Originalus straipsnis paskelbtas 2023 m. rugpjūčio 27 d. svetainėje alexander-wallasch.de.
Corinne Henker. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
2021 m. balandį Veimaro šeimos teismo teisėjas Christianas Dettmaras panaikino kaukės reikalavimą vaikams dviejose Tiuringijos mokyklose dėl gresiančio pavojaus vaikų gerovei. Po to buvo atlikta krata namuose ir pateikti kaltinimai “trukdymu vykdyti teisingumą”.
2023 m. rugpjūčio 23 d. paskelbtas nuosprendis: dvejų metų laisvės atėmimo bausmė lygtinai. Net jei teisėjui Detmarui nereikės sėsti į kalėjimą, jis neteks savo profesijos ir teisės į pensiją – taigi bus ekonomiškai sužlugdytas.
Keletas gydytojų taip pat sulaukė griežtų nuosprendžių, nes išdrįso nepaisyti dabartinio “Corona” naratyvo. Tūkstančiai bylų dėl suklastotų skiepų pažymėjimų vis dar tęsiasi – nors naratyvas apie “saugų ir veiksmingą skiepijimą” jau seniai paneigtas. Sucharit Bhakdi, Michaelis Ballwegas ir kiti priemonių kritikai yra persekiojami Vokietijos teismų. Kita vertus, kairiųjų radikalų banditei Linai Engel ir afganų prievartautojui Mohamedui M., be kita ko, buvo leista mėgautis neišmatuojamu Vokietijos teisingumo atlaidumu ir palikti teismą kaip laisviems žmonėms.
Pirma asociacija man čia buvo garsioji Solženicyno citata: “Komunistinę sistemą galima atpažinti iš to, kad ji tausoja nusikaltėlius ir kriminalizuoja politinį oponentą”.
Skaitytojo komentare radau dar labiau atskleidžiančią nuorodą į Vikipedijos straipsnį “Apverstas totalitarizmas” (angl. “Inverted Totalitarianism“).
Terminą “apverstas totalitarizmas” sukūrė amerikiečių politologas Šeldonas Volinas (Sheldon Wolin), žydų imigrantų iš Rusijos sūnus. Wolin šią teoriją išplėtojo knygoje “Demokratija inkorporuota: valdoma demokratija ir apversto totalitarizmo šmėkla” („Democracy Incorporated: Managed Democracy and the Specter of Inverted Totalitarianism”, 2008 m.), už kurią gavo Lannano literatūrinę premiją.
Pasak Wolino, apie tūkstantmečio pradžią JAV susiformavo postdemokratinė valdymo forma – apsimestinė demokratija, kurioje dominuoja stambios korporacijos ir kuriai, be kita ko, būdinga psichinė žmonių kontrolė ir agresyvi užsienio politika.
Pastarąją jis ypač įžvelgė Bušo administracijos politikoje po rugsėjo 11 d. – tikriausiai tai viena iš priežasčių, kodėl šį kritišką straipsnį vis dar galima rasti Vikipedijoje. Dabar jau turėtų būti aišku, kad Obamos ir Bideno administracijos šiuo požiūriu nuo respublikonų administracijų skiriasi geriausiu atveju nežymiai. Bet tai būtų kito straipsnio tema.
Vietoj to pažvelkime į Vokietiją.
Kitaip nei klasikinis totalitarizmas (nacionalsocializmas, itališkasis fašizmas, stalinizmas, maoizmas), apverstasis totalitarizmas susilaiko nuo masių skatinimo nuversti esamą politinę sistemą. Vietoj to (pseudodemokratinėje) sistemoje valdžia įgyvendina konkrečius privilegijuoto elito interesus prieš masių poreikius, tačiau su jų manipuliuojamu sutikimu ir pritarimu.
Dabar prašom pagalvoti apie energetikos ir transporto pertvarką, skiepų prievartą, masinę migraciją į socialinės rūpybos sistemą, lyčių darbotvarkę, Ukrainos apginklavimą ir sankcijas Rusijai – visa tai apmokama mūsų mokesčių pinigais, bet nebūtinai mūsų interesais.
