieni kitais rūpintis. Prisiminkime, kokie visi esame brangūs, ir koks brangus yra gyvenimas. Inventorizuokime savo civilizaciją, apnuoginkime ją iki pamatų ir pažiūrėkime, ar galime atstatyti gražesnę.
Covid sužadinus mūsų atjautą, vis daugiau mūsų suvokiame, kad nenorime grįžti į normalybę, kurioje taip skausmingai jos trūksta. Dabar turime galimybę sukurti naują normą, kurios pagrindas – atjauta.
Aplink daugėja viltį keliančių ženklų. JAV vyriausybė, ilgą laiką atrodžiusi kaip beširdžių korporacijų interesų įkaitė, paskelbė skirianti šimtus milijardų dolerių, kuriuos tiesiogiai išmokės šeimoms. Donald’as Trump’as, dažniausiai nevadinamas atjautos įsikūnijimu, paskelbė moratoriumą nuosavybės areštui ir iškeldinimams. Žinoma, galime į tai žiūrėti ciniškai, bet abu šie atvejai įkūnija rūpinimosi pažeidžiamiausiais principus.
Iš viso pasaulio girdime solidarumo ir gijimo istorijas. Vienas draugas pasakojo apie žmogų, išsiuntusį po šimtą dolerių dešimčiai beviltiškoje situacijoje atsidūrusių nepažįstamųjų. Mano sūnus, kuris iki praeitos savaitės dirbo Dunkin’ Donuts spurginėje, pasakojo, kad žmonės palikdavo penkis kartus daugiau arbatpinigių – ir šie žmonės, daugiausia darbininkų klasės ispanų kilmės vilkikų varuotojai, kurių pačių finansinė situacija šiuo metu nestabili. Daktarai, slaugytojai ir „būtiniausi“ kitų profesijų darbuotojai šiuo metu rizikuoja savo gyvybėmis tarnaudami žmonėms. Štai ir daugiau meilės bei gerumo proveržio pavyzdžių (iš ServiceSpace):
Galbūt jau esame naujojo pasakojimo viduryje. Įsivaizduokite Italijos karines oro pajėgas, grojančias Pavarotti muziką, Ispanijos kariuomenę, besirūpinančią benamiais, ir gatvės policininkus, grojančius gitaromis, kad pakeltų nuotaiką karantine sėdintiems žmonėms. Įsivaizduokite korporacijas, netikėtai pakeliančias darbuotojų atlyginimus, kanadiečius, organizuojančius “Rūpinimosi Sėjimą” (vietoje panikos sėjimo), šešiametes Australijoje, aukojančias dantukų fėjos pinigus, aštuntoką Japonijoje, pagaminusį 612 kaukių, studentus, perkančius maistą pagyvenusiems žmonėms, Kubą, išsiuntusią „baltų chalatų“ armiją Italijai į pagalbą, namų savininką, leidusį nuomininkams pasilikti nemokant nuomos, airių kunigą, kurio eilėraštis paplito internete, neįgalius aktivistus, gaminančius dezinfekcinį skystį rankoms. Įsivaizduokite. Kartais krizės atspindi giliausią mūsų impulsą – mumyse slypinčią atjautą.
Kaip Rebecca Solnit pažymi savo nuostabioje knygoje „Rojus, sukurtas pragare“, tragedija dažnai išlaisvina solidarumą. Gražesnis pasaulis tviska čia pat po paviršiumi, ir, kai tik jį laikančios sistemos gniaužtai atsipalaiduoja, jis pasirodo.
Ilgą laiką mes stovėjome bejėgiai vis labiau sergančios visuomenės akivaizdoje. Ar tai būtų sveikatos blogėjimas ar prastėjanti infrastruktūra, depresija, savižudybės, priklausomybės, ekologijos krizė ar žmonijos išteklių akumuliacija vis mažesnės grupės rankose – nesunku matyti civilizacijos nuosmukį, tačiau ilgai buvome strigę jį akumuliuojančiuose elgesio modeliuose ir sistemose. Ir dabar Covid padovanojo mums naują startą.
