Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. liepos 11d. svetainėje tkp.at.
Rüdiger Rauls. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Europos galingieji jaučiasi esą pavojuje dėl Rusijos. Tačiau būtent Rusija ne kartą buvo užpulta iš Vakarų, o ne atvirkščiai. Iš kur kyla pavojaus iš Rytų baimė?
Baimės dėl Rusijos negalima nei paaiškinti, nei pateisinti praeities įvykiais ir patirtimi. Niekada Europos istorijoje Rusija nebuvo įsiveržusi į tas Vakarų valstybes, kurios šiandien jaučia dėl jos grėsmę. Rusijos įsiveržimai į Vakarus visada buvo reakcija į Vakarų valstybių įsiveržimus. Niekada nebuvo Rusijos iniciatyvos užkariauti Vakarų teritorijas; Rusija daugiausia dalyvavo kitų valstybių žygiuose, pavyzdžiui, Lenkijos padalijimuose, kurių varomosios jėgos buvo Prūsija ir Austrija, arba Hitlerio ir Stalino pakte dėl Lenkijos padalijimo.
Istoriniai faktai
Pasauliniai karai yra geriausiai žinomi invazijų iš Vakarų pavyzdžiai. Mažiau žinomas Vakarų valstybių dalyvavimas bandant nuslopinti Rusijos revoliuciją 1917/18 m. Po caro abdikacijos vokiečių kariuomenė pasinaudojo proga ir toliau veržėsi į Rusiją. Po Bresto-Litovsko taikos su naująja sovietų valdžia didelė dalis Ukrainos, Baltarusijos ir Baltijos šalių atsidūrė vokiečių valdžioje. Netgi Lenkija, kuri dėl Rusijos revoliucijos tapo nepriklausoma, 1920/1 m. pradėjo karą prieš Sovietų Sąjungą, siekdama prisijungti daugiau teritorijų. Tačiau Raudonoji armija atmušė ir lenkus, ir vokiečius.
1918 m. Rytų Rusijoje išsilaipino prancūzų, britų ir amerikiečių ekspedicinės Antantės kariuomenės, kad paremtų baltagvardiečius kovoje su bolševikais. Tais pačiais metais prancūzų ir graikų pajėgos užėmė Krymą ir Odesą. Rytų Rusijoje įsiveržė 70 000 japonų, užėmė Vladivostoką ir net įkūrė savo respubliką.
Visi jie norėjo užbaigti proletarinę revoliuciją ir pertvarkyti Rusijos sąlygas savo naudai. Tačiau Prancūzijos Juodosios jūros laivynas netrukus turėjo pasitraukti, nes jo jūreiviai sukilo ir solidarizuodamiesi su Rusijos revoliucija iškėlė raudoną vėliavą. Iš išorės remiamas pilietinis karas Sovietų Sąjungoje tęsėsi iki pat 1920-ųjų.
Po to šalyje buvo tik keleri taikos metai, kol 1941 m. vėl įsiveržė Vokietijos kariuomenė. Jų paskelbtas tikslas buvo užkariauti naują gyvenamąją erdvę rytuose. Politiškai fašizmui rūpėjo sunaikinti tai, ką jis laikė bolševikų-žydų pakalikais, ir jų komunistinę diktatūrą. Ketverius metus Sovietų Sąjungoje siautėjo Antrasis pasaulinis karas, palikęs milijonus žuvusiųjų, nuniokotus miestus, skurdą, vargą ir badą.
Visos šios šalys, kurios anuomet užpuolė Rusiją ir SSRS, yra tos pačios, kurios šiandien jaučia grėsmę. Jos nesigaili dėl savo sukeltų kančių, bet vaizduoja save kančių, kurios joms dar nenutiko, aukomis. Jos yra potencialios kančios, kurią pačios įsivaizdavo, bet kurios, skirtingai nei Rusija, iš tikrųjų dar nepatyrė, potencialios aukos.
Ar ši apsimestinė užuojauta yra bandymas ištrinti pasąmonėje jaučiamą kaltę? O gal tai paprasčiausias abejingumas kančioms, kurias Vakarų šalių valdovai per amžius sukėlė viso pasaulio tautoms? Ar jie nori priversti mus pamiršti visas šias kančias, šiandien vaizduodami save kaip esančius pavojuje, kaip, taip sakant, laukiančius kentėtojus?
