Žmogaus laisvė – aukščiausias gėris ir būtina kiekvieno žmogaus orumo sąlyga
Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. rugpjūčio 04 d. svetainėje Ansage!.
Lea Söhner. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų
Ar mūsų likimas valstybės rankose? Šileris savo kūrinyje „ Vilhelmas Telis“ parodo, kad laisvė yra neginčijama. Jo raginimas pilietiniam nepaklusnumui šiandien įgauna neįsivaizduojamą sprogstamumą. Mūsų pačių kultūros pasisavinimas padeda mums išlaikyti aiškų žvilgsnį beprotybės laikais. Nes šaknų naikinimas visada buvo galios įrankis. Gessleris, žiaurus imperijos antstolis, pastato lazdą ir ant jos uždeda savo kepurę. Dabar pavaldiniai turi nusilenkti šiai kepurei kaskart praeidami pro šalį. Vilhelmas Telis to nedaro.
„Vilhelmas Telis“ yra paskutinis užbaigtas Šilerio kūrinys. Jis žino, kad netrukus mirs. Todėl šią dramą galima vadinti Šilerio kūrybos kvintesencija: laisvė yra žmogiškosios būties kvintesencija. Čia išryškėja sprogstamasis Šilerio aktualumas šiandienos pasauliui. Iš pradžių Šileris entuziastingai vertino Prancūzijos revoliuciją. Paskui ji virto siaubingu kraujo liejimu. Jis nusivylė įvykių raida.
Jis kritikavo jakobinus už tai, kad jie prasta utopine maniera kūrė abstraktų žmogaus įvaizdį ir norėjo pagal jį perauklėti žmones.
Pasikeitęs laiko skaičiavimas
Bandymams auklėti būdingas buvo ne tik atviras smurtas. Buvo naudojamos ir subtilesnės priemonės: greta kitų dalykų, piliečiai turėjo būti auklėjami keičiant jų kalbą. Staiga atsirado žodžių, kurių nebebuvo leidžiama vartoti, ir kitų, kuriuos buvo privalu vartoti. Jakobinų gairės apėmė ir privatų gyvenimą. Pavyzdžiui, žmonėms nebebuvo leidžiama melstis arba jie turėjo prisitaikyti prie pakeisto kalendoriaus. Įsivyravo baimė, ir pokalbiai viešumoje bei parlamente nutilo. Stefano Zweigo knyga apie Žozefą Fušė (Joseph Fouché) labai rekomenduojama, kai kalbama apie to meto sąlygas Prancūzijoje.
Iš žmonių buvo išrautos jų šaknys. Taip jie tapo paklusnesni. Tai, kas buvo anksčiau, yra blogai; tai, kas galioja dabar, yra gerai. Bažnyčia, šimtmečius pavergusi žmones, bet ir teikusi jiems stabilumo, perversmo metu kartu su aristokratija buvo išmesta iš istorijos ir pakeista mokslu. Visas šias švietėjiškas priemones lydėjo hipermoralumas, primenantis Šventąją inkviziciją. Laužą pakeitė giljotina. Tai, kas iš pradžių Šilerį žavėjo Prancūzijos revoliucijoje – „laisvės takas“, nauja valdymo forma, žmogaus teisės – vėliau jį atstūmė. Mat tai, kas teisinga ir gera, dabar savavališkai nustatinėjo jakobinai.
