Originalus straipsnis paskelbtas 2022 m. spalio 13 d. achgut.com.
Birgit Kelle. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator.
Reikalaujantys besąlygiškai pripažinti lytinę įvairovę tokio pripažinimo pasiekia – tačiau ir ten, kur peržengiamos aiškios ribos. Etiketė LGB (lesbietės, gėjai, biseksualai) buvo pradžia, bet abėcėlės, kuri apima ištisą lyčių įvairovės spektrą, pabaiga dar toli gražu nepasiekta. O pamažu jau ima darytis baisu.
Vaivorykštės spalvų vėliavą, kuri tapo šio sluoksnio atpažinimo ženklu, jau teko papildyti keliais atspalviais, kad neliktų kaip nors nuskriausta nė viena, tegu ir pati absurdiškiausia, lyties savivoka, o į LGBTTIQ+ įsiterpia vis naujos raidžių sekos, kurias ne iš karto paaiškintų net šios aplinkos žinovai. Blogiausiu atveju viskas bus Q, kaip queer, nepamirškime ir queer-vegan A-seksualų. Nejausti lytinio potraukio ir negyventi seksualinio gyvenimo dabar taip pat yra lytis.
Pasukus naujojo lytinio išsilaisvinimo ir „apsisprendimo” vaga atsirado ir itin šlykščių dalykų: į P jau ėmė pretenduoti pedofilai, o į E eunuchai; ir vieni, ir kiti turi vieną bendrą bruožą su lyties keitimo judėjimu: jie visame pasaulyje kėsinasi į vaikus.
Tad visi, kas dar nelabai nori matyti, kaip prisiekę pedofilų draugai įsitvirtina vaikų lyties keitimo organizacijose (Anglijoje) arba inicijuoja atitinkamus gėjų ir lesbiečių darželius (Berlyne), tik prisideda prie augančios kartos išnaudojimo.
Šiuo metu įvairiose šalyse mėginama įsileisti pedofiliją į normalią viešumą. Ši lytinė orientacija pirmą kartą visai oficialiai bandė artintis prie vaikų dar devintajame dešimtmetyje. Tuomet ieškota kaip prisigretinti prie gėjų judėjimo. Žaliųjų partija iki pat šiandien apatiniuose archyvų stalčiuose susigėdusi slepia ankstesnius partijos suvažiavimų nutarimus dėl pedofilijos įteisinimo. Tada, jusdami visuomenės spaudimą, jie ne be pagrindo atsiribojo nuo „vaikų mylėtojų“ savo gretose. Ar taip būtų ir šiandien, dar reikia įrodyti.
Nuogąstavimai, kuriuos nuo pat pradžių reiškė kritikuojantys politiką lyčių klausimais, dabar tapo tikrove: tariamai garbinga kova už mažumų teises homoseksualams pasitelkiama ir siekiant išplėsti prieigą prie vis jaunesnių vaikų bei „normalizuoti“ tas lytines orientacijas, kurias mes, visuomenė, šiandien pagrįstai laikome nesveikomis.
Vaikai visiems?
Vis ankstesnis ir išsamesnis vaikų lytinis švietimas, pradedant jį ne paauglystėje, o jau vaikų darželyje – tik viena iš priemonių siekiant to tikslo. Reikalaujantys vaikų teisės į lytinį apsisprendimą, jų teisės į savo lytiškumą, moksleivių pornografinio raštingumo, lytinio švietimo vaikams nuo 4 metų (PSO) ir teisės keisti lytį vaikams iki 10 metų paverčia ištisą vaikų kartą galimu lytinės prievartos objektu užuot nuo tos prievartos apsaugoję. Visa tai jie planuoja – ir šioje beprotybėje tai vienintelis nekintantis dalykas – nenumatydami teisės prieštarauti tėvams, kurie tuos vaikus augina ir yra už juos atsakingi.
