Originalus straipsnis paskelbtas 2022 m. rugsejo 4 d. corona-blog.net.
F. Rust. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Apie “bullshitting” arba apie tai, kaip pastaraisiais metais teiginių “tiesos vertę” vis dažniau keičia jų “naudos vertė”. Toks tiesos traktavimas verčia žmones prarasti orientaciją ir kelia pavojų demokratijai. Autorius rašo slapyvardžiu “F. Rust” (=Frust, liet. Frustracija).
Senas topas, kad politikai nelabai rimtai žiūri į tiesą. Taip pat ne paslaptis, kad jie dažnai meluoja, t. y. tvirtina kažką, nors žino, kad tai netiesa.
Dabar melas tikrai nėra pagirtinas elgesys, tačiau jis bent jau turi priimtinų aspektų. Meluoti galima iš taktiškumo arba iš gėdos. Arba galima meluoti, norint kam nors pasakyti tiesą, kurios, kaip žinome, meluojamas asmuo negalėtų pakęsti.
Visais šiais atvejais melagis žino tiesą. Jis suvokia, kad meluoja, ir paprastai melas jam sukelia sąžinės graužatį ar bent jau diskomfortą. Jei jis pagaunamas meluojant, paprastai jam būna gėda. Jis dažnai bando kaip nors išsisukti.
Tokios reakcijos rodo, kad melagis iš esmės vertina tiesą kaip (dvasinę) “vertybę” arba bent jau ją gerbia, kad tiesa jam, kaip, tikėkimės, ir daugumai žmonių, yra dvasinės orientacijos orientyras.
Tačiau nuo 2020 m. antrojo ketvirčio vis aiškesnius kontūrus įgauna reiškinys, kurį filosofas Harry G. Frankfurtas jau prieš kelerius metus aprašė knygoje ” On Bullshit”: “bullshitting”. Knygoje angliškas terminas “bullshit” neturi šnekamosios kalbos reikšmės – nesąmonė ar šiukšlė. Bullshitting – tai elgesys, kuriam būdingas visiškas abejingumas tiesai. Bullshitteriui visiškai nesvarbu, kuo melas skiriasi nuo tiesos. Todėl jam net nereikia stengtis meluoti. Melas kainuoja (psichinės) energijos, kurią, atsižvelgiant į “energijos krizę”, geriau naudoti taupiai. Kadangi senojoje žiniasklaidoje neliko žurnalistų, kurie kritiškai pasidomėtų, kada politikas, “mokslininkas” ar pareigūnas meluoja ar “pamiršta” paminėti kokį nors svarbų aspektą, jis taip pat gali “nemokamai” sutaupyti šių pastangų.
Politikai, “žurnalistai”, “mokslininkai” ir funkcionieriai naudoja teiginius ne dėl jų teisingumo, bet dėl to, kiek jie naudingi siekiant tam tikro tikslo, tam tikro metodo, tam tikro pateisinimo. Tokiu būdu teiginio tiesos vertė pakeičiama jo naudingąja verte.
Šiame procese tiesa pažeidžiama prieštaringais teiginiais, sulaužytais pažadais, klaidinančiais pareiškimais, svarbios informacijos nepaminėjimu, tam tikrų žodžių ar teiginių pavertimu tabu (“šalutinis vakcinos poveikis”), sistemingai keičiant prasmę, iš naujo apibrėžiant (“skiepijimas”, “bandos imunitetas”, “pandemija”), sukuriant emocinį atspalvį.
Ypač klastinga, kai politikas teigia, kad “visada” laikėsi tam tikros nuomonės, nors dar visai neseniai laikėsi visiškai priešingos nuomonės. Tačiau būtent taip pasielgė keli “aukšto rango” Vokietijos politikai.
Kadangi meluojančiajam tiesa nebėra orientyras, jis, priešingai nei “paprastas” melagis, taip pat neturi sąžinės graužaties, meluodamas nejaučia jokio diskomforto. Todėl jis nerodo melagiui būdingų išdavikiškų mikromiminių signalų, pavyzdžiui, raudonavimo ar gėdos signalų, pvz., ausies krapštymo. Tikriausiai jis lengvai įveiktų ir melo detektoriaus testą, nes vienintelės vietos, kur būtų pastebėtas didesnis kraujospūdis, greitesnis kvėpavimas ar didesnė odos drėgmė, būtų tos, kur melagis suprastų, kad jo pasisakymai skamba pernelyg absurdiškai net jo ausims. Tačiau atrodo, kad praktikoje tokie dalykai nebeįvyksta. O jei taip ir yra, absurdą galima lengvai pridengti arogancija.
