Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Sietlo mieste kilo keista epidemija: vis daugiau automobilių savininkų nustatė, kad jų priekiniai stiklai buvo padengti mažais raupus ar kraterius primenančiais įbrėžimais. Šis reiškinys įsiplieskė taip greitai, kad Vašingtono valstijos gubernatoriaus Rosollini prašymu prezidentas Eisenhoweris išsiuntė federalinės valstybės departamento ekspertų grupę į Sietlą, kad išspręstų paslaptį.
Pasak vėliau tyrimą apibendrinusio Jacksono, ši komisija netrukus nustatė, kad tarp miesto gyventojų sklandė dvi teorijos apie priekinį stiklą. Pasak vienos jų, vadinamosios „Fallout“ teorijos, naujausieji Rusijos branduoliniai bandymai užteršė atmosferą, o susidarę radioaktyvūs krituliai drėgname Sietlo klimate pasireiškė stiklo korozija.
Kita vertus, „asfalto teoretikai“ buvo įsitikinę, kad ilgi šviežiai asfaltuotų greitkelių ruožai, įgyvendinti ambicingos gubernatoriaus Rosollini kelių tiesimo programos, vėlgi veikiami labai drėgnos Sietlo atmosferos, aptaškė anksčiau nepažeistus priekinius stiklus rūgšties lašeliais.
Užuot nagrinėję šias dvi teorijas, atvykę situacijos vertintojai sutelkė dėmesį į kiek lengviau apčiuopiamą klausimą ir nustatė, kad visame Sietle subraižytų automobilių langų kiekis matomai nepadidėjęs.
Tiesą sakant, tai buvo veikiau masinio fenomeno apraiška: kai pradėjo daugėti pranešimų apie „užkrėstus“ priekinius stiklus, vis daugiau vairuotojų pradėjo tikrinti savus automobilius. Dauguma tai darė pasilenkę prie stiklo iš išorės ir apžiūrėdami jį iš kuo arčiau, užuot žiūrėję iš automobilio vidaus ir įprastu kampu, kaip anksčiau. Šiuo neįprastu matymo kampu aiškiai išsiskiria įbrėžimai, kurie įprastai ir neabejotinai egzistuotų bet kuriame naudojamame automobilyje.
Taigi Sietle įvyko ne užkrėsto, o pernelyg skrupulingai analizuoto priekinio stiklo epidemija. Paaiškinimas buvo toks nuviliančiai paprastas, kad šis įvykis praėjo tipinę daugelio dėmesį atkreipiančių naujienų eigą: iš pradžių masinė žiniasklaida jas patiekia kaip naujausias sensacijas, o nesąmoningas vėlesnis jų paaiškinimas nutylimas, kas lemia dezinformacijos būsenos įamžinimą.
Šis atvejis mus moko, kad visiškai kasdienis, nereikšmingas faktas (toks nereikšmingas, kad anksčiau niekas į jį neatkreipė dėmesio) gali susilieti su emociškai jautriais klausimais ir kad nuo tos akimirkos pradeda vystytis tokia įvykių raida, kuriai nebereikia daugiau įrodymų, nes ji, cikliškai patvirtindama ir stiprindama save, sužavi vis daugiau žmonių grupių.
Paulas Watzlawickas, Kiek tikra yra tikrovė?