Prieš mus – milijonas kelio išsišakojimų. Kai milijonai yra išlaisvinti nuo darbų, kurie, kaip parodė Covid, nėra tokie jau būtini, visuotinių bazinių pajamų įvedimas galėtų reikšti ekonominio nesaugumo pabaigą ir kūrybiškumo suvešėjimą. Arba, sunykus smulkiajam verslui, tai galėtų reikšti priklausomybę nuo valstybinių stipendijų, kurios būtų dalijamos tik atitikus griežtus reikalavimus. Krizė gali nuvesti mus link totalitarizmo arba link solidarumo, medicininio karo stovio arba holistinės medicinos renesanso, didesnės mikrobų pasaulio baimės arba stipresnio imuniteto, tapus to pasaulio dalimi, amžino fizinio atstumo laikymosi arba iš naujo sustiprėjusio poreikio būti kartu.
Kas galėtų mums, kaip individams ir kaip visuomenei, rodyti kelią, kaskart sustojus naujoje kryžkelėje? Kiekvienoje sankryžoje galime sąmoningai rinktis, kuo sekame: baime ar meile, savisauga ar dosnumu. Ar mes norime gyventi baimėje ir grįsti ja savo visuomenę? Ar mes norime gyventi sergėdami savo atskiras savastis? Ar mes pasinaudosime krize kaip ginklu prieš savo politinius priešus? Tai nėra viskas-arba-nieko klausimai, kai gali rinktis arba tik baimę, arba tik meilę. Tiesiog sekantis žingsnis link meilės yra priešais mus. Jis atrodo drąsus, bet ne beprotiškas. Jis brangina gyvenimą ir tuo pačiu priima mirtį. Ir jis tiki, kad su kiekvienu nauju žingsniu taps aiškus ir sekantis.
Prašau, negalvokite, kad galime pasirinkti meilę vietoje baimės vien tik valios pastangomis, kad pati baimė gali būti nugalėta kaip virusas. Ši baimė ir yra virusas – ar tai būtų pandemijos baimė, ar totalitarinio atsako pandemijai baimė – šis virusas taip pat turi savo terpę. Baimė, kartu su priklausomybėmis, depresija ir daugybe fizinių ligų, klesti atskirties ir traumos terpėje: iš kartos į kartą paveldėtos traumos, vaikystės traumos, smurtas, karas, prievarta, atstūmimas, gėda, bausmė, skurdas ir tyli, norma laikoma trauma, paliečianti beveik kiekvieną, gyvenantį pinigų ekonomikoje, kiekvieną, lankiusį modernią mokyklą, gyvenantį be bendruomenės ir be ryšio su konkrečia vieta. Ši terpė gali būti pakeista – asmeniniame lygmenyje gydant traumas, sisteminiame lygmenyje – darant posūkį link atjauta grįstos visuomenės ir transformuojant šiuo metu dominuojantį atskirties pasakojimą: savojo „aš“ atskirties nuo pasaulio, manęs, atskiro nuo tavęs, žmonijos, atskirtos nuo gamtos. Būti vienam – tai pamatinė žmogaus baimė, o šiuolaikinėje visuomenėje tapome vis labiau vieni. Bet atėjo laikas susijungti iš naujo. Kiekvienas atjautos, gerumo, drąsos ar kilniaširdiškumo žingsnis leidžia po truputį išsigydyti nuo mumyse įaugusio atskirties pasakojimo, nes tai patvirtina tiek šį žingsnį žengiančiam, tiek jį priimančiam, kad iš tiesų esame kartu.
