Demokratijos mirtis

Demokratija Geopolitika Ideologijos kritika

Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. lapkričio 20 d. svetainėje apolut.

Hanso-Jürgeno Geese‘o apžvalga.

Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.


Kai miršta žmogus ir mirties priežastis nėra aiški, atliekama pomirtinė skrodimo ekspertizė, autopsija, vidinis skrodimas. Medikas ieško ir ieško, kol galiausiai randa mirties priežastį ar priežastis. Staiga ponas daktaras supranta, kaip suprasti sąsajas, jis supranta, nuo ko šis vargšas, priešais jį gulintis žmogus mirė.

Dabar, kai demokratija nebegyva, būtų iš tiesų galima tikėtis, kad pagaliau atsiras ekspertas ir atliks šios demokratijos „pomirtinę ekspertizę“. Tačiau prieš ekspertui vieną dieną žvilgtelint į demokratijos lavoną, galima padaryti keletą pagrįstų prielaidų, paremtų vien tik vizualine apžiūra, kurios galėtų lemti garsųjį „aha momentą“. Pavyzdys:

Kiekvienais metais visame pasaulyje atliekamos apklausos, kurių tikslas – išsiaiškinti, kurioje šalyje žmonės yra laimingiausi, kur politikos patikimumas yra didžiausias, kur demokratija klesti, o kur nyksta, ir daug kitų klausimų, kurių atsakymai bent jau parodo, kur demokratija dar gyva, o kur ji jau seniai mirusi. Stebina tai, kad šalys, kuriose demokratijos požymiai gyvybingiausi, visada (visada!) yra mažos šalys. Taigi: „Aha!“

Regis, jau kone gamtos dėsnis, kad viršijus tam tikrą dydį, liaupsinama demokratija ilgainiui tampa negyvybinga. Todėl tokiose šalyse kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija, Prancūzija ar Vokietijos Federacinė Respublika šiandien negali būti demokratijos. Tegul daro jie, ką nori. Nors visi jie norėtų ten turėti demokratiją. Štai kodėl žiniasklaida kasdien išdidžiai patvirtina gyventojams: „Mes esame demokratija…, mes esame demokratija…“.

Rytuose požiūris daug blaivesnis. Galite pasiklausyti Rusijos valdžios atstovų, ir jie niekada netvirtins, kad Rusija yra demokratija. Jie jums pasakys, kad Rusija yra autoritarinė sistema su demokratijos elementais. Tai esą susiję su Rusijos istorija. Rusija niekada nebuvo ir nebus demokratinė valstybė. Rusai to nenori. Ne. Rusai nenori demokratijos. Tai taip paprasta.

Dėl arogantiško Vakarų pranašumo jausmo demokratija ten šiandien įgavo kone religinį pobūdį. Todėl jokia alternatyva neleistina. Visi turi būti demokratais. Kitaip gręsia mirtis ant laužo. Juk jei Vakarų šalys nebūtų demokratinės, kaip jos galėtų pateisinti nuolatinį blogųjų rusų pliekimą? Arba net piktojo kino, kuris su demokratija tai jau tikrai neturi nieko bendra ir kuris taip pat kaip pasiteisinimą nurodo savo istoriją? Kinietis ramiai atsako: „Demokratija? Ačiū, ne.”

Vokietijos atveju viskas darosi sudėtinga. Vokietis niekada neturėjo pasirinkimo. Ir niekas neklausė apie jų istoriją. Demokratija vokiečiams buvo primesta 1945 metais. Ir nuo to laiko valstybė, vadinama Vokietijos Federacine Respublika, bando pažaisti demokratiją. Kad ir koks pragaras grėstų. Ir štai dabar jis pasirodė. Pragaras. Ir tai mato visas pasaulis. Pagaliau.

Demokratija ir patikimumo klausimas

Jungtinės Amerikos Valstijos yra šiuolaikinės demokratijos išradėjos. Demokratija, kaip teigia pasakojimas, yra tokia pat amerikietiška kaip Apple pie (liet. obuolių pyragas) ar Coca Cola.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui amerikiečių pasitikėjimas savo vyriausybe, savo demokratija pasiekė rekordinį lygį. Tai, kad ši vyriausybė jiems meluotų, galėtų meluoti, buvo jau kaip tikimybė savaime atmetama. Tačiau, kaip ir patikimumo bei sąžiningumo atveju, vienas didelis melas gali sugriauti pasitikėjimą tarp žmonių.