Politikos uždavinys pasak Šilerio
Geras žmonių gyvenimas yra Šilerio išeities taškas. Žmogus maitina save ir savo šeimą, priima savo sprendimus, vystosi savo paties pasirinktu būdu. Vienintelis politikos uždavinys – užtikrinti, kad žmonės galėtų gyventi taip, kaip jie patys nusprendžia. Politika neturėtų kištis į žmonių gyvenimą. Su Vilhelmu Teliu Šileris sukūrė „sėkmingos revoliucijos šventę“ (Rüdiger Safranski). Jo herojus Vilhelmas Telis yra rimtas, subrendęs ir nepriklausomas, išties gana konservatyvus žmogus. Nėra reikalo jo modeliuoti, nėra reikalo jo perauklėti. Telis yra apolitiškas. Apolitiškas ta prasme, kad jis netrokšta valdžios ar įtakos kitiems žmonėms. Jis įsipareigojęs tik savo vientisumui ir laisvei. Tie, kurie yra pasišventę savo tiesai, tironijos laikais gali lengvai įsivelti į politiką. Šilerio politinės laisvės samprata turi dvi pagrindines kryptis: pirma, gynybinis variantas: ginti laisvę, neleisti savęs lankstyti, nesileisti palaužiamam, nesilenkti kepurei. Kitas yra puolamasis variantas: „Gatvelė laisvei“, – sako Telis. Tai reiškia aktyvų ginimą laisvės ir jos atsiėmimą. Dramoje „Vilhelmas Telis“ pastarasis baigiasi tirono Gesslerio nužudymu. Tačiau tai motyvuojama ne ideologija ar politika, o būtinybe galėti gyventi laisvėje. Telis yra istorijos įtraukiamas į savo užduotį, drąsiai jos imasi ir taip netyčia padaro didžiulį politinį poveikį. Po to jis grįžta į savo senąjį gyvenimą ir vėl imasi ūkininko darbo. Dabar savo užduotį jis suvokė kaip laisvės gynimą ir jos kūrimą. Daugiau jis neturėjo nei politinės karjeros siekių, nei ambicijų siekti valdžios. Būtent taip Šileris mano apie politiką: noras formuoti kitus žmones ir pasaulį iš esmės yra piktnaudžiavimas valdžia. Politika yra žmonių tarnaitė ir neturėtų drįsti norėti juos formuoti ir kreipti jų gyvenimus tam tikromis kryptimis.
Niekuomet nebus iš tikrųjų laisvos ir apšviestos Valstybės, kol ji nepripažins individo kaip aukštesnės ir nepriklausomos galios, iš kurios kyla visa jos pačios galia ir autoritetas, ir kol ji atitinkamai nesielgs su juo. (Henris Deividas Toras)
Kas yra žmogus?
Dabartiniais laikais, kaip ir praeityje, egzistuoja susiformavęs pasąmoninis žmogaus įvaizdis, pagal kurį žmogus turi būti ugdomas, auklėjamas ir modeliuojamas. Mitologinė šios idėjos „programinė įranga“ yra Biblija su mintimi, kad žmogus yra „blogas nuo pat jaunystės“. Šiandieninis ateistinis mokslas, kuris jau buvo seniai suklestėjęs Prancūzijos revoliucijos laikais, iš esmės taip pat kyla iš šios šaknies. Žmogų jis laiko tik biologine konstrukcija, kurią galima ir reikia formuoti. Tai, kad „planetos gelbėjimas“ šiandien naudojamas kaip pateisinimas kišimuisi į žmonių gyvenimus iki pat intymiausio lygio, kyla iš šios idėjos.
Visas ankstesnių žmonių tikėjimo įkarštis dabar metamas į mokslą. “Pasitikėk mokslu” – toks yra šiandienos šūkis. „Mokslu“ dabar reikia tikėti, nes tai, ką mokslas atrado, yra tiesa. Tačiau mokslas gyvuoja tik dėl nepasitikėjimo ir nuolatinio abejojimo. Jei žinotume galutinius atsakymus, būtume panašūs į Dievą, „we would know the mind of God“. Stevenas Hawkinsas teisingai tai įvardija: mes žinotume Dievo paslaptį. Bet mes jos nežinome! Pripažinti šį nesugebėjimą būtų tikrasis šiandienos uždavinys – ne tik mokslo, bet ir politikos. Pripažinti, kad negalime žinoti visko, kad yra kažkas numinozinio, ko niekada nesužinosime remdamiesi mokslo standartais, kažkas, ko neįmanoma suvokti mąstymu, – toks pripažinimas padėtų mums nežiūrėti taip jau rimtai į savo pačių ideologijas.
