Aukšto rango kariniai pareigūnai jau derasi, nes abi pusės pripažįsta, kad mūšio lauke susidarė aklavietė. Rusija netgi sutiktų, kad Ukraina įstotų į NATO, tačiau “JAV koziris” išlieka Zelenskis, praneša Seymouras Hershas.
Kiekvienas, kuris atidžiai seka žiniasklaidą, tai labai aiškiai pastebės: Pasikeitė naratyvas, o karas Ukrainoje jau seniai dingo iš pirmųjų puslapių. Niekur nebegirdėti šūkių, kad “Ukraina turi laimėti karą”. Tas laikas baigėsi. Dabar girdisi visiškai kitokie tonai. Pavyzdžiui, NATO vadovas Stoltenbergas sekmadienį sakė: kad karinis aljansas turėtų tikėtis “blogų naujienų” iš Ukrainos.
Derybos tarp karinių
Ukraina buvo pakelta į NATO įgaliotinį mūšio lauke prieš Rusiją. Vien per beveik dvejus karo metus Ukraina gavo daugiau karinės medžiagos nei Šiaurės Vietnamas per 20 metų. Čia net neįskaičiuoti milijonai ir milijonai, išleisti karinei technikai nuo 2014 iki 2022 m. Tačiau Rusija atlaikė karinį spaudimą (nepaisant pavienių pasitraukimų) ir dabar vėl pereina į puolimą.
Tai, kas beveik dvejus metus Vakarų visuomenei buvo parduodama kaip “neįmanoma”, netrukus taps realybe: bus deramasi dėl taikos – skirtingai nei 2022 m. pavasarį, Kremlius akivaizdžiai yra geresnėje padėtyje. Ne veltui žinomas žurnalistas Anataolas Lievenas praėjusią savaitę pareiškė, kad padėtis mūšio lauke Ukrainoje yra kritinė ir kad “paliaubos bei derybos dėl taikos susitarimo Ukrainai tampa vis labiau būtinos”.
Seymouras Hershas penktadienį pateikė reportažą iš NATO politinio-karinio komplekso vidaus. “Visi Europoje” jau kalba apie tai: taikos derybos. JAV verslininkas, turintis ryšių Ukrainos vyriausybėje, jam sakė: “Tačiau tarp paliaubų ir susitarimo dar yra daug klausimų”.
Hershas praneša, kad du pagrindiniai generolai – rusas Valerijus Gerasimovas ir ukrainietis Valerijus Zalužnyj – yra varomosios jėgos, kurios jau vedė taikos derybas privačiuose pokalbiuose. Hersh:
“Privačias derybas paskatino bendras supratimas, kad V. Putinas neprieštarautų susitarimui, pagal kurį sienos būtų nustatytos ten, kur kariuomenė buvo taikos derybų sudarymo metu. Rusija išlaikytų neginčijamą Krymo kontrolę, o iki rinkimų, kurie bus surengti kovo mėn. karo padėties sąlygomis, – keturių provincijų arba sričių, kurias Rusija aneksavo pernai, kontrolę: Donecko, Luhansko, Zaporožės ir vis dar kovojančios Chersono srities. Mainais už tai – nenumatyta koncesija – Rusija, t. y. pats V. Putinas, neprieštaraus, kad Ukraina įstotų į NATO.”
Ar tai gali pavykti? Reikėtų pridurti, kad Gerasimovas buvo vienas pagrindinių Vagnerio viršininko Prigožino oponentų. Prigožinas visada kaltino Gerasimovą priklausymu frakcijai, kuri suinteresuota ne karo pergale, o sėkmingais verslo sandoriais tarp Rusijos oligarchijos ir Vakarų.
Kita vertus, Zalužnas jau seniai buvo realistas. Lapkričio 1 d. žurnalui “The Economist” jis sakė, kad nuo praėjusios vasaros pradžios, kai prasidėjo plačiai nuskambėjęs Ukrainos kontrpuolimas prieš Rusiją, jo kariai pažengė mažiau nei vienuolika mylių. “Gilaus ir gražaus proveržio greičiausiai nebus. Paprasčiausias faktas yra tas, kad mes matome viską, ką daro priešas, o jie mato viską, ką darome mes. Kad išeitume iš šios aklavietės, mums reikia kažko naujo, pavyzdžiui, šaunamojo ginklo miltelių, kuriuos išrado kinai, o kuo mes vis dar žudome vieni kitus.”
