Originalus straipsnis paskelbtas 2023 m. birželio 03 d. regenauer.blog.
Tom-Oliver Regenauer. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Kodėl didelė dalis verslo korporacijų remia agresyviai dogmatišką vokeizmą (angl. Wokeism) ir LGBTQ judėjimą, nors jų pagrindiniai klientai yra atstumti kultūrinio karo kampanijų? Atsakymas: dėl savo CEI reitingo – įmonių socialinio kredito sistemos.
15,7 milijardų JAV dolerių. Tiek (2023 m. kovo 25 d. duomenimis) iki šiol sumažėjo 1852 m. įkurtos tradicinės JAV alaus daryklos “Anheuser-Busch” įmonės vertė. Svarbiausio bendrovės alaus prekės ženklo “Budweiser” pardavimai nuo 2023 m. balandžio pradžios smarkiai sumažėjo. Ši katastrofiška raida prasidėjo po to, kai “Anheuser-Busch” kartu su transseksualu influenceriu Dylanu Mulvaney pradėjo savo produkto “Bud Light” rinkodaros kampaniją, kurią itin neigiamai sutiko ištroškę nuolatiniai sporto barų, futbolo, beisbolo ir krepšinio arenų lankytojai. Visame pasaulyje žinomas muzikantas Kidas Rokas (Kid Rock) net paskelbė protesto vaizdo įrašą, kuriame greitojo šaudymo šautuvu sunaikina “Bud Light” pakuotę. Žmonės ragino boikotuoti bendrovę. Koncentruota vartotojų galia jie gynėsi nuo segregacinių-dogmatinių “wokistų” seksualizuoto kultūrinio marksizmo. Sėkmingai.
Transseksualų kampanija buvo sustabdyta. Įvairūs renginių organizatoriai ir sporto vietos išėmė iš prekybos šį alaus prekės ženklą. Bendrovės akcijų kaina kelias savaites smarkiai krito. Du “Anheuser-Busch” valdybos nariai išėjo atostogų. Nepaisant to, alaus daryklos padėtis iki šiol smarkiai nepagerėjo. Priešingai. Kai bendrovė neseniai viešai paskelbė apie bendradarbiavimą su motociklų gamintoju “Harley-Davidson”, kilo nauja pasipiktinimo banga. Alaus daryklos negrabus bandymas vyriškumą skatinančiomis mašinomis nupoliruoti savo prekės ženklo “Budweiser” įvaizdį buvo pernelyg akivaizdus, įžūlus ir pigus.
Anheuser-Busch konkurentai dabar taip pat atsidūrė ugnies taikiklyje. Po to, kai iš pradžių kitų alaus prekės ženklų pardavimų rodikliai padidėjo, nes dabar jie galėjo savo produktams įsigyti būrius buvusių “Budweiser” klientų, dabar pasigirdo raginimų boikotuoti ir “Miller Lite“. Tai įvyko po to, kai bendrovė paskelbė reklamą, kurioje atsiprašė už “pasenusią”, “seksistinę” rinkodaros praeitį. Tai susiję su gausybe lengvai apsirengusių modelių, kuriais alaus gamintojas anksčiau dažnai reklamuodavo savo užsigulėjusį alų. “Molson Coors“, “Miller” patronuojančios bendrovės, pelno nuosmukis kol kas nebuvo toks drastiškas kaip konkurentų.
Visai kitokia situacija “Target Corporation“, 1902 m. įkurtoje JAV mažmeninės prekybos milžinėje, kurioje dirba 360 000 darbuotojų ir kurios metinė apyvarta viršija 75 milijardus JAV dolerių. Neseniai savo parduotuvėse ji pasiūlė vadinamąją PRIDE kolekciją vaikams. Be marškinėlių ar reikmenų su groteskiškais LGBTQ šūkiais ir liesų suknelių, į ją taip pat įėjo berniukams skirti maudymosi kostiumėliai, kurie turėjo leisti vyriškos lyties paaugliams slėpti savo lytinius organus, nes genitalijų srityje buvo padaryti specialūs iškirpimai. Tačiau ir šis bandymas įpiršti LGBTQ darbotvarkę pirkėjams nepavyko.
