Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. rugpjūčio 12 d. svetainėje Ansage!.
Hans-Jürgen Geese. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Pastaba sapereaude.lt: Be abejo, visada yra puikių tekstų, kuriuos perskaitęs pagalvoji: tai reikėtų gerai išversti į lietuvių kalbą, kad daugiau žmonių galėtų tai perskaityti. Jei taip nutiko ir esate įsitikinę, kad galite išversti tekstą (jums tai tikrai seksis geriau nei man), tiesiog susisiekite su mumis, esame atviri – beveik – viskam: info@sapereaude.lt. Pageidautina su nuoroda į originalo tekstą.
Šis tekstas kaip tik toks ir yra. Smagaus skaitymo.
Jei norite suprasti jus supančius įvykius, jums reikia orientavimosi pagalbų. Šių orientacinių priemonių kadaise jus mokė mokykloje. Teorija teigė, kad baigę mokyklą, būsite „subrendę“ įveikti gyvenimo iššūkius. Vienas svarbiausių jūsų mokytojų kelyje į brandos atestatą buvo Immanuelis Kantas. Jei apie šį žmogų paklausite „kolegų“ „Google“, gausite tokį atsakymą: „Immanuelis Kantas sukėlė revoliuciją savo meto filosofijoje ir iki šiol formuoja mūsų požiūrį į pasaulį ir žmogų. Būdamas pagrindinis Apšvietos epochos mąstytojas, jis valstybės ir religijos autoritetą pastatė į savo vietą ir pripažino, kad tik protas gali būti pažinimo ir etikos orientyras.” Visi mes Vokietijoje žinome raginimą „Sapere aude“. Vokiškai: „Išdrįsk pažinti“ – ta prasme, kad „turėk drąsos naudotis savo protu“.
Klausimas jums, mielas skaitytojau: ar visa tai vis dar galioja ir šiandien? Ar šiandien vis dar galiu remtis ponu Immanueliu Kantu? Tai svarbus klausimas, nes gi kaip anuomet mokyklose taip velniškai stengėsi mums perteikti Imanuelio Kanto išmintį!
Kultūra grindžiama gyvenimo principais
Kad ir kaip ten būtų, iš vyriausybės negavau laiško, kuriame būtų pranešta, kad per tą laiką kažkas pasikeitė ir kad dėl to turiu keisti savo būdą. O gal jie tiesiog pamiršo apie mane? Taigi ar jūs visi, mieli skaitytojai, gavote tokį laišką ir pakeitėte savo mąstymą bei elgesį pagal valdžios pageidavimus? Kultūra remiasi tam tikrais gyvenimo principais. Žinoma, šie principai ne visose šalyse vienodi. Ne, todėl vadinamųjų „demokratinių Vakarų valstybių“ pretenzija, kad jos savo gyvenimo principais padarys pasaulį laimingą, yra, švelniai tariant, problemiška.
Ir net sutelkus visas intelektualines jėgas vis tiek nesuprantu, kodėl, pavyzdžiui, neva labai išsilavinę žmonės auksiniuose Vakaruose ragina Rusiją „atsikratyti Putino!“. Tai absurdiška ne todėl, kad kalbama apie Putiną, o todėl, kad šie žmonės Vakaruose akivaizdžiai nesuvokia, jog Putino kalibro žmonės visada valdė Rusiją ir tikriausiai valdys ir toliau.
Rusijos istorija
Galiu jums tai įrodyti keliais sakiniais. XV a. pabaigoje tuometinės Rusijos gyventojai sudarė paktą, savotišką socialinę sutartį, kad apskritai išgyventų šioje priešų apsuptoje pasaulio dalyje: valdovas valdė, bajorai gynė kraštą arba dirbo administracijoje, valstiečiai dirbo žemę, kad visi turėtų ką valgyti. Iš bajorų, neprisijungusių prie pakto, buvo atimama žemė. Visi Rusijoje tarnavo bendram reikalui. Net Petras I, valdęs nuo 1682 iki 1725 m., atnaujino šią Rusijos tautos sutartį. Tačiau 1762 m. bajorai sukilo: Ne visi jie norėjo tarnauti – su tuo caras Petras III sutiko. Nuo tada vis daugiau bajorų tapo valstybės parazitais. Kol 1860 m. Rusijoje buvo panaikinta baudžiava.
Dėl to daugelis stambiųjų dvarininkų nuskurdo ir turėjo ieškoti naujo pragyvenimo šaltinio. Tuo tarpu prasidėjo industrializacija. Valstybei reikėjo daugiau administracinių darbuotojų. Be to, dabar buvo galima studijuoti universitetuose. Universitetuose buvo dėstomos kokio tai Markso pažiūros. Liaudis ėmė bruzdėti. Carai suprato, kad turi daryti nuolaidas žmonėms. 1905 m. padėtis buvo dar kartą suvaldyta. Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo katastrofos 1917 m. įvyko didžioji revoliucija. Caro diktatūrą pakeitė „proletariato diktatūra“.