Tobuli kvailiai net nesistengia daryti teiginių, kurie skamba neįtikinamai, bet naudoja, pavyzdžiui, “selektyvios demencijos techniką”. Kiti bullshit’eriai būtent dėl savo antiintelektualios populiarios švediškos namų šeimininkės logikos arba dėl savo ad hoc pateisinimų, suformuluotų iš savo vidurių ertmės, pasiekia didelį populiarumo barometro (manipuliuojamo) populiarumą, kurį rodo senoji žiniasklaida.
Kai kurių politikų ar “mokslininkų” interviu, kuriuos jie duoda pagrindinei žiniasklaidai, susidaro įspūdis, kad jie žaidžia “Just a minute” (liet. “Tik minutę”) – BBC radijo stoties “Radio 4” transliuojamą diskusijų žaidimą, kurio tikslas – per vieną minutę be dvejonių, nukrypimų ir pasikartojimų kalbėti bet kuria kortelėje nurodyta tema. Šiandien populiarios kortelės būtų tokios: “pavojinga pandemija”, “skiepų saugumas ir nauda”, “pandemijų stabdymo priemonės”, “kodėl turėtume klausyti mokslo”, “kaip išgelbėti planetą nuo klimato katastrofos”.
Jei tokiose rungtynėse varžytųsi dabartinis ir buvęs sveikatos apsaugos ministras, pirmajam tikriausiai tektų tenkintis paguodos prizu: Galbūt jam geriau sekasi “mąstyti už kampo”, tačiau jis toli gražu nėra toks “vikrus” intelektualinis sukčius kaip naujasis, kurio vienintelė dvejonė kyla iš staigaus “kikenimo”.
Tiesa yra svarbiausia racionalios, įrodymais pagrįstos, mokslinės orientacijos “orientacinė vertybė”, vyraujanti Vakarų civilizacijose nuo XVIII a. Apšvietos laikų. Tik Apšvietos epochoje žodis “tiesa” įgavo “tiesos, pripažįstamos proto ir protingumo” reikšmę. Ši Apšvietos laikų “tiesos” reikšmė labai prisidėjo prie Vakarų mokslo, technologijų ir kultūros pažangos. Šia prasme pagrįsta orientacija prisidėjo prie šiuolaikinių demokratijų atsiradimo ir yra būtina jų egzistavimo sąlyga.
Iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios ši orientacija neginčijamai galiojo “normaliame” nereliginiame Vakarų civilizacijų gyvenime.
Tai nereiškia, kad iki 2020 m. nebuvo plataus masto melo ar kad “tiesa” nebuvo masiškai slopinama. Tai reiškia tik tai, kad “tiesa” buvo pripažinta kaip visuotinai privaloma vertybė mūsų Vakarų demokratijoje Apšvietos dvasia. Kai viešoji žiniasklaida atskleisdavo aiškiai matomą “tiesos” nepaisymą, o tai dar retkarčiais pasitaikydavo net XX a. pradžioje, tai bent jau sukeldavo visuotinį nepasitenkinimą.
Apšvietos racionalistinė-mokslinė orientacija pakeitė viduramžių feodalistinę-religinę orientaciją, kurioje “apreikštosios” tiesos, “išdėstytos tikėjimo išpažinimuose”, “paskelbtos” pasaulietinių ir bažnytinių autoritetų, teikė (intelektualinę) orientaciją, kurioje pasaulietiniai ir bažnytiniai autoritetai diktavo, ką reikia mąstyti ir kuo reikia tikėti. Pagrindinis viduramžių tiesos sampratos bruožas buvo tas, kad egzistavo “tiesos sergėtojai”: Valdžios institucijos, kurios nustatydavo, kas yra “tiesa”, o kas negali būti “kvestionuojama”.
Po Klauso Schwabo paskelbto “didžiojo persitvarkymo” žodžio “tiesa” reikšmė, regis, grįžta prie labiau viduramžiškos reikšmės. Vėl atsiranda “tiesos sergėtojai”, o iš Vakarų demokratijų piliečių reikalaujama feodalistinės kvazireliginės orientacijos.
Prof. Wieleris pateikė sektiną tokio reikalavimo pavyzdį, kai 2020 07 28 kalbėdamas apie Coronos elgesio taisykles Federalinėje spaudos konferencijoje suaugusių “žurnalistų” akivaizdoje (o ne, pavyzdžiui, vaikų darželyje ar prieš pradinės mokyklos klasę) pasakė
“Šių taisyklių turėsime laikytis kelis mėnesius, jos turi būti standartas, jomis neturi būti abejojama! […] turėtume tai tiesiog padaryti.”
Šioje spaudos konferencijoje pasirinktas tonas dabar tapo standartine (sveikatos) politikos (ir klimato politikos) “argumentacija”.
