Buvęs brigados generolas ir Angelos Merkel karinis patarėjas apie karo padėtį, manifestą ir diplomatijos būtinybę.
Originalus straipsnis paskelbtas 2023 m. vasario 17 d. overton-magazin.
Florian Rötzer. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Pastaba sapereaude: dauguma Vokietijos gyventojų nepritaria Vokietijos ginklų tiekimui Ukrainai ir pasisako už diplomatinį sprendimą. Kad geriau suprastumėte, verčiame šios pozicijos atstovų tekstus ir interviu.
Kartu su Sahra Wagenknecht ir Alice Schwarzer inicijavote Manifestą už taiką (peticiją) ir kvietimą vasario 25 d. surengti mitingą Berlyne. Jau buvo keletas panašių manifestų. Kodėl manote, kad dabar vėl atėjo laikas pasisakyti už derybas ir sustabdyti ginklų tiekimo eskalavimą?
Erich Vad: Žvelgdamas į karinę situaciją matau, kad šis karas tapo Pirmojo pasaulinio karo laikų pozicijų ir išsekimo karu. Paimkime Verdeno pavyzdį. Ten pirmą kartą buvo pademonstruota abipusio naikinimo idėja – milijonai žuvusių jaunų prancūzų ir vokiečių, tačiau kariniu požiūriu nieko nepasiekta. Amerikos kariuomenės štabo viršininkas Markas Milley kelis kartus, paskutinį kartą sausio 20 d. Ramšteine, sakė, kad karinį sprendimą Ukrainos kare bus sunku pasiekti. Šį vertinimą neseniai patvirtino vyriausybę palaikanti korporacija Rand Corporation ir jis taip pat atitinka mano analizes.
Jau praėjusį rudenį, kai daugelis dar tikėjo karo posūkiu dėl sėkmingų Ukrainos puolimų, laikiausi nuomonės, kad netrukus pateksime į karinę aklavietę, iš kurios negalėsime išeiti vien karinėmis priemonėmis. Stebina tai, kad iki šiol taip pat nesugebėjome apibrėžti politinių mūsų paramos Ukrainai tikslų.
Niekur nerandu jokio politinio aiškumo, ko iš tikrųjų norime pasiekti tiekdami ginklus. Ar tai yra siekis nugalėti Rusiją, kaip teigia kai kurie? Ar tai karinis siekis atkovoti Donbasą ir Krymą, kaip kadaise, be kita ko, postringavo Vokietijos užsienio reikalų ministras Baerbockas? O gal tik stabilizuoti Ukrainą, kad jai būtų suteikta sąžiningų derybų perspektyva, kaip suprantu Vokietijos kanclerį Scholzą? Į šiuos klausimus niekur neatsakyta, o pageidaujama politinė “galutinė būsena” dėl mūsų karinės paramos Ukrainai niekur neapibrėžta. Kitaip tariant, mes teikiame karinę paramą be politinės koncepcijos, be strategijos ir be tikslo. Iš tikrųjų ir griežtai kalbant, tai yra grynas ir paprastas militarizmas, jei karinė parama nėra susieta su politiniais tikslais.
Kokia yra dabartinė padėtis, susijusi su derybų reikalavimu?
Erich Vad: Dabar mūsų taip pat laukia Miuncheno saugumo konferencija. Yra signalų, taip pat ir iš Vašingtono, kad derybos bent jau svarstomos, taip pat ir J. Bideno administracijoje, ir kad šiuo klausimu vyks derybos, ypač su Kinijos delegacija. Kinija tapo svarbiu politiniu veikėju, ypač Rusijos, kuri nėra atstovaujama Miuncheno konferencijoje, atžvilgiu. Tas pats pasakytina ir apie Turkiją. R. Erdoganas turi ryšių su V. Putinu ir karo metu derėjosi su juo dėl ekonominio susitarimo, o pernai, tarpininkaujant JT generaliniam sekretoriui A. Guterresui, jis taip pat derėjosi dėl svarbaus susitarimo dėl grūdų su Rusija ir Ukraina. Kartu Turkija nedalyvauja ekonominėse sankcijose Rusijai, tačiau remia Ukrainą kariniu požiūriu ir – panašiai kaip Rusija kaimyninėje Ukrainoje – vykdo karines operacijas Sirijoje ir Irake prieš kurdus. Visa tai labai prieštaringa ir verčia susimąstyti.
Ką manote apie Vakarų vykdomas ekonomines sankcijas Rusijai? Ar jos daro kokią nors įtaką Rusijos kariniams veiksmams prieš Ukrainą?
