Pirmadienį visoje Vokietijoje ūkininkai protestavo prieš šviesoforų vyriausybės politiką. Taip pat ir prie Brandenburgo vartų, kur suskaičiuota beveik 700 transporto priemonių ir 1 300 dalyvių. Kalbėjomės su keturiais demonstrantais.
Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. sausio 8 d. svetainėje cicero.de.
Clemens Traub. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Per daugelį miestų važiuoja ilgos vilkikų ir sunkvežimių kolonos, o visoje Vokietijoje laikinai užblokuota nesuskaičiuojama daugybė greitkelių nuovažų: Pirmadienį Vokietijoje nemažai triukšmo sukėlė ūkininkų veiksmų savaitė, nukreipta prieš Vokietijos vyriausybės žemės ūkio politiką. Dėl savo dydžio šimtai traktorių ir kitų vilkikų sudarė įspūdingus vaizdus, sulaukė daug dėmesio ir sukėlė nemažai eismo kliūčių.
Protestai nukreipti prieš šviesoforų vyriausybės planus palaipsniui panaikinti mokesčių lengvatas žemės ūkio dyzelinui. Šią subsidiją ketinama palaipsniui panaikinti, o nuo 2026 m. ji apskritai nebebus mokama. Šiuos planus federalinė vyriausybė pristatė pirmadienį.
Apie šviesoforų koalicijos priemones, jų nerimą dėl ateities ir žiniasklaidą kalbėjomės su keturiais Vokietijos sostinėje gyvenančiais ūkininkais.
Frank Schmidt, Brandenburgas:
“Esu kilęs iš vakarinės Brandenburgo dalies ir turiu 500 ha ariamos žemės ūkį. Tai reiškia didelę atsakomybę ir dar daugiau darbo. Pastaraisiais metais susidūrėme su biurokratine beprotybe. Biurokratija neleidžia finansiškai atsipirkti mūsų ūkio darbams. Deja, visiškai praradome ūkininkavimo džiaugsmą. Daugelis mano kolegų ir aš galvojame apie tai, kad visiškai atsisakytume ūkininkavimo. Šviesoforinės koalicijos apribojimai atima iš mūsų galimybę atsikvėpti.
Federalinės vyriausybės padidintas žemės ūkio dyzelino mokestis buvo paskutinis lašas: mūsų kantrybė išseko.
Nuo vakar vakaro esame čia, Berlyne. Į mus kreipėsi daug žurnalistų, davėme daug interviu. Mane pribloškė tai, kad interviu buvo nesąžiningai redaguojami, o pareiškimai iškraipomi. Turėjau blogiausios patirties su visuomenine žiniasklaida. Jie nesielgia su mumis padoriai, nori mus viešai pašiepti. Kai įvairios nuomonės užgauliojamos, kyla pavojus demokratijai. Esame sąžiningi verslininkai, o ne apakę radikalai. Į gatves mus veda ne neapykanta, o tikra baimė dėl ateities.”
Gerret Arfsten, Šlėzvigas-Holšteinas:
“Kartu su tėvu ir broliu Šiaurės jūros Fero saloje vadovauju daržovių parduotuvei. Esame nedidelė šeimos įmonė. Mūsų kelionė traktoriumi į Berlyną buvo 530 kilometrų ir truko 14 valandų. Žmonės visur stovėjo pakelėse, mojavo ir plojo mums. Paprastam, mažam ūkiui šviesoforų vyriausybės priemonės reiškia papildomą maždaug 6000-7000 eurų naštą per metus. Kaip mažas ūkis esame priklausomi nuo kiekvieno euro. Jei mūsų šalies ūkininkai išnyks, maisto produktų gausime iš užsienio. Ar mes to norime? Vokietijoje vis dar galioja vieni aukščiausių standartų pasaulyje.
