RALF ARNOLD, 2021 m. sausio 31 d.
Įsimintinų 2020-ųjų metų pradžioje terminas „naujos rūšies koronavirusas“, dar vadinamas „SARS-CoV-2“, vis labiau nulėmęs ir užgožęs mūsų gyvenimą, įsiveržė į visuomenės ir žmogaus sąmonę. Vasario 11 d. PSO paskelbė jo pavadinimą. Po to viskas vyko labai greitai. Iš pradžių naujienose matydavau tik kinų nuotraukas su veido kaukėmis ir jomis labai nesistebėjau, tačiau netrukus koronavirusas pasiekė ir mūsų redakciją.
Tą dieną, kai mūsų regione buvo nustatytas pirmasis koronaviruso atvejis, mūsų naujienų padalinio vadovė paragino publikuoti straipsnį apie jį pagrindinių temų skiltyje – kaip pirmąjį pranešimą žinių laidoje. Tačiau jau tada labai skeptiškai žiūrėjau įtai nes, mano nuomone, šiam įtariamam koronaviruso atvejui kaip pagrindinei dienos naujienai buvo skirta per daug dėmesio. Visgi man nepavyko išvengti visuotinio jaudulio, tvyrančio aplink, ir šią naujieną patalpinau kaip pačią aktualiausią, Nr. 1. Tačiau dvejonės išliko ir ateinančias kelias savaites jos tik didėjo.
Įvykių dinamika tapo nevaldoma. Vis daugiau įtariamų koronaviruso atvejų, vėliau – patvirtintų koronaviruso atvejų, po to pirmosios mirtys Vokietijoje, vėliau – pirmoji mirtis mūsų regione. Ir vis dažniau pastebėdavau, kad ne tik mano kolegas, bet ir žmones iš mano artimiausios aplinkos apima sklindanti baimė ir net panika. Ne todėl, kad netikėjau mirtimis nuo koronaviruso, bet todėl, kad vis susimąstydavau, ar neturėjome daug mirčių per kiekvieną gripo epidemiją, ypač tarp pagyvenusių žmonių? Mūsų archyvuose radau, kad 2018 m. per gripo epidemiją, trukusią tris mėnesius, skelbėme tik keletą naujienų apie nuo gripo mirusius žmones. Tuomet pranešėme, kad nuo gripo mirė daugiau nei 25 000 žmonių.
Greitai per visas televizijos naujienas bei internete buvo pradėta rodyti Johnso Hopkinso universiteto rodiklių lentelė. Joje buvo pavaizduotas vadinamųjų „naujų infekcijų“ bendrasis skaičius. Pradėjau suvokti, kad ši nuolat kylanti grafinė kreivė yra labiau orientuota į psichologinį poveikį, o ne į faktų pateikimą. O tai reiškia, kad kreivės rodikliai niekada nepažemės, geriausiu atveju kreivė išliks horizontali. Tačiau panašu, kad ji niekam netrukdė. <…>
Grėsmingas aljansas
Mūsų naujienų skyrius „mieguistai“ perėmė visą šią skaičiavimo metodiką, tarsi ji būtų savaime suprantamas dalykas. Viskas, ką pateikdavo sveikatos priežiūros institucijos, apskričių tarybos ir federalinė vyriausybė, būdavo priimama ir publikuojama neklausinėjant ir neabejojant. Kritinis atstumas beveik išnyko, o valdžia tapo tariamais sąjungininkais kovoje su virusu.
Vis dėlto turiu pabrėžti, kad politikai niekada man tiesiogiai neskambino ir nerašė siekdami kokiu nors būdu paveikti mane. Buvo tik įprasti ministerijų ir biurų pranešimai spaudai, kurie, žinoma, atspindi jų poziciją. Mano vadovai taip pat nedarė spaudimo, bent jau netiesiogiai. Viskas vyko kur kas subtiliau, kaip ir paaiškės vėliau.