Erich Vad: Vakarų ekonominių sankcijų problema yra ta, kad jos yra tik “vakarietiškos”. Daugelis įtakingų šalių, tokių kaip Kinija, Indija, Izraelis, beveik visas arabų pasaulis ir dauguma Afrikos valstybių, joms nepritaria. Rusijos karo ekonomikai sankcijos kol kas neturėjo esminio poveikio, Rusijos finansų sistema nesugriuvo, Rusijos eksportas klesti. Kinija ir ypač NATO partnerė, turinti antrą pagal dydį kariuomenę aljanse (atkreipkite dėmesį į sapereaude: Turkija), kompensuoja Rusijos prekybos su ES nuosmukį. Rusijos ekonomika auga ir, nepaisant sankcijų, o gal ir dėl jų, lenkia Vokietijos, kurios eksporto apimtys sumažėjo, o gyventojai susiduria su didelėmis energijos ir pragyvenimo išlaidomis, ekonomikos augimą.
Nemanau, kad Vakarų sankcijos kelia grėsmę Rusijos kariniams pajėgumams.
Rusija ir toliau turi karinio eskalavimo persvarą veiksmų teatre dėl daug didesnių žmogiškųjų ir materialinių išteklių, palyginti su Ukraina. Net ir neseniai Vakarų sutartas tankų tiekimas negalės to iš esmės pakeisti.
Ar atsižvelgiant į aklavietėje atsidūrusią karinę padėtį, pagaliau nereikia daugiau diplomatijos?
Erich Vad: Taip, mums tikrai reikia daugiau diplomatijos ir interesų derinimo, o ne viešai demonstruojamos pozicijos diplomatijos, kurios pavyzdys yra Vokietijos užsienio reikalų ministrė. Tai garbinga, nes išreiškia mūsų solidarumą su Ukraina, tačiau tai neveda prie politinio sprendimo, todėl – įskaitant viešą karo retoriką – yra tiesiog per mažai.
Gerai, kad šiame kare egzistuoja slaptoji diplomatija. Tai apima ir štabų viršininkų ir žvalgybos tarnybų vadovų bendravimą. Taip pat, ačiū Dievui, vyksta neoficialios derybos. Tokia slaptoji diplomatija šiuo metu labai svarbi, kad būtų galima išsiaiškinti, kada ir kaip derybomis galima ko nors politiškai pasiekti.
Praėjusį antradienį vėl įvyko Rammšteino konferencija, šį kartą Briuselyje, kur koordinuojama Vakarų karinė pagalba. Visa tai yra gerai, bet net ir to paprasčiausiai nepakanka.
Galiausiai visiškai trūksta tam tikros įtakingų valstybių taikos grupės šiuo klausimu. Kitaip tariant, panašios į Brazilijos prezidento Lulos pasiūlymus.
Bet apie ES tikriausiai negali būti nė kalbos?
Erich Vad: Tai tikrai turėtų padaryti kas nors kitas. Ir aš matau būtinybę įtraukti tokias šalis kaip Kinija, nes rusai kur kas labiau klauso kinų nei JAV. Dabar reikia politinės-strateginės kontaktinės grupės, viršijančios ginklų tiekimo koordinavimą, kurios užduotis būtų nurodyti arba parengti būdus, kaip pasiekti paliaubas.
“Padėties negalima pakeisti kariniu būdu”.
Jei siūloma nutraukti ugnį, sakoma, kad tai būtų dūris peiliu į nugarą ukrainiečiams, kad tai būtų išdavystė, kad šalis turėtų pasiduoti smurtui. Ką jūs į tai atsakytumėte?
Erich Vad: Tai nėra teisinga. Šis išsekimo karas taip pat veda prie to, kad ukrainiečiai gina tai, ko galiausiai gali net nelikti. Abiejose pusėse jau yra daugiau kaip 200 000 aukų, 50 000 civilių žuvo. Turime didžiulį pabėgėlių judėjimą. Tūkstančiai jaunų vyrų – tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje – nori išvengti karinės tarnybos šiame kare. Tuo pat metu Ukrainoje vyksta aštuntoji mobilizacijos banga; į ginklus šaukiami net 60-mečiai. Rusijos pusė turi palyginti daug didesnį mobilizacinį potencialą, kurio Putinas dar neišnaudojo. Belieka tikėtis, kad Rusija, kaip ir Ukraina, nepaskelbs visuotinės mobilizacijos ir naujos “Didžiojo Tėvynės karo” laidos. Tikėkimės, kad iki to neprireiks.