Turiu jauną sūnėną, kuris ateityje norėtų perimti ūkį. Jei Vokietijos vyriausybė neįsiklausys pagaliau į mūsų rūpesčius, tai nebebus įmanoma. Taip pat jaučiamės nuvilti žiniasklaidos. Pastarosiomis dienomis Berlyne davėme kelis interviu, kurie buvo paskelbti iškreiptai ir panaudoti labai neigiamai prieš mus. Nepaisant to, liksime čia, Berlyne, su savo traktoriais, kol federalinė vyriausybė atsižvelgs į mūsų reikalavimus.”
Enno Dammeyer, Saksonija-Anhaltas:
“Turime šeimos ūkį tarp Rathenow ir Stendal, kuris išaugo per kelias kartas. Mūsų šeima ir darbuotojai gamina pieną ir mėsą, taip pat grūdus ir rapsus. Turime 15 darbuotojų, kurie rūpinasi, kad mūsų verslas veiktų. Planuojamas žemės ūkio dyzelino subsidijų panaikinimas mūsų verslui kasmet kainuotų 40 000 eurų. Man 32 metai ir artimiausiu metu perimsiu tėvų ūkį. Labai norėčiau vieną dieną į mūsų ūkį investuoti milijonus. Tai yra investiciniai planai, kurie skaičiuojami 20 ar 30 metų laikotarpiui. Tačiau šiuo metu ši rizika man tiesiog per didelė. Mums, ūkininkams, nėra jokio planavimo saugumo.
Federalinė vyriausybė prarado ryšį su eiliniais gyventojais. Jie nebežino, kiek kainuoja sviesto gabaliukas. Iškalbinga, kad šiandien demonstracijoje nepasirodė nė vienas politikas. Jie būtų turėję sceną, bet ja nepasinaudojo, kad užmegztų su mumis dialogą. Tačiau dar blogiau man atrodo tai, kaip pastarosiomis dienomis mes, ūkininkai, buvome stumiami į kraštutinių dešiniųjų kampą. Daugelyje žiniasklaidos priemonių incidentas su Robertu Habecku buvo proga mus pavadinti sistemos priešais. Tai absurdiška. Net federalinis žemės ūkio ministras Ozdemiras dalyvauja šiame liūdnai pagarsėjusiame žaidime. Jis turėtų būti mūsų politinis atstovas, užuot mus menkinęs ir skaldęs šios šalies ūkininkus.”
Marko Paproth, Brandenburgas:
“Esu kilęs iš Vesthavelando, turiu 50 karvių žindenių ir beveik 400 hektarų ūkį. Nuo didžiosios koalicijos prasidėjo tai, kad žemės ūkio politika kuriama be mūsų. Dokumentų reikalavimas ir raudonųjų zonų, kuriose trąšų ir augalinių produktų nebegalima barstyti pagal poreikį, nustatymas mums sukelia neįtikėtinai daug nereikalingo darbo ir galiausiai lemia derliaus ir pajamų praradimą. Šviesoforo koalicija taip pat veikia prieš mūsų interesus ir dabar, taikydama dyzelino nuolaidą, parodė, kad yra abejinga mūsų gyvenimo realybei. Mes galėsime toliau egzistuoti tik tada, jei šis paternalizmas bus sustabdytas.
Vis daugiau žemės ūkio produktų importuojama iš šalių, kuriose trąšų taisyklės, glifosato draudimai ir gyvūnų gerovė yra svetimos sąvokos. Tačiau mes kasdien turime konkuruoti su šiuo importu. Kaip tai galime padaryti? Daugelis šeimos ūkių labai rimtai baiminasi, kad neteks savo namų ir ūkių. Turime užtikrinti gerovę savo vaikams ir anūkams, dėl kurios daugelį metų sunkiai dirbome.”
Apie autorių: Klemensas Traubas yra knygų autorius ir Cicero savanoris. Naujausią jo knygą „Future for Fridays?“ išleido leidykla “Quadriga-Verlag”.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. sausio 8 d. pavadinimu „Wir sind ehrliche Unternehmer, keine verblendeten Radikalen” svetainėje cicero.de.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.