Mūsų apžvalgininkas paprašė E. T. paskambinti namo ir nešališkai ištirti vėliavų ansamblį priešais didingą Berlyno pastatą. E. T. analizė stulbinanti.
Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. lapkričio 24 d. berliner-zeitung.de.
Michael Andrick. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Lapkričio 2 d. vaikščiojau po rudenėjantį miesto parką, kol atsistojau garbingai atrodančio pastato su dideliu laikrodžio bokštu priešakyje. Ten plevėsuojančių vėliavų ansamblis buvo iškalbingas, turėjau jį iškart nufotografuoti.
Vėliavų panorama
Visai kairėje, ant pirmojo iš trijų stiebų, vaivorykštinė vėliava su dar spalvingesniais trikampiais pjūviais, šalia jos – du nykštukiniai parodų ir mugių vimpelai. Dešinėje, ant dar trijų stiebų, matome dar vieną informacinę vėliavą su reklaminiu turiniu, paskui Izraelio vėliavą ir galiausiai mėlynai geltoną Ukrainos vėliavą.
Vaikščiodamas toliau svarsčiau, koks gi tai pastatas. Koks tai buvo rikiuotės skveras su kitų šalių vėliavomis? Norėdamas gauti nešališką vertinimą, paprašiau ateivio E.T., kurį pažinojau iš jaunystės Spielbergo filmų, ramiai ištirti šią Berlyno sceną. Susijaudinęs, kad gali paskambinti namo, E.T. savo įspūdžius aptarė mobiliuoju telefonu su savo rūšies žmonių mokslininkais – humanologais.
E.T. supranta vaivorykštę
Vaivorykštės vėliava, kaip E.T. pasakoja jo ekspertai, yra judėjimo už mažumų teises simbolis, tačiau vienos labai netipiškos mažumos. Anksčiau, kaip jam pasakojama, buvo įprasta, kad žmonės blogai elgėsi vieni su kitais dėl seksualinių preferencijų, o vaivorykštės vėliava simbolizuoja kovą su tuo.
Tačiau dabar, kai ši problema iš esmės įveikta, jau seniai galima orbitiškai stebėti, kaip žmonės patys mojuoja vaivorykštės vėliava, apibrėždami save kaip naują, anksčiau nežinomą, bet vis dėlto nuskriaustą mažumą, remdamiesi tam tikru jausmu, tam tikru gyvenimo būdu.
O paskui šie patys save pasiskelbę atstovais tos save susigalvojusios mažumos teigė, kad juos diskriminuoja kiti, kurie tų save susigalvojusių mažumų nepažįsta ir dažnai nepažįsta net po to, kai jie buvo pasiskelbę, ir dabar juos reikia ginti. Užuot kitaip skirstęs turtą ir galimybes, šis judėjimas nori tik pasiekti, kad būtų suteikta anksčiau nejausta pagarba anksčiau nežinomoms grupėms.
E. T. ši informacija suglumina; jo gimtojoje galaktikoje socialiniai judėjimai visada organizuojami atsižvelgiant į materialinius ir teisinius interesus: kas kam galima? Kas ką gauna? Taip jam pažįstama iš Andromedos miglų. Jis nustebęs klausia: „Iš ko vaivorykštės žmonės nori ką nors atimti? Kam jie nori ką nors duoti?“
Kitaip nei žmonių moterų ir darbininkų judėjimai, šis judėjimas, atrodo, iš tiesų pritaria oligarchiniam status quo, aiškina humanologai. E. T. nedelsdamas toliau klausia, kas gi naudotų savo pinigus finansuoti judėjimui, kuris nenori nieko keisti turto ir teisių paskirstymo srityje… „Na, – atsako pats E. T., – turbūt turtingi žmonės įkėlė vaivorykštę, kad suklaidintų vargšus ir nuteiktų juos ne prieš save, o vienus prieš kitus“. Humanologai mano, kad tai įdomi hipotezė.
O kaip dėl valstybinių vėliavų?
„Bet“, – dabar nori sužinoti E. T., – ‚ką reiškia baltai mėlynos ir geltonai mėlynos vėliavos, kurios yra visiškai be žodžių?‘. Sužinojęs, kad tai yra valstybių, kurios visiškai kitur nei Vokietija, kurioje šiuo metu atlieka savo tyrimą, vėliavos, jis prašo išsamiau paaiškinti sąvoką „valstybė“. Humanologai žino, kad žmonės valstybę laiko aparatu, užtikrinančiu taisyklių vykdymą apibrėžtoje teritorijoje.
Ši sąvoka yra sudėtinga, tačiau galima sakyti, kad valstybės visada save pateisindavo tuo, kad žmonėms geriau gyventi pagal jų įstatymus ir centralizuotą galią juos vykdyti nei be jų. Visada sakoma, kad valstybė ir įstatymai tarnauja tų, kuriuos jie valdo, gerovei, o tam netarnaujanti valstybės valdžia vadinama „neteisėta“, o tai reiškia moraliai neleistina.
E.T. ataskaita namo
Išgirdęs pakankamai, kad galėtų suformuluoti diagnozę savo Žemės stebėjimo ataskaitai, E.T. paaiškina: Aišku, kad didingame pastate su laikrodžio bokštu ir iškabomis su raudonais meškiukais, kurį, beje, žmonės vadina Schönebergo rotuše, įsikūrusi politinė lobistinė organizacija. Jos tikslas – užimti Vokietijos gyventojus ekonomiškai nereikšmingomis diskusijomis apie savijautos būklę, kurios iš pažiūros atrodo kaip klasikinė kova už socialinį teisingumą, kai tuo tarpu tikroji ekstremali nelygybė lieka nepaliesta.
Be to, ši lobistinė organizacija akivaizdžiai siekia, kad Vokietijos vyriausybė teiktų daugiau reikšmės užsienio šalių, kurių vėliavos iškeltos fasadinėje pusėje, interesams, o ne bendram Vokietijos Federacinės Respublikos labui. Vokietijos valstybės vėliavos nebuvimas užsienio valstybių vėliavų akivaizdoje negalėtų būti interpretuojamas kitaip; jei buvo siekiama viešai pademonstruoti valstybių draugystę ir bendradarbiavimą abipusės naudos labui, tai nesunkiai galėjo būti padaryta iškeliant ir Vokietijos Federacinės Respublikos vėliavą.
Pasak E. T., lieka paslaptis, kurią reikia išsiaiškinti atlikus tolesnius lauko tyrimus, kodėl federalinė ir žemių vyriausybės, besirūpinančios Vokietijos bendruoju gerbūviu, toleruoja šią lobistinę agentūrą tokiame garbingame pastate kaip Schönebergo rotušė ir kodėl gyventojai prieš tai neprotestuoja. Hipotezė, kad Vokietijoje pati valstybė gali būti tik užsienio interesų lobistinė organizacija, nors ir atrodo kaip kraštutinis mąstymo eksperimentas, tačiau elegantiškai paprastai paaiškina mįslingą vėliavų panoramą Schöneberge, kurią su nedideliais nukrypimais galima pamatyti ir prie daugelio kitų didingų Vokietijos pastatų.
Michael Andrick yra laikraščio “Berliner Zeitung” apžvalgininkas.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. lapkričio 24 d. pavadinimu “Der außerirdische Blick: E.T. erforscht Berlin” svetainėje berliner-zeitung.de.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
