Savaitgalio rekomendacija
Originalus straipsnis paskelbtas 2022 m. birželio 16 d. www.globkult.de.
Johannes Eisleben. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Alternatyvioji žiniasklaida jau seniai kritiškai rašė apie globalizmą, tačiau nuo 2020 m. patyrė daug didesnį emocinį spaudimą. Nors SARS-Cov-2 yra sukėlėjas, kurio negalima sustabdyti kaukėmis ar izoliacija, nuo kurio negalima veiksmingai skiepyti ir kurio nereikia skiepyti, nes jis yra daug mažiau mirtinas nei gripas, medicininiu požiūriu nereikalingos ir beprasmės vadinamosios “kovos su COVID” priemonės buvo parengtos vieningai ir pagal globalistų ideologų ir technokratų iš PSO ir kitų tarptautinių organizacijų planus. Ypač stebino vienodas komunikacijos turinys ir stilius bei visame pasaulyje koordinuotas techninių priemonių naudojimas (PGR testas, “Corona” programėlės, vakcinų platinimas ir prieigos prie jų suteikimas kasdieniame gyvenime naudojant skiepų QR kodų programėles).
Tačiau priemonių šalininkų globalistinė orientacija nereiškia, kad tai yra sąmokslas ir kad visi globalizmo kritikai yra sąmokslo teoretikai, kaip teigia daugelis klasikinės žiniasklaidos atstovų.
Tačiau kas yra globalistų ideologija? Kaip jis atsirado? Kaip tai veikia? Kodėl ji nenugalės?
Planetarizmas ir globalizmas: ekonominiai pagrindai
M. Heideggeris, kuris tik keliais aspektais yra filosofinės įžvalgos šaltinis, dar 1938 m. pripažino, kad “planetinis imperializmas”, kurį jis vėliau dar pavadino “planetarizmu”, yra pasaulinės finansų ekonomikos pirmenybė [1]. Šis pirmasis globalizmas atsirado po to, kai po Pirmojo pasaulinio karo žlugo Jungtinės Karalystės vadovaujama liberalioji pasaulio ekonomikos sistema. Noras sukurti taikią ekonominę tvarką paskatino įkurti Tautų Lygą ir 1920 m. Richardo Coudenhove-Kalergi iškeltą Jungtinės Europos idėją. Po Pirmojo pasaulinio karo pasaulinė prekyba atsigavo, atsinaujino tarptautinis kapitalizmas, o JAV pradėjo keisti Jungtinę Karalystę kaip pasaulinio kapitalizmo lyderę. Būtent šį finansinį kapitalizmą Heideggeris turėjo omenyje kalbėdamas apie “planetarizmą”.
Dabartinį globalizmą galima suprasti tik Bretton Woods sistemos ir po jos nuo 1971 m. veikusios nepadengtos, fiktyvios JAV dolerio rezervinės valiutos sistemos fone. Kokios yra šios sistemos ekonominės savybės? Trumpai tariant, tai sistema, kurioje laisvosios rinkos ekonomika, kurioje konkuruoja daug mažų ir vidutinių įmonių, dėl įvairių vienas kitą stiprinančių poveikių virsta oligopolinės ekonomikos sistema [2].
Šiame procese klasikinį kapitalizmą, pagrįstą konkurencija ir laisvu kainų formavimu, kuriuo buvo grindžiama didžiulė istorinė Vakarų šalių ekonominė sėkmė nuo 1500 iki 1970 m., keičia sistema, kurioje visuose svarbiausiuose ekonomikos sektoriuose dominuoja kelios stambios korporacijos, kurių kiekviena kartu sudaro oligopoliją. Tuo pat metu viešoji infrastruktūra, tiek materiali (darbininkų ir tarnautojų būstai, keliai, tiltai, geležinkeliai ir t. t.), tiek nemateriali (švietimas, sveikatos apsauga, draudimas), privatizuojama parduodant ją oligopolinėms korporacijoms. Šios oligopolijos buvo vertikaliai ir iš dalies horizontaliai integruotos, o nuo devintojo dešimtmečio vis labiau internacionalizavosi. Milžiniškos kapitalo valdymo bendrovės, tokios kaip “Blackrock” ir “Vanguard”, kurios savininkų vardu valdo šių bendrovių akcijas, yra visiškai internacionalizuotos, nors dažnai jų būstinė yra JAV.
