Žmonės nustos kariauti tik tada, kai nustos kariauti savo viduje.
Tik nedaugelis iš mūsų pastaraisiais dešimtmečiais išėjo į gatves už taiką. Suprantama, kad nesijaučiame atsakingi už visas pasaulio kančias ir iš grynos savisaugos nuolat nesirūpiname visomis negandomis. Dabar taikos klausimas mums staiga įgijo egzistencinę reikšmę. Tai atrodo logiška – jei kiltų branduolinis karas, tai būtų pasaulio pabaiga. Bet gal taip yra tik todėl, kad dabartinė karo grėsmė iš tikrųjų gali tiesiogiai paliesti mus ir mūsų artimuosius, kitaip nei visi kiti konfliktai, kurie mums dažniausiai yra tolimi šiuolaikinės istorijos reiškiniai. Šiuo metu pasaulyje vykstantys ginkluoti konfliktai yra žadintuvo skambutis kiekvienam iš mūsų. Neleiskime jam likti neišgirstam! Kalba 2024 m. gruodžio 16 d., pirmadienį vykstančiose žibintų eitynėse „Remchingenas už taiką“.
Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. gruodžio 28 d. svetainėje Manova.
Imke Querengässer. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Kiekvienas, ieškantis atsakymo į klausimą, kur prasideda taika, gali rasti begalę citatų šia tema, pavyzdžiui: „Pats pamaldžiausias žmogus negali gyventi taikiai, jei piktam kaimynui tai nepatinka“. Dauguma iš mūsų tylomis ir atsidūsėję pritars šiam sakiniui. O tokiais chaotiškais, painiais, emocijų kupinais laikais kaip šie „blogas kaimynas“ gali būti ir kasdien sutinkamas kolega darbe, kuris neslepia savo politinių pažiūrų – ir kurios, deja, yra diametraliai priešingos jūsų politinėms pažiūroms.
Tačiau yra ir tokių citatų, kaip ši Francesco Petrarca, XIV a. italų poeto:
“Penki dideli taikos priešai gyvena mumyse: godumas, ambicijos, pavydas, pyktis ir išdidumas. Jei šiuos priešus pavyktų išgyvendinti, neabejotinai džiaugtumėmės amžina taika.”
Arba 1955 m. gimusio austrų mokytojo ir rašytojo Ernsto Ferstlio:
„Tie, kurie yra taikoje su savimi, nėra linkę skelbti karo kitiems.“
Pastarieji keleri metai man buvo didžiulis, neretai skausmingas prabudimo procesas, todėl intensyviai domėjausi tokiomis temomis kaip masių psichologija, „nudging“, manipuliavimas, „BlackRock“, WEF, PSO ir įvairios vadinamosios „sąmokslo teorijos“. Tačiau tuo pat metu, dar intensyviau nei ankstesniais metais, nagrinėjau ir save, savo vaidmenį ir atsakomybę už tai, kas vyksta aplink mus. Vadovaudamasi posakiu „Gyvenimas yra gražus – niekada nebuvo kalbų, kad jis bus lengvas“, turėjau susidurti su karčiu, bet naudingu suvokimu, kad norint, jog prasidėtų kas nors gero, pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Taigi pirmoji citata šiandien mane verčia jaustis nejaukiai, o kitose dviejose jaučiu kur kas daugiau tiesos. Taigi, kaip galime pasiekti taiką? Nuo ko ji prasideda?
Neįkainojamas, svarbus ženklas – išeiti į gatves už taiką ir nesiliauti kelti taikos klausimą visur, kur tik įmanoma: su draugais, socialiniuose tinkluose, su lipdukais, šūkiais ant marškinėlių, atvirukų kampanijomis, laiškais redakcijai, laiškais politikams. Vis dėlto, mano nuomone, turėtume atidžiau pažvelgti į vieną dalyką – mūsų motyvaciją tai daryti. Nes būkime atviri: pastaraisiais dešimtmečiais labai nedaugelis iš mūsų buvo gatvėse už taiką, nors visame pasaulyje visada vyko ir tebevyksta ginkluoti konfliktai. Portale Statista galite perskaityti, kad nuo Antrojo pasaulinio karo nuolat daugėjo karų ir pilietinių karų: 1991 m. jų buvo daugiausia – 53. Iki 2010 m. jų sumažėjo iki 31, o vėliau vėl padaugėjo – 2015 m. jau turėjome 54 ginkluotus konfliktus. Ir nei 1991 m., nei 2015 m. neišėjau į gatves pasisakyti už taiką …
Žuvusiųjų skaičius taip pat neįtikėtinai liūdnas ir šokiruojantis: pavyzdžiui, 1995 m. ginkluotuose konfliktuose žmonės nužudė apie 800 000 kitų žmonių, tačiau net ir tada tik nedaugelis iš mūsų aktyviai domėjosi šia tema – ir tikrai ne aš.
Visiškai suprantamas ir sveikas požiūris yra nesijausti atsakingam už visas pasaulio kančias ir iš grynos savisaugos nuolat nesirūpinti visomis šioje žemėje vykstančiomis nelaimėmis. Tačiau galime savęs paklausti, kodėl taikos klausimas mums staiga įgijo tokią egzistencinę reikšmę. Atsakymas atrodo logiškas – jei kiltų branduolinis karas, tai būtų pasaulio pabaiga.