Ne visa padaryta žala būna tyčinė, bet vis dėlto atidarius šią Pandoros skrynią iš karto prarandama kontrolė. Berlyne prieš kelerius metus teismas jau nagrinėjo pirmą tokią bylą, kai pedofilas užsienyje iš surogatinės motinos nusipirko berniuką savo įnoriams tenkinti. Turėti savo vaiką, kuriuo gali „disponuoti“ visiškai legaliai, nes jį prižiūri – juk tai pedofilų svajonė. Kai policija rado tą vyrą darknet tinkle, berniukui jau buvo ketveri. Taigi, kai reikalaujama ne tik santuokos, bet ir „vaikų visiems“, reikia laukti ir tokių pasekmių ar žalos.
Amžiaus cenzas per televiziją ir kino teatruose rodomiems filmams tampa farsu, visos valstybinės prevencijos programos, turinčios apginti vaikus nuo seksualinės prievartos, praranda bet kokią prasmę, jei lygiagrečiai, o neretai ir finansuojant iš mokesčių mokėtojų pinigų, prieiga prie vaikų suteikiama grupėms ir asmenims, kurie veikia siekdami ne tik išlaisvinti vaikų geismus, bet ir įteisinti vaikus kaip geismo objektą.
Nusikaltėliui reikia tik progos
Toliau bus keli pavyzdžiai. Taip, juos galima sumenkinti kaip pavienius atvejus – tokia stilistinė priemonė populiari ir kitose politikos srityse – arba laikyti jau matoma grėsmingo ledkalnio viršūne. Kaip žinia, viskas priklauso nuo perspektyvos. Tačiau, kai kalbama apie vaikų sveikatą ir fizinį bei psichinį neliečiamumą, tie, kurie šiaip neskuba garsiai raginti saugoti vaikus ir ginti jų teises, turėtų ypač suklusti.
Tai, kad pedofilai sugeba įlysti į struktūras ir aplinkas, kur prieiga prie vaikų „nekelia įtarimų“, o kartu jai niekas nekliudo, nes yra toliau nuo kitų suaugusiųjų ir tų vaikų tėvų, jau užfiksuota ne viename istoriniame kontekste. Nesvarbu, ar kalbėtume apie internatines mokyklas, pavyzdžiui, stipriai kairiųjų pažiūrų Odenvaldo mokyklą, sporto klubus ar protestantų ir katalikų bažnyčių organizuojamas jaunimo grupes: nusikaltėlius ypač traukia galimybės, kurias teikia uždaros sistemos. Rimtesni žiniasklaidos atlikti tyrimai, o ir pastarųjų metų ekspertų ataskaitos ne kartą parodė, kad pedofilai vaikų mylėtojai vis patekdavo į valdybas ir leidinius, įskaitant ir Vokietijos vaikų apsaugos organizaciją bei „Pro Familia“. Iš to mes dar aiškiai nepasimokėme.
Kaip tik dabar audringas diskusijas kelia Berlyne planuojamas atidaryti pirmasis „gėjų ir lesbiečių vaikų darželis“. Iniciatoriai teigia, kad bent jau kol kas nesitiki, jog vaikai prisipažins esantys gėjai ar lesbietės. Tai tikrai nuramins 3-6 metų vaikus ir jų tėvus. Skandalas turėtų kilti ne tiek dėl labai pagrįsto klausimo, kam reikia ikimokyklinio amžiaus vaikus supažinti su suaugusiųjų seksualiniais pomėgiais, o turbūt labiau dėl asmens, esančio steigėjų valdyboje – Rüdigerio Lautmanno. Teisininkas, sociologas ir atitinkamų knygų autorius, o jos jau ne pirmą dešimtmetį kuria jam pedofilų užtarėjo reputaciją – pavyzdžiui, „Die Lust am Kind“ (Geiduliai, kuriuos sukelia vaikas). Ką toks žmogus veiks vaikų darželyje, kuris aiškiai ruoš vaikus seksualinei įvairovei?