Kaip būdinga oligopolijoms, jos įgijo didžiulę rinkos galią. Jie tuo naudojasi siekdami toliau oligopolizuoti, t. y. diferencijuotai kaupdami kapitalą per nacionalinių ir tarptautinių bendrovių įsigijimus, nustatydami kainas ir ribodami pajėgumus, kad sumažintų darbo užmokestį, ir koordinuotai didindami kainas pramonės šakoje. Naudingas konkurencijos mechanizmas, kurį Adamas Smithas gyrė kaip nematomą ranką ir kuris nuo pramonės revoliucijos iki 1970 m. lėmė nuolatinį produktyvumo didėjimą ir šiuolaikiniame gyvenime dominuojančios technosferos sukūrimą, dabar iš esmės egzistuoja tik tarp vietinių įmonių arba korporacijų tiekėjų.
Šioje oligopolinėje ekonomikoje silpnai diegiamos inovacijos, nuo 2010 m. Vakaruose našumas beveik nepadidėjo, ekonomikos augimas vis labiau silpnėja, nuolatinė, dabar sparčiai didėjanti infliacija ir didžiausias santykinis ir absoliutus kada nors buvęs skolos lygis. Tai iš esmės tapo įmanoma dėl fiat valiutų sistemos be aukso ir dėl to atsiradusio JAV finansinio imperializmo, kai realios prekės, tiekiamos į JAV iš užsienio, nuolat keičiamos į JAV vyriausybės obligacijas [3]. Išskyrus Rusiją, kurios skola sudaro tik mažiau nei 20 proc. BVP, kuri sukaupė didžiules aukso atsargas ir dabar ketina įvesti realiu turtu užtikrintą valiutą, visos EBPO šalys ir Kinija remiasi fiat sistemos hiperskolos sistema. Dalyvavimo ekonomikos augime mechanizmai, kurie buvo būdingi pokario laikotarpiui iki 1970 m., išnyko; susiformavo radikaliai dichotomiškas nuosavybės paskirstymas, kaip Egipto faraonų laikais [4].
Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos korporacijos ir jų pagrindiniai akcininkai vykdė deindustrializacijos ir deautarkizacijos politiką, siekdami kuo didesnio kapitalo prieaugio. Tuo tarpu Vakarų visuomenė daugiausia užsiima paslaugų ir finansų pramone, o daugelyje sektorių iš pramoninės gamybos liko tik moksliniai tyrimai, plėtra, projektavimas ir šiek tiek gamybos. To pasekmes aptarsime toliau.
Valstybinės infrastruktūros privatizavimas ir mokesčių bazės erozija dėl didelių korporacijų vengimo mokėti mokesčius, nepaisant rekordiškai aukštų nominalių mokesčių tarifų viduriniajai ir viduriniajai klasei, lėmė tai, kad 85 proc. žemiausios gyventojų klasės pragyvenimo išlaidos vis didėjo, o dėl to masėms labai sumažėjo gerovė.
Šis realiąją ekonomiką išnaikinęs oligopolinis finansinis kapitalizmas su pasauliniu investicijų ir grąžos gavimo modeliu yra fonas, kuriuo remdamiesi turime suprasti globalistų ideologiją.
Globalistų ideologija
Globalistinė ideologija, kurią visapusiškai ir technokratine forma propaguoja J. Schwabas ir A. Malleret [5, 6, 11], o daliniais aspektais – Henry Kissingeris [7], Yuval Harari [8], J. Stiglitzas [9] ar Henry Paulsonas [10], turi aiškią struktūrą:
- Mums gresia itin katastrofiški įvykiai: antropogeninė klimato kaita, pandemijos, terorizmas, taip pat vidaus disidentai (dažnai vadinami dešiniaisiais ekstremistais arba neonacistais) ir išorės laisvės priešai (Rusija ir Kinija). Šie pokyčiai yra moksliškai įrodyti, o visi, kurie su jais nesutinka, yra mokslo neigėjai.
- Grėsmės gali būti įveiktos tik sukūrus pasaulinę pasaulio tvarką, “liberaliąją tarptautinę tvarką” (LIO), kurioje stiprios tarptautinės institucijos pakeistų nacionalines valstybes kaip politinio valdymo vykdymo vietas. Čia svarbų vaidmenį atlieka pagrindiniai finansinio kapitalo valdytojai, kurie yra sprendimų priėmimo pagrindas. Kritikai tai vadina “Naująja pasaulio tvarka” (NWO); LIO ideologai juos laiko sąmokslo teoretikais [12].