Internete pasklido abejotinos kolekcijos vaizdo įrašai – ir “Target” (D., taikinys), pateisindamas savo pavadinimą, tapo dar vienu vis didesnį pagreitį įgaunančios boikoto bangos taikiniu. Praėjus vos savaitei, bendrovė jau buvo praradusi devynis milijardus dolerių. Per dešimt dienų nuostoliai išaugo iki dešimties milijardų dolerių. O 2023 m. birželio 1 d., “Weltwoche” duomenimis, jis jau siekė dvylika milijardų. Akcijų kaina per kelias dienas radikaliai krito. Iki šiol prekybos bendrovė prarado apie 15 proc. savo akcijų rinkos vertės. “Go woke, go broke” (D., “Būk pabudęs (woke), bankrutuok”) buvo ne vienos naujienų agentūros antraštė su sardonišku komentaru. Teisingai.
Kilus protestų bangai, mažmeninės prekybos milžinė nuolankiai pradėjo palaipsniui šalinti kolekciją iš savo parduotuvių. Pirmaujančios žiniasklaidos priemonės, tokios kaip “New York Times”, šiuos įvykius aiškina “nepastoviu politiniu klimatu”, su kuriuo šiomis dienomis susiduria tokios bendrovės kaip “Anheuser-Busch”, “Miller” ar “Target”. Jie neįžvelgia jokio korporacijų bendrininkavimo. Taip elgdamiesi propagandiniai postringavimai ignoruoja faktą, kad LGBTQ tapatybės politikos darbotvarkė jau seniai virto atvirkštinio rasizmo forma. Kad ištisos žmonių grupės, iš tiesų didžioji pilietinės visuomenės dalis, yra diskredituojamos, šmeižiamos ir puolamos mažumų, kurioms suteikiamas aukų vaidmuo.
Tai įrodo Target “vyriausiojo įvairovės ir įtraukties pareigūno” pastabos per neseniai nutekintą vaizdo konferenciją. Joje “Target” vyriausioji įvairovės ir įtraukties pareigūnė Kiera Fernandez aiškina, kad darbuotojai, nepritariantys naujajai bendrovės DEI (įvairovė, lygybė, įtrauktis) strategijai, turėtų ieškotis naujo darbo. K. Fernandez teigė, kad DEI darbotvarkė skirta ne visiems, tačiau visi turi jai pritarti. Kai žmonės susitaikys su tuo, kad turi dalyvauti dėl finansinės priklausomybės, jų asmeninis požiūris galėtų pasikeisti.
Stebėtina, kad tokia bendrovė kaip Anheuser-Busch netgi leido sau užsiimti “”woke” reklama”, nes bendrovė jau kurį laiką remia “Heartland Institute“, 2006 m. Deivido Paddeno įkurtą liberaliai konservatyvų analitinį centrą, kuris, be kita ko, siekia kontršvietėjiško požiūrio į klimato apokalipsę ir už tai visada buvo kritikuojamas tamsiai žaliųjų dogmatikų. Anksčiau Anheuser-Busch taip pat rėmė Respublikonų partijos, kurios dauguma kritikuoja “vokeistus”, rinkimų kampanijas. Tad kodėl taip pasikeitė situacija?
Panašių klausimų kyla ir dėl Vokietijos, kur, pavyzdžiui, Hamburge įsikūrusi internetinė parduotuvė “Otto” 2021 m. pabaigoje užsidirbo tikrą “shitstorm”, kai vienam “Twitter” vartotojui, pasisakiusiam prieš genderizmą “Otto” kanale, pasiūlė tiesiog apsipirkti kitur. Tai sukėlė tam tikrą pasipiktinimą tarp klientų, kurie, matyt, net ir šioje šalyje nenori būti perauklėjami. Ypač kalbant apie temą, kuriai, kaip rodo Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje reguliariai atliekamos apklausos dėl genderingo, beveik niekas iš įprastų gyventojų nepritaria.
