Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. gegužės 20 d. svetainėje quodlibet.it.
Giorgio Agamben. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Tikėtina, kad tik nedaugelis iš tų, kurie ruošiasi balsuoti Europos Parlamento rinkimuose, suabejojo savo veiksmo politine reikšme. Kadangi jie kviečiami rinkti neapibrėžtą “Europos parlamentą”, jie gali daugiau ar mažiau sąžiningai manyti, kad daro tai, kas atitinka šalių, kurių piliečiai jie yra, parlamentų rinkimus. Reikėtų iš karto paaiškinti, kad taip visiškai nėra.
Kai šiandien kalbame apie Europą, didysis trūkumas (grande rimosso) visų pirma yra pačios Europos Sąjungos politinė ir teisinė tikrovė. Kad tai yra tikra priedanga, akivaizdu iš to, kad bet kokia kaina vengiama pasakyti tiek pat nepatogią, kiek ir akivaizdžią tiesą. Turiu omenyje tai, kad konstitucinės teisės požiūriu Europa neegzistuoja: tai, ką vadiname “Europos Sąjunga”, techniškai yra valstybių susitarimas, susijęs tik su tarptautine teise. Mastrichto sutartis, įsigaliojusi 1993 m. ir suteikusi Europos Sąjungai dabartinį pavidalą, yra galutinė sankcija Europos, kaip paprasto tarpvyriausybinio valstybių susitarimo, tapatybei. Suvokdami, kad kalbėti apie demokratiją Europos atžvilgiu nėra prasmės, ES pareigūnai bandė kompensuoti šį demokratijos deficitą, rengdami vadinamosios Europos konstitucijos projektą.
Reikšminga tai, kad šiuo pavadinimu pavadintas tekstas, parengtas biurokratų komisijų, neturinčių jokio visuomeninio pagrindo, ir patvirtintas 2004 m. tarpvyriausybinėje konferencijoje, buvo triuškinamai atmestas, kai dėl jo buvo balsuojama visuotiniame balsavime, kaip 2005 m. Prancūzijoje ir Nyderlanduose. Nesulaukęs visuotinio pritarimo, dėl kurio savotiška konstitucija tapo niekine, projektas buvo tyliai, o gal net gėdingai atmestas ir pakeistas nauja tarptautine sutartimi, vadinamąja 2007 m. Lisabonos sutartimi. Savaime suprantama, kad teisiniu požiūriu šis dokumentas nėra konstitucija, bet vėlgi vyriausybių susitarimas, kurio vienintelis turinys yra susijęs su tarptautine teise ir kurio dėl to jos stengėsi nepateikti visuotiniam pritarimui. Todėl nenuostabu, kad vadinamasis Europos Parlamentas, kuris bus renkamas, iš tikrųjų nėra parlamentas, nes jis neturi teisės siūlyti teisės aktų, o tai visiškai priklauso Europos Komisijai.
Be to, prieš kelerius metus Europos konstitucijos klausimas sukėlė diskusiją tarp vokiečių teisininko, kurio kompetencija niekas negalėjo abejoti, Dieterio Grimmo, ir Jürgeno Habermaso, kuriam, kaip ir daugumai save vadinančių filosofais, visiškai trūko teisinės kultūros. Prieš Habermasą, kuris manė galiausiai galįs konstituciją pagrįsti viešąja nuomone, Dieteris Grimmas sėkmingai įrodinėjo konstitucijos neįmanomumą dėl paprastos priežasties – Europos tauta neegzistuoja, todėl kažkas panašaus į konstitucinę valdžią neturi jokio pagrindo. Tiesa, kad konstitucinė valdžia reikalauja steigiamosios valdžios, tačiau Europos steigiamosios valdžios idėja yra didžioji diskurso apie Europą absentė.
Todėl tariamos konstitucinės valdžios požiūriu Europos Sąjunga neturi jokio teisėtumo. Tuomet visiškai suprantama, kad politinis subjektas, neturintis teisėtos konstitucijos, negali išreikšti savo politikos. Vienintelė vienybės regimybė pasiekiama tada, kai Europa veikia kaip Jungtinių Valstijų vasalas, dalyvaujantis karuose, kurie niekaip neatitinka bendrų interesų ir juo labiau žmonių valios. Šiandien Europos Sąjunga veikia kaip NATO (kuri pati yra karinis valstybių susitarimas) padalinys.
Todėl, ne per daug ironiškai pakartodami Markso komunizmui naudotą formulę, galime sakyti, kad Europos konstitucinės valdžios idėja yra šmėkla, kuri šiandien sklando virš Europos ir kurios niekas nedrįsta priminti. Tačiau tik tokia steigiamoji valdžia galėtų atkurti Europos institucijų teisėtumą ir tikrumą, kurios šiuo metu yra ne kas kita, kaip apgavikas, jei apgavikas, kaip teigiama žodyne, yra “tas, kuris verčia kitus tikėti tuo, kas yra netiesa, ir veikti pagal šį įtikinėjimą”.
Kitokia Europos idėja bus įmanoma tik tada, kai atsikratysime šios apgavystės. Neapsimetinėdami ir be išlygų pasakysiu: jei iš tiesų norime galvoti apie politinę Europą, pirmiausia turime pašalinti Europos Sąjungą iš kelio arba bent jau pasiruošti akimirkai, kai ji, kaip atrodo, neišvengiamai žlugs.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. gegužės 20 d. pavadinimu „Europa o l’impostura” svetainėje quodlibet.it.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