Ekonominės sistemos pertvarkymas
Na, o iš tikrųjų valdė caras Leninas. Paskui caras Stalinas. Paskui caras Chruščiovas. Ir taip toliau. Iki 1990 m., kai visa tai, kas vadinama Sovietų Sąjunga, galutinai žlugo. Naujasis valstybės vadovas, prezidentas Jelcinas, sugalvojo į šalį įsileisti amerikiečius, kad šie pertvarkytų politinę ir ekonominę sistemą. Vykdant didelę privatizavimo kampaniją, nemažai sukčių, vadinamųjų oligarchų, užgrobė pelningiausius ekonomikos sektorius ir pasakiškai praturtėjo. Šalį apėmė korupcija. Kad išlaikytų savo valdžią, B. Jelcinui prireikė amerikiečių pagalbos, kurie be jokių skrupulų nusprendė, kad artėjantys rinkimai bus palankūs jam. Amerikiečių įtaka tapo tokia stipri, kad kilo pavojus, jog šie „ekonominiai patarėjai“iš Vakarų išnaudos šalį Amerikos naudai.
Tuo metu valdžioje buvo trys rusų grupės: oligarchai, biurokratija ir kariuomenė. Biurokratijos ir kariuomenės atstovai susitiko ir nusprendė gelbėti Rusiją. Rusiją, kaip visada šalies istorijoje, galėjo išgelbėti tik stiprus žmogus, tik naujas caras. Pasirinkimas teko V. Putinui. Putinas susitiko su oligarchais ir pateikė jiems pasirinkimo variantus: kalėjimas, emigracija arba pasidavimas. Visa kita – istorija. Putinas išvijo amerikiečius iš šalies. Nuo to laiko jie ant jo pyksta.
Demokratija skirta ne visiems
Ar Rusija yra demokratinė valstybė? Ne. Ar Rusija kada nors buvo demokratinė valstybė? Ne. Ar Rusijoje yra korupcija? Taip. Ar Rusijoje visada buvo korupcija? Taip. Ar Rusija, ar patys rusai turi ambicijų tapti panašūs į žmones Vakaruose? Sakyčiau, kad ne. Dauguma rusų pasakytų: „Neduok Dieve!
Ar dar turite kokių nors klausimų? Rusai nenori nieko daugiau, tik būti rusais. Kodėl, po velnių, jie norėtų užkariauti tokią šalį kaip Vokietija ir tada būtų priversti turėti reikalų su tokiais kvailiais vokiečiais? Rusai paprasčiausiai nori būti palikti ramybėje. Be „gangsterių“ iš NATO ant jų slenksčio.
Kad suprastum šalį ir jos žmones, visada reikia pažvelgti į šalies istoriją. Tačiau šiandien Vakaruose gyvename laikais, kai kai kurių didybės maniakų mėgstamos ideologijos susiduria su tikrove ir daro didžiulę žalą. Šio proceso metu demokratijos supratimas buvo iš esmės sugriautas. Demokratija tapo ne daugiau kaip tuščia frazė, tuščiaviduris teiginys be gyvybingumo. Kalbėti apie demokratiją šioje Federacinėje Respublikoje šiandien tiesiog absurdiška. Tai prasideda nuo nuomonės laisvės – ir „tolerancijos“ mums nepatinkančioms partijoms.
Stiprieji superka silpnuosius
O kada tiksliai vokiečiai susirinko ir nusprendė, kad jie trokšta demokratijos? Rusams užteko įžvalgumo išvaryti amerikiečius. Mes savo šalyje tebeturime amerikiečius. „Okupuotą“ šalį vadinti demokratija yra gan juokinga. Be to, demokratijos ypač jautrios plutokratų (turtingųjų) infiltracijai. Turtingieji valdo demokratijas naudodamiesi ideologijomis, kurias jie skleidžia ir kontroliuoja per savo valdomą žiniasklaidą, analitinius centrus ir politikus. Šiandien tai vadinama minkštąja galia. Vienas iš geležinių mūsų laikų dėsnių yra geležinis oligarchijos dėsnis: šalį valdo nedaugelis. Tai plutokratai, šiandien Vokietijoje esantys pinigų maišai. Kaip ir visur kitur Vakaruose.
