Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. vasario 28 d. svetainėje hinterdenschlagzeilen.de.
rr. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Kad įveiktume susvetimėjimą šiame pasaulyje, turime susikurti sau namus žmonių bendruomenėje. Šiais nepaprastais laikais ir nesuskaičiuojamų pražūties scenarijų akivaizdoje nelengva suvaldyti savo asmeninius jausmus. Lygiai taip pat sunku sutvarkyti savo mintis ir užrašyti jas popieriuje visuotinai suprantama kalba. Tačiau aiškiaregiu tapęs žmogus, suvokęs gyvenimo absurdiškumą, užima poziciją įvykių atžvilgiu ir neišsisukinėja. Apie abejingumą jam negali būti nė kalbos. Jis laiko save savo likimo šeimininku ir vis tiek nori įžvelgti bent kokią prasmę šiame beprasmiškame pasaulyje. Jis supranta, kad tik jo sprendimas gali pakeisti šį gyvenimą ir šį pasaulį. Kaip ir visi vaiduokliai, absurdo šmėkla pranyksta, jei turi drąsos su ja susidurti. Rudolf Hänsel
Svetimumas šiame pasaulyje
Siekdami įveikti svetimumą šiame pasaulyje, žmonės bando susikurti sau namus žmonių bendruomenėje. Kaip pokario kartos pilietis, šiandieniniame pasaulyje jaučiuosi vis labiau susvetimėjęs. Tokios etinės ir moralinės vertybės kaip empatija ir taikingumas nebeturi jokios reikšmės; politikai tėra klusnios skaitmeninio-finansinio komplekso marionetės, keliančios daug didesnę grėsmę žmonių laisvei ir apsisprendimui nei karinis-pramoninis kompleksas (Ernst Wolff).
Piliečiams meluojama ir apgaudinėjama ne tik dėl pasaulio gyventojų skaičiaus mažinimo ar ekonominių problemų, tokių kaip deindustrializacija, gamyklų uždarymas, emigracija ir darbo vietų praradimas. Taip pat neinformuojama apie mirtinas COVID skiepų pasekmes, todėl vėl rekomenduojama ir įgyvendinama pasaulinė privalomo skiepijimo programa. Visi, kurie – kol kas – nemato šio neigiamo vystymosi arba nėra susipažinę su alternatyvios žiniasklaidos informacija, netrukus sulauks geresnio pamokymo.
Taip pat planuojami nauji dideli karai, apie kuriuos garsiai ir bauginančiai skelbia JAV-NATO ir jos ES vasalai. Jiems pateisinti vėl aktyvinami įprasti priešo stereotipai. Rusija ir po JAV žurnalisto Tuckerio Carlsono interviu su Rusijos prezidentu arba po JAV rinkimų toliau bus pristatoma kaip pavojingas priešas visuose Vakaruose.
Tačiau jei ilgesnį laiką gyveni tokioje slaviškoje šalyje kaip Rusija ar Serbija, supranti, kad politiškai sufabrikuoti priešo įvaizdžiai neturi nieko bendra su tikrove, bet tarnauja kitam tikslui.
Tačiau šio pasaulio absurdiškumo suvokimas savyje talpina kvietimą suvaldyti šį absurdą ir ryžtingai atsigręžti į būtį, kuri tik dėl to įgauna prasmę. Pasaulio likimas priklauso tik nuo žmonių. Kadangi esama tik šio vienintelio pasaulio, būtų absurdiška jo neteigti.
Susikurti namus žmonių bendruomenėje
Kad įveiktume šio pasaulio svetimumą, mes, žmonės, turėtume stengtis susikurti sau namus žmonių bendruomenėje. Šie namai laikui bėgant susikuria mums dalyvaujant kitų žmonių džiaugsmuose ir kančiose. Žmogus iš prigimties yra bendruomeninė būtybė. Nuo pat ankstyvosios vaikystės įspūdžių jis išsiugdo tam tikrą žmogiškąjį ryšį, domėjimąsi kitais, kurį galima apibūdinti kaip „bendruomeniškumo jausmą“.
Pagrindinėse žmonių sugyvenimo sąlygose glūdi prievolė suprasti vienas kitą (Alfredas Adleris). Kiekvienas žmogus turi gebėjimą įsijausti ir užjausti. Kitų jausmai yra išgyvenami kartu ir suvokiami. Džiaugsmais ir vargais dalijamasi su kitu; vieni kitiems žmonės padeda ištverti sunkius gyvenimo laikotarpius (Kropotkinas). Priklausomai nuo brandos, gyvenimo patirties, savęs pažinimo ir pasaulėžiūros, žmogus geba įsijausti į kitus. Tai kitam žmogui sukuria pasitikėjimą, šilumą ir saugumą.