Kovo mėnesį politikai pradėjo taikyti pirmuosius apribojimus, todėl didieji renginiai buvo uždrausti, o netrukus prasidėjo pirmasis „lockdown“. <…> Dauguma buvo tvirtai įsitikinę, kad uždarymas ir pagrindinių teisių apribojimai yra būtini ir, be abejo, tik laikini. Girdėjau tik keletą skeptiškų balsų.
Vėliau per televiziją buvo pradėti transliuoti interviu su politikais. Itin vertinami ir gerbiami žurnalistai uoliai linksėdavo ir žodžiais pritardavo politiko XY pozicijai apie situaciją ir jo keliamiems reikalavimams. Aš tiesiog negalėjau patikėti savo akimis ir ausimis! <…> Tačiau net ir tokios situacijos niekam netrukdė, jos net ir nepatraukė jokio dėmesio.
Žinių kalbos žodžių išnykimas
Visų pirmaujančių žiniasklaidos priemonių, įskaitant mus, žiniose svarbūs, maži žodžiai, tokie kaip „galimai“, „tariamai“, „matyt“, staiga išnyko, pavyzdžiui, dienos apžvalgoje buvo teigiama, kad „Twitter“ ateityje ištrins „melagingą informaciją apie koronavirusą“. Čia akivaizdžiai trūksta „galimai“ ar „spėjamai“ kaip papildymo, nes nemanoma, jog „Twitter“ gali vienareišmiškai nuspręsti, ar su koronavirusu susijusi (ar tiesiog bendro pobūdžio) informacija yra teisinga ar klaidinga. Tai, žinoma, yra absurdas. <…>
Nuo ankstyvosios vasaros pradžios vis dažniau yra pastebimas reiškinys, kad koronavirusas ir priemonės prieš jį žiniasklaidoje yra sutapatinamos. Pavyzdžiui, buvo sakoma: „Dėl koronaviruso pandemijos savivaldybės surenka daug mažiau mokesčių“ arba: „PSO baiminasi, kad dėl koronaviruso pandemijos skurde atsidurs dar pusantro milijono žmonių.“ Tai nėra tiesa, nes dėl to kalta ne pandemija, o „lockdownai“ <…>.
Nenusakomas „naujų infekcijų“ skaičius
Jau 2020 metų pavasarį pradėjau vis labiau abejoti Roberto Kocho instituto, taigi ir vyriausybės, skaičiavimo metodika. Savo vadovus informavau, kad visi skaičiai, pvz., „naujos infekcijos“, apie kurias pranešama kasdien, arba „R vertė“, iš esmės yra beverčiai, jei jų nesusiejame su atliktų tyrimų skaičiumi. Mano vadovai atkreipė dėmesį į tai, tačiau nemanė, kad skaičius būtina tikrinti, ar kad verta plačiau aiškintis situaciją, nes labai greitai augančio skaičiaus tendencijos, neatsižvelgiant į paimtų mėginių kiekį, nebuvo nustatyta. <…>
Vasaros pradžioje mažėjant „naujų infekcijų“ skaičiui, politikai vis tiek nuolat kalbėjo apie „antrosios bangos“ riziką atlaisvinus antikonstitucinius apribojimus. Tiesą sakant, dauguma mano kolegų taip pat ėmė baimintis, o aš, kuris buvau ne ką daugiau išmanantis medicinos ir epidemiologijos srityse, net neabejojau, kad vasarą nebus antros bangos, bet rudenį ir žiemą – dar didesnė, nes tuomet labai padaugėja kvėpavimo takų ligų. Tai buvo lengva numatyti.