- LIO galima pasiekti tik per “didįjį iš naujo nustatymą”. Tai reiškia, kad reikia įveikti nacionalines valstybes ir pakeisti jas tarptautinėmis organizacijomis. Klasikinė teisinė valstybė taip pat išnyks. Masinė migracija yra svarbi priemonė, padedanti įveikti nacionalines valstybes. Ją atvirai propaguoja JT ir laiko privaloma nacionalinėms valstybėms.
- LIO yra šiuolaikinė Apšvietos liberalaus palikimo [7] forma ir šiuolaikinėms problemoms spręsti tinkama pasaulio valdymo forma. Ją sudaro moralinis įsitikinimų kanonas (gender ideologija, multikultūralizmas, vadinamoji kritinė rasių teorija, baltųjų kaltė ir t. t.), nuo kurio neleidžiama nukrypti jokiais aspektais.
- Vidiniai LIO priešai, t. y. disidentai, prieštaraujantys parcelinei ideologijai, turi būti pašalinti iš ekonominio ir darbinio gyvenimo, o ypač sunkiais atvejais – įkalinti.
- Išoriniai LIO priešai – tokios valstybės kaip Rusija ir galbūt Kinija – turi būti ekonomiškai susilpninti arba nugalėti kariniu požiūriu, kad juos būtų galima integruoti į LIO.
- LIO turi būti pasiekta visapusiškai skaitmenizuojant, stebint ir panaikinant dabartinę teisinę valstybę. Tikslas – įgyvendinti transhumanizmą, kuriame būtų žmogaus ir technologijų sintezė (kiborgizacija, virtualioji realybė, visko internetas), genetinis žmogaus optimizavimas (transgeniniai žmonės) ir skaitmeninis nemirtingumas [11].
Globalistinė ideologija yra klasikinė dominavimo ideologija, kuria siekiama įteisinti pirmiau aprašytus nuosavybės ir galios santykius, susiklosčiusius Šiaurės pusrutulyje nuo 1971 m. Taip siekiama išlaikyti ir sustiprinti nuosavybės dichotomiją ir nustatyti visapusišką ekonomiškai svarbios pasaulio gyventojų dalies kontrolę.
LIO yra ideologija, atitinkanti šiandieninę pasaulinio oligopolinio kapitalizmo formą. Kitaip nei klasikinis liberalusis visuomenės modelis, kuris numato nedidelę paskirstytą nuosavybę ir intensyvią konkurenciją, pasaulinės oligopolijos yra nesuderinamos su liberalia tvarka. Valdžių atskyrimas, izonomija, teisinė valstybė su socialiniais ir teisinio proceso standartais trims valdžioms, pliuralizmas su demokratine viešąja sfera, demokratinis dalyvavimas, nuomonės laisvė ir pagrindinės teisės, kylančios iš žmogaus orumo, kurios visos tarnauja valdžiai apriboti [13], yra nesuderinamos su LIO pretenzijomis į valdžią ir turi būti įveiktos šios ideologijos požiūriu. Todėl Kisindžerio teiginys, kad LIO yra Apšvietos paveldėtoja [7], savo melagingumu vargu ar gali būti pranokstamas. LIO atstovai nori visiškai skaitmeniniu ir biomedicininiu būdu kontroliuoti atitinkamus gyventojus visais Jeremy Benthamo aprašytais aspektais: Suvokimas, judesiai, kalbos veiksmai ir kūnas. Tai ypač išryškėjo per “koronos pandemiją”, kuri medicininiu požiūriu niekada neegzistavo. Šios kontrolės pagalba galima maksimaliai išnaudoti žmones kaip gamintojus ir vartotojus.
