Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. gruodžio 12 d. svetainėje tkp.at.
Seymour Hersh. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Seymouras Hershas pasakoja apie savo susitikimus su B. Assadu, jo bendradarbiavimą su CŽV kovoje su „Al Qaeda“, Sirijos praeitį ir neaiškią ateitį.
Mano tėvo karta buvo susitelkusi į 1941 m. gruodžio 7 d. – „nešlovės dieną“, kai Japonija užpuolė Perl Harborą ir sukėlė Amerikos įsitraukimą į Antrąjį pasaulinį karą. Mano diena buvo 2003 m. kovo 20 d., kai George’o W. Busho ir Dicko Cheney administracija, atsakydama į 2001 m. rugsėjo 11 d. Osamos bin Ladeno įvykdytą išpuolį prieš Niujorką ir Vašingtoną, bombardavo Irako sostinę Bagdadą.
Šis keistas sprendimas atsakyti į islamistų teroristų išpuolį prieš Jungtines Valstijas bombarduojant šalies, kurios lyderis Sadamas Huseinas buvo žinomas kaip islamistų terorizmo priešininkas, sostinę beveik nebuvo pastebėtas, kai JAV pradėjo karą. Kai JAV įsiveržė į Iraką, ten dalyvavo daug paskirtų žurnalistų, kuriuos kariškiai atrinko ir kuriems buvo leista važiuoti kartu, kad aprašytų amerikiečių šlovę, kai JAV pajėgos žengė į Bagdadą iš Kuveito, uolaus JAV sąjungininko Persijos įlankoje.
Ir štai birželio 18-osios naktį, kai Sadamas Huseinas slapstėsi, o karas buvo tariamo valymo etape, įvyko susišaudymas tarp amerikiečių specialiųjų pajėgų Sirijos pusėje prie Irako sienos. Žuvo iki aštuoniasdešimties sirų, kurie užsiėmė benzino kontrabanda – ne paslėptų ginklų ar branduolinių bombų. Sirijos vyriausybė nusprendė nesiskųsti dėl šio incidento, kuris buvo nutylimas. Su šia istorija susidūriau dirbdamas Vašingtone leidiniui „ New Yorker“.
Anksčiau asmenys iš JAV žvalgybos bendruomenės man buvo pasakoję, kad Sirija, kuriai tuo metu vadovavo Basharas Assadas – Hafezo Assado, kuris Nixono administracijos laikais dirbo su Henry Kissingeriu, sūnus, – tapo vienu geriausių JAV žvalgybos šaltinių kovoje su „Al Qaeda“. Ironiška, kad Sirija nuo 1979 m. buvo įtraukta į Valstybės departamento terorizmo sąrašą, o G. W. Busho administracija ją laikė valstybinio terorizmo rėmėja. Vienu metu Baltieji rūmai šią šalį viešai pavadino pavaldžia liūdnai pagarsėjusios „blogio ašies“ nare, nepaisant to, kad ji teikė CŽV vertingą žvalgybinę informaciją.
Taigi privalėjau ten nuvykti.
Turėjau kontaktą Beirute, kuris iš pradžių susitarė dėl susitikimo su Hezbollah lyderiu Hassanu Nasrallah, kurį Izraelis nužudė rugsėjo 27 d. jo slėptuvėje Beirute. Nuo Nasrallos biuro iki Damasko buvo tik trumpas kelias automobiliu per Sirijos sieną. Tuo metu Nasrallah man sakė (kalbėjomės konfidencialiai), kad, nors nekenčia Izraelio dėl jo elgesio su arabų bendruomene Izraelyje ir kitur, jis pritartų bet kokiam taikos susitarimui, kuriam pritartų arabų pasaulis.
Damaskas, laikomas seniausiu nuolat gyvenamu miestu pasaulyje, kupinas žavesio, grožio ir istorijos. Negalėjai įsivaizduoti, kas tavęs laukia. Man buvo sutartas interviu su Assadu. Tačiau dieną prieš šį susitikimą buvau pakviestas į susitikimą su Khaledu Mashalu, „Hamas“ biuro Damaske vadovu. Hamas ką tik buvo ištremta iš Jordanijos ir Asadas suteikė jai laikiną buveinę. Apie „Hamas“ žinojau nedaug, bet labai daug sužinojau per ilgą rytą ir pietus su K. Mashalu, kuris man papasakojo, kad buvo fizikos mokytojas Kuveito aukštojoje mokykloje, kol buvo atleistas iš darbo už radikalią politinę veiklą, pavyzdžiui, raginimą jėga padaryti galą Izraeliui. Paskutinį kartą apie jį girdėjau praėjusią vasarą, kai jis buvo paskirtas faktiniu vadovu to, kas liko iš „Hamas“ – Izraelio žudynės išretino „Hamas“ vadovybę – ir jo jau nebebuvo Dohoje. Damaske jis man nepasakojo, kad 1997 m. išgyveno nesėkmingą Izraelio bandymą jį nužudyti opiatų pagalba Amane. Šį pasikėsinimą per savo pirmąją kadenciją autorizavo tuometinis Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu, kuris buvo priverstas viešai atsiprašyti pasipiktinusios Jordanijos vyriausybės ir kaip kompensaciją sutiko paleisti vieną belaisvį.