Nepaisant akivaizdaus nuolatinių klientų nepritarimo įsigalėjusiam “wokeizmui”, daugelis įmonių su juo sutinka kaip su savaime suprantamu dalyku. Net jei joms tenka susitaikyti su sumažėjusiais pardavimais, piktų klientų kritika ir rinkos dalies praradimu. Nesvarbu, ar tai būtų “Adidas“, kurio vyrai neseniai pozavo su moteriškais maudymosi kostiumėliais, ar tokie mažmeninės prekybos tinklai kaip “Edeka“, “Lidl” ir “Tchibo“, kurie teigia nuo šiol norintys reklamuotis “spalvingiau” ir dėl to taip pat susiduriantys su nuožmiu vartotojų atoveiksmiu, nes mato, kad juos globoja tokios agitacinės kultūrinio karo kampanijos, – vargu ar yra didelė įmonė, kuri nebūtų pajungta postmoderniai “woke takoskyrai” verslo ekonomikoje.
Taigi kokia yra tokio beveik savižudiško požiūrio visur priežastis? Atsakymas: HRC – “Human Rights Campaign” (“Žmogaus teisių kampanija”). 1980 m. JAV įkurta ir kaip lobistinė organizacija veikianti socialinės inžinerijos priemonė, kuri tariamai vykdo kampaniją už LGBTQ bendruomenės teises ir 2021 m. praneša apie beveik 40 mln. dolerių pajamas. HRC sukūrė įmonių lygybės indeksą (angl. Corporate Equality Index, CEI) – įmonių socialinio kredito sistemą, kuri buvo įdiegta dar 2002 m. Ja siekiama gerinti lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų ir queer asmenų darbo sąlygas darbo vietoje. Iš pradžių tai skamba teigiamai. Kas galėtų prieštarauti mažumų apsaugai? Tačiau iš antro žvilgsnio CEI pasirodo esanti “pasiūlymas, kurio negalima atsisakyti”. Kaip šantažas.
Šiuo tikslu HRC kasmet analizuoja ir vertina 366 (nuo 2021 m.) “Fortune 500” sąrašo įmones, taip pat daugybę kitų įmonių, kurios kartu sukuria apie du trečdalius JAV bendrojo vidaus produkto ir kurių metinė apyvarta siekia 12,8 trilijono JAV dolerių (2018 m. duomenimis).
Siekiant įvertinti dalyvaujančias bendroves, jų “CEI reitingas” nustatomas reguliariai ir pagal nustatytą balų sistemą. Remdamasi juo, HRC sudaro labiausiai įtraukiančių JAV bendrovių reitingą. Šiam vertinimui HRC renka duomenis apie tikslią darbo jėgos sudėtį, transseksualų įtrauktį, kovos su diskriminacija priemones, taip pat tiesioginį bendravimą su LGBTQ bendruomene ir viešąjį dalyvavimą jos veikloje. Jei rezultatai neatitinka vis didėjančių organizacijos lūkesčių, HRC pripažįsta atitinkamą korporaciją atitinkamu neigiamu CEI balu.
2023 m. balandžio 10 d. laikraštis “Washington Standard” šią situaciją komentavo antraštėje: “CEI: kodėl prekių ženklai rizikuoja žlugti, kad atrodytų “woke”:
Tokios bendrovės kaip “Gillette”, “Disney”, “Nike”, “Tampax” ir “Bud Light”, atrodo, visiškai atsisakė savo pagrindinės klientų bazės ir atsigręžė į visiškai kitokią tikslinę auditoriją, kuriai tikriausiai visai nereikia ir nenori jų produktų. (…) Trumpai apie pačią HRC: Šią organizaciją daugiausia finansuoja Džordžo Sorošo Atviros visuomenės fondas ir “Disney“. Čia matote, kaip HRC dėkoja šioms dviem bendrovėms už paramą”.