LIO ideologijos pagrindas – akivaizdžiai neopozityvistinis, technokratinis požiūris į pasaulį, pagal kurį, sekant Descartes’o ir Hobbes’o tradicija, žmonės laikomi mašinomis, o visas pasaulis, kaip Laplace’o ir Auguste’o Comte’o laikais, – sistema, kurią galima matematiškai modeliuoti ir techniškai valdyti. Filosofiniu požiūriu pozityvizmas buvo visiškai įveiktas Maxo Schelerio [14], o matematikos ir fizikos požiūriu visiškai paseno dėl sudėtingų sistemų teorijos [15] ir matavimo problemos atradimo kvantinėje fizikoje [16]: abu šie dalykai kartu lėmė tai, kad tik nedidelę dalį gamtos ir žmogaus sukurtų techninių sistemų (gerai suprojektuotų, tinkamai naudojamų ir tinkamai prižiūrimų) galima matematiškai modeliuoti. Didžioji visatos dalis nepaklūsta matematiniam modeliavimui.
Tai nekeičia fakto, kad globalistai yra radikalūs neopozityvistai, tačiau prireikus jie savavališkai iškraipo mokslinius įrodymus arba paneigia pagrindines žinias, jei jos padeda paremti jų ideologijai svarbų katastrofos naratyvą (žr. 1 punktą). Iš tikrųjų “baisios pasaulinės krizės”, kurios neva yra moksliškai įrodytos, yra šios:
- Žmogaus indėlis į klimato kaitą nežinomas. Labai tikėtina, kad angliavandenilių nedeginimas nesustabdys klimato kaitos.
- Pasaulinių gripo pandemijų būta tik po Antrojo pasaulinio karo, tačiau jos niekada nesukėlė aukų pasiskirstymo pagal gyventojų amžiaus pasiskirstymą, kaip buvo tikros pandemijos (maro ar choleros) atveju. Šios gripo pandemijos dažniausiai buvo natūrali senyvo amžiaus arba labai ankstyvo amžiaus žmonių mirties priežastis. Tai ypač pasakytina apie sukėlėją SARS-Cov-2. Gyvename ne tokiame amžiuje, kai pandemijos yra mediciniškai svarbios. Tai pasikeistų tik tuo atveju, jei nebeliktų kanalizacijos sistemų, masinės higienos ir švaraus geriamojo vandens, kaip Afrikoje ar Indijoje, kur vis kartojasi vietinės epidemijos.
- Pasaulinis terorizmas tapo problema daugiausia dėl masinės migracijos; teisinėje ekonomikoje nedalyvaujančių migrantų repatriacija išspręstų šią problemą.
- TDO priešai galėtų būti taikiai integruoti į pasaulinę prekybą kaip prekybos partneriai, jei būtų susilaikyta nuo bandymo pasisavinti jų kapitalo srautus.
Jokio sąmokslo
LIO yra ne sąmokslas, o ideologija, atitinkanti dabartinių pasaulio savininkų, tokių kaip Billas Gatesas ar Marcas Zuckerbergas, interesus. Natūralu, kad globalistai siekia panaudoti ir išplėsti po Antrojo pasaulinio karo sukurtas institucijas savo politiniams tikslams pasiekti. Todėl jie reguliariai susitinka ir dalijasi su visuomene savo veiksmais ir planais, pavyzdžiui, ką tik žlugusiu planu suteikti PSO įgaliojimus vykdyti centralizuotą pandemijų politiką arba JT “Pasauliniu susitarimu dėl migracijos”. Tai ne sąmokslas, o normalus politinis šių pasauliniu mastu organizuotų interesų grupių veiksmas. Nenuostabu ir tai, kad šiame procese siekiama įveikti nusistovėjusias demokratinio dalyvavimo ir teisinės valstybės formas. Valdžios konsteliacija Romoje įvedant Principatą taip pat panaikino daugybę senojo respublikonų dalyvavimo elementų; išliko tik fasadai. 1815 m. Vienos kongresui pavyko dar pusę amžiaus atkurti aristokratų valdymą žemyne ir atmesti buržuazijos siekius dalyvauti.
Galios santykiai, kurie buvo buržuazinės liberalios santvarkos, idealizuotos Apšvietos epochoje ir klasikinėje makroekonomikoje, pagrindas, paprasčiausiai išnyko. Vakaruose klasikinė, decentralizuota (nacionalinė valstybė) ir konkuruojanti vidurinioji buržuazija buvo marginalizuota; Rusijoje ir Kinijoje šio sluoksnio niekada nebuvo – dabar toną diktuoja neofeodalistiniai-oligopoliniai pasaulio savininkai. Tokių procesų apibūdinimas nėra sąmokslo teorija, šis terminas vartojamas tik siekiant nuslopinti ir diskredituoti analizę.