Klasikinis totalitarizmas, užgrobęs valdžią, atgaline data įjungia mokslo, tyrimų ir švietimo institucijas į savo tarnybą, o kritikus nutildo net jėga, o apverstasis totalitarizmas mokslininkus ir tyrėjus tiesiogiai integruoja į sistemą per valstybinius užsakymus ir kitas lengvatas, tik retkarčiais įsikišdamas, kad persekiotų ir diskredituotų kritikus.
Yra ir kitų apverstos totalitarinės sistemos bruožų, kurių veikimą galima lengvai pastebėti šioje šalyje.
Pirma, silpna įstatymų leidžiamoji valdžia: pagrindinė parlamento funkcija – antspauduoti (tvirtinti) vyriausybės sprendimus. Dauguma parlamento narių buvo išrinkti ne tiesiogiai, o pagal sąrašus, todėl jie yra pavaldūs ne savo rinkėjams, o partijos vadovybei. Rezultatas matomas ne tik Coronos persekiojimo atveju.
Įžangoje jau aprašiau sekantį dalyką: represyvią teismų sistemą, kuri remia vyriausybę. Vokietijos teismai pernelyg dažnai vykdo vyriausybės norus ir slopina vyriausybės kritiką. Šiame kontekste taip pat reikėtų paminėti CDU politiko Stefano Harbarto paskyrimą Federalinio konstitucinio teismo pirmininku, nepaisant menkos kvalifikacijos, ir nepatogaus Vokietijos vidaus žvalgybos tarnybos vadovo Hanso-Georgo Maaßeno pakeitimą vyriausybei lojaliu Thomu Haldenwangu. Tai užtikrino, kad Vokietijos vidaus žvalgybos tarnyba (Verfassungsschutz) ir Konstitucinis Teismas gintų nebe Konstituciją ir piliečių teises, o visada pirmiausia – vyriausybę.
Apverstojo totalitarizmo sąlygomis vykdomąją valdžią kontroliuoja neparlamentinės institucijos: vyriausybė ir ministerijos vadovaujasi ne savo įžvalgomis ir interesais, o lobistais ir patarėjais. Prisiminkime “Agora Energiewende” ir jos abejotiną finansavimą, Gateso fondo ar Atviros visuomenės fondo (G. Sorosas) ir visų jų padalinių įtaką Berlyno ir Briuselio sprendimams, taip pat ponios von der Leyen ir pono Lauterbacho bei jų ryšius su farmacijos lobistais.
Didžiųjų korporacijų kooperatyvią integraciją į valstybės kontrolės sistemą bent iš dalies atskleidė “Twitter” failai, tačiau tai greičiausiai yra tik ledkalnio viršūnė. Korporacijos ir valstybė bendrų tikslų siekia pasitelkdamos propagandos mašiną, kurią sudaro analitiniai centrai, fondai ir nevyriausybinės organizacijos.
Kitas klausimas:
“Atsvarų ir atsvarų panaikinimas per visa apimančią valdžių (vykdomosios, įstatymų leidžiamosios ir teisminės) integraciją, pasitelkiant vieningą partinę sistemą, kuri palanki turtingiesiems, didžiosioms korporacijoms ir turintiems gerus ryšius, palikdama vargšus bejėgystėje ir neviltyje, o viduriniąją klasę laikydama balansuojančią tarp nuopuolio baimės ir pažado tobulėti.”
Pažvelgę į Vokietijos partinę sistemą greitai suprasite, kad tarp Kairiųjų partijos, Žaliųjų partijos, SPD, CDU/CSU ir FDP yra geriausiu atveju nežymių skirtumų. Rinkimų kampanijos metu jie nuolat išryškinami, tačiau nesvarbu, kas laimi rinkimus, visada gaunamas tas pats “klimato gelbėjimo”, deindustrializacijos, perskirstymo, masinės migracijos į socialinę sistemą, tapatybės politikos ir t. t. konglomeratas.
CDU-Žaliųjų vyriausybė Šiaurės Reine-Vestfalijoje ar Šlėzvigo-Holšteino žemėje praktiškai niekuo nesiskiria nuo šviesoforo ar CDU-SPD vyriausybės Berlyne. Paskutiniuose Saksonijos žemės rinkimuose oficialiai konservatyvios partijos (CDU, AfD, FDP, Laisvieji rinkėjai) gavo 67,5 proc. balsų. Tikrasis rezultatas buvo kairioji ir žalioji CDU, žaliųjų ir SPD vyriausybės politika. O Bavarijoje Laisvieji rinkėjai neturėjo rimtų prieštaravimų dėl Koronos persekiojimo ir kraštovaizdžio niokojimo siekiant plėsti vėjo jėgaines.