Geiduliai, kuriuos sukelia vaikas
Keletas esminių faktų apie Lautmanną: dar 1979 m. Vokietijos sociologų kongrese Berlyne jis dalyvavo rengiant pasiūlymą išbraukti iš baudžiamosios teisės 176 straipsnį, pagal kurį lytiniai santykiai su jaunesniais nei 14 metų vaikais iki pat šiandien laikomi nusikaltimu. 1994 m. pasirodžiusioje knygoje „Die Lust am Kind“ (Geiduliai, kuriuos sukelia vaikas) jis neigia skirtumą tarp suaugusiųjų ir vaikų bei moksliškai grindžia mitą apie gerą pedofilą, kuris nenori pakenkti vaikui.
Jis ir pats ne kartą tai labai aiškiai pasakė, pavyzdžiui, 1995 m. žurnale „Pro Familia Magazin“ (numeryje 3/95, kurį cituoja Berlyno „Tagesspiegel“ tyrimas, gerojo pedofilo vardu). Esą ne visi santykiai yra vaiko išnaudojimas, nes, pasak Lautmanno, tai reikštų, kad „mažam žmogui daroma žala“. „Tokia žala labai menkai tikėtina bendraujant su tikrais pedofilais.”
Užtat Lautmannas atranda „kažką panašaus į natūralų suaugusiųjų ir vaikų norų sutapimą“. Esą tikrai galima daryti prielaidą, kad „vaikas pritaria atvirai nereiškiamiems pedofiliniams troškimams ir paskui leidžia, kad su juo būtų daroma tai, kas patinka jam pačiam“. Čia vaikams pritaikomas agresyvus lytinių priekabiautojų spaudimas – „tu irgi to nori“. Visiems tiems, kam tuojau pat nepasidarys koktu, tikrai atims žadą.
Tuo metu „Pro Familia“ jau buvo patikėjusi Helmuto Kentlerio skelbtomis labai jau neaiškaus lytinio švietimo tezėmis. (Jos išsamiai išdėstytos pačios „Pro Familia“ leidinyje). Šiandien žinome, kad šis žmogus, ne vieną dešimtmetį tiesiog graibstytas kaip ekspertas, veikdamas ranka rankon su Berlyno senatu specialiai nukreipdavo paauglius, taip pat ir turinčius psichikos negalią, globėjams pedofilams, puikiausiai suprasdamas, kad tai baigsis vaiko išnaudojimu. Kaip sakė pats Kentleris: „Tie žmonės išlaikė tokius silpnapročius berniukus tik dėl to, kad buvo juos įsimylėję, pametę dėl jų galvas“. Išsamiai apie Kentlerio skandalą galima paskaityti Hildesheimo universiteto tyrime arba galutinėje Giotingeno universiteto ataskaitoje.
O štai Rüdigerio Lautmanno plunksna užfiksavo visai kitaip pamatytą Kentlerį. Mat šiam mirus Rüdigeris Lautmannas, dirbęs kartu su juo Humanistų sąjungos taryboje, 2008 m. parašė nekrologą. Tuo metu jau visi žinojo, kad tasai žmogus kaltas dėl daugybės lytinio pedofilų smurto aukų. Pirmas nekrologo sakinys: „Užgeso mūsų tarybos švyturys. Helmutas Kentleris kaip niekas kitas įkūnijo humanistinę šviečiamąją lytinio auklėjimo misiją, be to, jis buvo visuomenei skirto mokslo pavyzdys“.
