Pasaulinė viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė – kas tai?

Big Reset Demokratija Ekonomika Koronavirusas

Originalus straipsnis paskelbtas 2021 m. spalio 20 d.

Iain Davis, off-guardian.org. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator ir M.

Nuotrauka: JTO ir WEF vadovai pasirašo „strateginės partnerystės programą“, Niujorkas, 2019 m.

Pasaulinė viešojo-privačiojo sektoriaus sąjunga (angl. GPPP) – tai pasaulinis kapitalistų ir jų partnerių tinklas. Šį kolektyvą sudaro pasaulinės korporacijos (įskaitant centrinius bankus), filantropiniai fondai, politikos ekspertų grupės, vyriausybės, nevyriausybinės organizacijos, atrinktos akademinės ir mokslo institucijos, pasaulinės labdaros organizacijos, profesinės sąjungos ir kiti pasirinkti „idėjiniai lyderiai“.

GPPP kontroliuoja pasaulio finansus ir pasaulio ekonomiką. Jie nustato pasaulinę ir nacionalinę politiką, o paskui reklamuoja savo sprendimus pasitelkdama pagrindines žiniasklaidos įmones, kurios taip pat yra GPPP „partnerės“. Dažniausiai šią politiką, prieš ją perimant vyriausybėms, kurios taip pat yra GPPP partnerės, parengia įvairios ekspertų grupės. Vyriausybė – tai procesas, kurio metu GPPP sprendimai paverčiami konkrečiais teisės aktais ir įstatymais.

Pagal dabartinį Vestfalijos nacionalinio suvereniteto modelį vienos šalies vyriausybė negali priimti įstatymų ar teisės aktų kitoje šalyje. Tačiau GPPP gali peršokti šią taisyklę, nes ji kontroliuoja ne nacionalinę politika, o – globalią. Paprastai tai vyksta per įvairius politinius tarpininkus, pavyzdžiui IMF ir IPPC, ir tik tuomet vyriausybės įgyvendina nustatytus nutarimus. <…>

Apie GPPP dažniausiai kalbama visuomenės sveikatos srityje – ji ypač daug minima Jungtinių Tautų (JT) ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) dokumentų. 2005 m. PSO dokumente „Jungtis sveikatos labui“ besiformuojanti GPPP buvo apibūdunama taip:

„Šiandien pasaulyje pasikeitė vyriausybės vaidmuo: viešasis sektorius neturi nei finansinių, nei institucinių išteklių iššūkiams įveikti, todėl reikia viešųjų ir privačių sektorių partnerystės-sąjungos……Visuotinis saugumas ir bendradarbiavimas yra gyvybiškai svarbus….Pasaulinės sveikatos sąjungos pradžia jau yra sukurta. Informacinės ir komunikacijos technologijos atvėrė galimybes pokyčiams sveikatos apsaugos srityje, nori to polikai, ar ne….“

Pakeistas vyriausybių vaidmuo reiškė, kad nebe vyriausybės valdo valstybes. Mūsų politikai nebekuria politikos, tai daro GPPP ir jos nariai. Nacionalinė vyriausybė tapo įrankiu, kuriančiu palankią aplinką GPPP sprendimams, apmokestinančiu visuomenę ir didinančiu vyriausybės skolą. Tai skola, kurią reikės grąžinti svarbiausiems GPPP nariams, kurie šią operaciją vadina „viešosiomis investicijomis“, o ja naudojantis siekia sukurti rinkas sau ir platesniam GPPP ratui.

Mokslininkai Buse & Walt (2000) pateikė oficialią GPPP raidos istoriją. Jie teigia, kad tai buvo atsakas į didėjantį nusivylimą visu Jungtinių Tautų projektu ir augantį visuomenės suvokimą, kad pasaulinės korporacijos įgyja vis daugiau galios valstybių valdyme. Tai siejama su „partnerių kapitalizmo“ idėjos, pirmą kartą išpopuliarintos 1970 m., raida.

Buse & Walt aprašė GPPP korporacijų godumą. GPPP nariai suprato savo ankstesnių veiksmų nesėkmes ir ruošėsi savo klaidas ištaisyti. Jie nusprendė, kad nuo šiol pasaulines problemas spręs kartu su nacionalinėmis vyriausybėmis. Šias pasaulines problemas apibrėžė GPPP ir jos atrinkti mokslininkai, akademikai ir ekonomistai.

