“Thames Water” – pavyzdinis Thatcher eros projektas ir nesėkmingo privatizavimo simbolis

Big Reset Ekonomika

Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. balandžio 9 d. svetainėje nachdenkseiten.de.

Thomas Trares. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.


Didžiosios Britanijos vandens tiekimo įmonė “Thames Water” jau kurį laiką patiria finansinių sunkumų. Tačiau dabar reikalai darosi rimtesni, nes balandžio pabaigoje reikia grąžinti 190 mln. svarų sterlingų (atitinka 222 mln. eurų) paskolą. Kol kas neaišku, kaip bus atliekami mokėjimai. Didžiosios Britanijos vandens tiekimo įmonės, kurios 1989 m. privatizavimo pradžioje neturėjo skolų, dabar yra sukaupusios 60 mlrd. svarų sterlingų įsipareigojimų ir tuo pat metu išmokėjusios 72 mlrd. svarų sterlingų dividendų.

Ši byla yra svarbi, nes “Thames Water” yra pavyzdinis M. Thatcher vyriausybės laikų projektas. Bendrovė ne tik tiekia vandenį Londono metropoliniam regionui, bet ir, turėdama 15,5 mln. klientų, yra didžiausia tokio pobūdžio bendrovė Jungtinėje Karalystėje. Thames Water” taip pat gali remtis šimtametėmis tradicijomis. Įmonė buvo įkurta 1609 m. (tuo metu vadinosi “New River Company”), kad eksploatuotų 68 km ilgio akveduką, skirtą Londono vandeniui tiekti.

Didelės skolos ir nuolatinė vadovo kaita

Tačiau šiandien “Thames Water” gresia pavojus nugrimzti į chaosą. Jos skolos šiuo metu siekia daugiau kaip 18 mlrd. svarų sterlingų, iš kurių didelė dalis yra su kintamomis palūkanomis, o tai yra milžiniška finansinė našta didelės infliacijos laikais. Vien šiais metais skolų grąžinimo terminai sudaro daugiau nei milijardą svarų sterlingų. Tuo tarpu valdymo aukštuose nuolat vyksta atvykimas ir išvykimas. Nuo sausio mėnesio pareigas einantis Krisas Vestonas (Chris Weston) yra jau penktasis generalinis direktorius per aštuonerius metus. O dabar savininkai (daugiausia anglosaksų pensijų fondai ir Kinijos bei Abu Dabio valstybiniai turto fondai) atsisakė paremti bendrovę kapitalo injekcijomis.

Tačiau “Thames Water” problemos nėra atsitiktinumas, o klaidingos ir ideologijos nulemtos privatizavimo politikos rezultatas. Norint tai suprasti, būtina atidžiau pažvelgti į vandens rinkos ypatumus. Švaraus geriamojo vandens tiekimas gyventojams yra natūrali monopolija. Taip yra todėl, kad, panašiai kaip ir tiekiant elektrą ar dujas, lygiagrečiai eksploatuoti kelis vamzdynų tinklus yra ekonomiškai neefektyvu. Tai reiškia, kad tas, kuriam priklauso tinklas, yra monopolininkas. Jis gali neleisti potencialiems konkurentams patekti į rinką ir diktuoti kainas. Todėl tiekimo tinklais sritis reguliuojama atskirai. Pavyzdžiui, Vokietijoje vandens tiekimas yra savivaldybių rankose.

Platus privatizavimo antpuolis

Tačiau devintojo dešimtmečio pabaigoje Anglija ir Velsas pasuko kitu keliu. Ten tuometinė ministrė pirmininkė Margaret Thatcher pradėjo plataus masto privatizavimo puolimą, kurio metu daugiau kaip 50 valstybinių įmonių, įskaitant visas komunalinių paslaugų įmones, buvo perduotos privačion nuosavybėn. Šis metodas buvo ideologiškai motyvuotas. M. Thatcher, kuri pritarė austrų ekonomisto Friedricho Augusto von Hayeko idėjoms, siekė “nuosavybės demokratijos” (angl. property-owning democracy) vizijos. Tai grindžiama idėja, kad verslumas ir privati iniciatyva paprastai lemia geresnius rezultatus nei valstybės dalyvavimas – net ir viešųjų monopolijų srityje.

