Kada gi dauguma iš tikrųjų ima jausti „nerimą dėl sistemos“?
Originalus straipsnis paskelbtas 2025 m. balandžio 3 d. svetainėje Freischwebende Intelligenz, Lichtblicke
Milosz Matuschek. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
„Kokia rinkimų prasmė, jei problema yra sistema?“ – taip vadinosi tekstas, kurį parašiau apie praėjusius rinkimus ir kuriame paaiškinau, kodėl neinu balsuoti. Gerbiu kiekvieno žmogaus veiksmą balsuoti, tačiau pats nematau prasmės remti nomenklatūrą, kuri ragina demokratiškai balsuoti, nors akivaizdžiai siekia panaikinti demokratiją ir pažeidžia savo pačios taisykles.
Istoriškai beprecedentis atvejis, kai demokratijai pakenkė ir jos pačios patikimumą iki nulio sumažino rinkimų klastojimas ir ginklavimosi retorika – dar net prieš prisiekiant naujai vyriausybei. O kad tai taptų dar didesniu pasityčiojimu, dabar tuo pat metu dar ir “melas” bus laikomas nusikaltimu. Bet kokia priesaika, skambanti šios nomenklatūros lūpomis, jau dabar gali pasirodyti esanti ne kas kita, o tik reali satyra.
Demokratinė dvasia ir taisyklės
Demokratija labai susijusi su taisyklėmis. Ir teisėtumas taip pat kuriamas procedūromis. Buvusi Bundestago narė Joana Cotar neseniai viename interviu atskleidė, kaip šiurkščiai yra trypiamos procedūrinės taisyklės.
Demokratijos širdyje nesidomima parlamentinėmis teisėmis, taigi ir labai mažai domimasi rinkėjų teise savo balsu prisidėti prie parlamentinių procesų formavimo. Procesų, kuriais siekiama aiškumo, skaidrumo ir politinės atskaitomybės. O jei dar ir spauda atkrenta kaip sarginis šuo, tai debatų erdvė tampa privačiu kabaretu šališkiems darbotvarkės vykdytojams, kurie bijo tik to, kad bus prieštaraujama jų dogmoms.
Dar labiau demokratija susijusi su laisvės atmosfera. Demokratija miršta ne tuomet, kai sistema sužlugdo centrinius parlamentinius procesus, bet daug anksčiau, būtent intelektiniu lygmeniu, kuris apima bendrą idėją apie demokratinį klimatą, skatinantį keitimąsi idėjomis ir kitokią dvasią, o ne, kaip dabar, užkertantį tam kelią.
Sistemoje, pagrįstoje idėja, kad kiekvienas turi teisę išsakyti savo nuomonę, iš esmės negali būti disidentų. Nei atstumtųjų. Nes nepritarimas, net ir fundamentalus nepritarimas, yra vienas iš esminių elementų, kuriuos demokratija turi skatinti ir spręsti, jei nenori virsti Šiaurės Korėjos partijos suvažiavimu. Demokratija per diskusijas? Tai ką dabar regime, yra veikiau demokratūra per dekretą.
Kad demokratija gali virsti daugumos tironija, žinojo jau Alexis de Tocqueville’is savo knygoje „Apie demokratiją Amerikoje“. Šiandien užtenka žiniasklaidos sukurtos daugumos – konglomerato pavidalo „teisingųjų pusės”. Demokratijos virtimas oligarchija – vadinkime ją valdžios elitu, nomenklatūra, giliąja valstybe ar dar kitaip – yra ne išimtis, o taisyklė, kaip jau prieš 100 metų žinojo Robertas Michelsas, pateikęs „geležinį oligarchijos dėsnį“.
Tačiau „mūsų demokratijoje“ apie tai nekalbama arba geriausiu atveju pažymima sąmokslo teorijos etikete. Iš biologijos jau žinome, kad sistemos mieliau ginasi imunologinėmis gynybinėmis reakcijomis, išstumdamos, o ne integruodamos ir apdorodamos tariamai trikdančius veiksnius. „Mūsų demokratija“, tariamai geriausia visų laikų demokratija, matyt, yra tokia trapi, kad turi bijoti, jog ją išmuš iš vėžių menkiausia kritikos užuomina.
Paskatų sistema, nukreipta prieš tautos suverenitetą
Tačiau kokią paskatą ginti demokratiją iš visų dalykų turi politikai, kurie užima aukščiausias pozicijas ir priklauso nomenklatūrai? Jiems demokratinės kultūros tęstinumas visada reiškia daugiau taisyklių, kontrolės, balsavimo ir rizikos prarasti valdžią. Tikros debatų erdvės sinchroniškai atskleistų melą ir abstrakčias darbotvarkes, užuot siūliusios platformą profiliavimui manipuliacinės masinės hipnozės pavidalu, kaip yra dabar.
Demokratinių procesų demontavimas ir demokratinio klimato griovimas galiausiai palengvina nomenklatūros darbą ir todėl atitinka jos pačios interesus. Sistema iš veiklos pagrindo virsta grobiu. Demokratija tampa „mūsų demokratija“. Išskirtinės aplinkybės, tikros ar sufabrikuotos krizės yra papildomos sveikintinos sąlygos sustabdyti demokratinę praktiką ir konstitucines teises.