Pagrindinė problema tebėra Selenskis, praneša Heršas. Taip yra todėl, kad jis “priešinasi tokioms deryboms ir paskelbė, kad sieks būti perrinktas, remdamasis platforma, raginančia visiškai išvesti Rusiją iš Ukrainos prieš atnaujinant taikos derybas”. Regis, tai ūmus tikrovės neigimas. Jis ir toliau bando mobilizuoti karius. Vis daugiau moterų ir vis jaunesnių. Tuo tarpu V. Putinas dekretu taip pat mobilizuoja beveik 200 000 naujų karių. Išeikvojimo karas (vok. Abnützungskrieg) Ukrainai yra beviltiškas.
Hershas praneša apie Zalužno interviu “Economist” ir Gerasimovo interviu aplinkybes:
Žurnalo redaktoriams nežinant, jis buvo “surengtas po serijos pokalbių tarp generolų su Valerijumi Gerasimovu, kuris nuo 2012 m. eina Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pareigas. Jis taip pat yra Rusijos gynybos ministro pirmasis pavaduotojas. Gerasimovas buvo itin artimas JAV kariuomenės generolui Martinui Dempsey, kuris 2011-2015 m., valdant prezidentui Barackui Obamai, buvo Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas. M. Dempsey ir M. Gerasimovas susipažino prieš daugelį metų visuomeniniuose renginiuose, kai abu buvo kapitonai ir vadovavo skirtingiems šarvuočių daliniams Vakarų ir Rytų Vokietijoje.
Vienas amerikiečių pareigūnas, dalyvavęs ankstyvosiose abiejų generolų diskusijose, man sakė: “Tai nebuvo spontaniškas įvykis, – sakė jis. “Tai buvo kruopščiai suorganizuota Zalužnio. Žinia buvo tokia: karas baigėsi ir mes norime pasitraukti. Tęsdami karą sunaikintume ateinančią Ukrainos gyventojų kartą.
Pareigūnas pripažino, kad “nėra abejonių”, jog Zalužnyj “buvo palaikomas kai kurių svarbių amerikiečių”.
Iš Rusijos pusės, sakė pareigūnas, Gerasimovas taip pat “pripažino, kad karas Ukrainoje kariniu požiūriu yra destruktyvi aklavietė”. Rusijos generolas “galutinai įtikino V. Putiną, kad pergalės iškovoti neįmanoma. Rusijos nuostoliai buvo neproporcingai dideli”.
“Bet kaip įtikinti Selenskį?” – sakė pareigūnas. “Jis – beprotis, kuris rizikavo savo gyvybe dėl politinės ir karinės pergalės. Jis yra kliūtis susitarimui, o Ukrainos kariuomenėje turi daug sąjungininkų. Taigi žinia Zelenskiui yra tokia: su jumis ar be jūsų, mes surengsime derybas su rusais, kariškiai kariškiams. Jūsų kaimynams, ypač Lenkijai ir Vengrijai, jau atsibodo, jie nori, kad jų ukrainiečių pabėgėliai grįžtų į taikią šalį.”
Pareigūno teigimu, dabar ant stalo esantis susitarimas dėl Zelenskio siūlo galimybę Rusijai paremti Ukrainą, kad šalis pagaliau galėtų įstoti į NATO. Krymas liktų Rusijos rankose, o keturiose iš dalies okupuotose srityse, į kurias pretenduoja Rusija, būtų surengti laisvi rinkimai, kuriuos prižiūrėtų Rusija. Prieš dvi savaites V. Putinas pasirašė įstatymą, leidžiantį rengti rinkimus šiose srityse karo padėties sąlygomis.
“Baltieji rūmai visiškai nepritaria siūlomam susitarimui”, – sakė pareigūnas. “Tačiau jis įvyks. Putinas tam neprieštarauja”. Suprantama, kad Putinas “nori pasiekti susitarimą”.
“Koks buvo šios įstabios istorijos tikslas?” – klausė pareigūnas. “Pasiekti, kad Ukrainos vadovybė” – turima omenyje V. Zelenskis ir jo aplinka – “sutiktų susitarti ir pripažintų, kad tęsti karą yra pražūtinga”. Jis įvardijo “didesnį tikslą”, t. y. pasiekti, kad Ukrainos gyventojai “sutiktų derėtis” dėl karo nutraukimo.
