Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. vasario 6 d. svetainėje Andrew Korybko’s Newsletter.
Andrew Korybko. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šiuolaikinėje “Europos tvirtovėje” Lenkija Vokietijos atžvilgiu atlieka panašų vaidmenį, kokį fašistinė Italija atliko su naciais, kurie taip pat buvo jaunesnieji Vokietijos partneriai, kurių deleguota užduotis buvo palengvinti Berlynui tenkančią naštą kontroliuoti dalį žemyno.
Naujasis Lenkijos gynybos ministras Wladysławas Kosiniakas-Kamyszas, kuris yra politinis asmuo, neturintis visiškai jokios karinės patirties, interviu vietos žiniasklaidai sakė, kad “numatau visus scenarijus ir rimčiausiai vertinu blogiausius”, kai buvo paklaustas apie galimybę Rusijai užpulti jo šalį. Tai ne kas kita, kaip begėdiškas gąsdinimas, kuriuo siekiama pateisinti Lenkijos pavaldumą Vokietijai, kai ši praėjusią savaitę neoficialiai patikslino savo reparacijų reikalavimus ir sutiko suformuoti “karinį Šengeną”.
Štai keletas informacinių pranešimų tiems, kurie ne taip atidžiai sekė šį reikalą:
- 2023 m. lapkričio 24 d: “NATO siūlomas “karinis Šengenas” – tai menkai užmaskuotas Vokietijos galios žaidimas prieš Lenkiją” (“NATO’s Proposed ‘Military Schengen’ Is A Thinly Disguised German Power Play Over Poland”)
- 2024 m. sausio 17 d.: “Nutekinti Vokietijos kariniai planai prieš Rusiją skirti “karinio Šengeno” pasiūlymui plėtoti” (“Leaked German War Plans Against Russia Are Aimed At Advancing The ‘Military Schengen’ Proposal”)
- 2024 m. sausio 19 d.: “Vokietija atkuria “Europos tvirtovę”, kad padėtų JAV “pasukti (atgal) į Aziją” (“Germany Is Rebuilding ‘Fortress Europe; To Assist The US’ ‘Pivot (Back) To Asia’”)
- 2024 m. sausio 22 d.: “Baltijos gynybinė linija” skirta Vokietijos pasiūlymui dėl “karinio Šengeno” paspartinti” (“The ‘Baltic Defense Line’ Is Meant To Accelerate The German-Led ‘Military Schengen’”)
- 2024 m. vasario 1 d.: “Lenkija per pastarąją savaitę dviem frontais pasidavė Vokietijai” (“Poland Subordinated Itself To Germany On Two Fronts Over The Past Week”)
Dabar skaitytojų patogumui jie bus apibendrinti.
Vokietijos remiamo Donaldo Tusko sugrįžimas į Lenkijos premjero postą padrąsino faktinį bloko lyderį įgyvendinti kitą savo hegemoninių planų etapą, kuriuo jis siekia išplėsti savo karinę įtaką visame žemyne. Tuo tikslu Vokietija pasiūlė “karinį Šengeną”, kurį praėjusią savaitę sudarė su Nyderlandais ir Lenkija, kad palengvintų karių ir įrangos gabenimą į savo naują tankų bazę Lietuvoje. Tikėtina, kad ateityje šis koridorius bus išplėstas iki Estijos ir galbūt Suomijos.
Dėl to sparčiai kuriama “Europos tvirtovė” šiuo metu grėsmingai primena Antrojo pasaulinio karo laikų analogą savo struktūra ir strateginiais ketinimais ruoštis karui su Rusija, kuriuo dabar gąsdina Lenkija, siekdama pateisinti savo pavaldumą Vokietijai. Vidaus kontekstas, kuriame Kosiniak-Kamysz teigė rimtai vertinantis Rusijos užpuolimo scenarijų, buvo aptartas šiose dviejose toliau pateiktose analizėse:
- 2023 m. sausio 10 d: “Lenkija išgyvena didžiausią politinę krizę nuo 1980-ųjų” (“Poland Is In The Throes Of Its Worst Political Crisis Since The 1980s”)
- 2024 m. sausio 14 d.: “D. Tusko raginimas patriotams palaikyti Ukrainą atitraukia dėmesį nuo Lenkijos politinės krizės” (“Tusk’s Appeal For Patriots To Support Ukraine Is A Distraction From Poland’s Political Crisis”)
Trumpai tariant, D. Tuskas griebėsi totalitarinių priemonių, kad primestų savo numatytą Vokietijos įkvėptą liberalistinį–globalistinį modelį šiai tradiciškai konservatyviai-nacionalistinei visuomenei, o tai išprovokavo didžiausią politinę krizę nuo aštuntojo dešimtmečio. Jis bergždžiai bandė nuo jos atitraukti visuomenės dėmesį, remdamasis netikru patriotizmu, kurstydamas ją apie melagingą grėsmę, kurią jų šaliai iš rytų kelia Rusija, tačiau šis naratyvas buvo lengvai diskredituotas prisiminus, kad Lenkija šiaurėje ribojasi su Rusijos Kaliningrado sritimi.
