Prancūzija: vyriausybės ir opozicijos atstovai aiškiai pasisako prieš paskelbtą karių dislokavimą Ukrainoje / Opozicijos politikas Bompard’as: “Visiška beprotybė” / 76 proc. gyventojų taip pat nepritaria intervencijai. Tuo pat metu Latvijos pareiškimai apie susidorojimą su Maskva tik dar labiau eskaluoja padėtį. Dviejų straipsnių vertimai ta pačia tema.
Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. kovo 15 d. svetainėje multipolar-magazin.de.
Multipolar. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Vadovaujantys Prancūzijos politikai ir dauguma gyventojų aiškiai pasisakė prieš prezidento Emmanuelio Macrono paskelbtą karinę intervenciją Ukrainoje. Nuo vasario pabaigos E. Macronas ne kartą sakė, kad neatmeta Vakarų karių dislokavimo Ukrainoje galimybės – paskutinį kartą prieš pat susitikimą su Vokietijos kancleriu Olafu Scholzu kovo 15 d. Kovo pradžioje vykusiame susitikime su Prancūzijos politinių partijų vadovais E. Macronas dar labiau pagrindė savo pareiškimą. Įvairių susitikimo dalyvių nuomone, tokį Prancūzijos įsikišimą galėtų išprovokuoti Rusijos kariuomenės veržimasis į Odesą arba Kijevą.
Marine Le Pen, konservatyvaus “Nacionalinio susivienijimo” (Rassemblement National) lyderė ir šiuo metu didžiausia opozicinė partija Nacionalinėje asamblėjoje, pabrėžė, kad Prancūzijos karių užduotis – ginti savo šalį ir NATO sąjungininkus. Ji taip pat suabejojo, kokia prasmė siųsti karius, kai “vienintelė pasaulinė imperija – Jungtinės Valstijos – atsisako tai daryti”.
Manuel Bompard, kairiosios ir šiuo metu antros pagal dydį opozicinės partijos “La France insoumise” koordinatorius, X rašė, kad svarstymas siųsti Prancūzijos karius kovoti su Rusija yra “visiška beprotybė”. Prancūzijos komunistų partijos, kuri, kaip ir “La France insoumise”, priklauso didelei kairiųjų opozicijos koalicijai, lyderis Fabienas Rouselis (Fabien Roussel) E. Macrono pasiūlymus taip pat pavadino “neatsakingais ir pavojingais”.
Laurent’as Wauquiez’as, Overnės-Ronos-Alpių regiono prezidentas iš “Les Républicains”, trečios pagal dydį opozicinės partijos, priklausančios centro dešinės politiniam spektrui, apkaltino E. Macroną “nepakenčiamu lengvabūdiškumu”. Pasipriešinimo esama ir vyriausybėje. Prancūzijos gynybos ministras Sébastienas Lecornu, E. Macrono partijos kolega, pareiškė, kad “apie kovinių sausumos pajėgų dislokavimą negali būti nė kalbos”.
Reprezentatyvios apklausos duomenimis, 76 proc. prancūzų nepritaria karių siuntimui į Ukrainą. Net 68 proc. E. Macrono partijos “Atgimimas” („Renaissance“) šalininkų nepritaria savo prezidento pasiūlymui. Šis nepritarimas atsispindi ir dabartinėse rinkimų prognozėse.
Naujausioje apklausoje, skirtoje šių metų birželį vyksiantiems Europos Parlamento rinkimams, dabartinės Prancūzijos valdančiosios koalicijos partijos užima antrą vietą su 17 proc. “Nacionalinio susivienijimo” („Rassemblement National“) partija, pasisakanti prieš sankcijas Rusijai ir ginklų tiekimą Ukrainai, gerokai pirmauja su 29 proc. Lyginant su praėjusiais Nacionalinės asamblėjos rinkimais 2022 m., valdančioji koalicija prarastų devynis procentinius punktus, o Marine Le Pen partija įgytų dešimt procentinių punktų.
