“Geriau dirbčiau Šiaurės Korėjoje nei DFB” – Apie Vokietijos futbolo rinktinės nesėkmės priežastis

Demokratija

Originalus straipsnis paskelbtas 2022 m. gruodžio 7 d. Berliner Zeitung.

Cho Sung-hyung. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.


2011 m. režisierė Cho Sung-hyung lydėjo Vokietijos moterų futbolo rinktinę, kurdama dokumentinį filmą. Ji patyrė, kokia autoritarinė yra Vokietijos futbolo asociacijos DFB vidinė struktūra. Komentaras.

Vokietija iškrito po atrankos etapo. Dabar diskutuojama dėl šios gėdos priežasties ir ieškoma kaltininko. Viena iš priežasčių – “silpnas silpnosios kartos mentalitetas”. Ši karta – “arogantiška ir stokoja besąlygiško noro laimėti”, kurio būtinai reikia nacionalinei rinktinei, kad ji pasiektų pergalę. Taip pat kalbama, kad treneriui nepavyko suburti veikiančios komandos. Hansi Flick yra pernelyg draugiškas, jis ant nieko nešaukia…

Turiu kitokią nuomonę dėl Vokietijos komandos iškritimo. Mano nuomone, pagrindinė kaltininkė yra pati Vokietijos futbolo asociacija DFB. Mane iš tikrųjų stebina, kaip gerai Vokietijos rinktinė gali žaisti, nors federacijoje tvyro toksiška atmosfera. DFB yra puikus totalitarinės sistemos, kurioje puoselėjama baimės kultūra, pavyzdys. 2011 m. turėjau galimybę iš arčiau susipažinti su DFB, kai lydėjau Vokietijos moterų rinktinę į pasaulio futbolo čempionatą.

Tuo metu buvau sukrėstas ir pasibaisėjęs, kaip tokia totalitarinė sistema gali egzistuoti, kaip ji gali būti įmanoma šiuolaikinėje Vokietijoje. DFB nebuvo leidžiama nei laisvai reikšti savo nuomonės, nei atvirai diskutuoti. Visi bijojo ir buvo neįmanoma susikaupti sportui, o ką jau kalbėti apie tai, kad futbolas būtų žaidžiamas atsipalaidavus ir sėkmingai. Ekstremalus spaudimas iš viršaus ir didžiulė baimė patirti nesėkmę bei suklysti buvo kasdienio gyvenimo dalis šioje baimės atmosferoje.

Tuo metu aš taip pat labai stebėjausi, kaip tokie nekompetentingi žmonės gali užimti tokias svarbias pareigas DFB. Jų įgūdžius sudarė tik užpakalio bučiavimas, be to, jie turėjo besąlygišką norą prisitaikyti. Šie funkcionieriai iš tikrųjų neatitiko savo pareigų, todėl nebuvo suverenūs ir darė didžiulį spaudimą sau ir kitiems. Šis spaudimas sistemingai plito iš viršaus žemyn į žaidėjus.

Nacionalinė rinktinė buvo bejėgė prieš tokį didelį spaudimą, tačiau išoriškai ji visada turėjo rodyti gerą veidą ir apsimesti laiminga. Kiekviena diena komandai buvo labai įtempta. Be to, komanda visada buvo naudojama kokiam nors reklaminiam ar veidmainiškam socialiniam renginiui.

Tada sužinojau, kaip veikia totalitarinė sistema. Mano nuomone, DFB sistemoje, kokia ji yra dabar, sėkmė yra “misija neįmanoma” (angl. mission impossible).

Deja, mano filme “11 Freundinnen” nieko iš to nepavyko parodyti, todėl apie tai pranešu dabar. “11 draugės” taip pat yra silpniausias mano kada nors sukurtas filmas.

DFB cenzūra, spaudimas ir patyčios buvo daug baisesni nei Šiaurės Korėjoje. Verčiau dirbčiau Šiaurės Korėjoje nei DFB. Taigi, toi, toi, toi mūsų puikiems žaidėjams! Tikėkimės, kad jie nebebus priversti taip dažnai daryti tokius kvailus, veidmainiškus dalykus (pavyzdžiui, laikyti burną užčiauptą Katare, red. pastaba).


Sung-Hyung Cho
Cho Sung-hyung gimė 1966 m. Busane, Pietų Korėjoje. Ji yra vokiečių ir korėjiečių kino režisierė, filmų montuotoja ir profesorė. Cho Sung-hyung motina dirbo slaugytoja Hanoveryje, o Cho mokėsi vokiečių kalbos Goethe’s institute Seule, kur susipažino su vokiečių literatūra. Vėliau Seule studijavo komunikacijos mokslus, o 1990 m. atvyko į Vokietiją, kur Marburge studijavo meno istoriją, medijų studijas ir filosofiją. Ji dirbo laisvai samdoma redaktore ir vedė montažo seminarus Frankfurto kino centre ir SAE institute. Vis dažniau ji taip pat režisavo dokumentinius filmus ir muzikinius vaizdo klipus. Kurdama 2016 m. dokumentinį filmą “Mano broliai ir seserys Šiaurėje”, ji turėjo atsisakyti Pietų Korėjos pilietybės, nes kitaip Šiaurės Korėjos politinė sistema nebūtų davusi jai leidimo atvykti ir filmuoti, o Pietų Korėja už Pietų Korėjos piliečių keliones į Šiaurės Korėją baudžia kaip už išdavystę.

Tai straipsnis, paskelbtas pagal mūsų Open Source iniciatyvą. Berlyno leidykla “Open Source” suteikia galimybę laisviesiems autoriams ir visiems suinteresuotiems asmenims siūlyti tekstus, atitinkančius turinio aktualumą ir profesionalius kokybės standartus. Atrinkti darbai yra publikuojami ir pagerbiami.

Šiam darbui taikoma Creative Commons licencija (CC BY-NC-ND 4.0). Plačioji visuomenė gali jį laisvai pakartotinai naudoti nekomerciniais tikslais, nurodydama autorių ir laikraštį “Berliner Zeitung” ir jo neredaguodama.

“Be kapitono raiščio su užrašu “One Love”, bet su ranka priešais burną: Vokietijos rinktinė daro pareiškimą prieš atidarymo rungtynes su Japonija.” Nuotrauka: Robert Michael/dpa