Padėties neįmanoma pakeisti kariniu būdu. Grynai kariniu požiūriu ją galima pakeisti tik tuo atveju, jei visa NATO paskelbs karą Rusijai. Tačiau šiuo metu niekas to nenori. Tuomet kiltų didelis branduolinio karo pavojus. Taip pat turime suprasti, kad ši rizika jau dabar kabo virš mūsų kaip Damoklo kardas.
Daugelis žmonių pernelyg palengvina sau padėtį, sakydami, kad branduolinė galybė nesiims branduolinių ginklų, jei jai nepasiseks kariniu požiūriu. Juk amerikiečiai taip nebūtų pasielgę Vietname ar Afganistane. Tačiau tokie palyginimai yra klaidinantys, nes Juodosios jūros regionas Rusijai turi maždaug tokią pačią strateginę reikšmę kaip Karibų jūros ar Panama JAV saugumui arba Pietų Kinijos jūra ar Taivanas Kinijai. Rusai negali paprasčiausiai grįžti namo – kaip Vakarai padarė Afganistane, Irake, Sirijoje ar Libijoje – ir pasakyti, kad nepasisekė, mes pasiduodame.
Būtent dėl Juodosios jūros pakrantės su Krymu centrinės strateginės svarbos Rusijai sunku ryžtis kompromisui. Tai panašu į tai, kaip JAV negalėjo sutikti su sovietų ginklų dislokavimu Kuboje per 1962 m. Kubos raketų krizę arba su politinės valdžios pasikeitimu Grenadoje ir Panamoje 1990-aisiais. Tai strateginiai kintamieji ir veiksniai, į kuriuos būtina atsižvelgti politiniuose santykiuose su didžiosiomis valstybėmis, ypač kai jos patiria nuosmukį, kaip Rusija, kad būtų galima protingai politiškai valdyti konfliktus. Ir šiuo atveju žabangų rikiuotė mažai naudinga, jei ji nėra derinama su išmintingu ir apdairiu politiniu požiūriu.
“Visų pirma tai yra JAV ir Rusijos įgaliotasis karas”.
Dabar jūs paskelbėte šį taikos manifestą, kurį remia žinomi žmonės ir kurį pasirašė pusė milijono žmonių. Vasario 25 d. Berlyne vyks renginys. Tačiau kol kas tai tik Vokietijos reikalas. Ar nevertėtų bent jau kelti reikalavimus ES lygmeniu ir sukurti protesto judėjimą, kuris iš tikrųjų galėtų daryti įtaką vyriausybėms?
Erich Vad: Iš esmės taip. Iš tikrųjų tai yra Europos problema. Nes Europą karas Ukrainoje ypač veikia kaip šio karo mūšio lauką ir potencialiai pagrindinį didelio karo lauko areną. Būtent todėl man nepatinka Europos politinės galios trūkumas. Bet galbūt mūsų demonstracija Berlyne 2023 02 25 yra tik pradžia, o vėliau ji tęsis ir kitose sostinėse. Norėčiau, kad demonstracija aiškiai parodytų, jog dauguma žmonių nori kažko kito, o ne karo padėties, kuri niekur neveda, įtvirtinimo.
Žinoma, lenkai, Baltijos šalys ar jų gyventojai su tuo vis tiek nesutiktų.
Erichas Vadas: Taip, tai tiesa. Žinoma, Rytų Europos šalys turi kitokią istorinę patirtį su rusais. Tai matyti iš karinės pagalbos Ukrainai. Žinoma, jos ne visiškai nepagrįstai baiminasi, kad Rusijos atsitraukimo atveju jos taps kitos eilėje. Šios baimės negalima tiesiog išsklaidyti. Tačiau karas Ukrainoje pirmiausia yra susijęs su geopolitine įtaka tam tikrame regione ir, svarbiausia, tai yra JAV ir Rusijos įgaliotasis karas. Šioje šalyje tai nepakankamai vertinama. Mes sutelkiame dėmesį tik į Rusijos tarpvalstybinį karą su Ukraina. Todėl nematau pavojaus, kad rusai, pasiekę savo tikslą, imsis pulti NATO. Jie gerokai pervertintų savo galimybes, nepaisant apleistos Vokietijos Bundesvero būklės.