Taigi su B. Assadu susitikau jo paprastame biure Damasko miesto centre. Buvau pilnas CŽV nutekintos informacijos apie patikimą informaciją, kurią agentūrai suteikė Assadas, įskaitant šimtus bylų apie „Al Qaeda“ narius ir operacijas. Ši informacija buvo neįkainojama. Taip pat žinojau, kad Sirijos žvalgyba turėjo šimtus bylų apie 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuoliuose dalyvavusius žmones ir, kaip man buvo pasakyta Vašingtone, daugybę bylų apie tuos, kurie norėjo juose dalyvauti.
Assado žvalgybos agentūra taip pat informavo JAV apie „Al Qaeda“ rengiamą JAV karinio jūrų laivyno Penktojo laivyno būstinės Bahreine sprogdinimą. Assadas apie tai kalbėti nenorės, kadangi tai, pamaniau, naujai gauta informacija.
Sunku buvo nelikti sužavėtam, ypač kai sužinojau, kad Assadas, spaudžiamas CŽV, perdavė JAV savo vyriausybės pagrindinio “Al Qaeda” veikėjo pavardę. Vardas buvo susietas su sąlyga, kad CŽV nesieks tiesiogiai užverbuoti šio agento. Žinoma, agentūra vis tiek tai padarė, tikriausiai panaudodama daug pinigų. Sirijos šaltinis atmetė JAV bandymą verbuoti ir piktai nutraukė ryšius su Sirijos žvalgybos tarnybomis. Grynoji nauda: minus vienas fantastiškas šaltinis.
Sirijos prezidentas primygtinai reikalavo, kad neskelbčiau nė žodžio apie tai – tiek apie jo, tiek apie Amerikos nediskretiškumus – ir aš to nedariau. Tačiau mane nustebino jo noras padėti Amerikai kovoti su „Al Qaeda“. Sužinojau, kad Izraelis po to, kai buvo informuotas apie B. Assado pateiktą informaciją, išliko skeptiškas. Jei B. Assadas žinojo tiek daug apie „Al-Qaeda“, kaip jis teigė, – man pareiškė vienas aukšto rango Izraelio diplomatas, – tai jis tikrai turėjo viską žinoti prieš 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolius, tačiau apie juos neperspėjo. Diplomatas kalbėjo itin rimtai.
Turiu dar vieną stulbinantį prisiminimą apie vieną iš savo apsilankymų Damaske po rugsėjo 11-osios. 1983 m. buvau išleidęs knygą apie Henry Kissingerio diplomatiją ir, kaip ir Kissingeris, buvau sužavėtas vieno iš labiausiai gerbiamų to meto Sirijos karinių generolų genialumu. Jis buvo išėjęs į pensiją ir kukliai gyveno su žmona, kai jam paskambinau ir priėmiau kvietimą pavakarieniauti. Su džiaugsmu nuvykau ir prie jo įvažiavimo pastebėjau du naujus mersedesų limuzinus.
Vakarienė buvo neoficiali. Jis laisvai kalbėjo angliškai, kaip man buvo pasakyta, ir po to, kai jo žmona nuėjo miegoti ir namuose buvo ramu, generolas man papasakojo – buvome per tą laiką išgėrę keletą arakų – kad jis nori man parodyti kažką ypatingo. Nusileidome į jo rūsį, kur mane pasitiko dešimtys vienos garsiausių ir gražiausių Europos kino žvaigždžių nuotraukų, kurių daugelis buvo pornografinės. Netgi nuoga jos statula ten buvo.
Tai buvo brangiausias generolo turtas: ne medaliai ir pakabukai, kabantys ant sienos viršuje. Vaikinui iš Čikagos, kuris septintojo dešimtmečio pradžioje aprašinėjo vietos policiją ir manė, kad yra jau visko matęs, tai buvo didžiulis apreiškimas.
Turėjau dar kelis susitikimus su Assadu, nes Irako karas artėjo prie pabaigos, o Amerika buvo užsiėmusi masinio naikinimo ginklų, kuriuos, kai kurių Vašingtono atstovų įsitikinimu, Saddamas Husseinas slėpė kažkur Irake, paieškomis. Susitikimai įvyko, nes toliau lankiausi pas Nasrallą Beirute ir iš sulaukdavau kvietimų iš Damasko.
