Originalus straipsnis paskelbtas 2023 m. rugpjūčio 2 d. tkp.at.
Thomas Oysmüller. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Prancūzijai reikia urano iš Afrikos. Tačiau svarbiausias eksportuotojas dabar uždraudė eksportą į Prancūziją: karinis perversmas Nigeryje gali sukelti geopolitinį žemės drebėjimą.
Karinis perversmas Nigeryje gali iš esmės pakeisti visą Sahelio regioną. Po režimo pasikeitimų Burkina Fase ir Malyje naujoji Nigerio vadovybė dabar atvirai nusiteikusi antiimperialistiškai. Jie nori, kad kolonijinė valstybė Prancūzija ir kiti Vakarai pasitrauktų iš šalies. Malis, Burkina, Fasas, Alžyras, Libija ir kitos šalys pažadėjo paramą šaliai, jei Vakarai planuotų karinę operaciją. Įsiveržėliams būtų paskelbtas karas.
Tai visiškai įmanoma. Nigeris strategiškai svarbus ne tik Prancūzijai, bet ir ES. Iš šalies grobiamas ne tik auksas, bet ir uranas. Šiuo uranu aprūpinama trečdalis Prancūzijos atominių elektrinių. Šalies urano kasyklos uždarytos, Nigeris tapo svarbiausiu urano pardavėju Prancūzijai. Dabar jie paskelbė nutraukiantys eksportą, o gyventojai palaiko valdžios pasikeitimą. Šaliai jau kelias dienas vadovauja generolas Abdourahamane Tchiani.
Nigerija, Sahelio milžinė, vis dar esanti Vakarų pusėje, šiandien nutraukė elektros energijos tiekimą Nigeriui. Įvyko elektros energijos tiekimo nutraukimas. Tuo pat metu derėtis buvo nusiųsti ECOWAS bloko atstovai. Italijos užsienio reikalų ministras atmetė Vakarų karinės operacijos galimybę. Faktas: ES, savanoriškai atsisakiusi rusiškų energijos šaltinių, dabar, matyt, netenka ir svarbios urano tiekimo dalies.
Antradienį Europos Parlamento narys Martinas Sonnebornas (Die Partei) išsamiai išdėstė faktus apie konfliktą Sahelyje. Labai išsamiai, kaip jau žinoma iš jo tekstų, tačiau jis perspėja dėl eskalacijos. Tekste pateikiamos objektyvios ir esminės įžvalgos, Afrika galėtų naujai pabandyti atsiskirti nuo JAV ir Europos (Twitter galite rasti čia). Čia pateikiamas Sonneborno tekstas:
Prancūzija ir pasaulio Pietūs
Prancūzijoje nėra nė vienos veikiančios aukso kasyklos. Tačiau ši (buvusi) nusikalstama kolonijinė valstybė turi ketvirtas pagal dydį aukso atsargas pasaulyje – 2436 tonas.
(Buvusi) Prancūzijos kolonija Malis turi lygiai 0,0 tonos aukso, nors šalyje yra kelios dešimtys kasyklų (įskaitant 14 oficialių), kuriose per metus iškasama net 70 tonų aukso. Iš pajamų, gautų už beveik 60 tonų aukso, kurį (apytikriai) 600 000 vaikų iškasa (buvusioje) Prancūzijos kolonijoje Burkina Fase, tik 10 % atitenka šaliai, o 90 % – tarptautinėms aukso kasybos korporacijoms.
2001 m. Prancūzija uždarė paskutines iš 210 urano kasyklų. Nuo to laiko visos su urano kasyba, kuri kenkia aplinkai ir sveikatai, įskaitant radioaktyviosios taršos pavojų, susijusios problemos, atsargumo sumetimais buvo išvežtos kitur. Maždaug ketvirtadalis Europos urano importo ir trečdalis Prancūzijos urano importuojama iš Nigerio Vakarų Afrikoje. 56 atomines elektrines turinti Prancūzija yra viena iš pirmaujančių pasaulyje branduolinės energijos eksportuotojų. Svarbiausią kurą joms tiekia valstybinė branduolinės energetikos milžinė “Orano” (buvusi “Areva”), kuriai priklauso aukščiausias ir (atitinkamai) juodžiausias granitinis pastatas po Paryžiaus sostinės rajono La Défense dangoraižiais, pagal slaptus susitarimus, pavyzdžiui, iš Nigerio, kur korporacija įsigijo tris didžiules urano kasyklas ir didžiąją dalį Nigerio valstybinės urano perdirbimo bendrovės (Somaïr) akcijų.
