Originalus straipsnis paskelbtas 2023 m. liepos 9 d. tkp.at.
Dr. Peter F. Mayer. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Ukrainos įtraukimas į NATO bus vienas svarbiausių klausimų kitoje NATO konferencijoje, kuri liepos 11-12 d. vyks Vilniuje. Po 1991 m. JAV, priešingai savo žodiniams patikinimams, masiškai išplėtė NATO iki Rusijos sienų. Visai neseniai naujausia NATO nare tapo Suomija, kurios siena su Rusija yra daugiau kaip 1000 km. Ukrainos (ir Gruzijos) narystė buvo planuojama nuo 2008 m. Bukarešto konferencijos. Tačiau dabar lemiamos JAV jėgos, atrodo, nori nuo to susilaikyti.
1921 m. įkurta Užsienio santykių taryba (CFR) kontroliuoja JAV užsienio politiką ir lemia prezidentus bei svarbiausius politikus. Visame pasaulyje yra jos atšakų, pavyzdžiui, Bilderbergo grupė Europoje, o 1972 m. buvęs CFR prezidentas Davidas Rockefelleris ir CFR direktorius Zbigniewas Brzezinskis įkūrė Trilateralinę komisiją Rytų Azijai. Daugiau apie tai galite paskaityti puikioje Šveicarijos politikos tyrimų centro (Swiss Policy Research) analizėje.
Apie vertinimus ir sprendimus dažniausiai pranešama per žurnalą “Foreign Affairs“, rečiau – per “Foreign Policy” arba “National Interest“. Penktadienį paskelbtame straipsnyje “Neleiskite Ukrainai įstoti į NATO – Aljanso plėtros kaštai viršija naudą” (angl. “Don’t Let Ukraine Join NATO – The Costs of Expanding the Alliance Outweigh the Benefits“) nustatoma nauja kryptis, kurios laikysis J. Bideno administracija.
Išsakyti teiginiai puikiai dera su “New York Times” straipsniu apie buvusį Užsienio santykių tarybos pirmininką Richardą N. Haassą. Pavadinimu “Užsienio politikos veteranui tikrasis pavojus slypi namuose” (angl. „To Foreign Policy Veteran, the Real Danger Is at Home“). Jame, be kita ko, teigiama:
“Didžiausią grėsmę pasaulio saugumui Richardas N. Haassas įžvelgia Jungtinėse Amerikos Valstijose.”
Daugiau apie tai toliau. Grįžti prie Ukraina ir NATO. Straipsnio “Policy Affairs” autoriai – Džastinas Loganas (Justin Logan), Kato instituto gynybos ir užsienio politikos studijų direktorius, ir Džošua Šifrinsonas (Joshua Shifrinson), Merilendo universiteto docentas, Kato instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, iš pat pradžių aiškiai nurodo, ką turi daryti Baideno administracija. Beje, Kato institutas yra vienas įtakingiausių JAV ekonominių ir politinių tyrimų centrų. Jį 1977 m. įkūrė Edwardas H. Crane’as, Murray Rothbardas ir Charlesas G. Kochas.
“Ukraina neturėtų būti priimta į NATO, ir JAV prezidentas Joe Bidenas turėtų tai aiškiai pasakyti. Kijevas didvyriškai pasipriešino Rusijos agresijai, tačiau galiausiai valstybės daro tai, kas atitinka jų pačių interesus. Ir čia Ukrainos įstojimo į NATO nauda Jungtinėms Valstijoms saugumo požiūriu blanksta, palyginti su rizika, susijusia su Ukrainos priėmimu į Aljansą. Priėmus Ukrainą į NATO, atsivertų niūraus pasirinkimo perspektyva: karas su Rusija ir pražūtingi jo padariniai arba pasitraukimas ir NATO saugumo garantijų nuvertinimas visam Aljansui. NATO vadovams būtų gerai, jei Vilniaus aukščiausiojo lygio susitikime ir vėliau jie pripažintų šiuos faktus ir uždarytų duris Ukrainai.”
Toliau jie aiškina, kad stojimo šalininkai nesugebėjo apibrėžti aiškių strateginių interesų ir naudos JAV. Aiškiai sakoma, kad jie “nesugebėjo aiškiai išdėstyti JAV strateginių interesų”. Tačiau iš to aiškiai matyti, kad NATO turi atsižvelgti tik į JAV strateginius interesus; Europos NATO narių interesai daugiau nedomina.
Straipsnyje pateikiami karinių įvykių ir jų pasekmių vertinimai pasitarnauja šiam argumentui. Rusija vaizduojama kaip visiškai nepasižyminti kariniu požiūriu: “Prireiks dešimtmečių, kad Rusija atkurtų savo kariuomenę iki tokios apgailėtinos būklės, kokioje ji, matyt, buvo, kai Putinas pradėjo karą”. Toliau rašoma, kad net jei Rusija gaus Odesą kaip antrąjį Juodosios jūros uostą, ji vis tiek bus silpnesnė už Europos NATO nares. Taip pat cituojamas JAV valstybės sekretorės pavaduotojos Viktorijos Nuland vyras superfalkininkas Robertas Kaganas, teigiantis, kad net Ukrainos okupacija neturėtų “jokio tiesioginio ar net tolimo poveikio Amerikos saugumui”.