Būtent tada sužinojau apie didelę neapykantą ir panieką, kurią daugelis sirų jaučia Assadui. Man visada rūpėjo tarptautiniai įvykiai, o ne šalies vidaus padėtis, nors žinojau apie vargą provincijoje už Damasko ribų. Buvau pakviestas į tarptautinio styginių kvarteto koncertą, kuris vyko elegantiško namo kieme istoriniame Damasko centre.
Kieme buvo apie šimtas kėdžių, o dvi vietos pirmoje eilėje buvo rezervuotos prezidentui ir jo žmonai. Kai jie paskutinę akimirką atvyko, per minią nuvilnijo nusivylimo ir nepritarimo dejonė. Sunku buvo to nepastebėti. Paklausiau mane pakvietusio draugo, kas vyksta. Jis man papasakojo apie didžiulę panieką, rodomą prezidentui dėl jo nenoro sustabdyti jo šeimoje klestinčią korupciją ir disidentų įkalinimą bei žiaurų elgesį su jais.
Kelis kartus klausiau prezidento apie korupciją jo šeimoje, o jis vis skundėsi, kad negali sustabdyti savo dėdžių ir pusbrolių nepasotinamo pinigų troškulio. Dėl disidentų įkalinimo jis paaiškino, kad nuolat tariasi su vidaus saugumo institucijomis, kad sumažintų bausmių trukmę ir žiaurų elgesį kalėjimuose. Savo straipsniuose „ New Yorker“ stengiausi cituoti įvairias žmogaus teisių organizacijas, kurios vis dažniau kritikavo B. Assadą. Tačiau per kelerius ateinančius metus tapo aišku, kad to nepakanka.
Tuo metu nagrinėjau daugybę išorinių skundų dėl Sirijos, pavyzdžiui, Izraelio vis dar neįrodytus kaltinimus, kad B. Assadas dalyvavo slaptame branduolinės bombos kūrimo projekte ir sodrino uraną antžeminiame reaktoriuje, esančiame už kelių šimtų kilometrų į šiaurės rytus nuo Damasko, palei Eufrato upę. 2007 m. Izraelio oro pajėgos sunaikino šį pastatą per plačiai nuskambėjusį bombardavimą. Esu pranešęs, kad tas kompleksas nebuvo reaktorius, bet kad jis buvo susijęs su Sirijos raketų arsenalo papildymu. Daug kas tvirtina priešingai, tačiau per septyniolika metų, prabėgusių nuo to laiko, būta išsamių ir tikslių pranešimų apie tai, kad prižiūrint Jungtinėms Tautoms sunaikintas Sirijos cheminis ir biologinis arsenalas, bet nė žodžio apie Sirijos branduolinio ginklo programą. Daugelis vis dar tiki, kad uranas buvo sodrinamas šiame objekte padedant darbuotojams iš Šiaurės Korėjos.
Tai, kas sekė vėliau, buvo neįsivaizduojama: 2012 m. prasidėjo pilietinis karas, kurį B. Assadas išgyveno tik dėl Rusijos ir jos karinių oro pajėgų įsikišimo 2015 m. Iš šalies pabėgo šeši milijonai sirų ir sukėlė pabėgėlių krizę didelėje Europos dalyje. Kartu sustiprėjo alavitų – religinės mažumos, kuriai priklauso B. Assadas, – vaidmuo. Buvo daugiau kalėjimų ir daugiau kankinimų prieš augančią politinę opoziciją. Per paskutinį vizitą Damaske 2011 m. pabaigoje buvau pakviestas susitikti su B. Assadu, kai pasklido stiprūs gandai apie galimą susitarimą su Izraeliu, kurį organizavo Turkijos ministras pirmininkas Recepas Tayyipas Erdoganas.
Galiausiai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, įsivėlęs į dar vieną karą, lapkričio pabaigoje leido B. Assadui išsiųsti žmoną ir vaikus į Maskvą. Pažemintas ir paniekintas Sirijos prezidentas po dešimties dienų nusekė paskui juos, kaip tik tuo metu, kai senasis Damaskas, subjaurotas ilgamečio pilietinio karo, tyliai krito neaiškios ateities link.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. gruodžio 12 d. pavadinimu “Der Sturz von Bashar Assad“ svetainėje tkp.at.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Vaizdas: „Bacharas el Asadas, tapytas portretas DDC_7886001“, kurį sukūrė Abode of Chaos, yra licencijuotas pagal CC BY 2.0.