Tačiau galbūt jis daug profaniškesnis – dabartinė karo grėsmė iš tikrųjų tiesiogiai paliestų mus ir mūsų artimuosius, kitaip nei visi kiti konfliktai, kurie mums dažniausiai yra tolimi šiuolaikinės istorijos reiškiniai.
Ar nėra taip, kad šiuo metu taika mums atrodo tokia svarbi dėl staiga prabudusios pirmapradės baimės dėl mūsų pačių siaubingos kančios ir mirties?
Tai, žinoma, visiškai teisėta ir suprantama. Tačiau turėtume tai labai gerai įsisąmoninti – priešingu atveju, mano nuomone, rizikuojame praleisti kažką labai svarbaus, skatinami šio baimės jausmo: būtent, kad taika prasideda ne Ukrainoje, Briuselyje ar Vašingtone, o kiekviename iš mūsų – ir toliau tęsiasi mūsų santykiuose su tariamai blogu kaimynu. Visame, ką darome, visose savo taikos akcijose turėtume labai gerai suvokti, kokiu požiūriu remdamiesi veikiame.
Ar gali būti naudinga taikai, jei veikiame iš baimės, nevilties ir bejėgiškumo jausmo? O gal baimę, sielvartą ir neviltį galime priimti kaip galimybę atsigręžti į šiuos jausmus, kurie mums dažnai būna beveik nepakeliami, išmokti juos priimti ir tinkamai su jais elgtis, kad nebeleistume sau tapti jų žaisliuku?
Esu tvirtai įsitikinusi, kad prie taikos pasaulyje priartėsime tik tada, jei imsimės ieškoti taikos savyje. Cituoju dvasinį mokytoją Eckartą Tolle, kuris sako:
“Atmerk akis ir pamatyk baimę, neviltį, godumą ir smurtą, kurie persmelkia viską. Pažvelk į kraupų žiaurumą ir neįsivaizduojamo masto kančias, kurias žmonės kėlė ir tebekelia vieni kitiems. Tau nereikia to smerkti. Stebėk tai. Tai beprotybė. Tai nesąmoningumas. Visų pirma nepamiršk stebėti savo proto. Ten ieškok šios beprotybės šaknų“.
Pabusti iš nesąmonės pirmiausia reiškia suvokti, kad mes galime stebėti save, kai mąstome. Tai darydami galime suvokti, kad mūsų mintys dažnai nei atspindi tikrovę, nei yra teisingos.
Jei mus užvaldo baimė ir neviltis, patys to nesuvokdami, mes veikiame vedami šių jausmų – ir dažnai su tuo susijęs bejėgiškumo jausmas perauga į pyktį: mielai ištemptume iš namų į gatves savo neišmanančius bendrapiliečius, kurie akivaizdžiai vis dar nenori suvokti mūsų padėties dramatizmo, kad jie demonstruotų kartu su mumis. Norėtume juos purtyti ir apšaukti, kad jie atsibustų – tačiau abejotina, ar tai gali būti kelias į taiką.
Darau prielaidą, kad nedaugeliui žmonių žinomas terminas sutrikusios nervų sistemos reguliacija – nors labai tikėtina, kad daugelį iš mūsų tai veikia.
Čia kalbama apie raidos, prisirišimo ir transgeneracines traumas – temą, kuri, laimei, vis dažniau atsiduria dėmesio centre ir kurios individualus ir socialinis apdorojimas bei gydymas, mano nuomone, yra vienas svarbiausių raktų į taikesnį pasaulį. Žr. tris mano tekstus Manova portale.
Jei mums pavyks įsisąmoninti savo dažnai jau amžių senumo jausmus, tokius kaip baimė, bejėgiškumas ir pyktis, priimti juos, bet neleisti jiems užvaldyti, o eiti į pokalbius ir į gatves sąmoningai ir taikiai nusiteikus, gyvensime taikoje, kurios taip trokštame.
Kai mūsų vidinė ramybė nebepriklausys nuo to, ar sugebėsime įtikinti šimtus tūkstančių žmonių išeiti į gatves kartu su mumis, kai atsistosime vieni gatvėje su plakatu ne iš baimės, nevilties ir neįgyvendinamos vilties, bet giliai suvokdami, kad rodome taikos pavyzdį, atsiskyrę nuo desperatiško noro, kad daugelis padarytų tą patį, – tada, būtent tada galėsime būti švyturys, žvaigždė tamsoje, šildanti ugnis dažnai tokiame šaltame pasaulyje.
Atskleiskime pradžioje cituotos patarlės klaidingumą: sutikime, kad mūsų kaimynas neatsako už mūsų vidinę ramybę ir kad tai mus veda vis tolyn nuo ramybės, jei norime pakeisti savo aplinkinius taip, kad mums nebereikėtų jausti nepageidaujamų jausmų. Tai jokiu būdu nereiškia, kad priimame visas žmonių sukeltas kančias, priešingai – bet galime pasirinkti veikti sąmoningai ir visur, ką darome, užduoti sau klausimą: „Kokiu žmogumi noriu būti šioje situacijoje?“
Prieš kelias dienas, kai pradėjau rašyti šį tekstą, siuntoje, kurią gavau, gulėjo atvirukas. Jame buvo tokia citata:
“Karai mumyse sukelia karus išorėje. Tačiau tai taip pat reiškia, kad taika mumyse sukelia taiką išorėje“.
Ženkime pirmyn – už žmoniškesnį sambūvį ir taikesnį pasaulį!
Šis tekstas pasirodė 2024 m. gruodžio 28 d. pavadinimu „Fünf Feinde des Friedens” svetainėje Manova.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