Turint tai omenyje, tiek jo, tiek Kosiniako-Kamyšo teiginiai yra diskredituojami, nes Rusija jau dabar galėtų pulti ir įsiveržti į Lenkiją iš tos pusės, prieš tai nepuldama per Ukrainą, jau nekalbant apie įsiveržimą per Baltarusiją, kuri turi daug didesnę sieną su Lenkija. Pirmasis skleidė šį melą, kad atitrauktų dėmesį nuo Lenkijos politinės krizės, o antrasis jį atgaivina, kad pateisintų praėjusios savaitės “karinio Šengeno” susitarimą, pagal kurį pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų Vokietijos kariai galės laisvai vykti į Lenkiją ir iš jos.
Dar didesnį nerimą kelia tai, kad užsienio reikalų viceministras Andrzejus Szejnas (Andžejus Šeinas) siunčia “Herzlich wilkommen!” (“šiltas priėmimas”) Vokietijos kariams praėjusio mėnesio viduryje, jei jie norės nuolat dislokuotis jo šalyje, kaip ką tik sutiko padaryti kaimyninėje Lietuvoje. Vienintelė galbūt galimybė prevenciškai sušvelninti visuomenės pyktį dėl šio beprecedenčio Lenkijos istorinės atminties ir suvereniteto pažeidimo yra sužaisti Rusijos korta, kuri, deja, patinka daugeliui konservatyviųjų nacionalistų.
Kad ir kaip ten būtų, opozicija gerai žino Tusko režimo naratyvinius triukus ir vargu ar patikės jo gąsdinimais apie Rusijos invaziją į jų šalį iš Ukrainos, nors taip pat reikia pasakyti, kad buvusi vyriausybė rėmėsi panašia retorika, kad pateisintų Kijevo apginklavimą. Nepaisant to, jie ir jų bazė nusiteikė prieš šią šalį praėjusių metų pabaigoje, kilus Lenkijos ir Ukrainos ginčui dėl grūdų, o tuometinis premjeras net apkaltino Vokietiją, kad ši už Lenkijos nugaros sudarė sandorį su Ukraina.
Dėl šių priežasčių nesitikima, kad naujausias gąsdinimas duos pageidaujamų rezultatų, o opozicijai vertėtų maksimaliai atskleisti, kaip Tusko režimas per “karinį Šengeną” pajungė Lenkiją Vokietijai, remdamasis dirbtiniu antirusišku pagrindu, kuris iš tikrųjų yra skirtas jam atsilyginti už paslaugas Berlynui. Ankstesnės vyriausybės suplanuotos karinės investicijos turėjo paskatinti Lenkiją tapti Vidurio Europos koalicijos, skirtos sulaikyti Rusiją ir sutelktos į “Trijų jūrų iniciatyvą” ( angl. “Three Seas Initiative”, 3SI), lydere.
Tai savo ruožtu būtų leidę Lenkijai laikui bėgant atkurti seniai prarastą didžiosios valstybės statusą, o visa tai turėjo didžiulį strateginį tikslą – sukurti naują įtakos centrą tarp Vokietijos ir Rusijos, kurį Varšuva vėliau galėtų išnaudoti daugiašaliam jų, JAV, Kinijos ir Turkijos derinimui. Šių planų buvo atsisakyta valdant D. Tuskui, kuris pirmenybę teikė Lenkijos pajungimui Vokietijai, kad Berlynas perimtų Varšuvos “Trijų jūrų iniciatyvą” per “karinį Šengeną” ir paverstų Lenkiją savo didžiausia vasale.
Naujasis jo šalies geostrateginis vaidmuo – remti Vokietijos lyderės poziciją sulaikant Rusiją Vidurio Europoje, todėl Berlynas tikriausiai leis Varšuvai tęsti planuojamą karinių investicijų programą, tačiau su tikslu, kad ji remtų Vokietijos, o ne Lenkijos interesus. Net jei Lenkija dalyvaus išplėstiniame “kariniame Šengene” iki Estijos, ji bus Vokietijos pagalbininkė, o ne savarankiškas įtakos polius regione, kaip numatė ankstesnė jos vyriausybė.
Šiuolaikinėje “Europos tvirtovėje” Lenkija Vokietijos atžvilgiu atlieka panašų vaidmenį, kokį fašistinė Italija atliko su naciais, kurie taip pat buvo jaunesnieji Vokietijos partneriai, kurių deleguota užduotis buvo palengvinti dalį Berlynui tenkančios naštos, susijusios su žemyno dalių kontrole. Tuomet Romos Vokietijos patvirtinta “įtakos sfera” buvo Pietryčių Europoje, o Varšuvos – Vidurio Europoje. Tačiau skirtumas tas, kad naujasis Lenkijos pavaldumas Vokietijai gali trukti daug ilgiau nei Italijos.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. vasario 6 d. pavadinimu “Poland Is Scaremongering About War With Russia To Justify Subordinating Itself To Germany” svetainėje Andrew Korybko’s Newsletter.
Su autoriaus leidimu. Andrew Korybko yra amerikiečių politikos analitikas, besispecializuojantis pasaulinio sisteminio perėjimo prie daugiapoliškumo srityje. Jis dirba Maskvoje.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