Tačiau ar TDO nugalės? Manau, kad ne. Kodėl?
Milžinas ant molinių kojų
Globalistinė ideologija nėra vienintelė tendencija, lemianti politinius veiksmus pasaulyje. Ji konkuruoja su kitomis ideologijomis ir bando pertvarkyti valdžios įgyvendinimą. Svarbiausia, kad reali padėtis, su kuria susiduria ši ideologija, ir tai, kaip ją sekanti politika keičia tikrovę, silpnina jos įgyvendinimo perspektyvas.
Pagrindiniai veiksniai, lemiantys LIO nesėkmės tikimybę, yra šie:
- Megalomaniškas socialinis planavimas pagal socializmo išradėjo Étienne-Gabriel Morelly tradicijas (Code de la nature, 1755),
- Finansų ir realiosios ekonomikos sistemos erozija, vis didėjantis drastiškas pasiūlos pablogėjimas be jokios natūralios būtinybės, dėl kurio žlunga valstybės valdymo teisėtumas,
- nestabili kolektyvine baime pagrįsta valdymo strategija be morkų,
- kultūrinis LIO ideologijos silpnumas (švietimo žinių trūkumas),
- mokslinis silpnumas (nesėkmė pozityvių žinių srityje),
- neaiški prieiga prie tvarkos palaikymo pajėgų, kai būtina užtikrinti valdymą, pasitelkiant tik veiksmų galią (smurtą) šalies viduje, karinis-strateginis silpnumas išorėje ir
- prigimtinės teisės panaikinimas ir konstitucinės tradicijos išdavystė.
Dėl šių priežasčių globalizmas stovi ant molinių kojų. Trumpai ir išsamiai juos apžvelgsiu.
Megalomaniškas socialinis planavimas, kurį nori įgyvendinti Švabas ir kiti globalistai, iš esmės yra neosocialistinis projektas. Gerus 250 metų, kai Morelly paskelbė savo “Code de la nature”, daugelis politikų manė, kad gali kurti socialines normas ir socialines struktūras ant braižymo lentos, o paskui jas įgyvendinti kaip suplanuotą tiltą. Ilga tradicija nuo Hume’o, Burke’o, Hegelio iki šiuolaikinių konservatorių, tokių kaip Oakeshottas, Hayekas, Gehlenas ar Lübbe, veltui perspėjo dėl to. Didelis industrinės visuomenės sukuriamas perteklius leidžia ilgą laiką vykdyti tokius deviantinius socialinius eksperimentus, nesugriaunant pasiūlos. Tai buvo neįmanoma agrarinėje visuomenėje ir paaiškina, kodėl nuo XIX a. pabaigos visų sistemų politikai ne kartą pasidavė šiai pagundai. Bet kuriuo atveju pasaulinis Kissingerio liberalizmas jau seniai yra įsipareigojęs socialiniam planavimui. Kai Kisindžeris kalba apie Apšvietos epochą, jis tikriausiai turi omenyje ne Loką ar Kantą, o Morelį, Ruso ir Babeufą. Tokie planai visada žlunga, ir žlunga tuo greičiau, kuo labiau spontaniškai sukurtą tvarką jie siekia sunaikinti.
Pasaulinė fiat valiutų sistema be materialinio padengimo ir su daline bankų rezervų sistema baigėsi. Su kylančia infliacija negalima tinkamai kovoti, kaip buvo devintojo dešimtmečio pradžioje, nes pinigų kūrimas ir įsiskolinimas yra tokie milžiniški, kad, jei palūkanų normos iš tikrųjų padidėtų, masė įmonių ir daugelis valstybių taptų nemokios. Centriniai bankai nebegali atsikratyti perteklinių pinigų, kurie per pastaruosius 20 metų buvo kuriami vis sparčiau, parduodami savo turtą (obligacijas) ir sunaikindami į juos plaukiančius pinigus, nes tada padidėtų palūkanų normos ir kiltų bankrotų banga. Tuo pat metu kultūrinė COVID isterija visam laikui sutrikdė pasaulines tiekimo grandines, o Kinijos “nulinės COVID” politika ir toliau jas trikdo. Kai žlunga pagrindiniai tiekimo grandinių tarpininkai, grandinių atkūrimas kainuoja brangiai.
