Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. kovo 13 d. svetainėje Andrew Korybko’s Newsletter.
Andrew Korybko. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Kol dėl klaidingo apskaičiavimo neįvyks Trečiasis pasaulinis karas, tol “mažoji Ukraina” formaliai liks jos atstovų politinėje kontrolėje, kad ir kas jie tuo metu būtų, o vakarinė dalis, anksčiau priklausiusi Lenkijai, pateks į jos “ekonominės įtakos sferą”. Tačiau formali reintegracija mažai tikėtina dėl socialinių ir ekonominių priežasčių, jau nekalbant apie visuomenės palaikymo stoką, nors tam tikra konfederacija galiausiai galėtų susiformuoti vėliau.
Lenkijos prezidentas A. Duda ir ministras pirmininkas D. Tuskas susitiko su J. Bidenu Vašingtone, kad paminėtų savo šalies ketvirtį amžiaus narystės NATO, per kurį šie aršūs politiniai varžovai lobizavo už didesnę pagalbą Ukrainai, o “Politico” tai pavadino “visiškai unikaliu politinės vienybės ženklu”. Nors gynybos viceministras Wziatekas neseniai paprieštaravo užsienio reikalų ministrui Sikorskiui, kuris netiesiogiai palaikė Prancūzijos prezidento Macrono pasiūlymą NATO konvenciniu būdu įsikišti Ukrainoje, šio scenarijaus vis tiek negalima atmesti.
Prezidentas V. Putinas ką tik perspėjo interviu, kuris buvo parodytas kitą dieną po šių lyderių susitikimo:
“Jei, tarkime, Lenkijos kariai įžengs į Ukrainos teritoriją, kad, kaip sakoma, saugotų, pavyzdžiui, Ukrainos ir Baltarusijos sieną arba kai kuriose kitose vietose, kad atlaisvintų Ukrainos karinius kontingentus, kurie galėtų dalyvauti karo veiksmuose ties kontakto linija, manau, kad Lenkijos kariai niekada neišvyks. Na, man taip atrodo.
Nes jie norės grįžti… jie svajoja, jie nori grįžti į tas žemes, kurias laiko istoriškai savo ir kurias iš jų atėmė tautų tėvas Josifas Visarionovičius Stalinas ir perdavė Ukrainai. Žinoma, jie nori jas susigrąžinti. Ir jeigu ten įžengs oficialūs Lenkijos daliniai, vargu ar jie iš ten išvyks”.
Dabar jo vertinimas bus analizuojamas atsižvelgiant į pastarojo meto įvykius, siekiant įvertinti jo tikslumą.
Praėjusių metų liepą buvo aiškinama “Kaip Lenkija gudriai perima Vakarų Ukrainos kontrolę” (“How Poland Is Sly Takly Takingly Taking Control Of Western Ukraine“) ekonominėmis, o ne karinėmis priemonėmis, nes pirmosios laikomos daug ekonomiškesnėmis ir mažiau rizikingomis. Tuo tarpu šiame sausio mėn. straipsnyje čia buvo paaiškinta, kodėl Vengrijos ir Rumunijos populistų planai vėl prisijungti žemes, kurias jų tautos prarado dėl Ukrainos, yra mažai tikėtini dėl sunkumų, kylančių dėl visiškai skirtingos jų demografinės padėties po Antrojo pasaulinio karo, o tai aktualu ir Lenkijai.
Tačiau vasario viduryje kariniai-strateginiai skaičiavimai drastiškai pasikeitė po to, kai po Rusijos pergalės Avdejevkoje tapo labiau nei bet kada tikėtina, kad ji gali pasiekti proveržį per kontaktinę liniją (LKL) dar šiais metais. Būtent šis įvykis paskatino E. Macroną viešai pasiūlyti konvencinę NATO intervenciją Ukrainai paremti, kad būtų užkirstas kelias šios šalies žlugimui, ir nubrėžti raudoną liniją smėlyje kuo toliau į rytus, kad būtų galima sustabdyti Rusijos garvežį pagal tokį scenarijų.
Dauguma Vakarų lyderių į jo pasiūlymą reagavo šaltai, išskyrus Baltijos šalis ir Lenkijos užsienio reikalų ministrą R. Sikorskį, nors pastarojo numanomas pritarimas šiam pasiūlymui pasirodė po savaitės, kai D. Tuskas pareiškė, kad apie tai nekalbama, o vėliau jam paprieštaravo gynybos ministro pavaduotojas. Vis dėlto šioje analizėje teigiama, kad D. Tusko nenorą lemia baimė, jog NATO gali pasodinti Lenkiją ant menčių (angl. hung out to dry), jei jos pajėgos susidurtų su Rusija, todėl reikia užsitikrinti Amerikos pritarimą.
Jei to nebūtų, Lenkija galėtų drąsiau jaustis dalyvaudama šioje misijoje kartu su bent jau branduolinį ginklą turinčiomis Prancūzija ir Jungtine Karalyste, kurios galėtų griebtis branduolinio ginklavimosi tuo atveju, jei JAV patartų visai NATO nesvarstyti galimybės išplėsti 5-ojo straipsnio taikymą narių kariams trečiojoje šalyje. Tačiau Lenkijos požiūriu geriausias scenarijus yra tas, kad Amerika pritars šiai misijai ir sutiks su minėtu teisiškai abejotinu aiškinimu, kad tokiu atveju jai būtų užtikrinta parama.