Buse & Walt nustatė, kad 1998 m. tuometinio Jungtinių Tautų vadovo Kofio Annano pasakyta kalba Davose žymi perėjimą prie GPPP pasaulinio valdymo modelio:

„Nuo mūsų paskutinio susitikimo Davose Jungtinės Tautos pasikeitė. Organizacija buvo visiškai pertvarkyta, o aš ją pavadinau „tylia revoliucija“… Įvyko esminis pokytis. Kadaise Jungtinės Tautos dirbo tik su vyriausybėmis. Dabar jau žinome, kad taikos ir klestėjimo neįmanoma pasiekti be didesnės partnerystės, kurioje dalyvautų vyriausybės, tarptautinės organizacijos, verslo bendruomenė ir pilietinė visuomenė… Jungtinių Tautų veikla apima pasaulio verslą.“

Buse ir Waltas teigė, kad tai reiškia naujo tipo atsakingo pasaulinio kapitalizmo pradžią. Jie pabrėžė, kodėl GPPP operacija buvo tokia viliojanti pasauliniams bankininkystės, pramonės, finansų ir prekybos milžinams:

„Pasikeitusios ideologijos ir globalizacijos tendencijos išryškino glaudesnio pasaulinio valdymo poreikį, kuris yra ir privataus, ir viešojo sektoriaus problema. Manome, kad bent jau dalis paramos GPPP kyla iš šio pripažinimo ir privataus sektoriaus noro dalyvauti pasauliniuose sprendimų priėmimo procesuose.“

Interesų konfliktas akivaizdus. Iš mūsų tikimasi, kad tiesiog pripažinsime, jog pasaulinėms korporacijoms svarbiausia yra humanitariniai ir aplinkosaugos tikslai, o ne pelnas. Neva GPPP vadovaujama pasaulinio valdymo sistema naudinga mums patiems.

Norint tuo patikėti, reikia nemažai naivumo. Daugelis šių korporacijų buvo teismų paskelbtos kaltomis arba viešai pripažintos atsakingomis už įvairius nusikaltimus. Tarp jų yra ir karo nusikaltimai. Politikų nesipriešinimas idėjai, kad šie „partneriai“ turi teisę nustatyti pasaulinę politiką ir taisykles, atrodo kaip vaikiškas patiklumas. Šis naivumas yra tik miražas. Kaip nurodė daugelis mokslininkų, ekonomistų, istorikų ir tyrėjų, korporacijų įtaka ir net dominavimas politinėje sistemoje didėjo ištisus metus. Išrenkami politikai buvo jaunesnieji šio susitarimo partneriai. <…>

Svarbu suprasti skirtumą tarp vyriausybės ir pasaulinio valdymo. Vyriausybės teigia turinčios teisę nustatyti politiką ir leisti įstatymus. Tariamos Vakarų demokratijos, kurios iš tiesų nėra demokratijos, yra nacionalinės valdžios modelis, kai išrinkti atstovai sudaro vykdomąją valdžią, kuri priima teisės aktus. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje tai pasiekiama per parlamentinį procesą.

Turbūt artimiausia šiai nacionalinės valdžios formai tarptautiniu mastu yra Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Ji pretenduoja į demokratinę politiką ir teisę priimti tarptautinius įstatymus. Tačiau iš tikrųjų tai nėra pasaulinė „vyriausybė“. JT neturi įgaliojimų leisti teisės aktus ir formuoti teisę. Vienintelis būdas, kuriuo jos idėjos gali tapti teise, yra teismo sprendimas. Teisminė galia kurti įstatymus yra palikta vyriausybėms, o jų teisinė galia apima tik jų pačių valstybės ribas.

Dėl dažnai įtemptų nacionalinių vyriausybių tarpusavio santykių pasaulinė vyriausybė pradeda tapti nepraktiška. Šiuo metu nėra nieko, ką galėtume pavadinti pasauline vyriausybe. Be to, kyla papildoma nacionalinės ir kultūrinės tapatybės problema. Dauguma gyventojų nėra pasirengę nerinktai pasaulinei vyriausybei. Žmonės paprastai nori turėti daugiau, o ne mažiau demokratinės atsakomybės.

