Ar milijonams žmonių laisvė buvo atimta veltui?
Originalus straipsnis paskelbtas 2022 m. balandžio 18 d. unherd.com.
Johan Anderberg. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Kai užpernai vasarą žiniasklaidoje buvo pradėti skaičiuoti pirmosios Kovido bangos rezultatai, nuniokojimą buvo galima vertinti įvairiai. Vienas iš būdų vertinti pandemiją buvo sutelkti dėmesį į tai, kiek žmonių mirė – iki birželio pabaigos visame pasaulyje jų mirė daugiau nei pusė milijono. Kitas būdas – bandyti įvertinti sudėtingą įvairių priemonių, kurių buvo imtasi kovojant su virusu, poveikį. Kai daugelis visuomenės funkcijų buvo sustabdytos, žmonės, ypač pažeidžiamiausi, susidūrė su sunkumais.
Tiems, kurie pirmenybę teikė pirmajai perspektyvai, buvo daug duomenų, kuriais buvo galima remtis. Daugumoje šalių, ypač turtingose, buvo kruopščiai registruojami mirčių skaičiai, kurie buvo pateikiami stilingomis diagramomis įvairiose svetainėse: Džono Hopkinso universiteto svetainėje, Worldometer, Our World in Data.
Daug sunkiau buvo įvertinti uždarymo pasekmes. Jie pasirodė vienur ar kitur kaip pavieniai anekdotai ir skaičiai. Bene ryškiausi duomenys buvo iš JAV: iki mokslo metų pabaigos iš viso 55,1 mln. mokinių patyrė mokyklų uždarymo poveikį.
Tačiau vis dėlto įdomesnis buvo mirčių skaičius. Vasaros pradžioje laikraštis “The New York Times” pirmajame puslapyje išspausdino visiškai be nuotraukų. Vietoj to buvo pateiktas ilgas žuvusiųjų sąrašas: tūkstantis vardų, pavardžių, jų amžius, gyvenamoji vieta ir labai trumpas apibūdinimas. “Alanas Lundas, 81 m., Vašingtonas, dirigentas su “nuostabiausia ausimi”; “Harvis Bajardas, 88 m., Niujorkas, užaugo tiesiai priešais senąjį “Yankee” stadioną”. Ir taip toliau.
Tai buvo “The New York Times” nacionalinis redaktorius, kuris pastebėjo, kad JAV žuvusiųjų skaičius netrukus peržengs 100 000, todėl norėjo sukurti kažką įsimintino – kažką, į ką būtų galima atsigręžti po 100 metų ir suprasti, ką išgyvena visuomenė. Pirmasis puslapis priminė tai, kaip gali atrodyti laikraštis kruvino karo metu. Jis priminė tai, kaip per Vietnamo karą Amerikos televizijos stotys kiekvienos dienos pabaigoje pranešdavo žuvusių kareivių pavardes.
Ši idėja greitai pasklido po pasaulį. Po kelių savaičių Švedijoje pirmajame “Dagens Nyheter” puslapyje po žodžiais buvo išspausdintos 49 spalvotos nuotraukos: “Viena diena, 118 gyvybių”. Tie 118 žmonių mirė balandžio 15 d. Tai buvo didžiausias per visą pavasarį užfiksuotas dienos žuvusiųjų skaičius. Nuo to laiko jis nuolat mažėjo.
Kai epidemiologas Johanas Gieseckė perskaitė laikraštį, jis liko šiek tiek suglumęs. Bet kurią įprastą dieną Švedijoje miršta 275 žmonės, pagalvojo jis. Didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido būtent tai tyrinėdamas: kur, kada ir kaip miršta žmonės. Tai, kaip šiuo metu pasaulis mąsto apie mirtį, jam buvo visiškai svetima. Kai jis dalyvavo internetinėje konferencijoje Johanesburge, vienas dalyvis atkreipė dėmesį, kad vien tais metais pasaulyje nuo bado mirė daugiau kaip 2 milijonai žmonių. Per tą patį laikotarpį Kovid-19 nusinešė nuo 200 000 iki 300 000 gyvybių.
