Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. gruodžio 11 d. svetainėje tkp.at.
Ulrich Jarzina. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Iki šiol atrodė, kad tie, kurie totalitariniuose režimuose plaukė pasroviui, prisitaikė ir paprasčiausiai darė tai, ko iš jų buvo reikalaujama, turėjo daugiau galimybių išgyventi nei tie, kurie priešinosi sistemai. Bet ar tai galioja ir šiandienai? Ar tik koronos era nebus – vėlgi – lūžio taškas? Analizė.
Tie, kurie neseka paskui bandą, gyvena pavojingai. Su šiuo principu nuolat susiduriame gamtoje. Tie, kurie atsiskiria ir eina savo keliu, praranda bandos apsaugą ir rizikuoja būti užpulti plėšrūnų arba prarasti orientaciją. Tik lemingų atveju kurį laiką buvo manoma, kad gyvūnai leidosi kolektyvo tempiami į neabejotiną mirtį – ilgainiui šis teiginys pasirodė bęsanti urbanistinė legenda.
Pažvelgus į žmonių elgesį ir šia tema egzistuojančius klasikinius psichologinius tyrimus bei eksperimentus, kartais tenka susidurti su pačiais netikėčiausiais dalykais, kad galima pradėti dvejoti, gal istorijoje apie lemingus vis dėlto yra kokios nors tiesos – bent jau jei ją taikytume žmonėms.
Pavyzdžiui, 1951 m. Solomono Asho atliktas konformizmo eksperimentas labai aiškiai parodė, kad 75 % žmonių pasiduoda grupės spaudimui ir pateikia objektyviai neteisingą teiginį. Eksperimento metu buvo lyginami geometrinių linijų ilgiai. Paaiškėjo, kad tik ketvirtadalis bandymo dalyvių sugebėjo laikytis savo realaus ir objektyviai teisingo vertinimo net tuomet, kai šeši septintadaliai grupės narių buvo visiškai kitokios nuomonės. O likusieji palūžo ir nusekė paskui bandą.
1962 m. psichologo Stanley Milgramo atliktas eksperimentas parodė, „kad tris ketvirtadalius vidutinės populiacijos galima įtikinti pseudomoksliniu autoritetu žiauriai elgtis su jiems nepažįstamu žmogumi“, kaip taikliai apibendrino laikraštis „ Ärzteblatt“ .
Minėtu eksperimentu neva buvo siekiama ištirti bausmės poveikį mokymosi elgesiui. Šiam tikslui buvo oficialiai pasitelkti du tiriamieji – vienas iš jų atliko mokytojo, kitas – mokinio vaidmenį. Iš tikrųjų mokytojo vaidmenį prisiėmęs asmuo buvo vienintelis neįspėtas tiriamasis. Mokinį įkūnijo aktorius.
Tada eksperimento vadovas „mokytojui“ davė užduotį atlikti mokymosi testą su „mokiniu“. Už kiekvieną neteisingą atsakymą „mokytojas“ „mokiniui“ turėjo suduoti elektros impulsą, naudodamas elektrošoko prietaisą. Testo metu eksperimento vadovas ragino mokytoją didinti elektros smūgių stiprumą. Žinoma, „mokinys“ iš tikrųjų elektros smūgių negaudavo, o tik suvaidindavo savo skausmą – tiesa, kartais tai darydavo gana drastiškai, nes tariamo elektrošoko skalė siekdavo net iki 450 voltų. Jei esant 200 V įtampai „mokinys“ siaubingai garsiai rėkdavo ir prašydavo nutraukti eksperimentą, esant 300 V įtampai įsivyraudavo tyla, todėl reikėjo manyti, kad „mokinys“ buvo bent jau praradęs sąmonę, jei ne dar blogiau.
Tikrasis Milgramo eksperimento tikslas buvo išsiaiškinti, kiek toli bandomieji asmenys nueis ir pakenks savo aplinkiniams, jei to iš jų pareikalaus autoritetas. Milgramas šį eksperimentą atliko keliais variantais. Pirmajame, kuriame „mokytojas“ ir „mokinys“ buvo fiziškai atskirti vienas nuo kito, 26 iš 40 žmonių ėjo iki ekstremaliausių situacijų. Paklusnumas autoritetui buvo mažiau ryškus, kai eksperimento vadovas fiziškai nedalyvavo, „mokytojas“ neturėjo vienas atlikti savo vaidmens arba „mokytojas“ ir „mokinys“ buvo toje pačioje patalpoje. Tačiau net ir pastaruoju atveju kas trečias eksperimento dalyvis puolė į kraštutinumus, t. y. vykdydamas autoritetingą nurodymą sutikdavo ir su galima žmogaus mirtimi.