Kalbant apie visus “ekspertų pareiškimus”, kuriuos pateikia nedidelė politikų ir “ekspertų” grupė, tikimasi paklusnaus ir nuolankaus požiūrio. Šiai garsių autoritetų grupei visų pirma priklauso profesorius Drostenas, profesorius Wieleris, atitinkamas sveikatos apsaugos ministras, buvęs Vokietijos kancleris ir dabartinis Vokietijos kancleris ir galiausiai Billas Gatesas, kurio “credo”, kad pandemija nesibaigs tol, kol visi pasaulio gyventojai nebus paskiepyti, beveik žodis žodin ištarė beveik visi “valstybių vadovai”. Kitų aukštos kvalifikacijos mokslininkų ir praktiškai aktyviai dirbančių gydytojų ekspertų pasisakymai girdimi tik alternatyviojoje žiniasklaidoje.
Panašų pagrindinį požiūrį galima aptikti daugumoje teismų sprendimų, kuriuose “aklai pasitikima” Roberto Kocho instituto “sveikatos politikos vertinimu”, net jei jiems pateikiama daugybė tyrimų, iš kurių “protingam ir racionaliam”, objektyviam teisėjui turėtų būti aišku, kad “aklas pasitikėjimas” RKI vertinimu yra nepagrįstas.
Jei racionalioji-mokslinė tiesos samprata tampa “bevertė” Corona krizės metu dėl įžūlaus, “vienbalsio”, infliacinio melo, apgaulės ir “tiesų” slėpimo, nes ji nebetenka vaidmens visuomenės “kontrolės centruose”, žiniasklaidoje, taigi ir viešojoje diskusijoje, tai racionalus orientavimasis remiantis žiniomis, racionaliu diskursu ir “vertybėmis” piliečiui tampa neįmanomas. Tokiu būdu nepatenkinamas vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių – poreikis (intelektualiai) orientuotis. Žmogus nuo to kenčia, kyla pavojus jo (psichinei) sveikatai. Jis “nebesupranta pasaulio” ir galiausiai net nebando jo suprasti racionaliai. Jį apima nesąmoningas bejėgiškumo jausmas. Jis atsistatydina, tampa abejingas, apatiškas ir galbūt serga depresija. Tokį vystymąsi sustiprina beprasmiški, prieštaringi, savavališki, nepagrįsti arba pseudopagrįsti elgesio nurodymai.
Jei nebeįmanoma racionaliai rasti individualios (dvasinės) orientacijos, žmogus, kaip ir iki Apšvietos laikais, ieško orientacijos socialiniuose autoritetuose. Jis tampa sekėju oportunistu, visiškai paklūsta “autoritetų” valdomai grupei ir siekia pripažinimo grupėje, laikydamasis jų taisyklių, kad ir kokios beprasmiškos jos būtų. Jis paklūsta “anoniminiam viešosios nuomonės autoritetui” (Erichas Frommas). Jo asmeninę sąžinę pakeičia poreikis prisitaikyti ir rasti bendražygių pritarimą. Jis slopina mintis ir jausmus, kuriuos visuomenė laiko tabu. Panašiai kaip “karjeristai”, alkoholikų ar smurtaujančių tėvų vaikai, jis bando atspėti, ko iš jo tikisi “grupės vadovas”, ir atitinkamai elgiasi. Taigi jis linkęs į “išankstinį paklusnumą”. Jis tampa klusnus ir paklusnus. Tai, ką “grupės lyderis”, politikas, “žurnalistas”, “mokslininkas” ar pareigūnas, veikiantis kaip toks, tvirtina kaip “teisybę”, yra priimama kaip tiesa, net jei jos pagrindimas, jei toks apskritai reikalingas, racionaliai mąstančio žmogaus ausims skamba absurdiškai. Jis išsiugdo baimingą, lengvai agresyvią gynybą prieš bet kokį bandymą suabejoti jo propagandos formuojama nuomone. Dabar orientaciją lemia tik bandos instinktas, protas nebeturi jokios reikšmės.
Kadangi kai kuriose visuomeninėse programose pamažu pradedama kalbėti ir apie šalutinį skiepų poveikį bei kitus žalingus krizės įveikimo aspektus, o šalutinio skiepų poveikio, “sumesto” į vieną krūvą su “Ilguoju Covidu”, atvejų sparčiai daugėja, reikia tikėtis, kad vis daugiau žmonių vėl bandys orientuotis protingame, racionaliame “Corona” krizės įveikimo procese ir “paliks bandą”.
Priešingu atveju kyla pavojus, kad demokratinės visuomenės praras savo egzistavimo pagrindą ir virs autoritarinėmis ar net totalitarinėmis valstybėmis.
Šis tekstas pasirodė 2022 m. rugsejo 4 d. pavadinimu „Wenn Politiker in der Corona-Krise wenigstens nur lügen würden!“ svetainėje corona-blog.net.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
Nuotrauka pixabay.