(Buvusi) Prancūzijos kolonija Nigeris turi geriausios kokybės urano rūdos Afrikoje ir yra septinta pagal dydį pasaulyje urano gamintoja, tačiau, Pasaulio banko duomenimis, 81,4 proc. jos gyventojų net nėra prijungti prie elektros tinklų. 40 % gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, trečdalis vaikų yra per mažo svorio, o neraštingumo lygis siekia 63 %. Tik pusė gyventojų turi galimybę naudotis švariu geriamuoju vandeniu, tik 16 proc. yra prisijungę prie tinkamų sanitarinių sąlygų.
Bendras Nigerio, šalies, tris kartus didesnės už Vokietijos Federacinę Respubliką, valstybės biudžetas yra apie 4,5 mlrd. eurų, t. y. ne daugiau nei Prancūzijos branduolinės bendrovės metinė apyvarta. Nepaisant urano ir aukso telkinių, Nigeris neseniai pagal išsivystymo indeksą užėmė 189 vietą iš 191 šalies.
XX a. septintajame dešimtmetyje vykdydama “dekolonizaciją”, Prancūzija išlaisvino savo buvusias kolonijas ir suteikė joms formalią nepriklausomybę, tačiau paliko valstybines ir teisines sistemas, kurios, kaip ir kolonijiniais laikais, buvo sukurtos taip, kad, viena vertus, būtų galima kuo mažiau kontroliuoti gyventojus ir, kita vertus, eksportuoti kuo daugiau žaliavų.
Neužtenka to, kad Prancūzija vadinamuoju Francafriko kolonijiniu paktu ir toliau užtikrino pirmumo teisę į visus gamtinius išteklius ir privilegijuotą prieigą prie valstybinių sutarčių; nuo to laiko ji taip pat primeta valstybėms savo beprotišką kolonijinę valiutą – CFA franką, dėl kurio bet kokia savarankiška (formaliai suverenių) valstybių monetarinė, ekonominė ar socialinė politika tampa visam laikui neįmanoma. Keturiolika CFA valstybių yra ne tik prikaustytos prie euro fiksuotu valiutos kursu, kurį nustato tik Prancūzijos kolonijinių šeimininkų palikuonys (1994 m. jis buvo 50 % devalvuotas), bet ir neteko galimybės naudotis 85 % savo valiutos atsargų, kurias jos priverstos deponuoti “Agence France Trésor”.
Visos CFA šalys yra labai turtingos žaliavų ir ne mažiau įsiskolinusios. Burkina Fasas, Malis ir Nigeris yra vienos skurdžiausių pasaulio šalių, nepaisant milžiniškų mineralinių išteklių. “Mano karta to nesupranta”, – sako 35 metų Burkina Faso valstybės vadovas Ibrahimas Traorė. “Kaip Afrika, turinti tiek daug turtų, galėjo tapti skurdžiausiu pasaulio žemynu?”
Paprasčiausiai, sako JAV politologas Maiklas Parenti (Michael Parenti). Skurdžios šalys yra ne “nepakankamai išsivysčiusios”, o “pernelyg išnaudojamos” („not underdeveloped but overexploited“).
Yra (taigi) priežasčių, kodėl Nigerio sostinėje Niamėjuje dega Prancūzijos ambasada.
Norėdama savo naudai pakreipti “nuotaikas” Afrikoje, ES bando žemyną apimti “informaciniu karu”.
Tačiau yra priežasčių, kodėl Vakarų ir Centrinės Afrikos valstybių gatvėse piliečiai nešioja ne Prancūzijos trispalvę ar kobalto mėlynumo Europos vėliavą, o Rusijos vėliavą.
Ir nesvarbu, ar mums, ar ES tai patinka, ar ne, bet vis didesnė dalis (ypač jaunesnių) Afrikos gyventojų Putiną laiko visai ne piktadariu, o pasaulinio laisvės judėjimo, nukreipto prieš geopolitinių Vakarų veikėjų jų regionuose palaikomą išnaudojimo ir pavergimo tvarką, prisidengus “demokratija”, čempionu.