Pagrindinėje žiniasklaidoje iki šiol vis dar neabejojama visa istorija su PGR testais ir tariamomis „naujomis infekcijomis“. Nors laikui bėgant atsirado vis daugiau tyrimų ir virusologinių bei epidemiologinių ekspertų pareiškimų, griežtai kritikuojančių PGR testą ir jo specialų naudojimą, vargu ar kuris nors iš jų prasiskverbė į mūsų „Mainstream“ burbulą. <…>
Apskritai šiame kontekste terminai visada buvo maišomi. Net praėjus dešimčiai mėnesių nuo koronaviruso atsiradimo mūsų bendruomenėje, daugelis kolegų vis dar nežino skirtumo tarp „SARS-CoV-2“ viruso ir plaučių ligos „Covid-19“. „Užsikrėtusieji“ (t. y. tie, kurių testo rezultatas teigiamas) dažnai prilyginami „sergantiems“, neatsižvelgiant į tai, ar jie turi simptomų, ar ne. Sąvoką „pasveikęs“ valdžios institucijos taip pat priima nekritikuodamos, nors ji reiškia, kad žmonės iš tikrųjų sirgo, kas kelia labai daug abejonių. Viena vertus, todėl, kad dalis teigiamų tyrimų rezultatų greičiausiai yra klaidingi, ir, kita vertus, nes daugeliui „užsikrėtusių“ žmonių simptomai visiškai nepasireiškia, todėl abejotina, ar galima juos laikyti sergančiais.
<…>
Atrankinis suvokimas ir bandos instinktas
Visi tikrai žinome „atrankinio suvokimo“ poveikį. Pavyzdžiui, jei jūs esate nėščia ar jūsų moteris yra nėščia, greičiausiai gatvėje pastebėsite vis daugiau nėščių moterų. Arba jei įsimylite žmogų, vairuojantį tam tikros markės automobilį, staiga gatvėse imsite pastebėti tos pačios spalvos automobilio markę. Šis efektas pasireiškia ir žurnalistikoje. <…>
Galite nuspėti, ko aš siekiu apie tai rašydamas. Mano nuomone, koronaviruso krizės metu mes iš esmės patiriame tą patį poveikį pasaulinės, visiškai perdėtos ir visiškai paranojinės dimensijos mastu. Ir tai paliečia beveik visus: paprastą žmogų, policijos pareigūną, žurnalistą, politiką ir net gydytoją bei mokslininką. Niekas nėra laisvas per se. Nebent jis išsilaisvins ir išdrįs pats galvoti ir mąstyti už ribų. <…>
Poveikį turi ir tai, kad žiniasklaida pateikia savo žurnalistinį turinį ir internete. Čia šį turinį lengviau ir greičiau pasiekia visi, palyginus su popieriniais laikraščiais ir radijo ar televizijos laidomis. Tai reiškia, kad toks turinys yra lengvai nukopijuojamas ir pritaikomas, kai kalbama ne apie asmeninius, ilgus pranešimus ar komentarus, o „tik“ apie naujienų publikacijas, kurias lengva nukopijuoti į savo pranešimus, arba bent jau į jų dalis.
Klastinga apibrėžtis
Negaliu tiksliai pasakyti, ar PGR testų pagalba galima įrodyti, iš kur ši klastinga apibrėžtis atsiranda, kokia ji iš tikrųjų yra pavojinga ir kokių teisingų priemonių reikia imtis prieš ją. Bet čia kalba ne apie tai. Aš jokiu būdu neneigiu, kad liga yra sunki, kad žmonės nuo jos miršta ir kad į ją turime žiūrėti rimtai. <…>
Sąvoka „koronaviruso neigėjai“ yra liūdnai pagarsėjusi trimis aspektais. Pirma, dėl kalbinio panašumo su socialiai išstumtais „holokausto neigėjais“, antra dėl to, kad koronaviruso kritikai kaltinami neigią viruso egzistavimą (dauguma jų šio viruso neneigia) ir todėl, kad jiems, deja, priekaištaujama, jog jie meluoja sąmoningai. Tai ne tik reiškia blogą stilių, tačiau tai reiškia ir klastingą tikslą, dar labiau padidinti visuomenės susipriešinimą tarpusavyje. <…>
