“Mano, kaip dokumentinių filmų kūrėjo, tikslas – kurti nepriklausomus filmus svarbiais klausimais, kurie skatina diskusijas ir plečia suvokimą. Nes tik taip galima rasti geresnių sprendimų.”
Andreas Rodenbeck, 2023 m. gegužės 6 d. (atnaujinta 2024 m. vasario 18 d.). Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Marijno Poelso dokumentiniai filmai ypatingi tuo, kad jis nepretenduoja į tiesos žinojimą.
Jo filmus ir daugiau informacijos rasite čia.
Panašiai kaip ir alternatyviąją žiniasklaidą, jį finansuoja žiūrovai. Tai daro jį nepriklausomą – ir kartu izoliuoja, nes jis užduoda nepatogius klausimus, prieštaraujančius politinei dienotvarkei.
Nepriklausomybė leidžia jam kvestionuoti tiesas, kurias visi laiko savaime suprantamomis. Ir jis daro tai, kas tapo taip reta, nors turėtų būti savaime suprantamas dalykas kiekvienam žurnalistui: jis išklauso skirtingas nuomones. Tai darydamas jis atidžiai klausosi ir nesmerkia.
Marijn Poels savo žodžiais apie paskutinį dokumentinį filmą ” The Primordial Code”:
Kas būtų, jei apsilankytumėte vietoje, kur susidurtumėte su mūsų istorija, kuri, pasirodo, gerokai skiriasi nuo tos, kuria visada tikėjote? Kaip melagingas pasakojimas sugebėjo išlaikyti visą mūsų būties pagrindą savo gniaužtuose, tikrovę paversdamas mitais.
Istorija apie tai, kaip priespauda ir baimė tūkstančius metų neleido mums išvystyti savo pirmapradžių jėgų, kurias dabar visame pasaulyje bandoma susigrąžinti. Nes tai tiesiog yra mūsų žmogaus DNR ir tai susigrąžinti lengviau, nei kadaise manyta.
Protu nesuvokiamas eksperimentinis dokumentininko Marijono Poelso žygis į tolimą mūsų praeitį, kad vėl susigrąžintume savo pirminį kodą (rumble / youtube).
“Tikiu, kad norint išlikti kritiškam, reikia išklausyti skirtingas nuomones, ypač kai kalbama apie tokius sistemos pokyčius kaip energetikos pertvarka. Tai darant reikėtų atidžiai ir vis iš naujo pasverti pasekmes žmonėms, gamtai ir ekonominiam vystymuisi. Neteisinga paskelbti diskusijas baigtomis, ypač kalbant apie tokį sudėtingą procesą kaip klimato kaita.”
Kaip malonu, kai į tave, kaip į žiūrovą, žiūri rimtai!
Pradžiai:
Viena iš nekvestionuojamų šiandieninio klimato aktyvumo prielaidų yra žinojimas, kad mūsų žaliavos, tokios kaip nafta ir dujos, yra baigtinės, nes jos yra organinės kilmės. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų?
Du aukščiau pateikti filmo fragmentai yra iš jo filmo “The Uncertainty Has Settled”, pirmojo savarankiškai sukurto filmo. Reakcijas į filmą jis aprašo šiame 2017 m. paskelbtame straipsnyje:
Štai kas nutiko, kai suteikiau “klimato neigėjams” šansą
2017 m. birželio 16 d., Marijn Poels
Olandų režisierius Marijnas Poelsas sukūrė dokumentinį filmą apie energetikos permainas ir jų pasekmes žemės ūkiui. Jis taip pat leido klimato kaitos neigėjams išsakyti savo nuomonę – ir už tai buvo užsipultas.
Daugiau nei prieš metus nusprendžiau savo sutaupytus pinigus skirti nuosavam ir visiškai nepriklausomai sukurtam kino projektui – tai buvo patirtis, kuri pasitaiko kartą gyvenime. Iki tol kūriau dokumentinius filmus įvairiems fondams, organizacijoms ir televizijos stotims – daugiausia dėmesio skyriau žmogaus teisių, aplinkosaugos ir tarptautinio vystymosi klausimams.
Mano, kaip dokumentinių filmų kūrėjos, tikslas – kurti nepriklausomus filmus svarbiomis temomis, kurie skatina diskusijas ir plečia suvokimą. Nes tik taip galima rasti geresnių sprendimų. Per pastaruosius devynerius metus, per kuriuos sukūriau daugiau kaip 50 dokumentinių filmų, tai puikiai pasiteisino.
