Originalus straipsnis paskelbtas 2025 m. sausio 2 d. svetainėje Andrew Korybko’s Newsletter.
Andrew Korybko. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Rusija ir ES be didesnių sunkumų įveiks naujausią JAV inicijuotų skyrybų etapą, tačiau JAV gali pasiūlyti jas vėl suartinti, leisdama savo vasalams importuoti rusiškas dujotiekio dujas mainais į tam tikras Kremliaus nuolaidas energetikos sektoriuje ir Ukrainoje. (Lietuvos SGD terminalas taip pat galėtų atlikti tam tikrą vaidmenį.)
Žinovai aptarinėja Ukrainos sprendimą nutraukti rusiškų dujų tiekimą Europai po to, kai Kijevas atsisakė pratęsti penkerių metų susitarimą su Maskva, kuris baigėsi šių metų pirmąją dieną, ir didžioji dauguma jų kaltę verčia kitai pusei ir išpučia neigiamas pasekmes oponento interesams. Iš tikrųjų šis įvykis yra labiau politinis nei bet koks kitas, nes 2022 m. ES ir Rusija jau išgyveno daug rimtesnius sutrikimus.
Per Lenkiją einantis dujotiekis „Jamal“ dėl su sankcijomis susijusių priežasčių buvo uždarytas praėjus keliems mėnesiams nuo specialiosios operacijos pradžios, o dujotiekis „Nord Stream 1“ buvo palaipsniui sustabdytas dėl techninės priežiūros poreikio, kurį dar labiau pablogino Kanados delsimas grąžinti Rusijai suremontuotas dujų turbinas. Šis dujotiekis ir neveikiantis „Nord Stream 2“ buvo susprogdinti per teroristinį išpuolį tų pačių metų rugsėjį, nors vienas iš jų vis dar yra nesugadintas, tačiau dėl politinių priežasčių iki šiol nepradėtas eksploatuoti.
Bendras poveikis lėmė, kad Rusijos vamzdynais tiekiamų dujų dalis ES importe sumažėjo „nuo daugiau kaip 40 % 2021 m. iki maždaug 8 % 2023 m.“, teigia Europos Vadovų Taryba. Nepaisant to, CNN teigimu, ES tais metais „vos išvengė“ recesijos , nors vėliau šiais metais ji gali į ją patekti, jei Vokietijos ekonominiai sunkumai dar labiau sustiprės. Nepaisant to, naujausias Ukrainos sprendimas neturės tiesioginio poveikio, nes šis maršrutas susijęs tik su 5 % ES importo, o pagrindiniai klientai yra Slovakija, Vengrija ir Moldova.
Pirmosioms dviem šalims vadovauja konservatyvūs nacionalistai, aršiai besipriešinantys NATO įgaliotajam karui su Rusija per Ukrainą, o trečiąją valdo provakarietiška veikėja, norinti atkovoti savo šalies separatistinį Padniestrės (angl. Transnistria) regioną, kuriame tebėra įsikūrę keli tūkstančiai Rusijos taikos palaikymo pajėgų karių. Šis pastebėjimas patvirtina ankstesnį teiginį, kad Ukrainos sprendimas yra daug labiau politinis nei bet koks kitas, nes jis baudžia Slovakiją, Vengriją ir Padniestrę, nekenkdamas kitoms šalims.
Pastaroji minėta šalis nukentėjo ypač skaudžiai, nes turėjo sustabdyti šildymą ir karšto vandens tiekimą namų ūkiams, o tai gali sukelti politinius neramumus, kuriais gali būti manipuliuojama iš užsienio, siekiant išprovokuoti spalvotąją revoliuciją. Tai gali lemti režimo pasikeitimą arba susilpninti šią valstybę tiek, kad Moldovai (su galima Rumunijos pagalba) ir (arba) Ukrainai būtų daug lengviau įsiveržti. Praėjusį mėnesį Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba įspėjo apie tokį scenarijų, kuris buvo analizuojamas čia.