Ukraina į NATO?
Ar galime tikėti tuo, ką čia praneša Hershas? Nors provakarietiška žiniasklaida vis tiek ignoruoja žurnalistą (visai neseniai jis taip pat teisingai numatė Izraelio ir “Hamas” paliaubas), prorusiški šalininkai piktinasi:
“Neseniai pasirodęs Seymouro Hersho reportažas apie Zalužno ir Gerasimovo derybas yra gryna propaganda. Mintis, kad Rusijos vyriausybė sutiktų išsaugoti Ukrainos valstybę, kuri vėliau įstotų į NATO, yra tiesiog neįtikėtina, – rašo vienas kanalas, – Ukraina yra bankrutavusi ir atsidūrusi imperialistinių kreditorių malonėje, kurie pasiūlys Kijevui visas įmanomas paskatas atsisakyti tokio susitarimo. Atminkite, kad rusų tikslas yra kur kas didesnis nei priversti Ukrainą kapituliuoti. Jie nori tiesioginių derybų su JAV, kurios baigtųsi JAV pajėgų išvedimu iš Rytų Europos. Toks yra jų tikslas, ir jokios derybos su Zalužniu neleis jiems to pasiekti. Štai kodėl Rusijos vyriausybė sako, kad sutiks su Kijevo kapituliacija tik todėl, kad derybos vyks su pačiais JAV imperializmo lyderiais.”
Tuo tarpu Hershas praneša apie “signalus” (angl. signs):
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas neseniai paprašė pakvietimo į šią savaitę Juodkalnijoje vykstančią NATO tarptautinę saugumo konferenciją. “Jam buvo pateiktas kvietimas ir jis jį priėmė”, – sakė pareigūnas. “Jungtinės Valstijos buvo apie tai informuotos, bet nevetavo”.
Antrasis amerikietis, kurio informacija buvo gauta iš JAV, patvirtino, kad Rusija gali būti pasirengusi “leisti Ukrainai prisijungti prie NATO”, tačiau pridūrė svarbią išlygą. Pagal preliminarų susitarimą NATO turėtų įsipareigoti “nedislokuoti NATO pajėgų Ukrainos teritorijoje”. Susitarimas taip pat neleistų NATO dislokuoti puolamųjų ginklų Ukrainoje, tačiau būtų leista dislokuoti gynybinių ginklų sistemas. […]
Abu generolai gali toliau kalbėtis, ir Putinas iš tikrųjų gali būti suinteresuotas susitarimu, kuris suteiktų jam nuolatinę Krymo ir keturių provincijų, į kurias jis pretenduoja, kontrolę, tačiau Zelenskis išlieka “koziris”. Amerikiečių pareigūnas sakė, kad Zelenskiui buvo pasakyta, jog “tai yra karinis klausimas, kurį reikia išspręsti, ir derybos bus tęsiamos su jumis ar be jūsų”. Jei prireiks, sakė amerikiečių pareigūnas, “mes galime finansuoti jo kelionę į Karibus”.
Jolantos Blažytės, kurios telegramos kanalą labai rekomenduojame, komentarai padės geriau suprasti šį kontekstą.