Žinoma, tai yra varginantis procesas, reikalaujantis daug drąsos, laiko ir kantrybės, tačiau labai svarbus kiekvieno žmogaus gyvenimui. Deja, pastarųjų dešimtmečių autoritarinis auklėjimas nuo vaikystės mus atbaido nuo aplinkinių. Tik neautoritarinis, laisvasis auklėjimas, kuriame susilaikoma nuo perdėto autoritarizmo, smurto ir nuolaidžiavimo ir kuris su tikru supratimu prisitaiko prie vaiko sielos gyvenimo, sukurs humanišką socialinę santvarką ir orią ateitį.
Pripažinti, kad likimas priklauso nuo žmogaus
Nuo tada, kai žmonės egzistuoja ir turime žinių apie juos, žinome, kad jie visada siekia geresnės gyvenimo situacijos, pirmiausia – laisvo gyvenimo taikoje, be smurto ir karų. Didžioji dalis žmonių mėgsta dirbti savo kasdienius darbus arba dirbti laukus ir gyventi kartu su kaimynais taikoje ir draugystėje.
Tačiau pati istorija nesiekia laisvės ir taikos savo įstatymais – praktiškai per mūsų galvas. Laisvas pasaulis be smurto, be ginklų ir karų gali būti įgyvendintas tik žmonių sprendimu, mąstant ir veikiant pagal laisvės, taikos ir teisingumo idealą.
Ir šis smurto mažinimas turi vykti čia ir dabar.
Tačiau, deja, mūsų kultūros ugdymas vaikams sukelia kitų žmonių baimę, emocinę reakciją, nukreiptą prieš kitus. Užaugę jie nesugeba bendradarbiauti ir gyventi su kitais žmonėmis. Taip pat ir savo pačių gyvenimo jie nesugeba gerai organizuoti.
Štai kodėl vaikai iš tėvų ir mokytojų turėtų anksti išmokti, kad nereikia bijoti kitų žmonių, o kad kiti džiaugiasi žaisdami ir gyvendami kartu su jais. Iškilusius konfliktus visada galima išspręsti draugiškai ir be jokio žodinio ar fizinio smurto. Todėl suaugusieji turėtų būti nesmurtinio elgesio pavyzdys.
Taip pat galime daryti prielaidą, kad žmogaus emocinis gyvenimas yra ne tik tėvų ir vaiko santykių rezultatas, bet kad socialinė ir kultūrinė aplinka ir atitinkami jausmai yra ne mažiau lemiami, nes tėvai, mokytojai ir auklėtojai kasdien žodžiais ir darbais perduoda vaikui tam tikros kultūros vertybes.
Šiame kontekste teigiamai vertintina tai, kad pastaraisiais tūkstantmečiais žmonija vis dažniau išgirsta žmonijos sąžinės balsą ir suvokia, kad svarbu kartu gyventi laisvai ir broliškai ir užtikrinti gyvybę šioje žemėje, kartu kovojant prieš gamtos stichijas.
Įsipareigojimas ateičiai yra viską atiduoti dabarčiai
Atsakingi suaugusieji nuolat klausia savęs, ką vyresnioji karta gali padaryti, kad jaunimui būtų užtikrinta taiki ateitis ir žmogau orumą atitinkantis gyvenimas.
Prieš Camus esė apie absurdą „Sizifo mitas“ nuskamba Pindaro sakinys:
„Brangioji siela, nesiek amžinojo gyvenimo, bet išnaudok tai, kas įmanoma“ (1).
Kaip ir prancūzų filosofas rašytojas, ateistas egzistencialistas Albertas Kamiu, žmogus, tapęs aiškiaregis ir suvokiantis, kad yra savo likimo šeimininkas, atsiduoda maišto dvasiai. Meilė, kurią ankstesnės kartos dovanojo „dangiškajai būtybei“, dabar nukreipta tik į žemę ir savo aplinkinius.
Tai jo tikėjimas, jo aistra ir jo ateitis, pažinimas šio pasaulio yra jo aukščiausias tikslas.
Duodamas interviu libertarų žurnalui Défense de l’homme, Camus sakė:
„Aš statau už taiką. Toks yra mano paties optimizmas. Bet dėl jos reikia kažką daryti, o tai bus sunku. Čia ir slypi mano pesimizmas“ (2).
Laisviems žmonėms nėra aukštesnio tikslo už laisvės visiems įgyvendinimą. Jie atsiduoda maišto aistrai, šiam nesuvokiamam dosnumui, šiai keistai meilei. Jų pasididžiavimas – nesiimti jokių skaičiavimų dėl ateities. Tikrasis dosnumas ateities atžvilgiu reiškia viską atiduoti dabarčiai, viską dosniai atiduoti dabartiniam gyvenimui ir gyviems broliams bei seserims.
Būtent toks yra tikrasis atsidavimas ateities žmonėms.
Šaltiniai ir pastabos:
(1) Camus, Albert (1959): Sizifo mitas. Hamburgas, 7 psl.
(2) Marin, Lou (redaktorius) (2013): Albert Camus – laisvamaniški raštai (1948-1960). Hamburgas, p. 82
Šis tekstas pasirodė 2024 m. vasario 28 d. pavadinimu “Eine neue Heimat“ svetainėje hinterdenschlagzeilen.de.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Nuotrauka: Anemone123, pixabay