Šiuo metu pasiūlos šoką keičia didelė paklausa. Todėl mūsų laukia pasaulinė infliacija, kurią bus sunku pažaboti ir kuri didins makroekonominį disbalansą. Tuo tarpu LIO ideologai ir toliau propaguoja anglies dioksido išmetimo mažinimą ir žemės ūkio paskirties žemės mažinimą, o tai tik blogina padėtį. Kol kas negalime išgyventi nedegindami iškastinio kuro; norint palaipsniui atsisakyti iškastinio kuro, reikia pasauliniu mastu plačiai naudoti branduolinę energiją. Angliavandenilių naudojimas cheminei sintezei taip pat neišvengiamas. Dėl Vakarų deindustrializacijos, prasidėjusios devintajame dešimtmetyje, Vakarai nebėra savarankiški, bet labai priklausomi, taip pat ir ypač nuo savo geopolitinių priešų.
Dėl visų šių padarinių trūks energijos, maisto ir vaistų, žmonės badaus Pietų pusrutulyje ir tokiose šalyse kaip Indija, o Šiaurės pusrutulyje kils masinis nepasitenkinimas ir galbūt sukilimai.
LIO ideologijos strategija grindžiama baime: terorizmo, klimato kaitos, pandemijų ir Vakarų priešų baime. Ideologiniai LIO leidiniai akademinėje aplinkoje, žiniasklaidoje, nevyriausybinių organizacijų ir korporacijų viešuosiuose ryšiuose bei politikoje nuolat kursto šias baimes, nes jomis dabar grindžiamas visas dominavimo naratyvas. Tai nėra veiksminga strategija. Makiavelis teigia, kad stabilioje valdžioje turi būti teigiamų elementų. Tačiau globalistinis naratyvas to neturi, jis nebeturi patrauklių idėjų ir todėl yra iš esmės nestabilus.
Kultūriniu požiūriu pasakojimas taip pat silpnas. Jis yra antiracionalistinis, skeptiškas ir save neigiantis. Vakarų pasiekimai, lėmę mokslo, klasikinio kapitalizmo, nuostabios Vakarų literatūros, meno ir muzikos, moderniosios technosferos, teisinės valstybės, žmogaus teisių ir dalyvaujamosios demokratijos sukūrimą, vadinami blogio šaltiniu. Turime ne didžiuotis tuo, ką sukūrė didieji europiečiai, tokie kaip Platonas, Aristotelis, Paulius, Augustinas, Liuteris, Rabelais, Niutonas, Purcelis, Leibnicas, Bachas, Hume’as, Kantas, Konstantas, Dostojevskis, Maksvelas, Einšteinas ar Scheleris, bet gėdytis savo istorinės kaltės. Ši gėda turėtų būti vienintelis pasaulietinio atpirkimo šaltinis. Dievas mirė ir nebegali mūsų paguosti. Tuo pat metu, pasak Harario, žmogus dabar turėtų pats tapti Dievu ir perkurti pasaulį. Ilgalaikėje perspektyvoje žmonių tokia ideologija neįtikinsi. Šiuo metu ji veikia tik todėl, kad gerovės lygis vis dar labai aukštas. Universitetuose ji įsitvirtino daugiausia dėl to, kad per pastaruosius 50 metų dėstytojų ir studentų intelekto vidurkis nuolat mažėjo ir dabar yra tik šiek tiek aukštesnis už vidutinį gyventojų intelekto koeficientą. Ilgainiui tik tikri neišmanėliai gali rimtai žiūrėti į postmodernistinės ideologijos intelektualinį šlamštą [17].
Pozityviųjų žinių srityje LIO ideologija yra įsipainiojusi į akivaizdžius prieštaravimus. Tiesa, teigiama, kad pasakojimai apie nelaimes yra pagrįsti mokslinėmis žiniomis. Tačiau kalbant apie antropogeninės klimato kaitos ir pandemijų temas, yra priešingai. Viešojoje erdvėje cirkuliuoja pseudomoksliniai socialiniai konstruktai, kurie mažai susiję su tikrovės matavimu, vertinimu ir tinkamu modeliavimu. Panašiai nemoksliškas yra ir Harari bei Schwabo skelbiamas transhumanizmas. Akademiškai išsilavinusių žmonių teigiamas priėmimas rodo, kad akademinis švietimas visiškai žlugo ir buvo išnaikintas kartu su sensus communis nuosmukiu.