Lygiai taip pat klaidingai šmeižikiškai yra vartojamas „sąmokslo teoretiko“ terminas. Iš esmės jis nusako viską ir nieko tuo pačiu metu. Sąmokslo teoretiku laikomas tas, kas tiki chemtrailais arba tuo, kad amerikiečių nusileidimas Mėnulyje buvo tik inscenizuotas, bet taip pat sąmokslininku laikomas ir tas, kuris atskleidė Votergeito skandalą arba tvirtino (kaip vėliau ir pasitvirtino), kad Irakas neturėjo jokių masinio naikinimo ginklų, ir kurio nuomonė vėliau buvo įrodomai pagrįsta. Iš esmės kiekvienas tiriamąjį darbą atliekantis žurnalistas turi būti ir šiek tiek sąmokslo teoretikas, nes, žinoma, šio pasaulio valdovai nenori, kad visa jų veikla būtų paskelbta, todėl ją slepia. Šiuo atžvilgiu yra kiek groteskiška, kad žiniasklaida perima valdovų kovos terminą ir jį naudoja neapgalvotai. Iš tariamų sąmokslo teoretikų taip pat tyčiojamasi ir viduje. Daugelis kolegų juokauja, kad jie yra išprotėję, manantys, kad Billas Gatesas kartu su Hitleriu kitoje Mėnulio pusėje nori atidaryti vakcinacijos stotį; arba kalba panašias vaikiškas nesąmones.
Neigiamas akcentas buvo ir mainstream pranešimai apie vasarą Štutgarte, Leipcige ir ypač Berlyne vykusias dideles demonstracijas. Negatyvas prasidėjo jau įvardijant dalyvių skaičių. Tiesą sakant, žurnalistai yra įpratę mitinguose įvardinti ir policijos dalyvių, ir jų rengėjų skaičių (kuris natūraliai visada yra didesnis). Tačiau rugpjūčio 1 d. Berlyne šios detalės itin nesutapo, todėl teko susimąstyti. Mainstream išsprendė problemą nurodydama nedidelį policijos pareigūnų skaičių ir ignoruodama rengėjų ir dalyvių minėtus didelius skaičius. Kiek žmonių iš tikrųjų buvo, šiandien dar neaišku, tačiau ir čia žiniasklaida nesilaikė žurnalistinės praktikos metodų. <…>
Ar tarp demonstrantų buvo tik keli dešinieji radikalai ir „Reicho piliečiai“, o gal jų buvo daug ar jie netgi dominavo? Daugybėje vaizdo transliacijų buvo galima pastebėti, kad didelė, o gal net didžioji dalis demonstrantų atėjo iš visuomenės viduriniojo sluoksnio. Vidurkis – kiek vyresnio amžiaus, išsilavinę viduriniosios klasės atstovai. Tai patvirtina ir apklausos be tyrimai. Žinoma, galite dėl to ginčytis, tačiau net ir mūsų redakcijoje buvo aišku: daugiausia dėmesio pranešimuose buvo skirta dešiniesiems radikalams ir „Reicho piliečių“ judėjimui.<…>
Uždaras burbulas
Kodėl mainstream laikoma uždaru burbulu? Nes ji visada gauna informaciją iš tų pačių, iš anksto surūšiuotų šaltinių – o tai daugiausia yra agentūros, priklausančios tam pačiam burbului. Mainstream yra tarsi paskelbtos nuomonės vartininkai. Agentūros, žinoma, visada buvo, bet koronaviruso krizės metu procesas tapo aiškesniu nei bet kada. Pagrindinės agentūros dažniausiai skelbia apie tuos, kurie palaiko oficialųjį koronaviruso naratyvą ir apie tai, ką atstovauja bei įgyvendina didžioji dauguma vyriausybių visame pasaulyje.