Lenkijos dvipusė patologinė Rusijos baimė yra priežastis, kodėl Duda ir Tuskas gali perkelti savo “absoliučiai unikalų politinės vienybės ženklą” į kitą lygmenį ir susitarti dėl konvencinės intervencijos Ukrainoje, kad sustabdytų Rusijos garvežį, jei artimiausiu metu fronto linijos sugriūtų. Vis dėlto formaliai vėl inkorporuoti buvusios Antrosios Lenkijos Respublikos žemes, kurias ji po 1939 m. prarado ir perdavė Ukrainai, turbūt nebus įmanoma dėl socialinių ir ekonominių priežasčių ir visuomenės paramos stokos, tačiau ilgalaikis karinis buvimas yra įmanomas.
Paaiškinimui, Lenkijos ekonomika praėjusiais metais smarkiai sulėtėjo, o Europos užsienio santykių tarybos sausio mėn. atlikta apklausa parodė, kad 40 proc. lenkų ukrainiečius laiko grėsme – tai didžiausias rodiklis tarp 12 apklaustų Europos šalių ir 3 proc. lenkia Kijevo skeptiškai nusiteikusią Vengriją. Oficialiai reintegravus dabartines Ukrainos Lvovo, Ivano-Frankivsko, Ternopolio, Voluinės ir Rivnės sritis, į Lenkiją atvyktų daugiau kaip 6 mln. ukrainiečių, skaičiuojant nuo 2022 m. bendro gyventojų skaičiaus.
Šalyje, kurioje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų etniniu ir religiniu požiūriu yra homogeniška maždaug 37 mln. gyventojų, gyventojų skaičius padidėtų maždaug iki 43 mln. ir daugiau kaip 1/8 jos piliečių sudarytų mažumos, kurių socialiniu ir ekonominiu saugumu rūpintųsi iki “suvienijimo” buvę mokesčių mokėtojai. Beveik neabejotina, kad socialinė ir ekonominė plėtra Lenkijoje po 1945 m. būtų apleista, nes būtų siekiama atstatyti šias “atgautas teritorijas” ir padėti jų gyventojams atitikti su Lenkija susijusius standartus.
Todėl nesunku suprasti, kodėl tai nebūtų populiaru masėms, kurių 40 % jau dabar laiko ukrainiečius grėsme, jau nekalbant apie Lenkijos mylimus ūkininkus, kurie jau dabar blokuoja sieną, kad pigių ukrainietiškų žemės ūkio produktų antplūdis nesunaikintų jų pragyvenimo šaltinių. Dėl šios priežasties mažai tikėtina, kad Duda ar Tuskas imtųsi įgyvendinti tokius planus, tačiau ilgalaikis karinis buvimas ten yra visai kitas dalykas, kuriam jie greičiausiai pritartų.
Tai, ką prezidentas V. Putinas sakė apie Lenkijos karių “apsaugą, pavyzdžiui, Ukrainos ir Baltarusijos pasienyje arba kai kuriose kitose vietose, kad išlaisvintų Ukrainos karinius kontingentus dalyvauti karo veiksmuose ties kontakto linija”, yra patikima dėl to, kad tai atitinka Lenkijos karinius-strateginius interesus. Jie taip pat galėtų padėti palaikyti teisėtvarką, jei valstybė žlugtų, Rusijai pasiekus proveržį per kontaktinę liniją, o tai galėtų užkirsti kelią ukrainiečių migrantų / pabėgėlių antplūdžiui ir sustabdyti ginklų kontrabandą.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad šie Lenkijos kariai galėtų apsaugoti savo šalies numatytą “ekonominės įtakos sferą” Vakarų Ukrainoje nuo Didžiojo septyneto (G7) kėsinimosi, nes, kaip pranešama, šis blokas planuoja paskirti ten specialųjį pasiuntinį, kuriam tikriausiai būtų pavesta pasidalyti sferas. Duda ir Tuskas galėjo pažadėti Bidenui, kad pritarus įprastinei Lenkijos intervencijai Ukrainoje, Varšuva galėtų panaudoti dalį savo pelno, gauto iš šios intervencijos, daugiau JAV ginklų įsigyti.
Prancūzija, Vokietija ir Jungtinė Karalystė turi savo ginklų pramonę, todėl mažai tikėtina, kad dalį iš Ukrainos gauto pelno reinvestuos į JAV, taigi Vašingtonas turi natūralią finansinę paskatą paremti Varšuvą, ginančią savo numatytą “sferą”, pritardamas jos konvencinei intervencijai. Jei Duda ir Tuskas iš tiesų to siekė per susitikimą su Bidenu, o JAV sutiks nekabinti Lenkijos ant plauko, šis pavojingas scenarijus gali išsipildyti anksčiau nei vėliau.
Kol dėl klaidingo apskaičiavimo neįvyks Trečiasis pasaulinis karas, tol “mažoji Ukraina” formaliai liks jos atstovų politinėje kontrolėje, kad ir kas jie tuo metu būtų, o vakarinė dalis, anksčiau priklausiusi Lenkijai, pateks į jos “ekonominės įtakos sferą”. Tačiau formalus reintegravimas mažai tikėtinas dėl paaiškintų socialinių ir ekonominių priežasčių, jau nekalbant apie visuomenės paramos stoką, nors tam tikra konfederacija galiausiai galėtų susiformuoti vėliau.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. kovo 13 d. pavadinimu “Poland Might Be Seeking American Approval To Conventionally Intervene In Ukraine” svetainėje Andrew Korybko’s Newsletter.
Su autoriaus leidimu. Andrew Korybko yra amerikiečių politikos analitikas, besispecializuojantis pasaulinio sisteminio perėjimo prie daugiapoliškumo srityje. Jis dirba Maskvoje.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