Frydrichas Šileris (Friedrich Schiller, 1759–1805) – vokiečių poetas, dramaturgas, filosofas, pasaulinės literatūros klasikas. Šilerio kūrybos pagrindas – idealistinė filosofija. Rašytojas savo gyvenimu ir įvairių žanrų kūriniuose atskleidžia veržlų idealo – asmens tobulumo, harmoningumo ir vientisumo siekimą. Ryškus idealios asmenybės bruožas – laisva valia, vidinei būtinybei skatinant atliekama pareiga…..Šileris plėtojo Imanuelio Kanto filosofijos idėjas, – žmogaus tobulėjimo (Laiškai apie estetinį žmogaus ugdymą, 1793–1794), grožio ir laisvės idėjas (Laiškai apie grožį, 1793). Šileris svarsto, kad tai, kas yra gražu, turi būti taisyklinga, bet atrodyti netaisyklingai, grožis atsiranda tada, kai mes nepastebime taisyklingumo, nes jį užgožia laisvės ir taisyklių nepaisymo įspūdis. Originaliai Šileris mąsto apie grožio ir gėrio santykį, – kad taptų gražus, žmogus turi veikti taip, kaip liepia pareiga, tačiau ne nuslopinęs norus, o laisva valia, paskatintas vidinio būtinumo…Vieningos žmonijos idealas atskleidžiamas odėje Džiaugsmui (1785), kuriai muziką sukūrė Liudvikas van Bethovenas (Devintosios simfonijos finalas, 1823). Bethoveno „Odės džiaugsmui “ instrumentinė aranžuotė tapo Europos Sąjungos himnu.
Šilerio kūrybą į lietuvių kalbą pradėjo versti Kudirka. 1898 m. Varpe išspausdinta Orleano mergelė, 1899 m. – Vilius Telis. Lietuvių literatūroje ypač stipri yra Šilerio idėjų dramos tradicija, – prasidėjusi XX a. pradžioje nuo Vydūno, per Vincą Krėvę, Balį Sruogą, Vincą Mykolaitį-Putiną, ji pasiekia XX a. antrojoje pusėje sukurtus Juozo Grušo, Justino Marcinkevičius draminius kūrinius.
Beribis matymo laukas aukštyn
Visas XX a. kruvinas nelaimes galima sieti su ideologija, kad mes žinome, kur link eiti: stalinizmas, nacionalsocializmas, kruvina kultūrinė revoliucija Kinijoje, baisūs Pol Poto nukrypimai – visos šios žmonijos katastrofos buvo grindžiamos tik viena mintimi: juk mes pažįstame Dievo smegenis! Mes žinome, kaip veikia pasaulis, mes perpratome „Dievo darbo paslaptį“ (Šafranskis)! Dabar tereikia ją įgyvendinti, rojus žemėje. Belieka tik formuoti žmogų taip, kad jis taptų geras.
Tik pripažindami, kad žinojimas lieka atviras į viršų, mes, žmonės, galime užsitikrinti savo laisvę. Tik tai mums garantuoja begalinį regėjimo lauką vėl ir vėl. Tik suvokę, kad yra daug daugiau, galime išsivaduoti iš visų sistemų ir tapti savimi. Tik tada, kai tampa aišku, kad, be mums visiems žinomų dalykų, egzistuoja dar kažkas, galime patikrinti savo idėjas, remdamiesi tikruoju gyvenimu. Jei išliksime atviri savo žinioms aukštyn, išlaikysime drąsą amžinai pažangai. Tik toks mūsų nežinojimo pripažinimas suteikia apsaugą nuo dvasinės mirties.
Šilerio laisvės samprata
Teisės, kurios „kabo viršuje, yra neatimamos“: Šileriui ši iš esmės Dievo suteikta žmogaus laisvė turi būti gerbiama, ginama ir įgyvendinama. Žmogaus teisių negali suteikti ar atimti valdovai: kaip žmogus jas turi tiesiog vien dėl savo egzistavimo. Tai prigimtinė teisė. Šilerio suprastos laisvės mums negali suteikti politika. Tačiau politika yra tam, kad ją saugotų. Beje, taip pat ir nuo neoliberalių pasaulio užvaldymo planų. Kas yra tos Jungtinės Tautos, kurios drįsta mums suteikti žmogaus teises? Kas gali jas mums suteikti, tas gali jas ir atimti. Jungtinės Tautos dedasi esančios Dievas.