Laikraštis “New York Post” taip pat nagrinėja šį klausimą 2023 m. balandžio 7 d. redakciniame straipsnyje, pavadintame: “Viduje CEI sistemos, kuri verčia prekių ženklus remti tokias įžymybes kaip Dilanas Mulvanis”. Autorė Dana Kenedi (Dana Kennedy) paaiškina:
“Jie (korporacijos) suteikia pelningus sandorius žmonėms, kurie anksčiau buvo laikomi marginalinėmis įžymybėmis, nes privalo tai daryti – priešingu atveju jie rizikuoja pralaimėti pagrindinį socialinio kredito patikrinimą, galintį nulemti jų verslo sėkmę ar nesėkmę. Ant kortos pastatytas jų įmonių lygybės indeksas (angl. Corporate Equality Index, CEI), kurį stebi Žmogaus teisių kampanija (angl. Human Rights Campaign), didžiausia pasaulyje LGBTQ politinė lobistinė grupė. HRC, kuri, be kita ko, yra gavusi milijonus iš Džordžo Sorošo Atviros visuomenės fondo, per CEI skelbia didžiausių Amerikos bendrovių ataskaitas. Balai skiriami arba atimami už tai, kaip įmonės atitinka HRC nustatytus vertinimo kriterijus. Įmonėms, surinkusioms maksimalų bendrą 100 balų skaičių, suteikiamas geriausio darbdavio LGBTQ lygybės srityje titulas. HRC duomenimis, pernai penkiolika iš dvidešimties didžiausių “Fortune” reitingo bendrovių gavo 100 proc. balų. Remiantis naujausia ataskaita, daugiau nei 840 JAV bendrovių gavo aukštus CEI balus. HRC, kuri buvo įkurta 1980 m. ir 2002 m. pradėjo taikyti CEI, vadovauja Kelley Robinson, kuri 2022 m. buvo paskirta prezidente ir 2008 m. dirbo Baracko Obamos prezidento rinkimų kampanijos politine organizatore.”
Kyla klausimas, kodėl rinkoje dominuojančios “Fortune 500” sąrašo korporacijos ir kitos sėkmingai veikiančios įmonės apskritai paklūsta tokiam tariamai savanoriškam reitingavimo procesui. Juk tai daro didžiulį poveikį įmonės kultūrai, viešajam įvaizdžiui arba – kaip aptarta pirmiau – pardavimams, jei įmonės elgesys nepatinka jos klientams ir piktina tikslinę grupę. Norint atsakyti į šį klausimą, patartina pažvelgti į HRC “Įmonių partnerių” sąrašą.
Jis primena skaitmeninio-finansinio komplekso ir viršnacionalinio korporatyvizmo susitikimą: “Amazon”, “Google”, “JPMorgan Chase & Co”, “Microsoft”, “Morgan Stanley”, “Pfizer”, “The Walt Disney Company”, BP, “Northrop Grumman”, UPS, “Intel”, “Nike”, “PayPal”, “Danone”, “Visa”, “Mastercard”, “Goldman Sachs”, “Citi Bank”, IBM, “Dell”, “Shell”, “Hyatt”, “Airbus” ar “Target” – ir tai tik kelios pavardės. Vargu ar yra pasaulinio masto veikėjas, kuris dar nebūtų susijęs su HRC, o vėliau – su viršnacionaliniu finansų, įmonių ir filantropijos elito korporatyvizmu. Taip CEI reitingo, kuris tariamai tarnauja bendrajam gėriui, paskirtis yra iškraipoma, t. y. pasisavinama, ir tampa ekonomikos ir visuomenės transformacijos procesų svertu. Klasių kovai iš viršaus.
Jei įmonė atsisako HRC “pasiūlymo”, tai turi pasekmių. Atsitraukia investuotojai, didėja paskolų palūkanų normos, paskolos atsiimamos anksčiau laiko, nutraukiamas nevyriausybinių organizacijų ir fondų finansavimas, brangsta arba nutraukiamos techninės priežiūros sutartys, pagrindinė žiniasklaida pateikia neigiamą informaciją, didėja licencijų mokesčiai, nepratęsiamos arba nutraukiamos bendradarbiavimo sutartys ir t. t. Taip sukuriamas spaudimas veikti. Vargu ar mafija galėtų padaryti geriau. Šiuo metu “Žmogaus teisių kampanija” ne tik didina savo socialinę ir ekonominę kontrolę, bet ir bando išplėsti savo tiesioginę įtaką teisėkūros procedūroms. Todėl JAV ši organizacija uoliai renka parašus, kad paremtų “Lygybės įstatymą” (Equality Act) – lygybės įstatymą, kuriuo siekiama palaipsniui įtvirtinti pagrindines CEI reitingo paradigmas ir kriterijus teisės aktuose.