Turėdamas šios patirties, 2016 m. pradėjau dirbti prie dokumentinio filmo, kuris man asmeniškai itin artimas. Tema: globalizacija, energetikos pertvarka ir ypatingas jos poveikis žemės ūkiui.
Esu kilęs iš nedidelio Olandijos kaimo ir visą gyvenimą jaučiu stiprų ryšį su ūkininkais ir žemės ūkiu. Per pastaruosius dešimt metų mačiau, kaip radikaliai pasikeitė žemės ūkis.
„The Uncertainty Has Settled“ (vok. “Ūkininkas ir jo klimatas”)
Dokumentiniame filme “Nežinomybė nusistovėjo” (vokiškas pavadinimas “Der Bauer und sein Klima”) pasakojama apie Vokietijos ūkininkus, kurie atsisakė neefektyvios maisto gamybos ir vietoj jos augina atsinaujinančius išteklius, t. y. augalus energijai gaminti.
Dėl šios itin subsidijuojamos žemės ūkio formos maisto produktų auginimas iš dalies buvo perkeltas į užsienį.
Žinoma, kalbėjau taip pat su skeptikais
Ne tik ūkininkams sunku pragyventi. Daugiau kaip 600 000 Vokietijos namų ūkių praėjusiais metais negalėjo apmokėti sąskaitų už elektrą. Energijos kainos jau kelerius metus sparčiai kyla.
Filme taip pat kalbama apie skirtingus ir prieštaringus mokslinius požiūrius į klimato kaitą. Natūralu, kad jo metu kalbėjausi ir su vadinamaisiais klimato skeptikais.
Tikiu, kad norint išlikti kritiškam, reikia išklausyti skirtingas nuomones, ypač kai kalbama apie tokius sistemos pokyčius kaip energetikos pertvarka. Tai darant reikėtų atidžiai ir vis iš naujo pasverti pasekmes žmonėms, gamtai ir ekonominiam vystymuisi. Neteisinga paskelbti diskusijas baigtomis, ypač kai kalbama apie tokį sudėtingą procesą kaip klimato kaita.
Filmu nesiekėme, kad jis taptų pasakojimu apie tai, kad mes turime šokiruojančią tiesą. Su komanda stengėmės parodyti skirtingus požiūrius ir paskatinti žiūrovus mąstyti kritiškai ir savarankiškai. Galiausiai mūsų filme nesirenkama nė viena pusė, o tiesiog parodomas esamas klimato mokslo neapibrėžtumas.
Buvo tylu, labai tylu
Baigę jį kurti, pateikėme paraiškas daugiau nei 45 kino festivaliams visame pasaulyje. Tie, kurie pamatė filmą, buvo susijaudinę ir nekantravo sužinoti, ką filmas sukels. Filmo premjera įvyko Berlyne 2017 m. vasario mėn. Išsiuntėme daugiau nei šimtą pranešimų spaudai ir laukėme reakcijų. Buvo tylu, labai tylu.
Prašymai žurnalistams parašyti filmo recenziją buvo atmesti. Jų nuomone, istorija – laikais, kai reikia nedelsiant imtis veiksmų ir klesti populizmas, – buvo pernelyg paini. Jie vadino savo “žurnalistine atsakomybe” atsisakyti tribūnos klimato politikos klausimams. Ne tik žurnalistai, bet ir beveik visi didieji festivaliai atmetė filmą tikriausiai dėl tos pačios priežasties.
Tada pradėjome reklamuoti ir pardavinėti filmą per socialinę žiniasklaidą. Mano kairiųjų liberalų “draugai” ir “sekėjai” atsisveikino milžinišku greičiu. Filmų platintojai ir televizijos stotys, kurioms rašėme, prašė per internetinę nuorodą parodyti išankstinę filmo peržiūrą. Nė vienas iš jų neatrašė nė eilutės. Vietoj to sulaukiau neapykantos laiškų. Ką dariau?
Ką aš padariau?