OPTINĖ APGAULĖ? Leidinio The Washington Post žurnalistas atskleidė šiaip jau visiems žinomą „paslaptį“: didžioji dalis Ukrainai skirtų pinigų lieka NATO sąjungininkų šalių viduje. Cituoju: „ Mažiausiai 117 JAV karo pramonės įmonių gamina ginklus, po „pagalbos Ukrainai“ priedanga. Tačiau Ukrainai yra siunčiama sena įranga, kai tuo tarpu už „ukrainietiškus“ pinigus gaminama nauja įranga yra skiriama JAV armijos perginklavimui. Taigi iš 68 milijardų dolerių paketo, kuriuos JAV kongresas patvirtino, kaip pagalbą Ukrainai, JAV viduje pasiliko net 90 proc skirtų pinigų. Kitais žodžiais tariant, mūsų pagalba Ukrainai ne tik kuria papildomas darbo vietas, bet ir atgaivina pavojingai nusidėvėjusią JAV karinę bazę. Dabar vyksta JAV ginkluotųjų pajėgų modernizacija, kuri nebūtų galėjusi įvykti (jei ne karas Ukrainoje) dėl biudžeto lėšų „spaudimo“. Ne tik JAV, bet ir kiti Ukrainos sąjungininkai siunčia į Ukrainą seną nusidėvėjusią rusišką techniką, o vietoj jos perka naują – amerikietišką. Pavyzdžiui, Lenkija Ukrainai atidavė 250 senų rusiškų tankų, o už 4,75 milijardo užsisakė 250 naujų amerikietiškų Abrams, kurie bus pagaminti Ohajo gamykloje. Kaip sakė senatorius J. D. Vance, „ginklų gamyba yra gerai. Ir daug geriau juos pasilikti savo gynybai, nei siųsti į tą korumpuotą duobę Rytų Europoje“. „ P.S. Na, pagaliau ir aš supratau, kam reikalingas tas karas Ukrainoje. Kaip savo FB paskyroje parašė O. Arestovič, „Vakarai mus išdūrė (rus. kinuli)“. Sakyčiau, nei čia jie išdūrė, nei ką. Tiesiog išsivalė savo „sukirmijusius“ sandėlius ir tiek. https://www.washingtonpost.com/opinions/2023/11/29/ukraine-military-aid-american-economy-boost/
KAM JUMS TO REIKIA? Leidinys The Times rašo: „ Vokiečių karo istorikas S. Neitzel perspėjo, kad Europa nėra pasiruošusi karui su Rusija. Įvykus bet kokiam kariniam konfliktui su Rusija, Europa būtų nušluota nuo žemės paviršiaus. Berlyne vykusios gynybos konferencijos metu bent keli vokiečių generolai vienu metu tvirtino, kad NATO, tikriausiai, nesugebėtų laimėti pirmojo mūšio gynybiniame kare savo Rytų fronte dėl problemų su logistika. Potsdamo universiteto karinės istorijos profesorius ir vienas svarbiausių Vokietijos ginkluotųjų pajėgų autoritetų S. Neitzel Vokietijos karinę logistiką pavadino „košmariška“ ir sako, kad turi praeiti mažiausiai 15 metų, kad Europa galėtų pasiruošti karui. Jeigu šiuo metu prasidėtų karas, mes sugebėtume tik drąsiai numirti. Ir jeigu mūsų ginkluotosios pajėgos dabar susiruoštų kariauti, tai jos tuoj pat būtų sutriuškintos, nes neturi pakankamo kiekio bepiločių, oro gynybos sistemų, kovinių sviedinių.“ https://www.thetimes.co.uk/article/europes-weak-armed-forces-could-be-washed-away-by-russia-bmxbc22gc Apie tai rašo labai solidus ir „sisteminis“ leidinys The Times. Apie tai kalba ir labai solidūs karo ekspertai. Ir tokių ekspertų -tūkstančiai. Bet štai Lietuva turi tokią „tetą Dalią“, kuri spėjo pabuvoti ir LR prezidente, turi tokį anūką Gabrielių, kuris kol kas dar buvoja UR ministro poste, turi ir „išsilavinusią“ konservatorių partiją, kuri vis dar yra valdančioji. Ir ši visa graži kompanija trokšte trokšta kariauti su Rusija. Čia ir dabar. UR ministras Gabrielius jau gviešiasi naujų mokesčių, kurie bus pavadinti „gynybos“, ir kone jau skelbia visuotinę mobilizaciją su šūkiu „visi į frontą“. Ir ką dabar su jais daryti? Na, nieko čia nepadarysi. Kiekvienas neadekvatas, kaip ir kiekvienas tarakonas turi teisę gyventi šioje žemėje. Bet gi vis tik įdomu pasmalsauti: kažin ką galvoja tie rinkėjai, atiduodami rinkimuose savo balsus už karo trokštančius ir „fondų“ maitinamus veidus, kurių šiuo metu daugiausia matosi Konservatorių partijos gretose? Taip ir norisi paklausti: jūs tikrai galvojate, kad gimėte tik tam, kad taptumėte patrankų mėsa svetimuose žaidimuose ir sugebėtumėte drąsiai numirti? O kitos savo gyvenimo misijos tikrai neradote?
