Originalus straipsnis paskelbtas 2024 m. lapkričio 01 d. svetainėje Mattias Desmet.
Mattias Desmet. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
Vakar išvykau į JAV, pakviestas pono Džefrio Takerio (Jeffrey Tucker) pasisakyti jo vadovaujamo Brownstone instituto metinėje konferencijoje. Tema: tironija. Ponas Tuckeris paliko temą labai atvirą, duodamas man tik vieną žodį „tironija“, kuriuo turėjau vadovautis – nei daugiau, nei mažiau. Su juo galėjau elgtis kaip panorėjęs.
Taigi vakar Briuselyje įlipau į „United Airlines“ lėktuvą. Numatytas išvykimo laikas: penkios minutės iki dvyliktos. Žinoma, tai taip pat simbolinis laikas, artėjant šimtmečio rinkimams Amerikoje. Šiek tiek žaismingai interpretuodami gyvenimo simboliką, galite sakyti, kad iki dvyliktos valandos liko penkios minutės, kai reikia išvengti tironijos Amerikoje. Ir priklausomai nuo to, kurioje vietoje stovime stebėdami šį gyvenimo spektaklį, į tironijos sostą žvelgia arba Trumpas, arba Harrisas.
Po daugybės oro uosto saugumo ritualų patekau į visiškai užpildytą lėktuvą ir patogiai įsitaisiau 48A vietoje, prie lango, kur mėgstu sėdėti. Vieta šalia manęs dar buvo laisva, o 48C sėdynėje sėdėjo juodaodis vyras, su kuriuo, vos kelis kartus įkvėpęs, jau dalinausi linksmu pokalbiu ir geru juoku.
Priešais mane įstrižai, 47B vietoje, jei teisingai skaičiuoju, buvo dar viena laisva vieta. Dabar jums gali kilti klausimas, kodėl aptarinėju šio skrydžio sėdimųjų vietų išdėstymą, bet tam iš tiesų yra priežastis.
Kol visi įsitaisė sparnuotai kelionei per Atlantą, pastebėjau ortodoksiškai apsirengusius žydų tautybės tėvą ir sūnų, kurie kelis kartus vaikščiojo praėjimu aukštyn ir žemyn. Ir tada išgirdau, kaip šalia manęs sėdinti skrydžio palydovė šiek tiek griežtai kreipiasi į juos: „Tik jei vienas iš kitų keleivių nori pasikeisti vietomis, pone“.
Dar įdėmiau įsistebeilijau į atversto nešiojamojo kompiuterio ekraną. „Ar jie negali kelias valandas pasėdėti atskirai? Man labiau patinka mano vieta prie lango. Tiesiog apsimesk, kad nieko negirdi ir nematai“. Išsivadavau iš minčių ir pažvelgiau tiesiai į vyresnio iš jųdviejų vyriškio veidą. Jo akyse buvo kažkas, kas mane pribloškė – galbūt kažkokia neviltis, plaukianti šiltuose meilės ir liūdesio vandenyse.
„Galiu pasikeisti vietomis, – pasakiau. Susirinkau daiktus ir manevruodama nuėjau prie praėjimo, o tada į naują vietą. Kai praėjau pro šalį, vyresnis vyras pažvelgė į mane švelniomis akimis iš už akinių. „Ačiū, pone, ačiū. Mano sūnus bijo skristi, jis nedrįsta sėdėti vienas. Ačiū.“ Jis pasilenkė prie mano naujųjų kaimynų iš 47-osios eilės ir pasakė: „Jūs turite gerą kaimyną“. Buvau sujaudintas ir trumpam uždėjau ranką jam ant peties („Džiaugiuosi taip pat, kaip ir jūs“), o jis švelniai uždėjo ranką ant mano dešiniojo šono. Pajutau, kad siela ištiesė šiltą ranką pro plyšį sienoje, skiriančioje kultūras.
Vėliau vyras iš už nugaros padavė man maišelį košerinių traškučių ir du košerinius saldainius ir dar kelis kartus švelniai ir intensyviai išreiškė man savo dėkingumą. Tai sužadino mano galvoje švelnią minčių eiseną. Buvau atlikęs savo šios dienos nuoširdumo aktą. Nuoširdžiai įsiklausiau į žmogaus akis ir balsą ir nuoširdžiai atsakiau mažu žmogiškumo gestu. Kaip paprasta būti laimingam. Ir kodėl gi aš dažniau nevaikštau pro tas sielos duris?