Tokiam darbotvarkės vykdytojui, kaip Merzas, gali būti visiškai nesvarbu, ar jis taps kancleriu ir kiek ilgai truks jo kanclerystė. Iš esmės jam negalėjo mažiau rūpėti ir demokratija, nužudyta Merzo idų (sapereaude.lt: nuoroda į Kovo idas, vok. März reiškia kovo mėnesį). Išduodamas rinkėjus jis gali turėti tik asmeninės naudos. Blackrock & Co. požiūriu, mauras jau atliko savo pareigą: pinigai ginklavimuisi buvo patvirtinti; naivus tas, kuris mano, kad daugiau jokių „paketų“ nebus. Visa tai – nerizikinga: apverstų vertybių sistemoje nomenklatūros nariai krenta kaip sumuštiniai: visada ant gerosios pusės. Be to, krizių karuselėje vieną neteisybę galima priversti išnykti vykdant naujas neteisybes. Tuomet formali karo padėtis rinkimus paverčia nereikalingais. Pirmoji karo auka yra tiesa, antroji bus demokratija.
Vieni svarbiausių parlamentarizmo klausimų yra biudžeto teisė ir karo bei taikos klausimas. Abiem atvejais piliečiai yra apgaudinėjami: iš pradžių sukčiaujant rinkimuose, o paskui slepiant faktą, kad Ukrainoje jau seniai vyksta karas iš Wiesbadeno, kaip rašė “New York Times”. Taigi karo smurtas sklinda iš Vokietijos teritorijos, o saugumo ekspertai nepripažįsta jokios grėsmės Vokietijai iš Rusijos.
Nuo demokratijos oligarchizavimo ir demokratinių papročių nepaisymo prarandant demokratinę dvasią pereinama prie opozicijos kriminalizavimo, kaip rodo Rumunijos, Prancūzijos ir bandymo uždrausti AFD Vokietijoje atvejai.
Net Ciceronas žinojo, kad nuo išdavystės iš vidaus nėra vaistų. Dabartinį valstybės ir piliečių santykių iškraipymą galima apibendrinti taip: kuo didesnį susvetimėjimą valstybė ir jos nomenklatūra sukelia „mūsų demokratijai“, tuo daugiau ypatingų aukų jie tuo pat metu reikalauja iš piliečių kaip solidarumo su dabartine darbotvarke ženklo. Pirmiausia „viskas į petį“. Netrukus: „Visi į kariuomenę?“
Pasipriešinimas per jungimąsi į tinklus
Tačiau taip pat akivaizdu, kad sutelktoms jėgoms ypač lengva prieš išsibarsčiusius individus („skaldyk ir valdyk“). Kuo labiau piliečiai tarpusavyje susieti ir organizuoti, tuo labiau jie gali pasipriešinti. Balsas prie balsadėžės turi nedidelį svorį, palyginti su aktyviu bendradarbiavimu organizuoto taikaus pasipriešinimo forma.
Geriausia, kad kiekvienas pradėtų nuo savęs ir darytų, ką gali savo įtakos sferoje. O tada ieškotų bendraminčių.
Man tai – Taikos balandis ir Vidinio rato idėja, ir dėkoju jums už didelį susidomėjimą abiem. Jau susibūrė keletas rėmėjų ir kooperatyvo narių. Į „Vidinį ratą“ net buvo visiškai užpildyta vietų vos po vienos dienos (jei jus domina papildomas renginys birželio viduryje, rašykite el. paštu kontakt@idw-europe.org). Iš šio didžiulio atsako, kuris šiuo metu užplūsta ir mane, matau, kad jūs labai noriai bendraujate ir bendradarbiaujate. Ir kad laikas tam yra daugiau nei tinkamas.
Galiausiai, tai vienintelis konstruktyvus kelias į priekį, kurį šiuo metu matau: kūrybinių galių savyje suvokimas ir jungimasis su žmonėmis, kurie turi tokį pat transformacijos siekį ir kuriuos daug labiau traukia kitokio pasaulio troškimas, nei dabartinė padėtis sugeba juos prislėgti.
TAIKOS BALANDIS SKRENDA Į JŪSŲ PAŠTO DĖŽUTĘ…
Čia galite užsiprenumeruoti Taikos balandį, pirmąjį necenzūruojamą taikos leidinį, ir gauti straipsnius į savo pašto dėžutę, kol kas nemokamai, pradedame visiškai be mokamos sienos. (Mokama prenumerata bus pradėta tik tada, kai bus sukurta turinio monetizacijos koncepcija). Ar norėtumėte paremti mus savanoriška prenumerata arba tapti leidėju prisijungdami prie kooperatyvo? Daugiau informacijos (taip pat ir autoriams ) rasite čia. (Kontaktai: milosz@pareto.space).
Šis tekstas pasirodė 2025 m. balandžio 3 d. pavadinimu „Unsere Demokratie”: Das Totenbett der Volkssouveränität” svetainėje Freischwebende Intelligenz.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Nuotrauka: PublicDomainPictures, pixabay
hi