Visa tai išnyks ne geru (ar gerai apsimestiniu) žodžiu, ne ištrynus “skaudžius” vaikiškų romanų žodynus, ne nerangiais ES “informaciniais kariais” ir juo labiau ne suderintu bombardavimu, o tik tuo, kad po šimtmečių pagaliau keičiasi tikrieji Vakarų santykiai su globaliais Pietumis. Ir kai priespauda, paternalizmas, plėšikavimas, žaliavų vagystės ir persistengimas per (mafijinius) nelygiaverčius prekybos susitarimus priartėja prie pavėluoto galo.
JAV – šiuo ir daugeliu kitų aspektų – žinoma, kad tai beviltiškas atvejis, ES – galbūt dar ne. Kuo ilgiau ji stengsis išvengti paradigmos pokyčių, kuriuos turi atlikti, tuo blogiau jai baigsis.
Galbūt pradžia būtų, jei per kitą aukščiausiojo lygio susitikimą su Afrika (arba Lotynų Amerika) ES leistų valstybių vadovams įeiti į konferencijų pastatą pro tą patį pagrindinį įėjimą, kuriuo ji pati naudojasi, o ne lieptų užsienio ir žemyno svečiams visada įeiti pro nepapuoštą šoninį įėjimą.
P.S.: Nigerijos karinė vyriausybė pati sudaro pirmąjį savo ryžto įspūdį. Atsakydamas į JAV pareiškimą nutraukti visos pagalbos Nigeriui mokėjimą, režimas – pasak Afrikos šaltinių – pareiškė, kad demokratinė pasaulio rinkos lyderė turėtų sau pasilikti pagalbą ir panaudoti ją milijonams benamių Jungtinėse Valstijose: “Labdara prasideda namuose”.
P.P.S.: Ibrahimas Traorė (nuotraukoje) yra ne tik Burkina Faso valstybės vadovas, bet ir Ougadugu universiteto bei vietos karo akademijos absolventas, geologas ir karininkas. Būdamas jauniausias ir protingiausias valstybės vadovas pasaulyje, 35 metų vyras pagrįstai grasina tapti (Vakarų) Afrikos sukilimo prieš neokolonializmą ir Vakarų dominavimą vilties švyturiu. Traorė taip pat išvijo Prancūzijos karius pro duris, uždraudė aukso ir urano eksportą į Prancūziją ir JAV ir sudarė regioninį aljansą su Nigeriu, Gvinėja, Maliu ir Alžyru.
P.P.P.P.S.: Prancūzija ir JAV – pačios ir per ECOWAS tarpininkus – grasina smurtiniu įsikišimu, kad atkurtų “demokratinę” išnaudojimo tvarką. Atrodo, kad mūsų karą mėgstantys garbėtroškos netrukus turės rinktis: ginti Vakarų pasaulį Ukrainoje (komanda “Blackrock”) arba Vakarų Afrikoje (komanda “Atomstrom”). Štai koks kapitalizmo grožis. Jis visada suteikia daug pasirinkimo galimybių.
Burkina Fasas ir Malis ką tik paskelbė, kad JAV, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Vakarų Afrikos valstybių ekonominės bendrijos (VAVEB) karinė intervencija į Nigerį būtų “karo paskelbimas” jiems patiems. Aiškus pareiškimas, kurį Malio vyriausybės atstovas spaudai Abdoulaye Maïga pakartojo antrą kartą ir (aiškumo dėlei) trečią kartą tais pačiais žodžiais, skirtais tradiciškai šiek tiek aptingusiems demokratams iš šiaurės ir šiaurės vakarų. Panašios nuomonės laikosi ir Gvinėja, o Alžyras, kuris su Nigeriu yra sudaręs karinio bendradarbiavimo sutartį, “neliks abejingas užsienio intervencijos atveju”.
Paskutinis dalykas, kurio reikia Vakarų Afrikai, taip pat paskutinis dalykas, kurio reikia mums ir jums, taip pat paskutinis dalykas, kurio reikia visam likusiam pasauliui: dar vienas karas.
Šis tekstas pasirodė 2023 m. rugpjūčio 2 d. pavadinimu “Europa verliert nächste Energiequelle: Krieg in Afrika?” svetainėje tkp.at.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją.
Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
Nuotrauka: Vincent van Zeijst, Niger, Niamey, Boulevard de l’Université (Rue KR-1), CC BY-SA 4.0
