Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. lapkričio 16 d. svetainėje tkp.at.
Giorgio Agamben. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Pravartu apmąstyti reiškinį, kuris mums yra tiek pažįstamas, tiek ir svetimas, bet kuris, kaip dažnai tokiais atvejais, gali suteikti naudingų užuominų mūsų gyvenimui tarp žmonių: tai tremtis.
Teisės istorikai vis dar ginčijasi, ar tremtis – pagal jos pirminę formą Graikijoje ir Romoje – turėtų būti vertinama kaip teisės įgyvendinimas, ar kaip baudžiamosios teisės situacija. Kadangi klasikiniame pasaulyje tremtis pateikiama kaip piliečiui suteikta galimybė pabėgus išvengti bausmės (dažniausiai mirties bausmės), iš tikrųjų neatrodo, kad ją galima redukuoti į dvi pagrindines kategorijas, į kurias subjektyviųjų situacijų požiūriu galima suskirstyti teisės sritį: teisių ir bausmių. Todėl Ciceronas, kuris žinojo apie tremtį, gali rašyti: „Exilium non supplicium est, sed perfugium portumque supplicii“, „Tremtis – tai ne bausmė, o prieglobstis ir pabėgimas nuo bausmės“. Net jei laikui bėgant valstybė ją pasisavina ir paverčia bausme (Romoje taip atsitiko su 63 m. pr. m. e. lex Tullia), tremtis de facto išlieka pabėgimo keliu piliečiui. Taigi, kai florentiečiai prieš jį paskelbė tremties bylą, Dantė nepasirodė teisme ir, užbėgdamas teisėjams už akių, pradėjo ilgą tremtinio gyvenimą, atsisakydamas grįžti į savo miestą net tada, kai jam buvo pasiūlyta tokia galimybė. Charakteringa tai, kad tremtis šiuo požiūriu nereiškia pilietybės praradimo: tremtinys faktiškai pats save pašalina iš bendruomenės, kuriai jis vis dėlto formaliai ir toliau priklauso. Tremtis nėra nei teisė, nei bausmė, o pabėgimas ir prieglobstis. Jei tremtį apibūdintume kaip teisę, o iš tikrųjų ji tokia nėra, tremtį apibrėžtume kaip paradoksalią teisę stoti už įstatymo ribų. Šioje perspektyvoje tremtinys patenka į neatskiriamumo zoną nuo suvereno, kuris, nuspręsdamas dėl nepaprastosios padėties, gali sustabdyti įstatymo galiojimą, kaip ir tremtinys yra ir tvarkos viduje, ir už jos ribų.
Būtent todėl, kad tremtis pasireiškia kaip piliečio galimybė patekti už piliečių bendruomenės ribų ir todėl yra savotiškas teisinės tvarkos slenkstis, tremtis šiandien mums gali būti itin įdomi. Iš tiesų kiekvienam, turinčiam akis, akivaizdu, kad valstybės, kuriose gyvename, pateko į krizės ir laipsniško, nesustabdomo visų institucijų irimo situaciją. Tokioje situacijoje, kai politika išnyksta ir užleidžia vietą ekonomikai ir technologijoms, lemtinga, kad piliečiai tampa de facto tremtiniais savo pačių šalyje. Būtent šią vidinę tremtį šiandien reikia susigrąžinti, paverčiant ją iš pasyviai ištveriamos būsenos į pasirinktą ir aktyviai siekiamą gyvenimo būdą. Ten, kur piliečiai prarado net atmintį apie politiką, politiką gali vykdyti tik tie, kurie yra tremtiniai savo pačių mieste. Ir tik šioje tremtinių bendruomenėje, išsklaidytoje beformėje piliečių masėje, gali tapti įmanoma kažkas panašaus į naują politinę patirtį čia ir dabar.
Giorgio Agamben, gimęs 1942 m., šiuo metu yra estetikos profesorius Iuav universiteto Dizaino ir meno fakultete Venecijoje, Europos aukštojoje mokykloje Saas-Fee ir Tarptautinėje filosofijos kolegijoje Paryžiuje. Jo darbai išversti į daugelį kalbų. Jis buvo vienintelis gyvas pasaulio filosofas, rašęs prieš Kovido režimą nuo 2020 m. vasario mėn. Todėl jis buvo iš esmės atšauktas iš viešojo diskurso. Tekstas L’esule e il cittadino pasirodė Agambeno tinklaraštyje italų kalba.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. lapkričio 16 d. pavadinimu “Das Exil und der Bürger” svetainėje tkp.at.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Nuotrauka: MARTYSEB, pixabay