Lautmannas jau daug metų aktyviai atstovauja gėjų interesams Vokietijos socialdemokratų partijoje (SPD), o šiandien yra SPDqueer valdybos Berlyno Tempelhofo-Šionbergo apygardoje narys. Ne taip seniai šis sambūris pateko į laikraščių antraštes, mat jiems pasirodė, kad dabar vyriausybės planuojamu priimti „apsisprendimo“ įstatymu pernelyg mažai siekiama. Jie reikalauja, kad vaikai galėtų keisti lytį ne sulaukę 14 metų, o jau nuo 7 metų. Taigi iškart po gėjų ir lesbiečių darželio? Jungčių tarp lyties keitimo politikos, homoseksualumo ir pedofilų interesų nereikia ieškoti specialiai, jas sukuria patys veikėjai.
Medžiaga vaikų darželiams
Strategija, pagal kurią būtinai norintys kalbėti apie vaikų lytiškumo išlaisvinimą masiškai plūsta į pedagoginę erdvę, pastebima visame pasaulyje. Tad jau parengti ir mokymai bei metodinė medžiaga, kad, kaip atvirai rekomenduoja PSO, ruošimas seksualinei įvairovei prasidėtų nuo ketverių metų amžiaus. Antai, akademijos „Waldschlösschen“ parengta medžiaga vaikų darželiams apima daugiau nei 100 puslapių ir pavadinta „Įsileisti įvairovę nuo mažens!”, joje rasime ir pasiūlymus, kaip argumentuoti kilus pasipriešinimui dėl tokios temos nagrinėjimo darželyje. Šios akademijos valdybos narys – prof. dr. Rüdigeris Lautmannas.
Akademija „Waldschlösschen“ yra valstybės finansuojama LGBT bendruomenės kadrų mokykla. Pinigai ateina iš VFR veikiančių fondų ir kitokių paramos šaltinių. Pavyzdžiui, brošiūra vaikų darželiams buvo finansuojama iš Federalinės šeimos reikalų ministerijos programos „Demokratija tikrame gyvenime!“. Toje pačioje akademijoje apmokytos ir SCHLAU grupės, kuriąs vėliau siuntė į mokyklas aiškinti vaikams apie lytinę įvairovę.
Šiemet, po „Christopher Street Day“ renginių Kiolne, tuo, kad dalyvavo spalvingose „pride“ eitynėse, pasigyrė ir pedofilų organizacija. Jų „Krumme13“ teigia esantis „internetinis portalas, skirtas pranešimams ir informacijai pedofilijos, pederastijos ir tolerantiško homoseksualumo temomis“. Atvirai reikalaujama, kad į Pagrindinį įstatymą būtų įrašyta mažumų apsauga, o raidė P į įtraukta į persekiojamas seksualines mažumas ženklinantį LGBTIQ raidžių ratelį. Citata: „Pedofilija yra atskira lytinė tapatybė, todėl ji taip pat turi būti saugoma pagal Pagrindinio įstatymo 3 straipsnį“. Tai dar viena priežastis, kodėl reikia užkirsti kelią, kad sąvoka „lytinė tapatybė“ nebūtų įtraukta į Pagrindinio įstatymo straipsnį, kuriuo apibrėžiama antidiskriminacija: kad šis straipsnis netaptų savotiška visų seksualinių nukrypimų „juodąja dėže“.
Tarptautinis pedofilijos apibrėžimas, kurį sukūrė ir vartoja atitinkamos interesų grupės, dabar skamba taip: „asmuo, kurį traukia mažamečiai“ (angl. Minor Attracted Person, sutrumpintai MAP). Juk potraukis mažamečiams skamba iškart daug gražiau nei „vaikų tvirkinimas“.