Šis istorinis įvykis nutiko 1960 m. gegužės mėn. 1960 m. gegužės 1 d. rusai pranešė, kad numušė amerikiečių šnipinėjimo lėktuvą. Pagal tuometinį aiškinimą tai būtų priežastis pradėti karą. Amerikiečiai šį kaltinimą neigė. Amerikos žmonės tikėjo savo vyriausybe. Tačiau po kelių dienų rusai prieš televizijos kameras pateikė pilotą Francisą Gary Powersą. Prezidentas Eizenhaueris buvo demaskuotas. Numatytos taikos derybos Paryžiuje buvo atšauktos.

Po to sekė prezidento Kenedžio nužudymas, Votergeito afera, melas apie Vietnamo karą ir daugelis kitų karų iki pat šių dienų. Daugybė kvailų paaiškinimų, kvailų pasiteisinimų. Dabar Amerikos vyriausybės patikimumas tarp gyventojų nesiekia 10 proc. Kaip gali veikti demokratija, jei gyventojai nepasitiki vyriausybe? Juk vyriausybė kažkaip atstovauja žmonėms, ar ne?

Kokia demokratijos kaina?

Sistemoje, vadinamoje kapitalizmu, viskas gali būti parduodama. Taip ši sistema ir veikia. Todėl ji ir vadinama kapitalizmu. Štai kodėl demokratija kapitalizme taip pat yra pardavinėjama. Į neseniai vykusius rinkimus Jungtinėse Valstijose buvo investuota daug milijardų dolerių. Vien tik abu kandidatai į prezidentus iš viso išleido daugiau nei du milijardus dolerių, kad negailestingai daužytų kvailą liaudį kvailais šūkiais. Jūs suprantate: taip, demokratija susijusi su pinigais. Nėra demokratijos be pinigų? Viskas nupirkta? Būkime atviri: pinigai tikrai neturėtų vaidinti jokio vaidmens demokratijos procese, ar ne?

Jei viską apgalvosite iki galo, prieisite prie tokios išvados: demokratija skatina korupciją, iš tikrųjų sukuria iš esmės korumpuotą sistemą. Ir galiausiai ji tampa tokia korumpuota, kad tenka išleisti milžiniškas pinigų sumas nuolatiniam žmonių nuraminimui, nuolatiniam aiškinimui, kad jie gyvena demokratinėje valstybėje, nors net pats paviršutiniškiausias vaizdas liudija priešingai. Tačiau žiniasklaidos galia, smegenų plovimo galia, valdžios galia yra stipresnės už bet kokią tiesą. Tiesa yra draudžiama. Kas išdrįs mesti iššūkį tokiai sistemai?

Principas „nusispjauti į jus visus“

Vokietijos Federacinėje Respublikoje politika neva išgyvena krizę. Demokratija turi rimtų kvėpavimo sunkumų. Valdžia yra tokia, kurios žmonės nenori. Bet argi tai svarbu? Juk turime demokratiją.

Pažvelkite į Rusiją, brangūs vokiečiai. Ar jums labiau patiktų Putinas? Tai tikrai geras klausimas. Taigi, ar dauguma vokiečių mieliau rinktųsi Putiną nei Scholzą? Na, Putino pranašumas Rusijoje yra tas, kad kai jis ką nors įsako, tai ir įvyksta. Garantuotai. Štai kodėl Rusija veikia, štai kodėl veikia Rusijos ekonomika, štai kodėl veikia Rusijos kariuomenė. Veikianti šalis, kuri nėra demokratinė.

Kas nutinka, kai Scholzas ko nors nori? Ogi nieko. Nieko. Ir tas žmogus net neatrodo taip, tarsi apskritai galėtų valdyti šalį. Šis žmogus atrodo kaip nekaltumo įsikūnijimas. Per gyvenimą jis eina šypsodamasis. Beje, jis per savo gyvenimą yra pridaręs tiek daug neaiškių dalykų, kad amerikiečiai bet kada gali jį šantažuoti. Jau nekalbant apie jo apgailėtiną kompetenciją. Ką jis gali pasiūlyti? Na? Kvailas klausimas.

Scholzas gyvena pagal principą „nusispjauti ant jūsų“. Jis tiesiog toliau tęsia savo darbą. Demokratija jį saugo. Demokratija neklausia apie kompetenciją. Kiekvienas gali pavaidinti kanclerį. Senoji Merkel išsilaikė 15 ar 16 metų. Ji buvo praktiškai principo „nusispjauti ant jūsų“ išradėja.

Tenka, deja, pasakyti tiesą: negalima sėkmingai vadovauti šaliai turint principą, kuris sako: „Nusispjauti ant jūsų!“. Tai net demokratinėje valstybėje neveikia ilgalaikėje perspektyvoje. Ne. Tai sugriauna šalį. Totaliai.