Slovakija ir Vengrija nenukentės taip smarkiai kaip Padniestrė, nes kiekviena iš jų gali importuoti brangesnes suskystintas gamtines dujas – iš Rusijos, JAV (kurios pasisavino didelę dalį buvusios ES rinkos dalies), Alžyro ir (arba) Kataro – iš Lietuvos, Lenkijos ar Kroatijos. Lenkija gali prijungti Slovakiją prie Lietuvos Klaipėdos SGD terminalo, o Kroatijos Krk SGD terminalas gali tiekti Slovakijai ir Vengrijai. Vengrija taip pat jau gauna šiek tiek dujų vamzdynu iš „TurkStream“, kuris yra paskutinis Rusijos dujotiekis į Europą.
Taigi visos trys šalys yra baudžiamos dėl politinių priežasčių, tačiau tik Padniestrė dėl to rizikuoja patirti visuotinę krizę, kuri gali sukelti politinę žalą Rusijai, jei per artėjančią spalvotąją revoliuciją bus nuversta ten esanti vyriausybė arba jei tą valstybę užgrobs kaimynai. Jei kiltų dar vienas konvencinis konfliktas, agresoriai gali vengti taikytis į Rusijos karius, kad neišprovokuotų eskalacijos, tačiau Rusija vis tiek visada gali leisti jiems įsikišti.
Stebėtojai gali tik spėlioti, kaip Rusija pasielgtų, nes yra argumentų už tai, kad ji išvestų savo taikos palaikymo pajėgas, jei jos nebūtų užpultos ir Padniestrė kristų, tačiau taip pat yra logikos juos paaukoti kaip dalį plano „eskaluoti siekiant deeskaluoti“ specialiąją operaciją geresnėmis sąlygomis. Taip pat yra tikimybė, kad Padniestrėje neįvyks spalvotoji revoliucija ir ji taip pat nebus užpulta. Būtų išvengta potencialiai didesnės krizės, todėl tai yra geriausias scenarijus, atitinkantis visų objektyvius interesus.
Nepriklausomai nuo to, kas nutiks ar nenutiks Padniestrėje, Ukrainos sprendimas nutraukti rusiškų dujų tiekimą į Europą leidžia manyti, kad pasibaigus konfliktui šis maršrutas gali būti vėl atidarytas, todėl tai yra korta, kuria galima žaisti siekiant derybų metu iš Kremliaus išvilioti nuolaidų. Tas pats pasakytina ir apie Jamalo dujotiekį bei paskutinę nesugadintą „Nord Stream“ dalį. Europa galėtų naudotis pigiomis rusiškomis dujomis, kad užtikrintai išvengtų nuosmukio, o Rusija būtų dėkinga už pajamas.
Be abejo, Rusija vis dar pelnosi iš SGD eksporto į ES, kuris užpildė tiekimo spragą, susidariusią dėl to, kad ES taikė sankcijas dujotiekiams, o Rusijos SGD konkurentai nesugebėjo padidinti savo eksporto tiek, kad visiškai pakeistų Rusijos eksportą, kurį ES vis dar importuoja iš būtinybės. Vis dėlto Rusija ir ES gautų daug daugiau abipusės naudos, jei kuo labiau grįžtų prie susitarimo, sudaryto iki 2022 m., nors, žinoma, reikėtų atsižvelgti į dabartinius politinius apribojimus.
Tačiau Amerika turėtų tam pritarti, nes nuo specialiosios operacijos pradžios ji sėkmingai atkūrė savo anksčiau mažėjusią hegemoniją ES atžvilgiu, tačiau kūrybinga energetikos diplomatija, apie kurią praėjusį mėnesį buvo rašyta čia, galėtų padėti pasiekti proveržį. Esmė ta, kad būtent JAV, o ne Rusija yra suinteresuota daryti nuolaidas šiuo tikslu, nes JAV nenori, kad Rusija dar labiau skatintų Kinijos kaip supervalstybės iškilimą, kaip tai galėtų padaryti iš pykčio, jei jai nebūtų pasiūlytas geras susitarimas Ukrainoje.