Eunuchai taip pat – „lytis“
Jei jau prakalbome apie tarptautinius vandenis: lytinių nukrypimų, susijusių su lyties keitimu ir vaikais, spektras toli gražu nėra baigtinis. Ką tik Pasaulinė translyčių asmenų sveikatos sąjunga (WPATH) rekomendavo įtraukti dar vieną pripažintą lytinės tapatybės kategoriją – „eunuchus“. Kitaip tariant, savanoriška kastracija – tai atskira lytinė tapatybė. Sąjunga rekomendacijas įrašė į translyčių ir kitalyčių asmenų sveikatos priežiūros standartus (SOC), o rugsėjo 15 d. atnaujintoje versijoje (9 skyriuje) įtraukti ir eunuchai. SOC rekomendacijos yra svarbios, nes tai orientyras šakinėms medicinos organizacijoms bei ligonių kasoms. Taip vadinami vyrai, kurių sėklidės nefunkcionuoja, arba kurie nori jas pašalinti. Bet dar ir tie, kurie pageidauja varpos amputavimo, o tai iš tiesų jau visai šalia lyties keitimo operacijos.
Dabar nerimą kelia du dalykai. Pirma, tuo pačiu metu WPATH panaikino minimalų amžių, nuo kurio tokios procedūros atliekamos vaikams ir paaugliams. Ankstesnės rekomendacijos, pavyzdžiui, dėl lytinių hormonų skyrimo (tik nuo 14 m.) arba krūtų šalinimo atliekant lyties keitimo operaciją (tik nuo 15 m.), nebeegzistuoja. Taigi, amžiaus ribos nebėra ir kastracijai.
Į klausimą apie lobistų grupės dydį konkrečiai negali atsakyti net pati WPATH. Jie tik nurodo, kad remiamasi „Eunucho archyvu“, kuriame esą yra daugiau nei 100 000 vartotojų. Tačiau tame forume pilna visokiausių anonimų, kurie dalijasi kastracijos fantazijomis ir šią procedūrą atliekančių gydytojų, kuriems nereikia psichiatrinių ekspertizių, adresais. O kur dar nelabai apetitiška sado-mazo medžiaga, taip pat ir keitimasis atitinkamomis nuotraukomis ar vaizdo įrašais; neatsitiktinai vaikų pornografijos grupuotę Amerikos FTB pirmą kartą suėmė būtent šiame forume.
Slaptas tyrimas, kurį atliko portalas „Reduxx“, sugebėjęs prasiskverbti į uždarą šio forumo zoną, aptiko ten pačių šlykščiausių pornografinių rašinių archyvą su kad ir tokiais siužetais: nacių gydytojai kastruoja vaikus, vyriškos lyties kūdikiai maitinami motinos pienu su estrogenu, kad paaugę būtų sekso vergai, vaikai kastruojami siekiant įšaldyti jų lytinį brendimą, kad amžinai liktų vaikais. Tuo tarpu tarptautinė translyčių organizacija kuo rimčiausiai remiasi šiuo forumu, kad į LGBTQ raidžių seka būtų įtraukta ir E, reiškianti eunuchus – be jokių amžiaus apribojimų. O lyties keitimo lobistai ir vėl yra labai artimi tiems, kurie ieško – ir randa – seksualumą su vaikais.
Veiksmo vieta persikelia į Angliją
Beveik tuo pat metu, kai Berlyne prasidėjo diskusijos apie nelemtą pedofilijos ir vaikų ugdymo persipynimą, Anglijoje, didžiausios vaikų lyties keitimo lobistų organizacijos „Mermaids“ aplinkoje taip pat subrendo tikrų tikriausias skandalas, kadangi „Mermaids“ kuratoriumo narys daktaras Jacobas Breslowas anksčiau agitavo už pedofilijos kaip lytinės orientacijos pripažinimą. (žr., pavyzdžiui, BBC čia).
2011 m. M. Breslowas sakė kalbą „B4U-ACT“ konferencijoje, šią lobistinę organizaciją 2003 m. su kitais įkūrė už vaikų tvirkinimą nuteistas Michaelas Melsheimeris (jau miręs), pasisakęs už tai, kad pedofilai galėtų gyventi „tiesoje ir oriai“. Šioje aplinkoje sąvoka „asmenys, kuriuos traukia mažamečiai”, kaip jie pasivadino, pirmą kartą buvo įtvirtinta kaip apibrėžimas. O Breslowas yra ne šiaip kas nors, jis – žymiosios Londono ekonomikos mokyklos lyčių ir lytiškumo studijų profesorius. Bent jau kol kas.