Po kelių valandų, taip pat netikėtai, kaip ir atsivėrusios, durys vėl užsidarė. Tarpe tarp sėdynių, pro kurį vyras perdavė traškučius, saldainius ir savo žodžius, dabar buvo įkišta pagalvė. Pastebėjau, kad ir tėvas, ir sūnus vengė mano žvilgsnio ir vėliau skrydžio metu, ir tada, kai stovėjome, regis, nesibaigiančioje eilėje prie muitinės patikros punkto Dulleso oro uoste Vašingtone.
Galėjau tik spėlioti šio staigaus atstumo priežastį. Jei reikėtų spėlioti, sakyčiau, kad jie baiminosi, jog užgožė mane savo dėkingumo išraiškomis, ir galbūt manė, kad nenoriu, jog mano malonus gestas sukeltų nesibaigiančius pokalbius ir ilgalaikį ryšį su „žydu“. Galiausiai, paskutinis žodis priklauso ne man – interpretacijos visada yra tik interpretacijos.
Aš tęsiau savo kelionę. Per jungiamąjį skrydį į Vašingtoną sėdėjau šalia moters, kuri planavo balsuoti už D. Trumpą, nes jis sukrės biurokratiją Vašingtone. Kadaise seniai seniai ji pati tikėjo Vašingtonu. O važiuojant taksi iš Pitsburgo oro uosto į didingą viešbutį „Omni William Penn Hotel“ centre, vairuotojas man pasakė, kad, jo manymu, ir Trumpas, ir Harrisas yra „pilni mėšlo“ (angl. „full of shit“). Tačiau jis balsuotų už Trumpą, nes šis nustotų dalyti pinigus neamerikiečiams.
Penno viešbučio restorane prisėdau prie nedidelio staliuko ir užsisakiau keptą amišų vištieną – vieną geriausių, kokią man teko ragauti. Šalia manęs sėdėjo afroamerikiečių pora, abu gana palaimingos būsenos po kelių taurių vyno. Jiems atsistojus, moteris priėjo prie manęs susikaupusiu žvilgsniu: „Ar esate aktorius?“ „Ne.“ „Jūs esate absoliučiai žavingas.“ Tai buvo antras kartas tą dieną, kai afroamerikietis mane prajuokino. Lifte į savo kambarį įdėmiai žiūrėjau į veidrodį – paskutinis dalykas, kurį turėtume uždrausti, yra alkoholis.
Atvykęs paspaudžiau Džefriui Takeriui ranką, o jis patvirtino: „Taip, kažką apie tironiją, priklauso nuo tavęs. Jei tai būtų tik „elito“ tironija, tuomet negalėtumėte paaiškinti, kodėl kolegos ir net mūsų šeima išstūmė mus per COVID“. Būtent.
***
Šiame pasaulyje esama įvairių tironijos formų. Yra Aldouso Huxley’io prognozuota tironija, kurią vykdo globalistų oligarchai ir jų „proto manipuliatorių“ armija. Šie oligarchai pirmiausia sukaupė savo turtus kapitalistinio mūšio lauke, kur etinio sąmoningumo geriausia atsisakyti, jei sieki galutinės pergalės. tada jie lobizmu ir kyšiais nusipirko Kongresą, kuris priėmė įstatymus, iškeliančius oligarchus aukščiau įstatymų; iš to kilo valstybės struktūra, po demokratijos vėliava slepianti antidemokratiškiausią istorijoje sistemą; šis valstybinis aparatas leidžia jiems, pasitelkus režimo keitimo mechanizmą, vykdyti niokojantį, plėšikišką karą užsienyje, pajungiant sau visą pasaulį.
Kai šis amžinas karas baigsis, jų troškimas dominuoti visiškai atsigręš į savo pačių gyventojus. Galutinis oligarchų tikslas – pasaulio gyventojai, sukaustyti ir surišti, dejuojantys negailestingos priežiūros valstybės grandinėse. Žmogui, kuris iš visų viską pavogė, visiška kontrolė yra vienintelis būdas vis dar jaustis saugiam. Tai iš tiesų tironija, įvilkta į masinės žiniasklaidos popierių, ant kurio kiekvieno kvadratinio milimetro atspausdintas žodis „demokratija“.