Šiame kontekste nereikėtų pamiršti, kad didžiausia pasaulyje investicijų valdymo bendrovė “BlackRock“, prižiūrinti ir paskirstanti beveik aštuonių trilijonų JAV dolerių vertės turtą, jau daugelį metų dalyvauja beveik visose didžiausiose pasaulio įmonėse. Išsami “BlackRock” turimų akcijų paketų apžvalga byloja apie tai. Taigi galingiausia finansų institucija, kokią tik kada nors matė mūsų planeta, daro neįtikėtiną įtaką ne tik nacionalinėms valstybėms, geopolitikai ir ekonomikai (taip pat žr. straipsnį apie technokratizuotos Ukrainos atkūrimą), bet ir socialinėms srovėms bei kultūros raidai.
Georgina Murray ir Davidas Peetzas iš Griffith universiteto Kvinslande, Australijoje, 2017 m. atliktame tyrime nagrinėjo pasaulines nuosavybės struktūras. BlackRock atveju jie jau tada teigė: “Tai yra labai svarbus pavyzdys:
“Svarbu tai, kad už finansinių sluoksnių ribų palyginti nežinoma bendrovė “BlackRock Inc.” 2009 m. jau valdė arba kontroliavo 6,1 proc. 299 didžiausių bendrovių turto (apie tris trilijonus JAV dolerių). Tai JAV finansų bendrovė, fondų valdytoja, turinti biurus 30 šalių ir apie 8 400 darbuotojų. BlackRock, kaip fondų valdytoja, mobilizuoja kitų asmenų pinigus, kad įsigytų ir kontroliuotų daugelio bendrovių, kuriose ji turi akcijų, akcijas. Todėl bendrovė daugiausia kontroliuoja akcijas per savo valdomus fondus, o ne pirkdama akcijas. Daugiau kaip 85 proc. jos akcijų priklausė per valdomus fondus. BlackRock buvo didžiausia akcijų valdytoja ne tik tarptautiniu mastu, bet ir tarp Kanados, Vokietijos, Italijos ir JAV konglomeratų.”
1988 m. “BlackRock”, kurios vienas iš įkūrėjų buvo neaiškus “Kappa Beta Phi” narys Larry Fink ir kuriai iki šiol vadovauja, savo finansine galia diskretiškai ir daugumai žmonių vos pastebimai keičia pasaulį. Savo investicijomis ji tiesiogiai ir netiesiogiai kontroliuoja tų korporacijų, kurios savo ruožtu yra įtrauktos į tokių organizacijų, kaip HRC, JT ar WEF, aukščiausios kokybės partnerių sąrašą, elgesį. Tas pats pasakytina ir apie 35 000 tarptautiniu mastu veikiančių NVO (Lewis, 2010; Riddell, 2007), kurios, neskaitant demokratinių procesų ir struktūrų, daro didesnę įtaką pasaulio raidai nei kada nors galėtų padaryti suverenios valstybės vyriausybė.
Savo ruožtu korporacijos ir institucijos, į kurias tokiu būdu įsiskverbė arba kurias asimiliavo BlackRock, Vanguard, Fidelity, Atviros visuomenės fondai, Billo ir Melindos Gatesų fondas ir kt., turi atitikti HRC, WEF ar JT joms keliamus lūkesčius, kad išliktų turto valdytojų, bankų kartelių ir galingųjų malonėje. Tai apima ir pareigą remti aukščiausio rango politikus, NVO, analitinius centrus, žiniasklaidą ar įtakingus asmenis, kurie tarnauja darbotvarkei. Taigi įvairiais įtakos lygmenimis aukštieji finansai įgyvendina nežmonišką grobuonių kastos, kuri nori veikti nepastebimai, darbotvarkę. Ji leidžia savo moralės nesilaikantiems pakalikams, oportunistams ir karjeristams atlikti nešvarų darbą ir palaikyti viešuosius ryšius.