JAV atvejis

Nors ir negalint to įrodyti, galima daryti pagrįstą prielaidą, kad šis ką tik paminėtas vadovavimo principas atsirado JAV. Merkel ir Olafas jo išmoko kadrų demokratijos mokyklose Amerikoje. Kur gi kitur? Tezė: regimybė pateisina priemones. Arba kažkas panašaus. Vokiškai: liaudį reikia išlaikyti kvaila. Bet tai turi būti daroma pasitelkiant pramogas. Tik neleiskite jiems prasimanyti noro mąstyti patiems. O kažkur tolimesniame horizonte visada turi švystelėti vilties žiburėlis. Taip, kitas kandidatas jau laukia savo eilės. Naujasis demokratijos vilties švyturys.

Prieš kelis mėnesius jie prikalbino tariamą prezidentą Bideną, kad būtų geriau, jei jis atsisakytų ketinimų vėl tapti prezidentu. Bidenas įvardijo savo kainą. Ji veikiausiai nebuvo maža. Bet galiausiai jie susitarė, nors žmonės jį jau buvo išrinkę savo kandidatu per pirminius rinkimus. Taip, iš tiesų. Liaudis pasisakė. Bet koks mūsų principas? Taip, jūs atidžiai sekėte šį tekstą.

Taigi Demokratų partija pasirinko naują kandidatą, kurio niekas neišrinko, bet kurį abejotini žmonės iš užkulisių išrinko naujuoju mesiju: Kamalą Harris.

Ši moteris per visą savo gyvenimą nėra nuveikusi nieko tokio, kas galėtų ją kaip nors kvalifikuoti eiti šias pareigas. Nė menkiausio supratimo apie nieką. Nulis. Taigi ideali kandidatė vadovauti demokratijai, pagrįstai mūsų principais? Būtent! Ir taip prieita prie rinkimų kovos tarp Kamalos ir Donaldo. Kamala, Bianca, Taylor Swift ir Oprah prieš sveiką protą. Kas laimėjo?

Ar Trumpo fenomenas yra stebuklas?

Šis autorius prognozavo Trumpo nužudymą. Trumpas yra gyvas. Tačiau Trampas vis dar yra mirtiname pavojuje, bus mirtiname pavojuje iki pat savo kadencijos pabaigos. Kodėl? Todėl, kad jis žaidžia ne pagal taisykles. D. Trumpas nevaldys pagal principą „nusispjauti ant jūsų“. Kaip jis valdys? Kaip Putinas.

Trumpas sunaikins ištisus valdžios hierarchijos lygmenis. Jis paprasčiausiai pašalins tūkstančius, dešimtis tūkstančių žmonių iš vyriausybės. Tabula rasa tarp slaptųjų tarnybų. Svarbiausia: išnyks visa woke beprotybė. Daugiau jokie vyrai nebevaikščios po mergaičių persirengimo kambarius ir neišsisukinės iš jų su kokiomis nors lyčių nesąmonėmis. Vėl įsivyraus sveikas protas.

Ką manote: ar Donaldas Trumpas gerbia Olafą Scholzą? Arba Vokietijos Federacinę Respubliką? D. Trumpas jau pareiškė, kad daugiau nenori turėti nieko bendra su Ukraina. Jis palieka Ukrainą Didžiajai Britanijai, Prancūzijai ir šiai Vokietijos Federacinei Respublikai. Scholzas bus sužavėtas. Kartu su savo žemo intelekto užsienio reikalų ministre, kuri prisiekė ištikimybę Ukrainai iki gyvos galvos. D. Trumpas pristatys šią Federacinę Respubliką kaip juokdarį, kuriuo ji yra. Kaip su tuo susidoros Vokietijos piliečiai?

Na, dabar visi (beveik visi) ims peikti ne tik Putiną, bet ir Trumpą. Nes šiems tūliems dundukams niekada neužteks moralinės stiprybės pripažinti savo klaidas, naujai suvokti ir pragmatiškai norėti kurti geresnę bendruomenės ateitį.

Putinas ir toliau bus blogas. Trumpas ir toliau bus blogas. Ir nieko nėra pasaulyje geriau už demokratiją. Nors demokratija ir išgyventų savo paskutines dienas. Nes demokratija ilgainiui visada veda į diktatūrą. Tokia jai būdinga logika. Bet į kokią diktatūrą? Kapitalo diktatūrą? Ar Putino diktatūrą? Arba Trumpo? Arba Kinijos? Kurios iš jų norėtumėte? Ne, Olafas nevaldo. Jis to nesugeba. Lygiai tiek pat mažai, kiek kadaise tai darė Andžela. Jie visi paprasčiausiai valdo pagal kokį principą? Būtent. Šiai demokratijai atėjo galas. Išskyrus išimtis mažose šalyse. Kur? Mažose šalyse.