Tačiau yra ir kitokių tironijos formų. Pavyzdžiui, biurokratijos tironija. Ji laisvai susijusi su oligarchų tironija, bet nėra tapati. Biurokratinė valdžia atsiranda net ir nesant oligarchų. Visur žmonės trokšta taisyklių. Mažose ir didelėse įmonėse, akademiniuose padaliniuose, šeimose – turi būti aišku, kas leidžiama, o kas ne. Turime žinoti, kur galime važiuoti automobiliu, važiuoti dviračiu ir eiti pėsčiomis; jei įvyksta nelaimingas atsitikimas, turi būti aišku, kas pažeidė taisykles ir todėl yra atsakingas už žalą.
„Visiškai išvystytoje biurokratijoje nelieka nė vieno, su kuriuo būtų galima ginčytis, kuriam būtų galima pateikti skundus, kuriam būtų galima daryti valdžios spaudimą. Biurokratija – tai valdymo forma, kai iš visų atimama politinė laisvė, galia veikti; nes niekieno valdymas (angl. rule by Nobody) nėra nevaldymas, o ten, kur visi yra vienodai bejėgiai, turime tironiją be tirono„, – sakė Hannah Arendt (“On violence”). Tokioje sistemoje taisyklės dusina visus, bet nėra į ką kreiptis. Kiekvienas yra tik didžiulės taisyklių mašinos sraigtelis, ir niekas negali kontroliuoti didesnės mašinos.
Kodėl žmonės trokšta taisyklių? XIX a. pradžioje prasidėjęs, atrodytų, nesustabdomas reguliavimo sistemų plitimas pats savaime yra racionalistinės pasaulėžiūros ir jos sukeltos izoliacijos pasekmė. Ši naujoji pasaulėžiūra nukreipė žvilgsnį į išorę, tikėdama, kad Tiesą galima pasiekti akimis stebint faktus ir tada darant racionalias išvadas. Taigi žmogaus dėmesys buvo sutelktas į matomą daiktų paviršių; racionalizmas tiesiogine to žodžio prasme sukėlė patirtinio pasaulio „paviršu-tiniškumą“ (angl. surface-ification).
Šis paviršutiniškumas (angl. superficiality) pasireiškė ir tapatybės požiūriu: žmonės ėmė labiau kreipti dėmesį į savo atvaizdą, kurį mato savo akimis – veidrodyje, nuotraukose ar instagrame. Tam tikra psichinės energijos dalis iš vidinio pasaulio – etinės sąmonės – persikėlė į kūno paviršių. Konkrečiai kalbant, dabar didžiąją dalį dėmesio skiriame savo išorei. Pats savaime tai nėra problema, tačiau jei į idealizuotą išorinį įvaizdį investuotos psichologinės energijos kiekis peržengia tam tikrą ribą ir tampa vadovaujančia psichologinio gyvenimo jėga, žmogus pasiklysta išvaizdos pasaulyje.
Tokiu atveju išorinis idealus įvaizdis izoliuoja mus nuo mus supančio pasaulio – pirmiausia nuo kitų žmonių – ir trukdo spontaniškai atsirasti empatijai. Taip žmonija plyta po plytos vis aukščiau stato Ego kalėjimo sienas, vis labiau užsisklęsdama jame. Tai paaiškina, kodėl per pastaruosius kelis šimtmečius mūsų kultūroje vienu metu plinta du tarpusavyje susiję reiškiniai: narcisizmas ir vienišumas (arba atsiskyrimas).
Norint suprasti, kas iš tikrųjų vyksta mūsų kultūroje, labai svarbu suprasti šiuos du reiškinius. Atsiskyrimo būsenoje žmonės nebepasitiki vienas kitu, todėl jiems reikia taisyklių, kad apsisaugotų vieni nuo kitų. Ir atvirkščiai, kai kartu gyvenantys žmonės myli vienas kitą, jiems reikia tam tikrų taisyklių, bet ne per daug.