2021 m. išleistos jo knygos „Ambivalent Childhoods: Speculative Futures and the Psychic Life of the Child“ (Prieštaringa vaikystė: galimi vaiko ateitis ir psichinis vaiko gyvenimas) skyriuje „Desiring the Child“ (Geidžiant vaiko) aprašomas realus atvejis, kai dvylikametis berniukas provokuojančiai šoko didelei miniai. Breslowas rašo, kad berniuko judesiai „mėgdžioja lytinį aktą, kartodami lengvai atpažįstamus stumtelėjimus dubeniu“. Jo nuomone, vaiko šokis – tai įrodymas, kad „queer vaikai gali turėti savo troškimų“.
Lyties keitimo lobistai prieš tėvų teises
„Mermaids“ savo ruožtu yra ne šiaip kokia su vaikų lyties keitimu susijusi organizacija, o TA TIKROJI organizacija, bendradarbiaujanti su didžiausia vaikų lyties keitimo klinika „Travistock“ (šiai dabar teks užsidaryti, nes iškelta ne viena byla) ir gaunanti valstybės paramą. Pati „Mermaids“ nuo 2019 m. kritikuojama už tai, kad be tėvų žinios konsultuoja vaikus ir paauglius, kaip atliekamas lyties keitimas. Britų laikraštis „The Telegraph“ atskleidė, kad „Mermaids“ slapta siųsdavo mergaitėms vadinamuosius „tvarsčius“, kuriomis sutvarstytos krūtys negalėtų augti. Jie įsteigė ir virtualų pokalbių kambarį 12-15-mečiams paaugliams, kur šie buvo konsultuojami, kaip surinkti pinigų hormonus blokuojantiems preparatams ir kaip patiems susileisti testosteroną.
Šiame kontekste reikėtų paminėti, kad Vokietijos vyriausybė, įgyvendindama „apsisprendimo įstatymą“, kuris jau planuojamas priimti, turbūt ruošia bei numato sukurti „konsultavimo“ tinklą lyties keitimo kandidatams visoje šalyje. Prieš metus su detalėmis jau buvo nutekintas pirmasis šio įstatymo projektas, parengtas vadovaujant tuometinei teisingumo, o dabar jau gynybos ministrei Christinei Lambrecht.
Bet tąsyk įstatymas nepraėjo – sukliudė didžiosios koalicijos krikščionių demokratų sveiko proto likučiai, projektas atmestas dar Teisės reikalų komitete. Tačiau negalima nepaminėti tokio fakto, kad pagal projektą norinčiųjų keisti lytį konsultavimas galimas ir be specialios konsultanto kvalifikacijos. Konsultantams nekeltas reikalavimas turėti tikrą medicininę kvalifikaciją, o ką jau kalbėti apie jų neutralumą. Tad konsultavimo centrais, kurie pataria paaugliams, norintiems pakeisti lytį, galėtų tapti atitinkamos lyties keitimo lobistų grupės. Blogiausiu atveju jie konsultuos net prieš tėvų valią. Taigi, tikrai įdomu, koks bus tas naujas, vadovaujant teisingumo ministrui Marco Buschmannui parengtas, įstatymo projektas.
Vokiška komedija ir „didelių apvalių akių“ veiksnys
Kad lyties keitimo propaganda apsieina be suluošintų kūnų, kad ją galima supakuoti dailiai ir vaikams patraukliai, prieš Kalėdas Vokietijos kino teatruose mūsų vaikai galės pamatyti patys. Tada į ekranus išeis filmas „Oskaro suknelė“ – vokiška komedija su „didelėmis vaikiškomis akimis“.