GPPP neabejotinai norėtų turėti pasaulinę valdžią, tačiau primesti šią galią pasauliui atvirai jie nėra pajėgūs. Todėl jie pasitelkia kitas priemones, pavyzdžiui, apgaulę ir propagandą, kad propaguotų pasaulinio valdymo idėją. Buvęs Carter administracijos patarėjas ir Trišalės komisijos įkūrėjas Zbignievas Bžezinskis (Zbigniew Brzezinski) pripažino, kad šį metodą būtų lengviau įgyvendinti. Savo 1970 m. išleistoje knygoje „Tarp dviejų amžių: Amerikos vaidmuo technikos ir elektronikos eroje“ jis rašė:

„Nors tikslas sukurti išsivysčiusių tautų bendriją yra mažiau ambicingas nei pasaulinės vyriausybės tikslas, jis yra labiau pasiekiamas“.

Per pastaruosius 30 metų, plėtojant pasaulinio valdymo idėją, susiformavo daugybė GPPP, įskaitant ir Pasaulio Ekonomikos Forumą (PEF). Jie įsteigė savo Pasaulinės darbotvarkės tarybas, kad jos svarstytų ir siūlytų politiką, apimančią praktiškai visus mūsų gyvenimo aspektus. Pasaulio Ekonomikos Forumas sukūrė atitinkamą pasaulinio valdymo organą kiekvienam mūsų visuomenės aspektui. Aptarti buvo visi klausimai – nuo mūsų vertybių ir ekonomikos iki mūsų saugumo ir visuomenės sveikatos, mūsų gerovės sistemų, vartojimo, galimybės gauti vandens, apsirūpinimo maistu, nusikalstamumo, mūsų teisių, tvaraus vystymosi ir pasaulinės finansų ir pinigų sistemos.

Pasaulio Ekonomikos Forumo pirmininkas Klausas Švabas (Klaus Schwab) paaiškino, koks yra pasaulinio valdymo tikslas:

„Mūsų tikslas – skatinti visų šalių strateginį mąstymą apie tai, kaip tarptautinės institucijos ir susitarimai turėtų būti pritaikyti prie šiuolaikinių iššūkių… Svarbiausi pasaulio protai dirbo tarpdisciplininėse, daugiašalėse pasaulinės darbotvarkės tarybose, kad nustatytų tarptautinio bendradarbiavimo spragas ir trūkumus ir suformuluotų konkrečius pasiūlymus, kaip jį pagerinti…“

Šios diskusijos vyko 2009 m. per Pasaulio Ekonomikos Forumo susitikimus, taip pat per neseniai vykusį 2010 m. metinį Forumo susitikimą Davose-Klosteryje, kur daugelis naujų pasiūlymų buvo išbandyti su ministrais, įmonių vadovais, NVO ir profesinių sąjungų vadovais, žymiausiais mokslininkais ir kitais Davoso bendruomenės nariais… <…>

Iki 2010 m. Pasaulio Ekonomikos Forumas pradėjo pasaulinės pertvarkos procesą. Jie apibrėžė tarptautinius iššūkius ir pasiūlė sprendimus. GPPP laimei, jų pasiūlymai reiškė didesnę kontrolę. PEF siekė vadovauti šio tarptautinio valdymo plėtrai. Pavyzdžiui, 2019 m. Jungtinės Karalystės vyriausybė paskelbė apie partnerystę su P. E. Forumu rengiant būsimus verslo, ekonomikos ir pramonės reglamentus. JK vyriausybė buvo įsipareigojusi remti pasaulinių korporacijų sukurtą reguliavimo aplinką, kuri vėliau būtų reguliuojama pagal tas pačias jų sukurtas taisykles.

P. E. Forumas neturi jokio rinkimų mandato. Niekas iš mūsų neturi jokios galimybės daryti įtaką jų sprendimams ar net jais abejoti, tačiau jie, bendradarbiaudami su mūsų tariamai demokratiškai išrinktomis vyriausybėmis ir kitais GPPP suinteresuotaisiais subjektais, pertvarko planetą, kurioje visi gyvename.

GPPP esmė – suinteresuotųjų šalių kapitalizmas. Iš esmės jis išstumia demokratinę valdžią (ar apskritai bet kokią valdžią), nes sprendimų priėmimo centre atsiduria pasaulinės korporacijos. Nepaisant to, kad GPPP lyderiai yra niekieno neįgalioti, išskyrus juos pačius, jie savaip interpretuoja „dieviškąją karalių teisę“ ir ja naudojasi.