Kartu nerealu įsivaizduoti, kad JAV atsisakys savo įtakos ES, todėl ji gali pasiūlyti kompromisą, pagal kurį Rusijai nebūtų leista (vėl) įgyti „Nord Stream“, „Jamal“, ir „Brotherhood“ bei „Sojuz“ dujotiekių per Ukrainą europinių dalių kontrolės. Pirmąjį dujotiekį galėtų įsigyti amerikiečių investuotojas, kaip čia buvo analizuojama lapkričio mėn., o Lenkija galėtų išlaikyti antrojo dujotiekio kontrolę po 2022 m., o trečiąjį dujotiekį ir toliau kontroliuotų Ukraina.
Jei JAV tikrai nori paskatinti Rusiją sutikti su šiuo pasiūlymu, kuris atitinka JAV interesus, nes didina tikimybę, kad Rusija nestatys daugiau dujotiekių į Kiniją, nes jai reikia pakeisti prarastas pajamas iš ES, tuomet ji gali iš dalies kompensuoti Rusijai, atlaisvindama dalį jos areštuoto turto. Nors tas turtas teisiškai priklauso Rusijai ir buvo iš jos pavogtas, Kremlius gali sutikti su tokiu mainais, jei bus pasiūlyta pakankamai didelė suma, kad padėtų suvaldyti naujausius fiskalinius ir monetarinius iššūkius.
Mainais už tai, kad JAV grąžins dalį Rusijos konfiskuoto turto ir leis ES atnaujinti kai kurių Rusijos dujotiekių importą, Rusijai gali tekti neoficialiai įsipareigoti nekurti naujų dujotiekių į Kiniją ir sumažinti kai kuriuos savo demilitarizacijos ir denacifikacijos reikalavimus Ukrainai. Amerikos, Indijos ir Japonijos investicijos į Rusijos sankcionuotą Arkties SGD 2 megaprojektą taip pat galėtų pakeisti įšaldytas Kinijos investicijas, jei tam tikslui būtų suteiktos papildomos paskatos.
Kol bus pasiekti pagrindiniai Rusijos saugumo tikslai – atkurti Ukrainos konstitucinį neutralumą ir neleisti į šalį atvykti uniformuotoms Vakarų pajėgoms, Rusija gali būti pasirengusi eiti į kompromisą dėl visos Ukrainos demilitarizavimo, sutikdama su demilitarizavimu į rytus nuo Dniepro. Šis scenarijus buvo išsamiau aprašytas šios analizės pabaigoje čia, kuris galėtų apimti ir nelabai apibrėžtą šio istoriškai rusiško regiono, o ne visos šalies denacifikaciją.
Jei D. Trumpas pasiūlys nutraukti JAV dvišalį saugumo susitarimą su Ukraina kaip dalį paketo, į kurį įeitų pirmiau minėtos sąlygos, tuomet Rusija gali labai gerai su tuo sutikti, nes tai būtų tinkama priemonė abiem pusėms užbaigti tarpinį karą neprarandant prestižo ir kartu sukurti pagrindą santykiams atkurti. Tai nėra tobulas kompromisas, ir kai kurie kiekvienos pusės šalininkai gali teigti, kad jis naudingesnis jų priešininkui, tačiau jų vadovai gali manyti kitaip, o tai galiausiai ir yra svarbiausia.
Šis tekstas pasirodė 2025 sausio 2 d. pavadinimu “The Political Consequences Of Ukraine’s Decision To Cut Off Russian Gas To Europe” svetainėje Andrew Korybko’s Newsletter.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Paveikslėlis: „Акція посольство РФ 1“ by Viktor Kruk / Віктор Крук, licencijuota pagal CC BY 3.0.
Šiame straipsnyje išreikštos nuomonės nebūtinai atspindi sapereaude.lt nuomonę. Teisės ir atsakomybė už turinį tenka autoriui.
Andrew Korybko yra Maskvoje gyvenantis amerikiečių politikos analitikas, besispecializuojantis pasaulinio sisteminio perėjimo prie daugiapoliškumo srityje. Jis skelbia publikacijas anglų kalba savo tinklaraštyje „Substack“.
