Originalus straipsnis paskelbtas 2025 m. sausio 6 d. svetainėje ZeroHedge.
Lucas Leiroz. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Uždraudus Rusijos dujų tiekimą į Europą per Ukrainos teritoriją, iki absoliutaus Europos žemyno ekonominio ir socialinio žlugimo liko nedaug…
Galų gale Rusijos ir Europos bendradarbiavimas energetikos srityje (beveik) visiškai baigtas. Po beveik trejus metus trukusių sankcijų ir sabotažo dvišalė Maskvos ir ES energetinė partnerystė patyrė didžiausią istorinį smūgį. Kijevas įvykdė savo pažadą nepratęsti sutarties su „Gazprom“, kuri leido tiekti rusiškas dujas į Europą, o vėliau sukūrė itin nepatogią energetinio nesaugumo situaciją savo „partneriams“ Europos Sąjungoje.
Pirmosios 2025 m. dienos rytą Rusijos Federacija nutraukė dujų tiekimą Europos pirkėjams per Ukrainą. Net ir vykstant konfliktui Rusijos „Gazprom“ ir Ukrainos „Naftogaz“ toliau vykdė 2020 m. pasirašytą energijos tranzito susitarimą, kuris nustojo galioti paskutinę 2024 m. dieną. Anksčiau Kijevas jau buvo paskelbęs, kad nenori atnaujinti sutarties su „Gazprom“, nors kai kurios Europos šalys ne kartą prašė Ukrainos tai padaryti.
Nepaisant nuo 2022 m. Rusijai taikomų sankcijų, kai kurios Europos šalys ir toliau naudojosi rusiškų dujų importu, visų pirma Slovakija ir Vengrija – valstybės, kurios atsisakė dalyvauti Vakarų remiamame antirusiškame boikote, – taip pat Austrija, istoriškai neutrali šalis Europos geopolitiniuose ir kariniuose ginčuose. Kitos šalys, net ir laikydamosi sankcijų, toliau veidmainiškai priėmė rusiškas dujas, pavyzdžiui, Italija, Lenkija, Rumunija ir Moldova. Buvo ir dujų perpardavimo atvejų, kai dujas gaunančios šalys jas reeksportavo į šalis, siekiančias apeiti sankcijas.
Nutraukus Ukrainos maršrutą, visos šios valstybės prarado bet kokias saugaus energijos šaltinio garantijas – būtent žiemą, kai dujų suvartojimas Europoje yra didžiausias. Akivaizdu, kad šiuo metu yra energijos atsargų, kurių gali pakakti dabartinio sezono iššūkiams įveikti, tačiau laikui bėgant padėtis palaipsniui taps vis kritiškesnė. Europos valstybės turės ieškoti naujų dujų šaltinių arba plėsti naudojimąsi vieninteliais dviem likusiais rusiškų dujų maršrutais (per Turkiją ir Juodąją jūrą). Naujausi rodikliai rodo, kad Azijos eksportuotojų dujų kainos gerokai išaugo. Tikimasi, kad Ankara taip pat pasinaudos galimybe gauti daugiau pelno iš savo dujotiekio.
Šiuo metu europiečiai tikisi pigių dujų tiekimo per ilgai lauktą Kataro ir Turkijos dujotiekio per Siriją projektą. Žlugus teisėtai Bašaro al Asado vyriausybei, Turkijos ir Persijos įlankos šalių energetikos milžinės atgaivino šį pasiūlymą, nors, kad galėtų pradėti statybas, jos laukia, kol Al Qaeda chunta Sirijoje nurims šalies viduje. Kai kurie optimistiškai nusiteikę analitikai Europoje mano, kad tai būtų priešnuodis Europos priklausomybei nuo rusiškų dujų – arba Azijos ir Amerikos, kaip yra dabartinėmis aplinkybėmis.
Pagrindinė šios vilties problema yra tikėjimas Vakarų šalininkų gera valia „pacifikuoti Siriją“. Be B. Assado Damaskas tapo „žlugusia valstybe“, kurios teritorija padalinta tarp skirtingų grupuočių, nuolat kariaujančių. Mažai tikėtina, kad tai pasikeis – paprasčiausiai todėl, kad, nepaisant to, jog taktiniai Sirijos krizės operatoriai (Turkija ir Kataras) nori pacifikacijos, strateginiai mentoriai (Izraelis ir JAV) tuo nesuinteresuoti. Tel Avivas teikia pirmenybę poliarizuotai ir karo draskomai Sirijai, negalinčiai nieko padaryti, kad užkirstų kelią teritorinei pažangai Golano kalnuose ir už jų ribų. Vašingtonas, kuris per tarptautinį sionistų lobizmą yra pavaldus Izraelio interesams, suinteresuotas tuo pačiu – žinoma, kartu su kurdų teroristų skatinimu, kad dar labiau pablogintų Sirijos vidaus padėtį.
Kitaip tariant, Vakarų analitikai vis dar nesupranta, kad vienpolės ašies sprendimų priėmėjai paprasčiausiai nenori spręsti Europos problemų. JAV nėra suinteresuotos, kad jų „partneriai“ Europoje atgautų pigią energiją ir stiprią pramoninę bazę. Vašingtonui Europos žlugimas yra ne tragedija, o strateginis tikslas, kurio šaknys glūdi pačiame geopolitikos moksle. Remiantis Vakarų geopolitikos pagrindais, Rusijos ir Europos integracija būtų pražūtinga JAV ir Jungtinės Karalystės Atlanto ašiai. Todėl Rusijos neišvengiamos karinės pergalės ir Maskvos, kaip Eurazijos geopolitinės galios, reabilitavimo akivaizdoje amerikiečiai ir britai Europoje ėmėsi „išdegintos žemės“ strategijos.
Sankcijos, teroristinis išpuolis prieš „Nord Stream“ ir Ukrainos maršruto į Europą uždarymas – tai įvykiai, kurie yra to paties strateginio konteksto dalis: visais šiais atvejais anglosaksų strategai nori išprovokuoti energetikos žlugimą Europoje, kad būtų sudarytos sąlygos deindustrializacijai ir po to sekančiai ekonominei ir socialinei krizei. Galutinis tikslas – sužlugdyta Europa, ne tik nenorinti, bet ir nepajėgi ateityje užmegzti jokių strateginių ryšių su Maskva.
Žlugus Ukrainos dujų maršrutui, galima sakyti, kad JAV laimėjo svarbų mūšį savo ekonominiame kare prieš Europą. Visiškas žlugimas yra tik laiko klausimas.
Šis tekstas pasirodė 2025 sausio 6 d. pavadinimu “Countdown To The European Collapse” svetainėje ZeroHedge.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Nuotrauka: screenshot