Taip pereiname prie paskutinės tironijos, kuri dažniausiai pamirštama, bet kartu ir pati svarbiausia: Ego tironijos. Žmogus savyje nešioja tironą. Išorinis idealas, kurį žmonės stengiasi atitikti, yra primestas visuomenės, primestas “Kito” (angl. an Other); mes patys jo nesirenkame. Taip tampame Kito, nurodančio idealius įvaizdžius, vergais. Šis Kitas, kuriam norime įtikti, diktuoja, kaip turime atrodyti, kaip turime gyventi. Siekdami įkūnyti Kito primestą idealą, prarandame ryšį su savimi; prarandame ryšį su sielos kūnu, tuo rezonuojančiu styginiu instrumentu, paslėptu už idealaus įvaizdžio paviršiaus, ir taip prarandame ryšį su savimi.
“We lose the awareness that we are ultimately one with the Other, an awareness that lay at the foundation of mystical experience of unity with each other.” Hannah Arendt
Ego kalėjimo izoliacijoje prarandame ryšį su Kitu, sielos ryšį, jungtį tarp rezonuojančių kūnų. Prarandame suvokimą, kad galų gale esame viena su “Kitu”, suvokimą, kuris sudaro mistinės vienybės su kitu patirties pagrindą. Būtent iš šios patirties natūraliai kyla etinių principų suvokimas: būkite geri kitiems, nes galiausiai patys esi Kitas. Atskirtis tarp savęs ir Kito tam tikru mastu egzistuoja tik regimybių pasaulyje.
Galutinis Ego iškilimo rezultatas – atomizuota visuomenė, kurioje žmonės gyvena nebe kartu, o šalia ir prieš vienas kitą, įsitraukę į negailestingą kovą dėl išlikimo (arba, priešingai, pasitraukia iš varginančių žiurkių lenktynių per savižudybę).
Ši Ego tironija siautėja kiekviename žmoguje. Už Ego slypi didžiausias tironas – metafizinė destruktyvi jėga. Ši jėga galiausiai praryja net tuos, kurie jai tarnauja, viliodama savo tarną pinigų ir valdžios pažadais, kad tik paverstų jį grynu vergu. Būtent šiame lygmenyje yra tikrasis priešas – ne oligarchas ar biurokratas, o ta jėga, kuri naikina žmonių ryšius, izoliuoja žmones, daro juos imlius indoktrinacijai ir propagandai, verčia juos burtis į aklas ir žudančias mases; ta jėga, kuri visada įtikina žmogų, kad kiti žmonės yra priešai; ta pati jėga, kuri primygtinai reikalauja daugiau taisyklių, kad nukreiptų augančią įtampą tarp atomizuotų žmonių. Išorinė tironija neįmanoma be vidinės tironijos.
***
Tai istorinis momentas JAV. Amerikos rinkimai vyksta pamatinio, verdančio metafizinio proceso paviršiuje. Prezidentas šiam procesui turi tik ribotą įtaką; vieni prezidentai daro jam geresnę, kiti – blogesnę įtaką. Tačiau taip elgdamiesi jie visada priklauso nuo valstybės sistemos… ir nuo gyventojų.
Galiausiai kiekvienas politinis sprendimas priklauso nuo to, kiek gyventojai pasikeis į gerąją pusę, kiek gali atsirasti nauja sąmonė, kuri peržengs racionalistinės pasaulėžiūros ir jai būdingo destruktyvumo ribas. ‘Jei balsavimas būtų svarbus, jie neleistų mums to daryti’. Kad ir kokia tai būtų tiesa, šį pasaulį valdantys oligarchai tapo oligarchais, nes žmonės yra tos pačios pasaulėžiūros ir etinio sąmoningumo stokos, kuri juos padarė oligarchais, gniaužtuose.
O tai savo ruožtu priklauso nuo Kalbos akto. Nuoširdus žodis – tai žodis, kuris pralaužia Ego, paviršutiniškų regimybių pasaulį. Bet kokia socialinė sistema be nuoširdumo, be žodžių, jungiančių žmones iš Sielos į Sielą, galiausiai tampa tironija. Galiausiai vienintelis būdas prisidėti prie tironijos, esančios už mūsų ribų, įveikimo yra kovoti su tironija mūsų viduje.
Šis tekstas pasirodė 2024 m. lapkričio 01 d. pavadinimu „Some notes on tyranny against the backdrop of U.S. Election Day.” svetainėje Mattias Desmet.
Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.