Ilgus dešimtmečius Vakarai nepripažino teisėtvarkos pajėgų ir neugdė jų lojalumo valstybei, taip pat dažnai nepakankamai jas finansavo. (…) Kai kuriose federalinėse žemėse policija yra pašiepiama dėl to, kad nepakankamai darbuotojų turinti prokuratūra nesilaiko teisinės valstybės principais nustatytų kaltinimų pareiškimo terminų, o nusikaltėliai, kuriuos policijos pareigūnai sulaikė rizikuodami savo gyvybe, turi būti paleidžiami iš ikiteisminio sulaikymo. Federalinės policijos darbas nuo 2015 m. yra blogas pokštas. Dar neaišku, ar taip traktuojamomis teisėtvarkos pajėgomis bus galima pasikliauti, kai neramumų atveju bus įsakyta jas panaudoti prieš savo civilius gyventojus. Taip pat labai ribotos galimybės sėkmingai kariniu būdu kovoti su išorės priešais. Nuo 1953 m. JAV, pirmaujanti Vakarų galybė, nėra laimėjusi nė vieno reikšmingo karo. Atrodo, kad dabar Vakarai pralaimės ir tarpinį karą su Rusija Ukrainoje. Mūsų priešai džiaugiasi, kad nebesame kariškai pajėgūs ir nebegalime įsikišti su savo kariuomene ir įveikti priešo nuostolių kaina.
Vakarai, paskelbę pandemiją ir Corona prievartos priemones [18], pamynė prigimtinę teisę ir išdavė teisinę valstybę. Ši tendencija ir toliau nesikeičia. Teisėjai, kurie teisia ne pagal vykdomosios valdžios reikalavimus, yra persekiojami, o piliečiai, kurie naudojasi pagrindine teise į saviraiškos laisvę, patiria didžiulį spaudimą. Valstybė bijo savo piliečių ir vis labiau klimpsta į represijų spiralę.
Pirmųjų pokario dešimtmečių liberalių Vakarų nebėra, LIO žlugs dėl šių prieštaravimų ir silpnybių. Kada ir kokiu būdu, niekas negali pasakyti.
[1] M. Heidegger, Gesamtausgabe 1. Abt. Bd. 5: Holzwege, Frankfurt a.M 1979, 111 (1938)
[2] J. Nitzan und S. Bichler: Capital as Power. London, 2009.
[3] M. Hudson: Superimperialism. Islet, 2021 (3. Aufl.)
[4] Th. Piketty: Das Kapital im 21. Jahrhundert. München 2014.
[5] K. Schwab und Th. Malleret: COVID-19. The Great Reset. Davos. 2020.
[6] K. Schwab und Th. Malleret: The Great Narrative. Davos. 2021.
[7] H. Kissinger: The Coronavirus Pandemic Will Forever Alter the World Order. The Wall Street Journal. April 3, 2020.
[8] Yuval Harari: Homo deus. A Brief History of Tomorrow. London. 2016.
[9] J. Stiglitz: A Lasting Remedy for the Covid-19 Pandemic’s Economic Crisis. The New York Review of Books. April 2020.
[10] Henry Paulson: Save globalisation to secure the future. Financial Times, April 2020.
[11] K. Schwab: The Fourth Industrial Revolution. New York. 2017.
[12] https://en.wikipedia.org/wiki/New_World_Order_(conspiracy_theory)
[13] Heinrich Popitz: Phänomene der Macht. Tübingen. 1992.
[14] Max Scheler: Die Stellung des Menschen im Kosmos. 1928.
[15] Ilya Prigogine: Introduction to Thermodynamics of Irreversible Processes. 1955.
[16] Henry Pierce Stapp (1997). The Copenhagen Interpretation. The Journal of Mind and Behavior. 18: 127–54
[17] G. Himmelfarb: On Looking Into The Abyss: Untimely Thoughts on Culture and Society, New York, 1994
[18] https://www.globkult.de/gesellschaft/modelle/2178-naturrecht-ade
Šis tekstas pasirodė 2022 m. birželio 9 d. pavadinimu „Der Globalismus – ein Riese auf tönernen Füßen“ svetainėje www.globkult.de.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