2021 m. sausį PEF kalbėjo apie tai, kaip jie vertina suinteresuotųjų šalių kapitalizmą:

„Svarbiausias šiandieninio suinteresuotųjų šalių modelio bruožas yra tas, kad mūsų sistema dabar yra globali. Tai, kas anksčiau buvo laikoma išorės veiksniais formuojant nacionalinę ekonominę politiką ir priimant individualius įmonių sprendimus, dabar turės būti įtraukta arba internalizuota į kiekvienos vyriausybės, įmonės, bendruomenės ir asmens veiklą. Planeta yra.. pasaulinės ekonominės sistemos centras, todėl jos sveikata turėtų būti optimizuojama priimant visų kitų suinteresuotųjų šalių sprendimus.“

GPPP viską prižiūrės. Kiekvieną vyriausybę, visas įmones, mūsų vadinamąsias bendruomenes (kur gyvename) ir kiekvieną iš mūsų atskirai. Mes nesame prioritetas. Prioritetas yra planeta. Bent jau taip tvirtina Pasaulio Ekonomikos Forumas. Centralizuota visos planetos, visų jos išteklių ir visų joje gyvenančių žmonių kontrolė – tai pagrindinis GPPP etosas. Nereikia aiškinti GPPP ketinimų, mums nereikia skaityti tarp eilučių. Tai aiškiai pasakyta PEF iniciatyvos „Didysis perkrovimas“ įžangoje:

„Pasaulio ekonomikos forumas, siekdamas pagerinti pasaulio padėtį, pradeda Didžiojo Perkrovimo iniciatyvą. Covid-19 krizė iš esmės keičia tradicines sprendimų priėmimo aplinkybes. Kaip niekada anksčiau išryškėja daugelio sistemų – nuo sveikatos ir finansų iki energetikos ir švietimo – nenuoseklumas, neadekvatumas ir prieštaringumas. Lyderiai atsidūrė istorinėje kryžkelėje.. Kadangi turime unikalią galimybę formuoti atsigavimą, ši iniciatyva pasiūlys įžvalgų, kurios padės informuoti visus, kurie sprendžia apie būsimą pasaulinių santykių būklę, nacionalinių ekonomikų kryptį, visuomenių prioritetus, verslo modelių pobūdį ir pasaulinio turto valdymą.“

Reikėtų pažymėti, kad Pasaulio Ekonomikos Forumas yra tik viena iš daugelio GPPP partnerių organizacijų. Vis dėlto ji buvo bene įtakingiausia viešųjų ryšių srityje per visą pseudopandemiją. Priešingai nei tikisi Buse ir Waltas, matome besiformuojančią pasaulinę korporacijų diktatūrą, o ne rūpestingą planetos valdymą. GPPP nulems būsimą pasaulinių santykių būklę, nacionalinių ekonomikų kryptį, visuomenių prioritetus, verslo modelių pobūdį ir pasaulinio bendro turto valdymą. Niekas iš mūsų neturi galimybės dalyvauti nei jų projekte, nei vėliau formuojant politiką.

Nors teoriškai vyriausybės neprivalo įgyvendinti GPPP politikos, tačiau realybėje jos tai daro. Pasaulinė politika po Antrojo pasaulinio karo vis dažniau tampa mūsų gyvenimo dalimi. GPPP politikos iniciatyvų perkėlimo mechanizmą, pirmiausia į nacionalinę, paskui į regioninę ir galiausiai į vietos politiką, galima aiškiai nustatyti pažvelgus į darnų vystymąsi.

1972 m. privačiai finansuojamas nepriklausomas politinis analitinis centras Romos klubas (RK) paskelbė knygą „Augimo ribos“. Kaip matėme išvydę pseudopandemiją, RK naudojo kompiuterinius modelius, kad numatytų sudėtingas problemas, su kuriomis, jo teigimu, susiduria visa planeta: „world problematique“.

Jų siūlomos nuomonės buvo grindžiamos Masačusetso technologijos instituto (MIT) užsakytu sisteminiu dinaminiu modeliu „Pasaulis3“ (angl. World3). Šiame modelyje buvo daroma prielaida, kad pasaulio gyventojų skaičius išeikvos gamtos išteklius ir užterš aplinką tiek, kad neišvengiamai įvyks „sistemos perdegimas ir žlugimas“.