Mūsų laisvė egzistuoja anapus visų madų ir valstybių konfederacijų, nes ji kyla iš to, kas neturi vardo. Ar vadiname tai Dievu? Dieviškuoju? Bet kokiu atveju tai yra tai, ko protas niekada negali iki galo suvokti. Bet argi mes nesame pavaldūs biologijai? Šileris kalba apie substanciją ir formą. Materija yra tai, kas mums duota: mūsų biologinės prielaidos, mūsų charakteris, mūsų ligos, įkvėpimai ir mums primestos nuostatos, ateinančios į mus iš išorės. Perimti šią medžiagą ir iš jos formuoti savo gyvenimą: štai kur slypi žmogaus laisvė. Tik pats žmogus gali save formuoti. Be medžiagos, turi būti ir formos galimybė, kitaip nebūtų laisvės, taigi ir orumo verto žmogiškumo. Mes suteikiame formą medžiagai, kurią atsinešame su savimi ir kurios veikiami esame. Iš gyvenimo materijos mes formuojame nepakartojamą meno kūrinį – savo individualaus, unikalaus gyvenimo meno kūrinį. Sumenkinant žmones iki materijos, iki medžiagos, netenkama jų laisvės, taigi ir orumo. Todėl nenuostabu, kad dabartiniais laikais iš tikrųjų nebežinome, ką mums veikti su Pagrindiniu įstatymu (Konstitucija). Būtent žodžio „orumas“ nebesuprantame, nes orumas kyla iš laisvės. Regis, logiška, kad būtent šiais laikais žodis „laisvė“ paskelbtas 2022 metų tuščia fraze. Rimčiau pėmus, tai būtų Konstitucijos apsaugos biuro reikalas… bet tai tik tarp kitko.
Žmogaus orumas yra neliečiamas
Jei norime ir vėl suprasti Pagrindinį įstatymą (Konstituciją) ir jo pirmąjį straipsnį, turime iš ateistinio mokslo atimti jo kvazireliginį pobūdį ir pastatyti jį (mokslą) ten, kur jam ir priklauso: jis yra pagalbinis konstruktas. Jis turi tarnauti mums, žmonėms. Nevalia jo naudoti kaip galios instrumento. Mokslas turi būti grąžintas prie savo pirminės užduoties: būtent nuolat viską kvestionuoti, o tai ypač pasakytina apie jo paties išvadas. Orumas egzistuoja tik per laisvę. Tik tada, kai yra užtikrintas orumas ir laisvė, žmonės gali išvystyti etiką. Žmogiškumo vaizdinys, kuris mus susiaurina iki biologiškai determinuotų būtybių, nežino nieko apie etiką, nes ji kyla iš laisvo žmogaus vidaus.
Toks redukuotas žmogaus suvokimas turi pakeisti vidinę etiką hipermoralumu. Moralė ateina iš išorės ir susvetimina žmogų. Tai niekada nepasiteisino. Laikais, kai laisvė priešpastatoma solidarumui, jau atsidūrėme ant totalitarizmo dirvos. Solidarumas gali kilti tik iš laisvės, antraip jis sugadina ir virsta lavono paklusnumu. Dar blogiau – tai skatina įskundinėjimą.