Kodėl Trumpas vis vien žlugs

Pirmasis asmuo, kuris paskambino Trumpui po jo išrinkimo, buvo Benjaminas Netanyahu. Ne, tai ne sutapimas. Kaip netrukus visi pamatysime, Trumpas turi vieną opią vietą, kuri jam ir jo šaliai gali kainuoti ateitį: Izraelis.

Žemėje liko tik dvi šalys, kurios be išlygų remia Izraelį: Jungtinės Amerikos Valstijos ir Didžioji Britanija. Kaip manote, kodėl taip yra?

O šiaip Izraelis vis labiau ir labiau izoliuojamas nuo likusio pasaulio. Izraelis yra valstybė parijas, nužudžiusi dešimtis tūkstančių moterų ir vaikų, bombarduojanti beginklius civilius gyventojus ir mananti, kad galės išsisukti nuo atsakomybės. Jis taip pat valdo vadovaudamasis principu „nusispjauti ant jūsų“. Tokia maža, menka šalis? Ne, žinoma, kad ne. Izraelis mano, kad yra galingiausios šalies žemėje, galingiausios šalies, turinčios galingiausią kariuomenę, dalis.

Tačiau tai jau nebėra tiesa. JAV nebėra galingiausia šalis žemėje. Todėl tai, kas veikė nuo Izraelio įkūrimo 1948 m., šiandien nebeveikia: Izraelis nebegali įveikti savo priešų. Net ir padedant amerikiečiams. Tariamai vienintelė demokratija Artimuosiuose Rytuose miršta. Negalima laimėti prieš tūkstančius priešų. Istorija apie Dovydą prieš Galijotą yra graži istorija. Nieko daugiau.

Taigi pagrindinis klausimas Amerikai yra toks: ar D. Trumpas atitrūks nuo Izraelio ir eis savo keliu? Yra daug priežasčių tuo abejoti. Trumpas nėra laisvas. Jūs juk žinote istoriją apie Faustą. Taigi ir D. Trumpas yra sudaręs sandorį su velniu. Ir šis velnias pareikalaus savo atlygio. Tačiau:

Tačiau jei Trumpo ligšiolinis išlikimas yra stebuklas, galima būtų manyti, kad gerasis Viešpats ir toliau rūpinsis savo kūrinija ir ves Ameriką į šlovingą ateitį. Toks būtų naivus noras.

Galų gale, Donaldas Trumpas yra Donaldas Trumpas. Mažai tikėtina, kad 78 metų vyras pakeis savo požiūrį į gyvenimą, moralinį kompasą ar mąstymo ir elgesio būdą. Ar net savo iliuzijas.

Per pirmąją kadenciją D. Trumpas padarė daug klaidų. Ar jis pasimokė? Jo šalininkų lūkesčiai yra milžiniški, nes daugumai jo šalininkų sekasi prastai. Kiek jie turės kantrybės? Laikas spaudžia.

D. Trumpas neapsistos ties „post mortem“, bet norės kuo greičiau įgyvendinti savo planus. Jis greitai supras, kad laikai dramatiškai pasikeitė. Europa yra potenciali vargšų prieglauda. NATO yra mirusi. ES yra mirusi. Amerika merdi. Jei Amerika nori vėl tapti Amerika, svarbiausia – vidaus bendradarbiavimas. Tačiau ji taip pat gali tapti panaši į Rusiją ar Kiniją. Nes demokratija yra mirusi. Tokia pat mirusi, kaip ir visa ta „woke“ kvailystė. Negyva ir mirusi. Taip, dabar vėl galite naudotis savo sveiku protu. Ačiū Trumpui.


Šis tekstas pasirodė 2024 m. lapkričio 20 d. pavadinimu „Der Tod der Demokratie | Von Hans-Jürgen Geese“ svetainėje apolut. Šis straipsnis pirmą kartą buvo paskelbtas 2024 m. lapkričio 17 d. anderweltonline.com

Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.

Nuotrauka: geralt, pixabay

Schreibe einen Kommentar

Deine E-Mail-Adresse wird nicht veröffentlicht. Erforderliche Felder sind mit * markiert

Diese Website verwendet Akismet, um Spam zu reduzieren. Erfahre mehr darüber, wie deine Kommentardaten verarbeitet werden.