Tiesiog Vokietijoje tam prireikė šiek tiek daugiau laiko. Reikia nepamiršti, kad 1945 m. Vokietijai reikėjo viską pradėti nuo nulio. Viską reikėjo pertvarkyti iš naujo. Atstatymui reikėjo labai motyvuotų darbuotojų, kuriems buvo atitinkamai mokamas atlyginimas. Be to, buvo konkurencija Rytuose. Komunizmas kaip alternatyva. Kai aštuntajame dešimtmetyje viskas buvo gražiai atstatyta ir konkurencija Rytuose išnyko, rinka galėjo daryti tai, ką rinka daro geriausiai: užtikrinti valdžios koncentraciją. Stiprieji supirkinėjo silpnuosius. Kol jų liko tik keletas: oligarchija.
Išimtys
Kaip ir kitose Vakarų šalyse, Danijoje XIX a. antroje pusėje susiformavo darbininkų klasė. 1871 m. trys vyrai – Haraldas Briksas (Harald Brix), Polas Gelefas (Paul Geleff) ir Luisas Pio (Louis Pio) – Kopenhagoje įkūrė Socialdemokratų partiją. 1884 m. partija pateko į parlamentą. 1924 m. ji tapo stipriausia Danijos partija. Ministru pirmininku tapo darbininkų klasės atstovas Torvaldas Stauningas (Thorvald Stauning). T. Stauningui pavyko suburti visas suinteresuotąsias šalis prie vieno stalo ir sudaryti Kanslergade susitarimą: darbininkai, verslininkai ir vyriausybė turės dirbti kartu žmonių labui, visų danų labui. Šis požiūris daugiau ar mažiau galioja ir šiandien. Demokratija turi turėti ne tik ilgą istoriją, kad įsitvirtintų šalyje. Demokratija taip pat turi persmelkti visą visuomenę, visas gyvenimo sritis. Negali būti taip, kad demokratija būtų taikoma politikoje, bet ne ekonomikoje ir kitose visuomenės gyvenimo srityse. Šalyje arba yra demokratija, arba jos nėra.
Danijoje gyvena apie 6 mln. gyventojų. Šalyje, turinčioje 83 mln. ar net 350 mln. gyventojų, demokratija nebeįmanoma. Žmonės sako, kad Amerika yra demokratinė valstybė. Na, ji yra respublika, kurioje išrinkti atstovai turėtų išgirsti žmonių valią ir paversti ją veiksmais. Tėvų įkūrėjų idealizmas atsispindi 1787 m. rugsėjo 17 d. Konstitucijoje. 13 valstijų susijungė, bet vis dar buvo iš esmės nepriklausomos. Joms netgi buvo leista išlaikyti savo pačių kariuomenę ir galiojo jų pačių mokesčių įstatymai. Nepriklausomybė ir laisvė buvo pirmoje vietoje. Tai buvo 13 mažų valstijų. Delavere gyveno apie 60 000 gyventojų. Džordžijoje gyveno apie 83 000 gyventojų. Net Niujorke gyveno ne daugiau kaip 340 000 gyventojų. Konstitucija buvo parašyta atsižvelgiant į to meto poreikius, kai dar buvo galima praktikuoti demokratiją arba respubliką. Šiandien tai nebeįmanoma.
Jungtinės Amerikos Valstijos 2024 m.
Jei Tėvai įkūrėjai sugrįžtų į šiandienos pasaulį, jie paragintų amerikiečius griebtis ginklų ir padaryti galą šiai „demokratijos“ baisybei. Taip, kaip jie rašė Konstitucijoje. Tėvai įkūrėjai puikiai suprato, kad demokratija visada, taip, visada virsta tironija. Visada. Apsižvalgykite aplinkui. Štai ką šiandien Amerikoje jie vadina „demokratija“: visapusiškai, iš pagrindų manipuliuojamų žmonių valdžią. Tai įvyko taip, kaip turėjo įvykti. Demokratija neįmanoma be demokratų. Ar tai taip sunku suprasti? Ir labai abejotina, ar tikrai visi tinka būti demokratais. Tik pažvelkite į šiandienines vyriausybes: ten kaip politikai šokinėjantys žmogeliukai neturi nė menkiausio supratimo apie demokratiją. Šiandieninės vyriausybės yra asmeninių interesų atstovai. Tų plutokratų, kuriuos minėjau, interesų atstovai.
Atlikta pakankamai tyrimų, kurie aiškiai įrodo, kad per pastaruosius 30 metų priimti įstatymai yra naudingi tik plutokratams. Paprastų žmonių įtaka įstatymų leidybos procesui iš esmės yra nulinė. Šių įstatymų nauda paprastiems žmonėms iš esmės yra lygi nuliui. Ne vienas, du ar dešimt procentų – nulis! Perskaitykite Martino Gilenso tyrimą ir pasirūpinkite, kad po ranka turėtumėte servetėlių. Jums teks braukti ašaras! Tačiau iš tikrųjų galite sutaupyti sau vargo skaitydami Martino Gilenso ir kitų autorių knygas. Juk beprotybę į jūsų namus kaip pramoginę programą jau kasdien siunčia žiniasklaida.