Taigi nusprendėme savarankiškai platinti filmą kino teatruose ir surengėme kino turą po Vokietiją, Belgiją, Nyderlandus ir Angliją. Dalyvavau daugumoje seansų ir aptarinėjau filmą su žiūrovais. Diskusijos dažnai trukdavo ilgiau nei pats filmas. Buvo daug nesutarimų, tačiau dauguma žiūrovų buvo labai atviri. Jiems filmas buvo tarsi gaivaus oro gurkšnis įtemptose diskusijose apie klimatą.
Daugelis žmonių bijo pareikšti kitokią nuomonę apie energetikos pertvarką ir klimato kaitą. Socialinis spaudimas slopina laisvą mąstymą. Bet kokie bandymai atvirai diskutuoti nušluojami į šalį. Kiekvienas, išdrįsęs nesutikti, vadinamas “Trumpo rinkėju” arba “dešiniuoju”. Žurnalistai ir politikai, kuriuos kvietėme dalyvauti pasirodymuose ar diskusijose, trumpam susirgo arba atšaukė savo kvietimus dėl kitų priežasčių.
Mums jau tapo aišku: Diskusijos dėl klimato ir energetikos yra dar aštresnės nei dėl pabėgėlių, terorizmo ar religijos. Kur dingo nepriklausomi kritiški žurnalistai, kurie atkreipia dėmesį į skirtingus požiūrius?
Aš buvau išauklėtas kairiųjų
Esu aistringo žurnalisto sūnus, todėl politiškai buvau auklėjamas kairiųjų pažiūrų. Išmokau dalyvauti diskusijose, kad ir koks pavojingas ar eretiškas iš pirmo žvilgsnio atrodytų kitaip manantis žmogus. Diskusijos yra laisvos visuomenės gyvybinė jėga. Tik tada, kai norime atvirai diskutuoti, galime rasti tinkamų sprendimų.
Iš savo tėvo išmokau, kad žurnalistika yra ne kas kita, kaip informacijos teikimas. Tam tikrų pažiūrų ir grupių išstūmimas iš visuomenės tik sukelia nusivylimą ir pyktį, o galiausiai – populizmą, kurį šiandien matome visur. Kai demokratija pašalina nepageidaujamas nuomones, netrukus prasideda cenzūra.
Beveik 60 000 eurų investicija į mano gyvenimo filmą palieka rūgštų skonį ir labai sumažėjusią banko sąskaitą. Praėjus keturiems mėnesiams po premjeros, esu gerokai sutrikęs. Ne tiek dėl kai kurių draugų praradimo ar baimės, kad užėmiau neteisingą poziciją klimato klausimu. Mane neramina ši dažnai minima vadinamoji atsakomybė iš diskusijos išstumti nuomones ir grupes.
Toks agresyvumo lygis
Būsiu sąžiningas: Aš žinojau, kad šiam filmui nebus lengva. Bet ne tokiu mastu ir tokiu agresyvumu. Vis dėlto gyvename laikais, kai kritinis mąstymas iš tiesų yra nepaprastai reikalingas. Nepriklausoma žurnalistika būtina, kad galėtume atskirti.
Juk „The Uncertainty Has Settled“ buvo parodytas daugiau nei šimte kino teatrų penkiose šalyse ir pelnė tris apdovanojimus Berlyne, Los Andžele ir Šveicarijoje. Filmas sukėlė karštų diskusijų per filmų peržiūras ir festivaliuose. Universitetai įtraukė filmą į savo edukacines programas.
Iki 2017 m. liepos pabaigos filmas keliauja po kino teatrus, o nuo rugsėjo mėnesio jį bus galima rasti internete: iTunes, Amazon ir Vimeo visame pasaulyje. Taigi, jis tęsiasi – prieš vėją. Nes, kaip išmokau iš didžiojo fiziko Freemano Dysono: “Svarbiausia yra konkretūs stebėjimai. O ne klausimas, KAS ką nors pasakė.”
Marijnas Poelsas (41 m.) – olandų dokumentinių filmų kūrėjas ir prodiuseris. Jo temos – tarptautinis bendradarbiavimas, žmogaus teisės, socialinis teisingumas, politika ir ekonomika. Šiuo metu jis gyvena ir dirba Berlyne. 2011 m. jis laimėjo Pakistano taikos premiją. Ši premija kasmet skiriama žmonėms, kurie Pakistane kovoja prieš terorizmą ir smurtą bei pasisako už žmogaus teises.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
1 thought on “Kodėl būtina paklausti – Marijno Poelso dokumentiniai filmai”