1970 m. Miunchene buvo pakartota pirmoji eksperimento versija – čia skaičius tų, kurie nuėjo iki kraštutinumų, buvo net šiek tiek didesnis.
Laikraštis „Ärzteblatt“ minėtame straipsnyje taip apibendrino Milgramo išvadas:
“Milgramo teigimu, hierarchiškai organizuotos visuomenės evoliucijos eigoje turi aiškų išlikimo pranašumą. Tokia visuomenės organizacija suponuoja tam tikrą pasirengimą paklusti. Todėl evoliucijos požiūriu labai svarbu, kad visuomenėje susiformuotų individai, galintys funkcionuoti hierarchijoje.”
Taigi apibendrinkime: paklusnumas autoritetui suteikia evoliucinį pranašumą.
Neatsiskleidimas ir sekimas paskui daugumą, o ne plaukimas prieš srovę, taip pat padidina jūsų pačių galimybes išgyventi. Pavyzdys iš medicinos istorijos, į kurį mano dėmesį atkreipė daktaras Gerdas Reutheris, rodo, kaip gerai veikia šie du elgesio būdai: pasak medicinos istoriko Karlo-Heinzo Leveno („Medicinos istorija“), Trečiojo reicho laikais 45 proc. medikų buvo NSDAP nariai. Jokia kita profesinė grupė neturėjo tokios didelės partijos narių dalies. Po karo daugelis gydytojų akimirksniu persiorientavo, iš buvusių aršių eugenikų ir rasinių higienistų tapdami garbingais gydytojais ir universitetų profesoriais. Norintiems detaliau susipažinti su šių žmonių karjera, rekomenduojame Ernsto Klee „Personallexikon zum Dritten Reich“.
Jei norite ko nors linksmesnio, galite pažiūrėti siužetą su Dieteriu Hildebrandtu ir Urbanu Priolu, rodytą laidoje „Scheibenwischer“. Kiek žinau, vargu ar kuris nors Hildebrandto skečas buvo taip smarkiai ginčijamas ir cenzūruojamas kaip šis – vien dėl to jį itin verta pamatyti.
Pažvelgus į nacių gydytojų pavyzdį, ši tezė dar kartą pasitvirtina: koloborantai gyvena ilgiau ir geriau. Tie, kurie klusniai atlieka tai, ko iš jų reikalauja galingieji, turi daugiau šansų išgyventi nei tie, kurie išlaiko nuosavą protą ir nuomonę. Čia atsiskleidžia senovinė visuomenės sutartis, kurią Hegelis savo „Dvasios fenomenologijoje“ taikliai išdėstė pasitelkdamas šeimininko ir tarno dialektiką: tarnas paklūsta šeimininkui, kad pastarasis turėtų naudos iš jo darbo ir paklusnumo. Mainais už tai šeimininkas suteikia apsaugą ir saugumą. Tai, taip sakant, yra susitarimo esmė. Toks buvo sandoris.
Tačiau nuo koronos (vėliausiai) šis susitarimas nebegalioja – ir tai visame pasaulyje. Tačiau tik nedaugelis žmonių tai suprato.
Dar 2006 m. Warrenas Buffetas laikraštyje „New York Times“ gana tiesiai šviesiai kalbėjo apie „klasių karą“, t. y. klasių karą tarp turtingųjų ir vargšų. Pasak Buffeto, būtent jo klasė, turtingųjų klasė, pradėjo šį karą ir jį laimės.
Jei pažvelgtume į koronaviruso krizę šios citatos („ kariavimo“) fone, nenuostabu, kad šiuo laikotarpiu ypač stipriai dominavo kariuomenė, net jei daugelis žmonių to gal ir nesuvokia. Jei norite apie tai sužinoti daugiau, gerą pradinę apžvalgą galite rasti čia.
Pavyzdžiui, RKI (Roberto Kocho institutas) vadovavosi medicinos generolo Holthermo nurodymais, o Federalinės kanceliarijos koronaviruso krizės grupei vadovavo generolas Carstenas Breueris. Tai pagal konstituciją neleistinas Bundesvero veikimas šalies viduje.
Jei pasektumėte Sašos Latypovos darbą, suprastumėte, kad „vakcinų“ gamintojai, tokie kaip „Pfizer & Co“, sutartis sudarė visai ne su sveikatos apsaugos institucijomis, o su Pentagonu. Šį teiginį ji neginčijamai pakartojo interviu su paskirtuoju JAV sveikatos priežiūros ministru Robertu Kenedžiu jaunesniuoju.