Pavyzdžiui, pranešama daugiausiai tik apie tyrimus iš viso pasaulio, kurie pabrėžia viruso pavojų ir griežtų vyriausybės priemonių veiksmingumą. Kinijos tyrimo, kuriame dalyvavo maždaug dešimt milijonų žmonių iš Uhano ir kurio metu nustatyta, kad besimptomių viruso platinimas nėra svarbus (beveik visos vyriausybės priemonės grindžiamos šia prielaida), naujienų agentūros nelaikė reikšmingu. Šią informaciją pavyko aptikti tik alternatyvioje internetinėje žiniasklaidoje. Priešingai – buvo pranešta apie JAV ligų kontrolės ir profilaktikos centro (CDC) tyrimą, kurio įžangoje buvo nurodytas priešingas rezultatas. Iki šiol agentūros taip pat ignoravo daugybę tyrimų, rodančių, kad vyriausybės lockdownai praktiškai neturi įtakos užsikrėtimų skaičiui.
Tai mano darbe man reiškia negalėjimą naudoti jokių tyrimų ar informacijos, kurią randu internete, nes beveik neabejotinai būčiau apkaltintas neaiškaus šaltinio citavimu. Tačiau apie dpa, AP, AFP ar Reuters publikuotą tyrimą galėčiau pranešti daugmaž saugiai. <…>
Bandymas surasti paaiškinimą
Kaskart man vis darosi įdomu, kodėl beveik visi mano kolegos taip noriai ir nekritiškai perima ir toliau skleidžia šiuos pasakojimus iš vyriausybės ir (kelių vyriausybės atrinktų) mokslininkų. Kaip jau minėta, rūpestis savo ar artimųjų sveikata tikrai vaidina svarbų vaidmenį. Bet čia slypi ir kur kas daugiau. Per pastaruosius kelerius metus atsirado vadinamoji „pozicinė žurnalistika“. Čia kalba eina apie intelektualią ir moralizuojančią aroganciją, kuri, manau, plinta vis labiau. Egzistuoja priklausomumas „geriesiems“, t.y. tiems, kurie yra „teisingoje pusėje“. Manoma, kad reikia apšviesti suklydusį pilietį. Tai jau ne neutraliteto, o „teisingosios krypties“ atstovavimo klausimas, stebėtinai dažnai sutampantis su valdžios interesais. <…>
Esminė mainstream burbulo problema yra ta, kad jis arba nepaiso, arba užgožia tai, kas yra už burbulo, arba tai, kad tą, kas už burbulo ribų, suvokia ir interpretuoja iš burbulo pozicijos. Taigi dauguma pagrindinių žurnalistų žino apie kritikuojančių mąstytojų, tokių kaip Wodarg ir Bhakdi, teiginius ir pozicijas (nusprendžiau įvardinti tik du iš daugelio) tik iš pagrindinių žiniasklaidos pranešimų, kurie, žinoma, yra atitinkamai nuspalvinti. Vargu ar kas nors stengiasi iš esmės pasisemti žinių iš daugybės alternatyvių šaltinių.
Epilogas
Šis pranešimas, žinoma, yra tik subjektyvus vertinimas. <…> Man kelia nerimą tai, kad koronaviruso krizės metu, mano nuomone, žurnalistiniai standartai ir principai kaskart buvo išmetami už borto, apie ką ir stengiausi užsiminti šiame savo pranešime. Tai savo ruožtu užtikrina, kad žiniasklaida kaip demokratinė korekcinė priemonė tapo beprasmė ir ji vaidina didelį vaidmenį didžiosios dalies politinės valdžios rankose.
George Orwell yra sakęs, kad žurnalistikos tikslas yra publikuoti tai, kas neturi būti publikuojama. Visa kita yra tik propaganda. Palyginus su šiuo teiginiu, deja, reikia pasakyti, kad koronaviruso krizės metu 99 procentai pagrindinės žiniasklaidos vykdo propagandą.
Aš pats turiu naivią viltį, kad vis tiek galėsiu kažką pakeisti, nes spaudos laisvė savaime yra nepaprastai svarbus turtas demokratiškai laisvoje visuomenėje. Aš vis dar tuo tikiu.
Šis tekstas pasirodė 2021 m. sausio 31 d pavadinimu „Die Mainstream-Blase“ svetainėje https://multipolar-magazin.de/
Visas šios svetainės turinys yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
