Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. balandžio 22 d. svetainėje „Forein Affairs“.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Pastaba sapereaude: Foreign Affairs – tai bene svarbiausio JAV žurnalo, kurio specializacija – JAV užsienio politika, tarptautinė politika ir tarptautiniai santykiai, pavadinimas. Jis leidžiamas Užsienio santykių tarybos (Council on Foreign Relations, CFR), pagrindinio JAV analitinio centro, kuriam priklauso daug autorių ir mokslininkų, taip pat daug buvusių JAV prezidentų, valstybės sekretorių ir iždo sekretorių, vardu. Šiame straipsnyje autoriai aiškiai nurodo, kad dabar europiečiai turėtų eiti į karą ginti Amerikos interesų. Apie tai, kad šiame kare negali būti nugalėtojo, neužsimenama. Vietoj to teigiama, kad Rusija ketina užkariauti dar didesnę Europos dalį. Ištrauka:
„Kad sustabdytų Rusijos veržimąsi į priekį, Kijevui reikia daugiau karių vietoje.
Europa sulaužė tabu. Vos prieš kelis mėnesius Europos lyderiams būtų buvę neįsivaizduojama siūlyti siųsti Europos karius į Ukrainą. Tačiau vasario 26 d. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pareiškė, kad Europos karių siuntimas į Ukrainą „nėra atmestinas“. Ir Suomijos gynybos ministras, ir Lenkijos užsienio reikalų ministras užsiminė, kad jų šalių ginkluotosios pajėgos galėtų būti dislokuotos Ukrainoje. Šie pareiškimai kartu su esama Baltijos šalių parama tokiam žingsniui rodo, kad didėja šalių blokas, atviras tiesioginiam Europos įsikišimui į karą.
Šiuos triukšmingus pareiškimus lėmė besikeičianti konflikto dinamika. Diskusijos JAV Kongrese dėl karinės pagalbos Ukrainai patyrė nesėkmę. Mėnesius trukęs Vašingtono neryžtingumas išgąsdino europiečius ir sukėlė vilčių Maskvoje, kad Vakarų ryžtas remti Kijevą silpsta. Rusijos pajėgos, remiamos Kinijos, Irano ir Šiaurės Korėjos įrangos, pasinaudojo JAV karinės paramos Ukrainai spraga ir suintensyvino išpuolius prieš civilius gyventojus ir nekarinę infrastruktūrą.
Balandžio pradžioje Rusija, žinodama, kad Ukrainai trūksta šaudmenų priešlėktuvinei gynybai, surengė raketų ataką, per kurią buvo sunaikinta didžiausia Kijevo regiono elektrinė. Anksčiau, kovo mėnesį, Rusijos pajėgos atakavo užtvanką Dniepro upėje ir kitas elektrines Chersono srityje, taip susilpnindamos Ukrainos pramonę ir padidindamos Ukrainos ekonomikos priklausomybę nuo Europos elektros tinklų. Tolesnė žala ypatingos svarbos infrastruktūrai, branduolinėms elektrinėms ir žemės ūkio paskirties žemei smarkiai padidins atstatymo išlaidas, kurių didžiąją dalį tikriausiai padengs Ukrainos Vakarų partneriai.
Spartėjant Rusijos pajėgų judėjimui į priekį, yra tikimybė, kad jos pralauš Ukrainos gynybą rytiniame fronte ir užkirs kelią Ukrainos kontrolei Charkove ar net Kijeve – tai grėsmė saugumui, kurios Europa negali ignoruoti. Rusijos pergalė Ukrainoje patvirtintų prezidento Vladimiro Putino revizionistines ambicijas ir jo tikėjimą Vakarų silpnumu. Kremliui atsirastų galimybė išlaikyti Rusiją karo sąlygomis – tai būtų bendra užkariavimo koncepcija, su kuria Europos šalys negalėtų susidoroti. Nėra pagrindo manyti, kad Putinas sustos ties Ukraina. (…)
Grasindamos pasiųsti karius, Europos šalys bando sustabdyti šią nerimą keliančią raidą. Tačiau, norėdamos iš tikrųjų pakeisti padėtį Ukrainoje, Europos šalys turi daryti daugiau nei tik kalbėti apie karių siuntimą. Jei Jungtinės Valstijos ir toliau dels teikti pagalbą, o ypač jei lapkritį prezidentu bus išrinktas Donaldas Trumpas (kuris pažadėjo per 24 valandas užbaigti karą Ukrainoje, tikriausiai leisdamas V. Putinui pasilikti savo neteisėtai įgytus turtus), Europa bus vienintelė Ukrainos gynėja. Europos vadovai negali leisti, kad JAV politika diktuotų Europos saugumą. Jie turi rimtai apsvarstyti galimybę siųsti karius į Ukrainą teikti logistinę paramą ir mokymus, saugoti Ukrainos sienas ir ypatingos svarbos infrastruktūrą ar net ginti Ukrainos miestus. Turite aiškiai parodyti Rusijai, kad Europa yra pasirengusi ginti Ukrainos teritorinį suverenitetą. Geriau pripažinti katastrofišką padėtį Ukrainoje ir ką nors daryti dabar, nei atverti duris Rusijos imperiniam veržimuisi.“