Giluminė orientacija permainų laikais
Kaip žmogui, kuris jau dvidešimt metų keliauja pirmyn ir atgal tarp Šillerio ir Telio žemės ir kuris kaskart važiuodamas į Šveicarijos Tessiną pravažiuoja pro Tellsplatte, Šileris man suteikia gilią orientaciją šiais virsmų laikais. Dabar, kai mus vėl norima auklėti kaip jakobinų laikais, kai…
kai mums vėl sakoma, kaip turime kalbėti, ko nebegalime sakyti…
iš mūsų atimami žodžiai, kad nebegalėtume įvardyti atitinkamų procesų…
mums sakoma, ką turėtume ir ko neturėtume valgyti, ką turėtume galvoti ir ko jokiomis aplinkybėmis neturėtume klausytis…
keičiami meno kūrinių pavadinimai, diskredituojami ir marginalizuojami dideli kultūros lobiai….,
…tuomet Šilerio dvasia galėtų atverti mumyse žvilgsnį aukštyn. Tada Šileris vėl tampa subversyvus. Turėtume jį vėl išsitraukti iš intelektualinės atsargų skrynios.
Daug mokslininkų, gydytojų, žurnalistų ir istorikų pastaraisiais metais (nuo koronos laikų) turėjo palikti šalį arba iš jų buvo atimtas pragyvenimo šaltinis. Kitiems iškeltos kurioziškos bylos arba jie buvo nustumiami į šalį ir apšaukiami naciais ir antisemitais. Visi jie buvo įsipareigoję tik savo integralumui. Dėl jo jie rizikavo viskuo. Jie tapo pavojingi, nes ten, kur esama tiesos, kyla grėsmė melui. Mes negyvename diktatūroje, nors daugelis žmonių vis dažniau taip mano.
Skirtumas tarp diktatūros ir totalitarizmo
Diktatūroje turime tironą, į kurį bent jau galime nukreipti savo neapykantą. Diktatūros laikais kyla iššūkis žmogaus vidinei esybei. Tai tiesa. Tačiau lengviau mentaliai išlikti su savimi, kai priešprieša yra tironas. Mat tuomet žinai, kur yra tavo priešas. O totalitarizme nėra vieno asmens, kuris viską valdytų. Kaip ir anuomet su jakobinais, tikrieji valdovai yra užkulisiuose; apie juos beveik nieko nežinoma. Tačiau skleidžiama baimės atmosfera, plyšys žmogaus sąmonėje kasdien didėja. Į melą įmaišomas lašas tiesos, tada protas sutrinka: žmonių gyvybės gelbėjamos ginklais, laisvė tampa muilo burbulu, karas – tai taika, dėl savo vertybių žygiuojame koja kojon, turime tapti karingesni, kad išliktume taikūs. Inscenizuojamas žmogaus įvaizdis, kuris prisistato esąs tiesa. Pagrindinės biologinės tiesos karštai ginamos arba ignoruojamos pagal pageidavimą. Dvi lytys virsta daugiau nei šimtu, o žmonijai gresia dar neregėti virusai. Orai, kurių meteorologija negali patikimai nuspėti net trims dienoms į priekį, naikina visą planetą, o mes, žmonės, esame dėl to kalti sena gera bibline maniera.
Šiuolaikinės indulgencijos yra skiepų sertifikati ar ekosertifikatai, o krikščioniškojo pragaro skaistykla – tai mirties nuo karščio grėsmė žemėje, jei neleisime savęs klusniai perauklėti. Mokslas virsta prievartos priemonių pateisinimu. Debatai vyksta tik mažiausiuose intelektualiniuose rateliuose. Kiekvienas, kuris mąsto ir kalba kitaip, pašalinamas iš tikinčiųjų bendruomenės. Paprasti žodžiai kaip laisvė, orumas, dydingumas, dvasia tarsi išnyksta arba yra įtariami, esantys „dešinieji“. Žmogus degraduoja į „ asmenį“. Susigrąžinkime jas, savo teises į laisvę, kurios „ten kabo neatimamai“. Jei norime išlikti žmogumi, turime atsigręžti į šį procesą. Jis prasideda mūsų pačių viduje. Nes Šileris ne tik rašė apie laisvę: jis iš tikrųjų buvo laisvas, vidujai nepriklausomas.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. rugpjūčio 04 d. pavadinimu “Tyrannen fürchten freie Menschen” svetainėje Ansage!.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