Antrasis straipsnis
Europos pareiškimai, kad reikia susidoroti su Maskva, tik dar labiau eskaluoja situaciją
Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. kovo 19 d. svetainėje “Responsible Statecraft“.
Eldar Mamedov. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Kai numanomas respublikonų kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas pagrasino, kad atšauks NATO apsaugą iš prasižengusių sąjungininkių (t. y. tų, kurios nepakankamai investuoja į savo gynybą), jo žodžiai sulaukė visuotinio pasmerkimo. Vis dėlto kai kurios Amerikos sąjungininkės Europoje nedaro savo reikalui jokios naudos.
Kovo 15 d. Latvijos prezidentas Edgars Rinkēvičs išreiškė “visišką paramą” Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono “žagriai” pozicijai (angl. hawkish stance) Maskvos atžvilgiu, sakydamas, kad “neturėtume brėžti raudonų linijų sau, turime brėžti raudonas linijas Rusijai ir nebijoti jų laikytis”. Rinkēvičs nepatikslino, kokios tai raudonos linijos, tačiau, kaip spėjama, jis turėjo omenyje E. Macrono užuominas apie galimybę siųsti NATO karius kovoti su Rusija Ukrainoje.
Tokia retorika yra įprastas Europos politikų, ypač Vidurio ir Rytų Europos šalių vadovų, kalbų tarifas. Jos privalumas – demonstruoti ryžtą ir kartu pakankamai miglotai apibrėžti, kas konkrečiai būtų laikoma Ukrainos pergale ir Rusijos pralaimėjimu. Tačiau Rinkēvičs pakėlė kartelę, pridėdamas šią frazę lotynų kalba: “Russia delenda est”.
“Delenda est” – tai Romos Respublikos politiko Katono vartota frazė Kartago atžvilgiu (Carthago delenda est), kuri verčiama kaip “Kartagas turi būti sunaikintas” (Carthago delenda est). Nors kai kas gali interpretuoti Rinkēvičiaus pasirinktus žodžius kaip raginimą atkakliai kovoti su priešu – Rusija, galima manyti, kad dauguma žmonių šią frazę suprastų pažodžiui: kaip raginimą sunaikinti, o ne tik kovoti su priešu, šiuo atveju su Rusija.
Be abejo, būtent taip šis raginimas buvo suvoktas Maskvoje: buvęs Rusijos prezidentas ir dabartinis Saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas, ištikimas savo išvaizdai, atsakė agresyvių įžeidimų lavina Rinkēvičiaus ir Latvijos atžvilgiu, pavadindamas jį “nacių bastūnu”, jo šalį “neegzistuojančia” ir žadėdamas “neišvengiamą atpildą”.
Norėtųsi atmesti D. Medvedevo nesuvaldomus žodžius kaip desperatišką bandymą pernelyg kompensuoti kadaise turėtą nekenksmingo ir taikaus balandėlio reputaciją. Tačiau Europos politikai turėtų pagalvoti apie tai, kaip jų retoriką vertins jų sąjungininkai Vašingtone tuo metu, kai yra tam tikrų požymių, kad JAV traukiasi iš visur esančio hiperaktyvaus pasaulinio masto lyderio vaidmens. Tai neabejotinai dar labiau pasakytina apie Baltijos šalis, kurių saugumas beveik visiškai priklauso nuo Amerikos pasirengimo ateiti joms į pagalbą, jei jos būtų užpultos. Neaišku, ar Rinkēvičius visiškai įvertino, kokį poveikį jo retorika gali turėti galingiausiam sąjungininkui.