Saviapgaulė
Atsižvelgiant į tai, kad Vakaruose sumenko gebėjimas analitiškai mąstyti, žinoma, gali būti, kad net didelė dalis Vakarų lyderių nebesuvokia visų šių savo pačių istorijos faktų. Nereikėtų nuvertinti visuotinio sustingimo iki pat aukščiausių valdymo lygių. Baisu, kiek daug žmonių Vakaruose nežino visų šių istorinių faktų arba nenori jų pripažinti. Galbūt dalis tokio mąstymo yra apskaičiuota, bet didžioji dalis – politiniai įsitikinimai arba neišmanymas.
Todėl nenuostabu, kad net didelė dalis Vakarų lyderių akivaizdžiai yra giliai įsitikinę, jog Rusija sugrąžino karą į Europą. Tai vėl ir vėl galima išgirsti politinėse pažiūrose ir pareiškimuose. Daugelis šių lyderių net nebesuvokia, kad NATO valstybės pirmą kartą nuo 1945 m. sugrąžino karą prieš Jugoslaviją į Europą, kad ir kaip tai būtų neįtikėtina.
Jie tai pamiršo, užgniaužė, jaunesni galbūt net niekada to nežinojo. Be to, per daugelį metų jos sėkmingai įtikino save, kad yra skirtumas tarp jų pačių veiksmų anuomet ir Rusijos veiksmų šiandien. Visuomenė visuomeninių transliuotojų pokalbių laidose ir žurnaluose bei už jų ribų tuo buvo patenkinta. Niekas nekėlė klausimo, koks tas skirtumas turėjo būti. Be to, žmonės mano, kad jie yra teisūs dėl savo vertybių, kurias, kaip jie teigia, gina, pranašumo.
Žmonės nenori pripažinti, kad faktai skiriasi nuo jų susikurto įvaizdžio. Vakarų lyderiai nebesuvokia, kad būtent jie patys priartėjo prie Rusijos sienų. Jie pamiršo arba nuslopino faktą, kad būtent jie sulaužė pažadus Rusijai neplėsti NATO teritorijos. Po daugelio įspėjimų Rusija dabar sureagavo, o politiniai Vakarai buvo apakinti.
Kadangi Lenkija ir Baltijos šalys iš tikrųjų jaučia grėsmę, jos reikalauja statyti įtvirtinimus palei savo sienas su Rusija ir Baltarusija, kad neleistų Rusijos kariuomenei toliau judėti į priekį. Tai greičiau kliūtys, o ne pasirengimas pulti Rusijos teritoriją. Nors vadinamąją geležinę uždangą Varšuvos pakto valstybės pastatė kaip apsaugą nuo Vakarų puolimo, dabartiniai reikalavimai statyti užkardas rodo, kad NATO dabar jaučiasi esanti gynybinėje padėtyje. Atrodo, kad jie nebetiki, jog galėtų pulti Rusiją.
Vakarų nuomonės formuotojai iš žiniasklaidos, akademinės bendruomenės ir politikos tiki savo siaubo scenarijais, kad Rusija po pralaimėjimo Ukrainoje nepasitenkins pergale. Jie tvirtai įsitikinę, kad Maskva ir toliau plėsis į Vakarus. Nors iš dalies tai yra propaganda, iš esmės tai atitinka jų pačių mąstymą, ir šis mąstymas yra jų baimės pagrindas. Jie baiminasi, kad Rusija gali elgtis lygiai taip pat, kaip elgtųsi jie, jei būtų Rusijos vietoje.
Tai atitinka jų pačių mąstymą nenuolaidžiauti, kai priešininkas atrodo silpnas ir jie galėtų būti tikri, kad nesugebės pasipriešinti jų pranašumui. Taip buvo Jugoslavijos atveju, kai jie nesustojo, kol šalis nebuvo suskaldyta. Taip pat buvo ir su sėkmingomis spalvotosiomis revoliucijomis posovietinėje erdvėje. Kuo sėkmingesnis buvo šis metodas, tuo dažniau jis buvo naudojamas. Laikas ir aplinkybės buvo palankios, tad kodėl gi jiems nepasinaudoti proga savo naudai?
Jei jie būtų Rusija, jie taip elgtųsi, nes taip visada elgėsi patys. Jie stūmė NATO plėtrą į rytus, kai buvo įsitikinę, kad Rusija yra per silpna pasipriešinti šiai pažangai. Jie vis dar manė, kad ji silpna, ir pervertino savo jėgas, kai pradėjo ginkluoti Ukrainą. Nepaisant pralaimėjimų Afganistane ir arabų regione, kuriuos jie greitai praleido pro pirštus, karo pradžioje jie vis dar buvo tvirtai įsitikinę, kad gali išardyti Rusiją, kaip tuo metu išardė Jugoslaviją.