Tai nėra mokslinis „faktas“, o veikiau siūlomas scenarijus. Kol kas nė viena iš pateiktų prognozių nepasitvirtino. Mokslinių ir statistinių duomenų, susijusių su „Augimo ribose“ pateiktais teiginiais, buvo gausu. Tačiau, nekreipiant dėmesio į visas abejones, Pasaulio3 modelis buvo tvirtai įtvirtintas tvaraus vystymosi politikos aplinkos centre.

1983 m. buvęs Norvegijos ministras pirmininkas Gro Harlandas Brundlandtas (Gro Harland Brundlandt) ir tuometinis JT generalinis sekretorius Chavjeras Perezas de Kuelaras (Javier Pérez de Cuéllar) sušaukė Brundtlando komisiją. Abu jie buvo Romos klubo nariai. Remdamiesi labai abejotinomis modelio Pasaulis3 prielaidomis, jie ėmėsi vienyti viso pasaulio vyriausybes, kad jos vykdytų darnaus vystymosi politiką.

1987 m. Komisija paskelbė Brundtlando ataskaitą, dar vadinamą „Mūsų bendra ateitis“. Pagrindinė ataskaitoje išdėstyta darnaus vystymosi idėja buvo gyventojų skaičiaus kontrolė (mažinimas). Šis politinis sprendimas – atsikratyti žmonių – autoriams pelnė tarptautinį pripažinimą ir apdovanojimus.

Pagrindinės šių politinių pasiūlymų prielaidos nebuvo viešai abejojamos. Akademinės ir mokslinės diskusijos vyko, tačiau apie jas beveik nebuvo pranešta. Kiek visuomenė žinojo, mokslinės prielaidos ir spekuliacijos buvo įrodytas faktas. Dabar neįmanoma abejoti šiomis neįrodytomis prielaidomis ir akivaizdžiai netiksliais modeliais, nebūnant apkaltintam „klimato neigėju“.

Tai lėmė Tūkstantmečio vystymosi tikslus, o galiausiai 2015 m. jie užleido vietą Jungtinių Tautų visiškai priimtiems Darnaus Vystymosi Tikslams (DVT). Savo ruožtu jie buvo perkelti į vyriausybių politiką. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės vyriausybė su pasididžiavimu paskelbė, kad 2019 m. įsipareigojo vykdyti „grynojo nulio“ politiką, susijusią su darnaus vystymosi tikslais.

Darnaus vystymosi tikslai jau darė įtaką regioniniu ir vietos lygmeniu Jungtinės Karalystės grafystėse, miestuose, miesteliuose ir rajonuose. Beveik kiekviena šalies taryba turi „darnaus vystymosi planą“. Nepriklausomai nuo to, ką manote apie pasaulines grėsmes, su kuriomis susiduriame ar nesusiduriame, atsiradusios politikos kilmė ir pasiskirstymo kelias yra aiškus. Privačiai finansuojamas globalistų analitinis centras buvo politikos darbotvarkės, kurią patvirtino viso pasaulio vyriausybės ir kuri paveikė bendruomenes beveik visuose Žemės kampeliuose, varomoji jėga.

Darnaus vystymosi tikslai yra tik vienas iš daugelio GPPP pasaulinio valdymo pavyzdžių. Išrinkto politiko vaidmuo šiame procese yra nereikšmingas. Jie tik įgyvendina ir parduoda politiką visuomenei. Nesvarbu, ką išrinksite rinkimuose, politikos trajektorija nustatoma pasaulinio valdymo lygmeniu. Toks yra diktatoriškas GPPP pobūdis ir niekas negali būti mažiau demokratiška.

___________________________________________________

Šis tekstas pasirodė 2021 m. lapkričio 11 d. pavadinimu „What is the “Global Public-Private Partnership”?“ svetainėje off-guardian.org.

Išversta padedant www.DeepL.com/Translator.

Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.

Schreibe einen Kommentar

Deine E-Mail-Adresse wird nicht veröffentlicht.

Diese Website verwendet Akismet, um Spam zu reduzieren. Erfahre mehr darüber, wie deine Kommentardaten verarbeitet werden.