Tai mažai tikėtina ir todėl, kad Rusija į Ukrainą įsiveržė tik su maždaug 100 000 karių. Nemanau, kad karinės strategijos požiūriu to pakanka, kad apskritai būtų galima užimti tokio dydžio šalį kaip Ukraina, jau nekalbant apie kitas NATO šalis.
Erichas Vadas: Jei pažvelgtume į pajėgas, rusų požiūris yra toks, kad visos Ukrainos užimti neįmanoma. Tam reikėtų kelis kartus didesnių karinių pajėgų, nei jie šiuo metu dislokuoja. Iš dabartinio pajėgų požiūrio labai aiškiai matyti, kad tai yra ribota karinė operacija, sutelkta į Donbasą ir Juodosios jūros regioną, ne daugiau ir ne mažiau.
“Karo retorika man asmeniškai buvo pernelyg aštri ir vienpusiška”
Šiuo metu visada aršiai kritikuojamos iniciatyvos nutraukti karą. Į pokalbių laidas paprastai tada pakviečiamas šalininkas, kurį apsupa ar apjuosia keturi ar penki karo šalininkai. Kaip vertinate politinio diskurso situaciją čia, Vokietijoje?
Erichas Vadas: Taip, man taip pat susidarė įspūdis, kad gana daugelyje politinių televizijos laidų teko jaustis kaip mažumos pozicijos šalininkui. Sužinojau, kad tai netiesa ir kad dauguma vokiečių apie karą galvoja visai kitaip, labiau panašiai kaip manifesto iniciatorės Alice Schwarzer ir Sahra Wagenknecht. Už to slypėjo neabejotina nuojauta – ir tai rodo šimtai tūkstančių parašų po peticija – kad visuomenės nuomonė skiriasi nuo paskelbtosios. Mes tiesiog norime tai išreikšti savo mitingu Berlyne 2023 m. vasario 25 d.
Vienpusiškumą pokalbių laidose, kuris tikriausiai yra tyčinis, taip pat galima vertinti kaip žiūrovą.
Erichas Vadas: Taip, norėčiau matyti daugiau polifonijos, ypač kai kalbama apie karą ir taiką. Mes galime ir turime solidarizuotis su Ukraina, tai gerai. Tačiau manau, kad į diskursą taip pat turime įtraukti žmones, kurie turi realų politinį strateginį požiūrį ir ne tik pritaria šiai karo retorikai. Man asmeniškai ji buvo pernelyg aštri ir vienpusiška. Nepaisant visų solidarumo išraiškų, tai buvo tiesiog per daug.
Kaip atsirado ši karo retorika? Iš kur atsirado toks tonas?
Erichas Vadas: Tai tikrai geras klausimas, į kurį dar nesu galutinai atsakęs. Kaip atsirado šis perdėtas karo entuziazmas ir retorika, kaip 1914 m.? Iš tikrųjų esame visiškai pacifistinė šalis, ypač žalieji kaip partija. Mane labiausiai stebina ši mutacija iš taikos partijos į karo partiją. Man tai galima paaiškinti tik psichologiškai – kolektyvine perdėta reakcija, kuri iš dalies pasireiškė šiurpiu tonu. Net FDP liberali argumentacija ne visai vyrauja. O tai, kad Bundestago opozicija taip pat paprasčiausiai tam pritaria, mane labai nuvylė.
Tačiau iš daugelio žmonių taip pat žinau, kad jie privačiai sako: “Na, mes nemanome, kad Vokietijos užsienio politikoje būtų visai teisinga vienpusiškai orientuotis tik į ginklų tiekimą ir nebeskirti dėmesio diplomatijai, interesų derinimui ir konfliktų sprendimui. Bet tai taip pat verčia mus susimąstyti, nes akivaizdu, kad susiklostė tokia atmosfera, kai žmonės iš tikrųjų nebedrįsta išsakyti to, ką nori pasakyti. Dabar tai matyti iš reakcijos į manifestą. Šimtai tūkstančių žmonių dabar iš esmės pirmą kartą yra išgirsti per manifestą. Todėl manau, kad Alice Schwarzer ir Sahros Wagenknecht iniciatyva yra tikrai gera – ir todėl prie jos prisijungiu.
Šis tekstas pasirodė 2023 m. vasario 17 d. pavadinimu „Erich Vad: „Wir leisten militärische Unterstützung ohne politisches Konzept, Strategie und Zielsetzung“ svetainėje overton-magazin.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
Nuotraukoje: Erichas Vadas ir Angelika Merkel.
1 thought on “Erichas Vadas: “Teikiame karinę paramą be politinės koncepcijos, strategijos ir tikslo””