Grėsmė iš visų pusių
Ukrainai silpnėjant kare su Rusija, didėja baimė ir perspėjimai dėl Rusijos grėsmės. Žiniasklaida nesiliauja gąsdinusi gyventojų. Kurdamos grėsmės scenarijus jos tiesiog persistengia. Jie ieško būdų, kaip padidinti ginkluotųjų pajėgų gynybinius pajėgumus ir gyventojų pasirengimą. Vis labiau artėja ir privalomosios karinės tarnybos sugrąžinimas. Viešos diskusijos ir raginimai tapti tinkamais karui sustiprina ypatingo pavojaus įspūdį.
Užuot leidę savo elgesiui vadovautis objektyvumu ir apdairumu, priimami trumparegiški sprendimai, kuriuos lemia baimės, pageidavimai ar net iliuzijos. Vyrauja beprasmybė, kurią, viena vertus, lemia arogancija, kita vertus, saviapgaulė. Politinių sprendimų priėmėjai Vakaruose nesugeba atpažinti ir suprasti Rusijos veiklos principų. Tačiau atrodo, kad jie dar mažiau suvokia, kas iš tikrųjų juos skatina ir kokių politinių tikslų jie siekia. Ko jie nori pasiekti šiame konflikte su Rusija, su Kinija ar net su abiem?
Politiniai Vakarų lyderiai laiko save aukomis, kurioms grasinama iš visų pusių. Kinija savo pertekliniais pajėgumais naikina mūsų ekonomiką. Rusija nori mus užpulti ir sunaikinti mūsų demokratiją. Dešinieji ekstremistai kelia grėsmę mūsų socialinei sanglaudai, musulmonai nori mus perpildyti ir panaikinti mūsų kultūrą. Ir dar klimato kaita. Žmonės Vakaruose panikuoja. Žiniasklaidos, politikos ir mokslo atstovai, formuojantys viešąją nuomonę, paliko juos be galvos ir be krypties.
Jie kelia baimę, nes patys yra išsigandę. Jie patys tiki pavojais, dėl kurių kelia žmonėms nerimą. Savo baimes jie skleidžia žiniasklaidoje ir pareiškimuose apie padėtį pasaulyje. Jie yra turtuoliai, kurie baiminasi dėl savo gerovės. Tokia yra jų baimės esmė. Rusai, kinai, imigrantai, piliečių pajamų gavėjai – visi jie kelia grėsmę gerovei, kurią turtingieji įgijo savo interesais ir reikalavimais. Laisvė, demokratija, mūsų vakarietiškas gyvenimo būdas ir visos kitos gražiai skambančios vertybės yra tik kiti žodžiai.
Politiniai Vakarai ir jų elitas neturi jokio plano, nors kai kurie žmonės nesiliauja įtikinėti, kad už viso šio chaoso slypi planas. Jie apsimeta, kad žino, elgiasi paslaptingai arba mėgaujasi tamsiomis užuominomis. Tačiau tokiu pompastiškumu jie žaidžia į naudą tiems patiems žmonėms, kurie kelia baimę. Vakaruose lyderius skatina vidiniai jų visuomenių prieštaravimai. Kokį protingą planą galima įgyvendinti, kai vienu metu imamasi kovoti su Rusija ir Kinija po to, kai teko bėgti nuo Afganistano valstiečių armijos?
Ir lyderiai, ir jų kritikai stokoja realaus situacijos ir jėgų pusiausvyros įvertinimo. Kas rimtai tiki, kad tokie žmonės kaip Baerbock, Bidenas, von der Leyen ir dar kaip nors vadinami politiniuose Vakarų galios centruose realiai ir nuodugniai suvokia įvykius pasaulyje?
Rusija turi savo karo strategiją ir politinius tikslus likusiame pasaulyje, ypač BRICS valstybėse. Kinija turi savo ekonominio ir politinio vystymosi strategiją. Tai atpažįstama iš jų neabejingų veiksmų ir ramaus požiūrio. Būtent tai, kad politiniai Vakarai viso to neturi, sukelia jų baimę ir grėsmės jausmą.
Šiame straipsnyje išreikštos nuomonės nebūtinai atspindi TKP pastovių autorių požiūrį. Teisės ir atsakomybė už turinį tenka autoriui.
Rüdiger Rauls yra repro fotografas, autorius ir veda tinklaraštį Politische Ana
Šis tekstas pasirodė 2024 m. liepos 11d. pavadinimu „Woher kommt die Angst vor Russland?” svetainėje tkp.at.
Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. liepos 09 d. svetainėje tkp.at.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Viršelio paveikslėlis: DimaDim_art, pixabay