Jei dabar, remdamiesi buvusio britų generolo sero Ruperto Smitho teiginiais („The utility of force“), suprasite, kad karinės jėgos naudojimas turi tik du tiesioginius padarinius, t. y. žudyti žmones ir naikinti daiktus („Military force when employed has only two immediate effects: it kills people and destroys things.“), galbūt pamatysite koronos laikotarpį visiškai kitoje šviesoje.
Tai dar labiau patvirtina, pavyzdžiui, Billo Gateso pareiškimai, kuris TED paskaitoje teigė, kad pasaulio gyventojų skaičiaus didėjimą galima sumažinti 10-15 proc. skiepais, sveikatos priežiūros sistema ir reprodukcine medicina. Taip pat jau seniai žinoma, kad PSO pradėjo skiepijimo programas, siekdama sulėtinti gyventojų skaičiaus augimą mažinant gimstamumą.
Visa tai susumavus, kyla toks klausimas: ar tikrai 1 % šio pasaulio gyventojų vykdo sunaikinimo karą prieš likusius 99 %, o „korona“ yra jo dalis – ar pasidavimas aplinkinių spaudimui ir paklusimas autoritetui vis dar didina išlikimo tikimybę? Manau, kad ne.
Priešingai, pasirodo, kad tie, kurie pakluso valdžiai ir darė tai, ką darė visi, užsikrovė didžiulę sveikatos hipoteką per taip vadinamąjį „skiepijimą“, kuris ne tik greičiausiai neprailgina gyvenimo (švelniai tariant), bet ir sumažina galimybę susilaukti palikuonių arba, jei jie išvys dienos šviesą, suteiks anaiptol ne optimalias pradines sąlygas naujam gyvenimui.
Tai reiškia, kad evoliucinio pranašumo, kurį suteikė ankstesnės išlikimo strategijos, susijusios su paklusnumu autoritetui ir prisitaikymu prie tėkmės, nebėra. Manau, kad mes dar net nepradėjome suprasti, ką tai reiškia.
Kovido „vakcinos“ kampanijoje, kaip ir daugumoje kitų dalykų šiuo laikotarpiu, slypi kažkas itin velniško – ji apverčia žinomus dalykus (διαβάλλειν) ir mastus taip, kad tie, kurie anksčiau buvo laikomi „paskutiniausiais“, nuo šiol yra pirmieji eilėje, kai kalbama apie tai, kas turi geriausią galimybę išgyventi.
Paprastai aš visai nemėgstu argumentuoti socialdarvinistiškai. Prieš mane taip elgėsi pernelyg daug žmonių, kuriuos aš ne itin gerbiu – nuo Tomo Maltuso iki Adolfo Hitlerio. Vis dėlto kyla klausimas, kokį poveikį Kovido injekcijos turės visuomenėms, kuriose yra aukštas „skiepijimo“ lygis – ypač Vakarų pusrutulyje. Mano prognozė tokia: vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu ji suteiks individualistams ir lateraliai mąstantiems žmonėms didžiulį išlikimo pranašumą ir todėl apvers visuomeninį gyvenimą aukštyn kojomis. Kaip tai atrodys konkrečiai, parašyta žvaigždėse.
Jei tikėti tokiais astrologais kaip Silke Schäfer, žmonija artėja prie eros, kuriai bus būdinga autentiškų individų, užmezgusių tarpusavio ryšius ir nebepriklausomų nuo kolektyvinės sąmonės. Sunku šiandien įsivaizduoti, ką tai reiškia. Todėl esu įsitikinęs, kad dar svarbiau į dabartinius įvykius žvelgti iš dvasinės perspektyvos – šiam supratimui vis dažniau pritaria žmonės, kurie anksčiau bent jau viešai argumentuodavo griežtai moksliškai.
Šiuo požiūriu korona iš tiesų žymi lūžį. Pasaulis, buvęs iki 2020 m., nebegrįš. Ima rastis kažkas visiškai naujo – ir kalbame ne apie NWO. Raktas į naująją erą – tai atsakomybė už save ir autentiškumas. Senosios išgyvenimo strategijos jau atgyveno. Visam laikui.
Ulrich Jarzina yra istoriškai labai gerai informuotas TKP skaitytojas.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. gruodžio 12 d. pavadinimu “Vom Ende des Mitläufertums als Überlebensstrategie“ svetainėje tkp.at.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Nuotrauka: „Wölfe-Kunstaktion gegen Hetze und Gewalt in Chemnitz 2018 (06)“ by Dr. Bernd Gross is licensed under CC BY-SA 3.0.