Žiniasklaidos, universitetų ir didelių korporacijų integracija per asmeninius ir institucinius tinklus taip pat akivaizdi. Žiniasklaida yra valstybės prižiūrima, naudojama ir politiškai okupuota. Privalomais mokesčiais mokame už visuomeninio transliuotojo, kurio stebėtojų tarybose sėdi partiniai funkcionieriai, indoktrinaciją.
Pačiai SPD priklauso žiniasklaidos imperija Deutsche Druck- und Verlagsgesellschaft mbH (ddvg), kitos valdžiai lojalios žiniasklaidos priemonės reklamuojamos, pavyzdžiui, per reklamines kampanijas už mūsų mokesčių pinigus (raktinis žodis: skiepų kampanija). Žurnalistams tiesiogiai moka politikai ir jie noriai persiorientuoja tarp žiniasklaidos ir politikos.
Tikrąją užduotį kaip ketvirtoji valdžia kontroliuoti valdžios institucijas atlieka tik alternatyvioji žiniasklaida – ir tai taip pat turi būti ribojama iš ES pusės, prisidengiant “kovos su dezinformacija” dingstimi.
Ypač vienpusiški modeliavimai ir “ekspertų” nuomonės apie Kovidą, taip pat senesni ir naujesni abejotini tyrimai apie migraciją, “klimato katastrofą”, “energetikos perėjimą”, lyčių lygybę ir t. t. aiškiai parodė mokslo sugedimą: universitetai remia valstybinę ideologiją, nes yra priklausomi nuo finansavimo. Šiandien indoktrinacija prasideda jau vaikų darželiuose ir mokyklose.
Paskutinis Wolino punktas – agresyvi užsienio politika, kurią jis lygina su nacionalsocializmo Lebensraum koncepcija. Čia jis aiškiai paminėjo Busho “karą su terorizmu” po Rugsėjo 11-osios išpuolių, vadovaudamasis prielaida, kad “pasaulis turi tapti saugus Amerikai”.
Žinoma, Vokietija, turinti nuskurdusį bundesverą, nėra pajėgi kariniu būdu įgyvendinti savo interesų bet kurioje pasaulio vietoje, tačiau tai nesumenkina mūsų vyriausybės moralizmo ir didybės manijos. Tai vadinama “vertybėmis grindžiama pasaulio tvarka” arba “feministine užsienio politika”.
Tačiau ne tik per karą Ukrainoje tampa aišku, kad mūsų vyriausybės užsienio politikoje svarbiausia visai ne Vokietijos piliečių interesai, o jos pačios ideologinės preferencijos.
Gali būti, kad būtent žaliųjų ideologinis fanatizmas netrukus sugriaus taip kruopščiai kurtą postdemokratinę sistemą. Toks sumanus diktatorius kaip Putinas žino, kad valdysi ilgiau, jei per daug akivaizdžiai nesikėsinsi į savo piliečių interesus. Be to, neįmanoma nuolat valdyti prieš gamtos dėsnius, kaip bando daryti žalieji su savo “energetiniu posūkiu” ir tapatybės politika.
Žaliosios ideologijos nesėkmę vargu ar galima paneigti, ir vis daugiau žmonių tai pripažįsta, matydami savo pačių gerovės praradimą ir didėjantį valstybės disfunkcionalumą. Šiuolaikinėje sekuliarioje vartotojų visuomenėje vis mažiau ir mažiau veikia atidėliojimas pomirtiniam gyvenimui ar šlovingai, bet tolimai ateičiai. Jau Bertoldas Brechtas pripažino: “Pirmiausia ateina maistas, paskui – moralė”.
Šis tekstas pasirodė 2023 m. rugpjūčio 27 d. pavadinimu “Parteienstaat und invertierter Totalitarismus” svetainėje alexander-wallasch.de.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Nuotrauka: Sheldon Wolin (linkedin)
