Kas skatina žmones priešintis? Iš kur jie semiasi drąsos?
Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. rugsėjo 8 d. svetainėje tkp.at.
Andrea Drescher. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Daugelis žmonių vis labiau puola į neviltį, nes „valdžios elito“ kilpa, regis, vis labiau veržiasi, o masės tiesiog paklusniai žygiuoja. O kadangi visa tai vyksta pasauliniu mastu, vis sunkiau įsivaizduoti pabėgimą į laisvę. Kur turėtume eiti? Tai patiriu savo artimiausioje aplinkoje. Vien šiais metais mano kaimynystėje nusižudė du politiškai aktyvūs žmonės. Vienas taikus draugas neseniai man rašė: „Man norisi verkti, man taip liūdna, bet negaliu toliau. Aš taip pat neturiu jokios vilties“.
Kiti nesustodami tęsia savo veiklą. Kaip jie tai sugeba? Šį klausimą uždaviau įvairiems žinomiems aktyvistams iš visų pasipriešinimo stovyklų, kurie, nepaisydami priešiškumo ir agitacijos – ne tik iš didžiosios žiniasklaidos, bet kai kuriais atvejais ir iš vadinamųjų pasipriešinimo stovyklų – nepasiduoda.
Mano klausimai:
- Kodėl, nepaisant spaudimo, nepasiduodate?
- Kas jus motyvuoja, kas jums suteikia jėgų?
Atsakymai įvairūs, galbūt jie suteiks vienam ar dviem žmonėms, kurie „laikosi“, postūmį nesustoti.
Sofija Antonulas – žurnalistė
Kai žmonės susivienija ir jiems iš tiesų rūpi reikalas, atsiranda sprendimai – tai veikia tiek apačioje, tiek viršuje – šis mūsų kūrybinių galių pažinimas mane palaiko. Man taip pat pasisekė, kad alternatyviai žiniasklaidos priemonei „Transition News“ galiu rašyti ne tik apie neįtikėtiną neteisybę, bet ir apie iniciatyvas, kurios atveria naujus, iš tikrųjų anarchiškus kelius: Pavyzdžiui, apie solidarumo ūkininkavimo organizaciją „GranDeliSee“, kurios tikslas – ne tik apsirūpinti sveikais vaisiais ir daržovėmis. Čia dirbama regeneraciniu principu ir šios žinios perduodamos platesniam suinteresuotų asmenų ratui. Galiausiai taip pat siekiama kuo labiau sumažinti niokojimą. Man pavyzdys yra visi tie žmonės, kurie kiekvieną pirmadienį vis dar drąsiai išeina į gatves – tam šiais laikais taip pat reikia daug drąsos.
Patrick Baab – žurnalistas
Kas mane skatina? Tam tikras pyktis. „Nuo pat pradžių“ – pyktis kyla iš naktų rūsyje. Ištrūkau iš smulkiosios buržuazijos gniaužtų ir turėjau turėti kvalifikaciją. Mokykla, turėjusi paruošti mane būsimam gydytojo ar mokytojo vaidmeniui, pažadina norą priešintis. Pabunda kovos dvasia. Tiksliai neprisimenu, kaip ir kada. Mano sąžinės prieštaravimas 1978 m. atėjo per vėlai ir nebegalėjo užkirsti kelio mane pašaukti į kariuomenę. Tačiau dėl to, kad atsisakiau šaudyti, už nepaklusnumą 20 dienų praleidau Bremerhafeno areštinėje. Po dviejų dešimtmečių rengiau reportažus apie agresijos karus, pažeidžiančius tarptautinę teisę. Karus pradeda ne kariai. Juos į tai varo politikai, kuriems patiems nereikia eiti į griovius. Kadangi iki šios dienos niekas nepasikeitė, tęsiu toliau. Toliau ir toliau!
Sucharit Bhakdi – mokslininkas
Man nereikia drąsos. Visada nusistebiu, kai žmonės manęs apie tai klausia. Tai, ką darau, nereikalauja drąsos, tai tarsi įkvėpti ir iškvėpti. Nepriimu priešiškumo, manęs nepaveikia, kai žmonės mane užsipuola. Juk kai vaikai šaukia ir įžeidinėja tave darželyje, į tai irgi negali žiūrėti rimtai. Tikiu, kad, pavyzdžiui, RKI bylos daug ką pakeis į gerąją pusę. Visame pasaulyje dedama daug pastangų. Nenorėčiau atsidurti atsakingų asmenų vietoje, jei jie ir toliau taip elgsis. Pateikiami ieškiniai, o atsakingiems asmenims sunku laikytis kurso. Penkių JAV valstijų prokurorai jau pateikė ieškinius prieš „Pfizer“, Japonijoje gausu pranešimų apie nukentėjusiuosius nuo vakcinų. Visur kažkas vyksta. Pažiūrėsime, kaip čia viskas klostysis po rinkimų, kai BSW ir AFD galės kartu veikti pakartotinio vertinimo naudai ir prieš PSO. Tikiuosi, kad taip ir bus.