Buvęs D. Trumpo administracijos pareigūnas Elbridžas Kolbis (Elbridge Colby), plačiai vertinamas kaip stiprus kandidatas į svarbų nacionalinio saugumo postą, jei lapkritį D. Trumpas vėl laimėtų, kalbėdamas apie Rinkēvičiaus žodžius, pažymėjo, kad “amerikiečiams, svarstantiems galimybę rizikuoti branduoliniu karu su Rusija dėl pažeidžiamų NATO sąjungininkių, labai svarbu, kad sąjungininkų reikalas būtų vertinamas kaip racionalus, gynybinis ir blaivus”. Daroma išvada, kad raginimai sunaikinti Rusiją nėra nė vienas iš šių dalykų ir netgi kviečia eskaluoti branduolinę įtampą. Tuo metu, kai viena iš dviejų pagrindinių JAV politinių partijų, turinti nemažai galimybių susigrąžinti Baltuosius rūmus, vis skeptiškiau žiūri į tolesnę JAV paramą Ukrainai, JAV įtraukimas į tiesioginį ir, labai tikėtina, katastrofišką konfliktą su Rusija vargu ar yra viliojanti perspektyva.
Vienas iš įtikinamų Rinkēvičiaus pareiškimo paaiškinimų galėtų būti naujas entuziazmas dėl E. Macrono naujai atrasto “aršumo” Rusijos atžvilgiu, įskaitant tiesioginės karinės intervencijos perspektyvą. Tačiau pats E. Macronas šiuo klausimu dvejoja, sakydamas, kad “galbūt kada nors mums teks surengti operacijas ant žemės, kad pasipriešintume Rusijos pajėgoms”, ir kad jis “to neinicijuos”.
Tačiau Prancūzija gali sau leisti žaisti strateginį dviprasmiškumą, nes ji iš esmės yra kariniu požiūriu savarankiška valstybė, esanti saugiu atstumu nuo Rusijos. Baltijos šalys, priešingai, turėtų būti atsargesnės dėl konflikto retorikos ir tikslų eskalavimo tiek dėl savo didesnio pažeidžiamumo galimos Rusijos agresijos atžvilgiu, tiek dėl didesnės priklausomybės nuo išorės paramos.
Tačiau atrodo, kad blaivus ir apdairus dabartinei situacijai būdingos rizikos vertinimas buvo atmestas ir pasirinktas sterilus moralistinis dilemų, su kuriomis susiduria Vakarai, įrėminimas. E. Macronas davė toną, pavadindamas tuos, kurie nesutinka su jo nauja kovinga pozicija, “bailiais” – tai menkai užslėpta užuomina į atsargesnį Vokietijos kanclerį Olafą Scholzą. Estijos Ministrė Pirmininkė Kaja Kallas atmetė bet kokį Vakarų santūrumą kaip “baimės spąstus”, kuriuos V. Putinas spendžia sąjungininkams, kad užmaskuotų savo baimę dėl karo su NATO.
V. Putinas iš tiesų gali turėti rimtų priežasčių norėti išvengti tiesioginio susidūrimo su NATO, nes konvencine prasme NATO pajėgumai yra gerokai pranašesni už Rusijos pajėgumus. Tačiau būtent tai ir yra esmė: jei Rusija bus įsprausta į kampą, jos konvencinis pranašumas gali sumažinti pirmojo branduolinio smūgio barjerą. Grasinimas “sunaikinti” Rusiją tikrai padidintų šios galimybės realumą. Ar Baltijos šalys gali būti tikros, kad Vašingtonas ir toliau bus pasirengęs jų vardu įsitraukti į branduolinę kovą su Rusija, jei jų pačių veiksmai bus vertinami kaip nereikalingos provokacijos?
Galime ir toliau padėti Ukrainai atsispirti Rusijos agresijai nesileisdami į klaidingą eskalavimo retoriką.
Apie autorių:
Eldaras Mamedovas yra Briuselyje dirbantis užsienio politikos ekspertas.
Pirmasis tekstas pasirodė 2024 m. kovo 15 d. pavadinimu “Macron isoliert im eigenen Land” svetainėje multipolar-magazin.de, antrasis tekstas pasirodė 2024 m. kovo 19 d. pavadinimu “Latvia suggests it must ‘destroy’ Russia. That’s not helpful.” svetainėje “Responsible Statecraft“.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Nuotrauka: twitter
1 thought on “Macronas izoliuotas savo šalyje. Tuo tarpu Latvija siūlo “sunaikinti” Rusiją”