Louisas D. Brandeisas, Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo Teismo asocijuotasis teisėjas
Vieno psichikos ligonio nepakanka
Jums dar gali prireikti nosinės. Dėl visų ašarų, kurias sukelia per didelis juokas. Amerikoje jie turi prezidentą, kuris toks nėra. Jis ir negali juo būti, nes jam sunku eiti tiesiai. Kai jis ką nors sako, beveik visada turi tai nuskaityti nuo lapo. Bet jam net skaityti sunku. Kad ir kaip ten būtų. Šis žmogus buvo išrinktas. Tariamai. Demokratija. Tariamai. Nesvarbu. Tai juokinga ir liūdna tuo pačiu metu. Aš nutariau, kad juokinga. Visi, na, beveik visi Amerikoje jau žino, ką reiškia „non compos mentis“. Tai reiškia „pakvaišęs“. Tai jų prezidentas.
O kadangi vieno bepročio nepakanka genialiai komedijai, juokingoje pjesėje yra antras personažas: tai Kamala Haris (Kamala Harris). Tariamai viceprezidentė, kikenanti, klykianti, kvailai šnekanti hiena, turinti dabar tapti prezidente. Klausimas: ar ji buvo išrinkta per rinkimus? Ne. Nes buvo išrinktas dabartinis prezidentas. Taip, pakvaišusį prezidentą lapkričio rinkimams išrinko pakvaišę žmonės. Ne Kamala. Tačiau, kaip gerai suprato tėvai įkūrėjai, demokratija visada virsta tironija. Kas buvo ir yra įrodyta. Tereikia atverti akis ir noriai mėgautis beprotybe, vadinama demokratija. Demokratija kiekvieną dieną tinka riebiam pokštui. Vokietijoje mes taip pat turime puikią savo vokiškos demokratinės komedijos versijos aktorių komandą. Ar galima pranokti Scholzą arba Baerbock? Demokratijos beprotybė jau turėtų būti išsemta. Ar ne? O gal jau išseko? O gal gali būti dar blogiau?
Rinkimai lapkričio mėnesį
Esu vienas iš tų būgštautųjų, kurie prognozavo, kad D. Trumpas neišgyvens šios rinkimų kampanijos. Nes jo skleidžiama žinia kelia grėsmę demokratinės beprotybės status quo. D. Trumpas reikalauja ir žada „sugrąžinti sveiką protą“. Immanuelis Kantas mirė 1804 m. vasario 12 d., o po 220 metų priėjome prie to, kad sveiko proto siekis laikomas pavojingu. Šiandien už tai gali būti net sušaudytas. Tikriausiai nesiruošiate sakyti, kad perdedu?!? Tai, ką pamatysite Amerikoje per artimiausius kelis mėnesius, pranoks viską, kas kada nors dėjosi „demokratija“ „demokratijoje“.
JAV bus investuoti šimtai milijonų dolerių, kad kvailą tautą dar labiau apkvailintų – iki tokio lygio, kad ji net išrinks prezidente moterį, neturinčią jokios kvalifikacijos eiti tokias pareigas. Tai pasityčiojimas.
Kamalą Haris (Kamala Harris) J. Baidenas išrinko tam, kad ji rūpintųsi pietinės sienos su Meksika problemomis. Tai žino visas pasaulis. Tačiau dabar žiniasklaida tai neigia, nors vaizdo įrašuose galite patys įsitikinti, kad žiniasklaida meluoja. Nesvarbu. O Kamala Harris dabar oficialiai yra „spalvotasis asmuo“. Anksčiau ji prisistatydavo kaip indų kilmės moteris. Bet dabar reikalaujama, kad odos spalva būtų juoda. Ką gi, tada viskas gerai. Kamala Harris iš naujo išradinėjama. Jos patarėjų. Norėdama tapti prezidente, ji turi atsisakyti savo laisvos valios, jei tokios turi, ir pasikliauti „ekspertais“, kurie ją stilizuoja taip, kad apklausų rezultatai jai pakiltų. Vien tai yra svarbu. Ponios ir ponai: pristatau jums demokratiją kaip didžiausią mūsų laikų ir visų laikų spektaklį. Vargšai Jungtinių Amerikos Valstijų tėvai įkūrėjai! Vargšas Kantas! Taip, Vakarų pasaulis baigtas. Totaliai.
Šis straipsnis pirmą kartą pasirodė Anderweltonline.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. birželio 12 d. pavadinimu „Das größte Spektakel unserer Zeit” svetainėje Ansage!.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Paveikslas: Iš Apšvietos epochos švietimo kanono neliko nieko: Immanuelis Kantas (faksimilė:WikiCommons)