Hannes Brejcha – demonstracijų organizatorius Fairdenkene (tiesiog galvoju)
Mano problema buvo ir yra ta, kad neleidžiu niekam nurodinėti, ką man daryti! Jau paauglystėje turėjau „elgesio problemų“ ir atsisakiau tarnauti su ginklu, prieš didelį pasipriešinimą. O kas mane motyvuoja? Neteisingumas! Nieko nekenčiu labiau už neteisybę! 2020 m. sausio pradžioje pats išsigandau! Kartą net ėjau apsipirkti su kauke ir chirurgo pirštinėmis! Bet kai po kurio laiko supratau, kad kažkas negerai, kad tikri ekspertai šmeižiami ir diskredituojami, o pseudomokslininkai atsiduria dėmesio centre, mano pavojaus varpai ėmė skambėti! Nuo tada visą savo laiką investavau į žurnalistinius tyrimus! Dr. Wodargas, kuris išaiškino kiaulių gripo apgaulę, ir profesorius Dr. Sucharitas Bhakdi man buvo tikrieji ekspertai, todėl nuo 2020 m. balandžio mėn. pradėjau organizuoti demonstracijas! Kaip dabar rugsėjo 14 d. Vienoje. Iš kur semiuosi jėgų? Geras klausimas! Į kurį, deja, negaliu atsakyti…
Wolfgangas Effenbergeris – buvęs NATO karininkas
Kodėl aš nepasiduodu? Todėl, kad, nepaisant 78 metų, vis dar esu toks energingas, ir tikriausiai todėl, kad tėvai man davė privalomus vardus Georgas ir Michaelis. Mano sileziečių šeimai didelę įtaką padarė Trečiasis reichas ir Antrasis pasaulinis karas. Seneliui Ernstui Effenbergeriui 1934 m. gegužę pirmiausia buvo uždrausta dirbti miškininku, o 1938 m. gegužę jis buvo deportuotas į Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklą. Jo tėvas iš karo grįžo kaip invalidas. Šeima buvo ištremta iš Silezijos 1946 m. kovo-balandžio mėn. – mano motina buvo 8 mėnesį nėščia. Metus iki 8 metų praleidau tremtinių pabėgėlių stovykloje arba laikiname būste. Būdamas 26 metų aukšto rango karys, turėjau galimybę susipažinti su planuojamu branduolinio mūšio lauku ir „gynybos“ atveju vadovauti branduolinių užtvarų būriui. Atsižvelgdamas į TRADOC 525-3-1 „Pergalė sudėtingame pasaulyje 2020-2040 m.“ (angl. Win in a Complex World 2020-2040) karo planą, savo jėgas panaudosiu švietimui tol, kol galėsiu. Karai problemų neišsprendžia! Tik diplomatija!
Markus Fiedler
Kartą ištrūkęs iš žiniasklaidos matricos, negali grįžti atgal. Iš karto atpažįstate melą visuose įmanomuose dalykuose. Nesvarbu, ar tai būtų visiškai biologiškai klaidinanti informacija apie Kovid-19, ar politinė propaganda apie karą Ukrainoje. Suvokiame nuolat progresuojantį nuomonių horizonto siaurinimą iki kapiliarinio dydžio, neteisėtą valdžios kritikų persekiojimą, pavyzdžiui, atliekant kratas namuose, antikonstitucinius išpuolius prieš naująją žiniasklaidą, kurių kulminacija neseniai tapo net bandymas uždaryti žurnalą. Šiaip ar taip, nėra prasmės čia tęsti, ar ne? Man tai primena Rytų Vokietijos dainininko ir dainų autoriaus Gerhardo Schöne’s dainą apie mažą pavasarį. Labai verčianti susimąstyti.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. rugsėjo 8 d. pavadinimu “Aufgeben tut man einen Brief“ svetainėje tkp.at.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Nuotrauka: SCHNEEMÄNNER MIT WÜRDE (Sniego žmonės su orumu). “Mes, Sniego seneliai su orumu, kalbėjomės su praeiviais apie skubiai reikalingą kritišką koronaviruso metų pervertinimą. Susidūrėme su daugybe atvirų širdžių. Prašome neprarasti vilties! Niekada! Žmonės pasirengę kalbėtis!”
1 thought on “Apie pasidavimą negali būti nė kalbos – I dalis”