Pasak jos, mintis, kad Rusija kelia grėsmę, yra absurdiška:
“Mintis, kad Rusija galėtų kelti rimtą grėsmę Lenkijai, jau nekalbant apie Prancūziją ar Vokietiją, yra absurdiška. Kartu su JAV branduoliniu arsenalu ir Atlanto vandenynu akivaizdu, kad Vašingtonas mažai ką gali laimėti, kviesdamas Ukrainą prisijungti prie NATO.”
Toliau nurodoma, kokia įkaitusi atmosfera tvyro tarp rusų ir ukrainiečių. Vargu ar liko kokių nors diplomatijos galimybių. Teigiama, kad konfliktas gali bet kada vėl įsiplieksti. Ir tada JAV turėtų problemų:
“Jei Ukraina būtų NATO narė, Jungtinės Valstijos galėtų būti priverstos ginti Ukrainą siunčiant karius ir net grasinant jos vardu panaudoti branduolinį ginklą. Amerikos politikai gali tikėtis atgrasyti būsimą Rusijos agresiją prieš Ukrainą, atverdami kelią Kijevui įstoti į NATO, tačiau taip elgiantis yra reali galimybė, kad Jungtinės Valstijos gali būti įtrauktos į scenarijų, kurį J. Bidenas pavadino “Trečiuoju pasauliniu karu”.”
Tačiau jei JAV nevykdytų savo įsipareigojimo laikytis pagal NATO sutarties 5 straipsnį, “kitos pažeidžiamos NATO sąjungininkės, pavyzdžiui, Baltijos šalys, natūraliai suabejotų Aljanso saugumo įsipareigojimų tvirtumu, kurie yra paremti Amerikos karine galia. Dėl to NATO gali kilti tikra patikimumo krizė”.
Finansinės pasekmės taip pat būtų nepageidautinos; iš tiesų, net ir šiuo metu, matyt, nematoma galimybių ilgiau tęsti dabartinę paramą.
“Taip pat kyla klausimas dėl Ukrainos gynybos išlaidų. NATO jau dabar sunkiai randa įprastinių pajėgų ir operacinių koncepcijų, kurių reikia esamiems Aljanso įsipareigojimams vykdyti. Karas Ukrainoje aiškiai parodė, kad šiuolaikiniai didelio intensyvumo konvencinių pajėgų konfliktai praryja neįtikėtinai daug išteklių. Atsižvelgiant į tai, pakvietus Ukrainą prisijungti prie NATO, atotrūkis tarp Aljanso įsipareigojimų ir jo pajėgumų dar labiau padidėtų.”
JAV taip pat susiduria su didesniais iššūkiais namuose ir Azijoje. Priėmus Ukrainą į NATO, Vašingtonui tektų atsisakyti išteklių iš svarbesnių prioritetų: “Vašingtonui teks atsisakyti išteklių iš kitų prioritetų, iš kurių kai kurie yra neabejotinai svarbesni, arba prisiimti didesnę riziką smarkiai išsiplėtusiame rytiniame fronte.” Išlaidos padidėtų, nes Rusija suintensyvintų savo kovą.
Išvados akivaizdžios: JAV turi pasitraukti iš Ukrainos ir sutelkti dėmesį į vidaus problemas bei Kiniją.
Nereikia pamiršti, kad šį pareiškimą paskelbė Kato institutas, kurį, be kita ko, įkūrė viena įtakingiausių oligarchų Kochų šeima, ir kuris publikuojamas svarbiausiame Užsienio santykių tarybos (CFR) žurnale.
Taigi grįžkime prie CFR prezidento Haaso pareiškimų pagal NYT straipsnį:
“Tačiau po dviejų dešimtmečių, praleistų prie tradiciškai privačiausios Amerikos tarptautinių reikalų organizacijos vairo, Haassas priėjo prie nerimą keliančio supratimo. Didžiausia grėsmė pasaulio saugumui šiuo metu? Grėsmė, kuri jam kainuoja miegą? Pačios Jungtinės Valstijos.
“Tai mes”, – neseniai sakė jis.
Dar visai neseniai šis pasaulio strategas niekada nebūtų pagalvojęs apie tokią mintį. Tačiau Amerikos politinės sistemos irimas jam reiškia, kad pirmą kartą gyvenime vidinė grėsmė tapo svarbesnė už išorinę grėsmę. Užuot buvusios patikimiausiu inkaru nepastoviame pasaulyje, sako Haassas, Jungtinės Valstijos tapo didžiausiu nestabilumo šaltiniu ir nesaugiu demokratijos pavyzdžiu”.
Taigi Ukrainos priėmimas į NATO artimiausiu metu tikriausiai bus atmestas. Pasitraukimas iš Ukrainos, matyt, yra neišvengiamas, ir tam jau ruošiamasi žiniasklaidoje. JAV valstybės sekretorius (nuotraukoje viršuje) vizito Kinijoje metu jau užsiminė apie šį pasitraukimą. Kaip ir kada tiksliai tai įvyks, dar neaišku. Tikėtina, kad pasitraukimas bus toks pat skubotas, neapgalvotas ir chaotiškas, kaip kadaise Afganistane ar Vietname.
Šis tekstas pasirodė 2023 m. liepos 9 d. pavadinimu “US-Eliten wollen Ukraine nicht in der NATO und Ende der Unterstützung” svetainėje tkp.at.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją.
Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
Nuotrauka: U.S. Department of State, Public domain, via Wikimedia Commons