Giesecke jautėsi taip, tarsi pasaulis būtų išgyvenęs savo paties sukeltą pasaulinę katastrofą. Jei viskas būtų buvę palikta vykti sava vaga, ji jau būtų pasibaigusi. Vietoj to milijonai vaikų neteko išsilavinimo. Kai kuriose šalyse jiems net neleisdavo eiti į žaidimų aikšteles. Iš Ispanijos sklido pasakojimai apie tai, kaip tėvai su vaikais slapta nusileisdavo į automobilių stovėjimo aikšteles ir leisdavo jiems bėgioti.
Sveikatos priežiūros tarnybos atidėjo dešimtis tūkstančių operacijų. Buvo atidėti tyrimai dėl visų ligų – nuo gimdos kaklelio iki prostatos vėžio. Tai vyko ne tik kitose šalyse. Švedijoje taip pat buvo priimta nemažai keistų sprendimų. Švedijos policija kelis mėnesius netikrino vairuotojų neblaivumo, nes bijojo viruso. Šiais metais neatrodė taip rimta, jei kas nors žūtų nuo girto vairuotojo.
Darėsi akivaizdu, kad žiniasklaidai, politikams ir visuomenei buvo sunku įvertinti naujojo viruso keliamą pavojų. Daugumai žmonių skaičiai nieko nereiškė. Tačiau jie matė, kad keliose šalyse sveikatos priežiūros tarnybos tampa perpildytos. Jie girdėjo slaugytojų ir gydytojų liudijimus.
Tai vienur, tai kitur pasaulyje – Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Ekvadore – žmonės išėjo į gatves protestuoti prieš jų gyvenimą ribojančias taisykles, įstatymus ir potvarkius. Iš kitų šalių atėjo pranešimai, kad žmonės pradeda nepaisyti apribojimų. Tačiau pasipriešinimo jėga išliko silpnesnė, nei tikėjosi Gieseckė. Nebuvo jokios Prancūzijos revoliucijos, jokio visuotinio pasipriešinimo.
Vienas iš piliečių pasyvumo paaiškinimų galėjo būti tai, kad žiniasklaidoje buvo rašoma apie viruso mirtingumą; atrodė, kad jiems buvo pateiktas nekontekstualus vaizdas apie tai, kokia rimta iš tikrųjų buvo Covid-19 pandemija. Pavasarį ir vasarą pasaulinė konsultacinė įmonė “Kekst CNC” penkių didžiųjų demokratinių šalių – Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos, JAV ir Japonijos – gyventojų klausinėjo apie įvairius su virusu ir visuomene susijusius dalykus. Šeštoji apklausoje dalyvavusi šalis buvo Švedija. Švedija buvo daug mažesnė už kitas šalis, tačiau ji buvo įtraukta dėl unikalaus kelio, kurį ji nuėjo pandemijos metu.
Klausimai buvo apie viską – nuo žmonių nuomonės apie valdžios institucijų veiksmus iki darbo rinkos būklės ir apie tai, ar, jų nuomone, vyriausybės pakankamai remia prekybą ir pramonę. Dvyliktą ir paskutinę apklausos temą sudarė du klausimai: “Kiek žmonių jūsų šalyje yra sirgę koronavirusu? Kiek žmonių jūsų šalyje mirė?” Tuo pat metu, kai buvo gaunama vis daugiau patikimų duomenų apie tikrąjį Covid-19 mirštamumą, dabar buvo tiriama, kiek, žmonių manymu, mirė dėl Covid-19.
Liepos viduryje JAV vidutiniškai spėjo, kad mirė 9 % gyventojų. Jei tai būtų buvusi tiesa, būtų mirę beveik 30 milijonų amerikiečių. Taigi, mirusiųjų skaičius buvo pervertintas 22 500 % – arba 225 kartus. Jungtinėje Karalystėje, taip pat Prancūzijoje ir Švedijoje žuvusiųjų skaičius buvo pervertintas šimteriopai. Švedijoje 6 % spėjimas būtų atitikęs 600 000 mirčių šalyje. Iki to laiko oficialus žuvusiųjų skaičius viršijo 5 000 ir artėjo prie 6 000.