Siužetą papasakoti lengva: mažasis Oskaras (jis galėtų būti septynerių metų) jaučiasi esąs mergaitė ir slapčiomis vis apsivelka mėgstamiausią geltoną suknelę. Jo sesuo apie tai žino, žino ir mama. Bet, suprantama, jam vis tiek reikės apie tai pasakyti viešai. Kurgi tas gėjų ir lesbiečių darželis, kai jo labiausiai reikia? – paklaus neabejingiausi žiūrovai. Nesupratingas tėtis iš pradžių, aišku, ima siautėti, juk jis – vyras, tad pagal stereotipą – nepajudinamas heteroseksualas. Laimė, kad yra supratingoji senelė, ir galiausiai Oskaras bus Lili. Su mėgstamiausia geltona suknele. Ir visi jie ilgai ir laimingai gyvens už vaivorykštės. (Čia treilerio nuoroda).
Filmas Vokietijos kino teatruose pasirodys kaip tik prasidėjus diskusijoms dėl „apsisprendimo įstatymo‘. Teisingumo ministras iki šiol įstatymo projektą laiko paslaptyje, nors šis turi būti parengtas ir priimtas dar šiemet. Turbūt norima, kad neliktų laiko aptarti dokumentą, o ką jau kalbėti apie profesionalų teisinį jo komentarą.
Pirmiau reikia, kad Oskaras sužadintų naivios publikos supratingumą, parodytų, jog ta tema išties priimtina šeimai. O vaikai – taip, žinoma, vaikai, triaukšdami spragėsius ir užsigerdami kola, labai natūraliai sužinos, kaip lengva pakeisti lytį ir tapti mergaite. Ir šiukštu tegu niekam nešauna mintis, kad už viso to slypi strategija.
Birgit Kelle
Birgit Kelle yra laisvai samdoma žurnalistė ir autorė. Gimusi 1975 m. Transilvanijoje, Rumunijoje, ji būdama devynerių su šeima iš anuomet dar realaus komunizmo persikėlė į Vokietiją.
Ji kaip ekspertė, gindama motinų ir šeimos interesus, kalbėjo įvairių Vokietijos žemių parlamentuose ir Bundestago Šeimos komitete, buvo ekspertė ir nagrinėjant visą lyčių politikos kompleksą. Plačiajai vokiškai publikai Birgit Kelle pažįstama kaip nuolatinė viešnia įvairiose Vokietijos televizijos pokalbių laidose šeimos, moterų ir lyčių politikos bei feminizmo kritikos temomis.
2013 m. rugpjūtį pasirodė pirmoji Birgit Kelle knyga apie moterų ir šeimos politiką Vokietijoje „Dann mach doch die Bluse zu“. 2015 m. kovą išleista antroji knyga „Gendergaga“, kurioje satyriškai kritikuojama dabartinė lyčių politika, o 2017 m. pasirodė naujausia knyga „MUTTERTIER. Eine Ansage“, kurią Bazelyje išleido leidykla „Fontis“. Kelle rašo ne vienam Vokietijos ir Austrijos spaudos bei virtualiam leidiniui.
Birgit Kelle yra dženderizmui absoliučiai atsparios iniciatyvos „Frau-Familie-Freiheit/Frau 2000plus e.V.“ pirmininkė, keturiais vaikais besidžiaugianti mama, ilgametė ir aktyvi Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (CDU) narė ir feministė. Kai nuo viso to lieka laiko, ji tiesiog chroniškai linkusi laisvai reikšti savo mintis ir, kuo labai nepatenkintos dženderizmui pasidavusios grupės, jas užrašyti.
Šis tekstas pasirodė 2022 m. spalio 10 d. pavadinimu „Die Rückkehr der Pädophilen“ svetainėje achgut.com.
Šis tekstas yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
Susijusi nuoroda:
http://www.vollekelle.de
Kerstin Pukall nuotraukoje – autorė Birgit Kelle.