Taigi užgrobtai korporacinei ekonomikai lieka tik pasirinkimas tarp maro ir choleros, kai kalbama apie “prabudusią” (woke) DEI darbotvarkę. Ji atsidūrė keblioje padėtyje. Ji “atsidūrė woke judėjimo pakilimų ir nuosmukių spąstuose”, kaip 2023 m. sausio 1 d. straipsnyje rašė prancūzų laikraštis “Le Monde”. Arba ji nuteikia savo klientus prieš save, veikdama prieš jų interesus ir įsitikinimus, – arba supykdo korporatyvinį elitą, nuo kurio yra priklausoma. Todėl dauguma įmonių renkasi pirmąjį variantą. Nes įprastai toks triukšmas (angl. shitstorm) ilgainiui nurimsta arba jį galima suvaldyti pasitelkus prekės ženklo keitimo iniciatyvas ir rinkodaros metodus. Bent jau taip manoma. Bent iki šiol. Tačiau vis įžūliau kišantis DEI propagandos mašinai, pasipiktinimo ir boikoto bangų kokybė dabar pasiekė naują lygį ir greitai priveda prie rimtų problemų net tokią tradicinę bendrovę kaip Anheuser-Busch.
Tai pabrėžia esmę: paklausa lemia pasiūlą. Pirkėjas šioje sistemoje vis dar turi viršenybę ir nėra visiškai nuskriaustas korporatyvizmo atžvilgiu. Svarbu ateityje nuosekliai naudotis šiuo svertu. Mano nuomone, dar labiau stebina tai, kad net ir itin kritiškai nusiteikę amžininkai dėl savo pačių patogumo ir toliau moka “PayPal”, naudojasi “Amazon Prime”, atnaujina “Netflix” prenumeratą, dalyvauja premijų programose, ant riešo nešioja fitneso stebėjimo prietaisus, teikia pirmenybę kredito kortelėms, o ne gryniesiems pinigams arba siunčia elektroninius laiškus iš “Google” paskyros. Tie, kurie elgiasi taip nenuosekliai, nepaisant jų apsišvietusio mąstymo, yra ne sprendimo, o problemos dalis, ir nereikia stebėtis, jei juos pavergs tos “viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės”, kurias jie finansuoja ir kurias savo letargo mieguistume maitina asmeniniais duomenimis.
LGBTQ bendruomenei masinis buvimas žiniasklaidoje, DEI (įvairovė, lygybė, įtrauktis) propaganda ir nuolatinis veidmainiškų tuščiavidurių frazių apie įtrauktį ventiliavimas bet kuriuo atveju davė visiškai priešingą rezultatą, nei ji tikėjosi. Vietoj to, kad visuomenė vis labiau pripažintų jų problemas, šios gyventojų grupės nariai dabar susiduria su vis didesniu atstūmimu ir priešiškumu. Nes jie tapo sistemos, kuriai nerūpi individo gerovė, instrumentais. Jie buvo išnaudojami. Dėl aukštesnės darbotvarkės. Kaip ir daugelis marginalizuotų grupių per visą istoriją.
Atminkite: į tuos, kurie leidžia save redukuoti į savo seksualumą, rasę ar religiją kaip sudėtingas, mąstančias, dvasines būtybes, žiūrima ne rimtai, o marginalizuojami ir išnaudojami. Ir ne savo bendražygių, o valdančiosios kastos, kuri likusią žmonijos dalį laiko beprasmiška mase, kuria galima atsikratyti savo geostrateginėje šachmatų lentoje.
Šis tekstas pasirodė 2023 m. birželio 03 d. pavadinimu “Gekaperte Konzerne” svetainėje regenauer.blog.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