Pranešimas apie vidutinį spėjimą galbūt buvo šiek tiek iškraipantis, nes kai kurie žmonės atsakė nurodydami labai didelius skaičius. Jungtinėje Karalystėje dažniausias atsakymas buvo, kad mirė apie 1 % gyventojų, kitaip tariant, daug mažiau nei 7 % vidurkis. Tačiau tai vis tiek buvo skaičius, kuris daugiau nei dešimt kartų pervertino mirusiųjų skaičių. Tuo metu buvo užregistruota 44 000 mirusių britų, t. y. apie 0,07 % gyventojų.
Toliau skirstant skaičius paaiškėjo, kad daugiau nei trečdalis britų atsakė, kad jų skaičius viršija 5 % gyventojų. Tai būtų tas pats, kas kad mirtų visi Velso gyventojai. Tai būtų reiškę, kad nuo Kovid-19 mirė daug kartų daugiau britų nei per visą Antrąjį pasaulinį karą – įskaitant civilių ir kariškių aukas.
Karo retorika, kurią skleidė pasaulio lyderiai, turėjo įtakos. Jų piliečiai iš tiesų tikėjo, kad gyvena per karą. Tada, praėjus dvejiems metams po pandemijos, karas baigėsi. Švedijos visuomenės sveikatos agentūros spaudos konferencijose nebebuvo užsienio žurnalistų. Amerikiečiai, britai, vokiečiai ar danai neklausė, kodėl mokyklos lieka atidarytos ir kodėl šalyje nebuvo paskelbta blokada.
Iš esmės taip nutiko todėl, kad likęs pasaulis tyliai pradėjo gyventi su naujuoju virusu. Dauguma pasaulio politikų buvo praradę viltį, kad bus uždarytos ir mokyklos. Ir vis dėlto, turint omenyje visus tuos straipsnius ir televizijos laidas apie kvailą libertarišką Švedijos požiūrį į pandemiją, atsižvelgiant į tai, kaip pasaulio žiniasklaida kasdien minėjo kai kuriuos duomenų šaltinius, toks staigus susidomėjimo trūkumas buvo keistas.
Visiems, kurie vis dar domėjosi, buvo neįmanoma paneigti rezultatų. Iki 2021 m. pabaigos 56 šalyse vienam gyventojui teko daugiau mirčių nuo Kovid-19 nei Švedijoje. Kalbant apie apribojimus, kuriais taip tikėjo visas likęs pasaulis – mokyklų uždarymas, uždarymas, veido kaukės, masiniai testai – Švedija pasuko daugiau ar mažiau priešinga kryptimi. Tačiau jos rezultatai pastebimai nesiskyrė nuo kitų šalių rezultatų. Pradėjo vis labiau aiškėti, kad politinės priemonės, kurios buvo taikomos kovojant su virusu, buvo ribotos vertės. Tačiau apie tai niekas nekalbėjo.
Žvelgiant iš žmogiškosios perspektyvos, buvo lengva suprasti, kodėl daugelis nenorėjo susidurti su skaičiais iš Švedijos. Juk neišvengiama išvada turėjo būti ta, kad milijonams žmonių buvo atimta laisvė, o milijonams vaikų buvo sutrukdytas mokslas – ir visa tai veltui.
Kas norėtų prie to prisidėti?
Šis tekstas pasirodė 2022 m. balandžio 18 d. pavadinimu „Sweden’s inconvenient Covid victory“ svetainėje unherd.com .
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
Autorius: Johanas Anderbergas yra žurnalistas, bestseleriu tapusios ” The Herd”, pasakojančios apie Švedijos patirtį Kovid-19, autorius.