Tačiau Didžiosios Britanijos vandens tiekėjų atveju šiandien galima pastebėti visiškai priešingus dalykus. Taip yra todėl, kad čia dabar pasireiškia visi neigiami šalutiniai reiškiniai, kurie paprastai priskiriami monopolijoms – aukštos kainos, prasta produktų kokybė, mažos investicijos ir vadovų bei savininkų savitarnos mentalitetas. Tai, be kita ko, rodo prasta infrastruktūros būklė, kuri vis labiau nyksta. Pavyzdžiui, praėjusiais metais Nacionalinė aplinkos apsaugos agentūra nustatė daugiau kaip 300 000 atvejų, kai į upes, ežerus ir pakrantę buvo išleista milijonai litrų nešvaraus vandens. Vandens pramonės asociacijai “Water UK” netgi teko atsiprašyti už upių ir paplūdimių užterštumą.

Skrandžio liga po irklavimo regatos

Kovo pabaigoje tradicinės irklavimo regatos tarp Oksfordo ir Kembridžo universitetų komandų Temzės upėje dalyviai patyrė, ką tai reiškia praktiškai. Žiniasklaidos pranešimais, trys Oksfordo komandos nariai per treniruočių rungtis susirgo sunkiomis skrandžio ligomis. Nors priežasties aiškiai nustatyti nepavyko, Oksfordo komanda išreiškė įtarimą, kad dėl to kaltas Temzės vanduo. Upė buvo smarkiai užteršta nuotekomis. Pasak jų, lenktynių dalyviams teko irkluoti per žmonių išmatas ir tualetinį popierių.

Be prastesnės produktų kokybės, pastebima ir tiekėjų finansinės bazės erozija. Pelnas dažnai ne reinvestuojamas, o paskirstomas akcininkams. Paprastai tai būna finansiniai investuotojai, kuriems natūralios monopolijos yra pelninga investicija, nes žada pastovią ir stabilią grąžą. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos vandens tiekimo įmonės, kurios 1989 m. privatizavimo pradžioje neturėjo skolų, dabar yra sukaupusios 60 mlrd. svarų sterlingų įsipareigojimų ir tuo pat metu išmokėjusios 72 mlrd. svarų sterlingų dividendų.

Investicinis bankas Macquarie uždirbo milijardus

Australijos grupė “Macquarie”, kuri taip pat aktyviai veikė “Thames Water”, yra viena iš savininkų, kurie šiame procese praturtėjo. Investicinis bankas, kurio specializacija – infrastruktūra, 2006 m. įsigijo Londone įsikūrusią komunalinių paslaugų įmonę iš Vokietijos energetikos grupės RWE, o 2017 m. ją pardavė Kanados ir Kuveito investuotojams. Per tą laiką “Thames Water” akcininkams iš viso išmokėjo 2,7 mlrd. svarų sterlingų, o jos skola patrigubėjo iki beveik 11 mlrd. svarų sterlingų. Pernai atsistatydinusi “Thames Water” generalinė direktorė Sarah Bentley, kalbėdama apie “Macquarie” valdymo laikotarpį, teigė, kad “daugelį metų buvo nepakankamai investuojama ir priimami prasti sprendimai, kurie sumažino pagrindinius (bendrovės) pajėgumus”.

Kol kas neaišku, kokia bus “Thames Water” ateitis. Bet kokiu atveju įvairios interesų grupės šiuo metu blokuoja viena kitą. Nors vyriausybė tikriausiai dėl prestižo priežasčių bando užkirsti kelią nacionalizacijai, savininkai atsisako skirti apie 500 mln. svarų sterlingų. Be to, jie ir toliau reikalauja savo dividendų. Kita vertus, vadovybė nori prastumti kainų padidinimą iki 40 proc. ir įtikinti priežiūros instituciją apriboti baudas, skirtas Didžiosios Britanijos vandens tiekėjams dėl daugybės nuotėkių. Tačiau patys britai turi visiškai kitokią nuomonę. Apklausų duomenimis, maždaug du trečdaliai jų pasisakytų už vandens tiekėjų nacionalizavimą.


Šis tekstas pasirodė 2024 m. balandžio 9 d. pavadinimu “Der Versorger Thames Water – Vorzeigeprojekt der Thatcher-Ära und Sinnbild einer gescheiterten Privatisierung” svetainėje nachdenkseiten.de.

Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.

Nuotrauka: Pfüderi, pixabay

Schreibe einen Kommentar

Deine E-Mail-Adresse wird nicht veröffentlicht. Erforderliche Felder sind mit * markiert

Diese Website verwendet Akismet, um Spam zu reduzieren. Erfahre mehr darüber, wie deine Kommentardaten verarbeitet werden.