Užbaigsiu pasitelkdamas dar vieną žmogaus ir viruso ryšio dimensiją. Virusai yra neatskiriama ne tik žmonių, bet ir visų eukariotų evoliucijos dalis. Virusai gali pernešti DNR iš vieno organizmo kitam, kartais įvesdami ją į kamienines ląsteles (kur ši tampa paveldima). Šis mechanizmas, dar žinomas kaip horizontalus genų perdavimas, yra pirminis evoliucijos mechanizmas, leidžiantis gyvybei vystytis daug greičiau, negu tai būtų įmanoma atsitiktinės mutacijos būdu. Kaip kartą pasakė Lynn Margulis, mes esame savęs pačių virusai.
O dabar leiskite man nukeliauti į spekuliacijų teritoriją. Galbūt didžiausios civilizacijos ligos pagreitino mūsų biologinę ir kultūrinę evoliuciją, dovanodamos mums esminę genetinę informaciją ir pastūmėdamos link individualios ir kolektyvinės iniciacijos. Ar negalėtų ir dabartinė pandemija būti būtent tai? Nauji RNR kodai plinta iš vieno žmogaus kitam, pripildydami mus nauja genetine informacija. Tuo pačiu mes gauname ir kitokius, ezoterinius „kodus“, kurie, plisdami kartu su biologiniais, sutrikdo mūsų pasakojimus ir sistemas taip, kaip liga sutrikdo mūsų kūnų fiziologiją. Šis fenomenas veikia tuo pačiu iniciacijos principu: atsiskyrimas nuo normalybės, kurį seka sumišimas, palūžimas arba išbandymas, ir po šių ateinanti reintegracija ir šventė.
Tada kyla klausimas: iniciacija į ką? Koks yra specifinis iniciacijos tikslas? Visuotinai vartojamas pandemijos vardas siūlo užuominą: koronavirusas. Korona reiškia karūną. „Nauja koronaviruso pandemija“ tokiu atveju reiškia „naują visuotinį karūnavimą“.
Mes jau nujaučiame galią to, kuo galime tapti. Iš tiesų nepriklausomas žmogus nebėga nuo gyvenimo ar nuo mirties. Iš tiesų galingas žmogus ne dominuoja ir užkariauja (tai yra šešėlinis, Tirono archetipas). Tikrai galingas žmogus tarnauja žmonėms, tarnauja gyvenimui ir gerbia visų kitų žmonių nepriklausomybę. Karūnavimas žymi pasąmonės virsmą sąmone, jis žymi tvarką, išsikristalizuojančią iš chaoso, ji žymi priklausomybės tapsmą pasirinkimu. Mes tampame valdovais to, kas valdė mus. Naujoji Pasaulio Tvarka, kurios taip bijo konspiracinių teorijų kūrėjai, tėra nuostabių galimybių, prieinamų iš tiesų nepriklausomam žmogui, šešėlis. Nebetarnaudami baimei, mes galime sukurti naują tvarką, sukurti visuomenę, kurios pagrindas – meilė, prasišviečianti pro atskirties pasaulyje žiojinčius plyšius.
Charles Eisenstein (gimęs 1967 m.) yra viešas kalbėtojas, mokytojas, rašytojas, savo darbuose daugiausia dėmesio skiriantis civilizacijos, sąmonės, pinigų, žmonių kultūros evoliucijos temoms. Tarp jo parašytų knygų – “Klimatas – naujas pasakojimas” (2018), “Gražesnis pasaulis, kurį nujaučia mūsų širdys” (2013), “Šventa ekonomika” (2011), “Žmonijos akcentas” (2007). Jo publikuojamos esė, video ir pokalbiai radijo laidose bei tinklalaidėse sulaukia vis platesnio populiarumo. 1989 metais Eisenstein baigė matematikos ir filosofijos studijas Yale’io universitete, vėliau dešimt metų gyveno Taivane bei dirbo kinų-anglų kalbos vertėju. Šiuo metu gyvena Rodo sala kartu su žmona ir keturiais sūnumis.
Ačiū Viktorijai Damerell už šį vertimą. Šio teksto versija anglų kalba yra čia.
Šis tekstas pirmą kartą pasirodė pavadinimu „Karūnavimas“ svetainėje https://charleseisenstein.org
Visas šios svetainės turinys yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
