Demokratija – tai ne pasitikėjimas valdžia, o jos kontrolė

Demokratija Ideologijos kritika Nuomonė

Originalus straipsnis paskelbtas 2025 m. sausio 3 d. svetainėje Fassadenkratzer.

hwludwig komentaras. Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.


Partiniai-politiniai valstybės atstovai vis garsiau teigia, kad pasitikėjimas valstybe yra pagrindinė demokratiškai įteisintų valstybės institucijų funkcionavimo prielaida. Pavyzdžiui, Konstitucijos apsaugos tarnyba jau net tada, kai valstybės funkcionierių veiksmams išsakoma esminė kritika, kalba apie neva antikonstitucinį „valstybės delegitimizavimą“. – Tačiau budrus ir kritiškas elgesys yra neatsiejamas nuo laisvų piliečių demokratijos. Kiekvienas, kuris nuo pat pradžių primygtinai reikalauja pasitikėjimo, atgaline data pretenduoja į autoritetą, kuris šiandien visada turi būti įgyjamas iki apsisprendusių, kritiškų piliečių forumo.

Triero universiteto slavų literatūros studijų profesorė Henrieke Stahl nuodugniai ištyrė 1 priežastis, kodėl vyriausybės reikalauja vis daugiau pasitikėjimo savo veiksmais. Remiantis plačiai paplitusia prielaida, pasitikėjimas valstybe yra pagrindinė „sąžiningo ir veiksmingo valstybės institucijų veikimo sąlyga“ ( EBPO). Politinio pasitikėjimo trūkumas blogina gebėjimą valdyti. Ypač krizės metu valstybė yra priklausoma nuo to, „ar egzistuoja platus pasitikėjimo rezervuaras“.

Todėl praradus pasitikėjimą vyriausybės įžvelgtų būtinybę imtis veiksmų. Pavyzdžiui, reaguodama į 2021 m. balandį vykusius protestus prieš koronaviruso priemones, Vokietijos federalinė konstitucijos apsaugos tarnyba įsteigė naują reiškinio sritį „Konstitucijos apsaugai aktuali valstybės delegitimizacija“. Naujaisiais stebėsenos įgaliojimais siekiama kovoti su veikėjais, kurie, nors ir nerodo „atviro nepritarimo demokratijai kaip tokiai“, vis dėlto kelia jai pavojų, sukeldami grėsmę „pakirsti pasitikėjimą valstybės sistema ir pakenkti jos gebėjimui veikti“. Tokie veikėjai „nuolatiniu menkinimu“ ir „agitacija“ esą ardo pasitikėjimą „demokratiniais sprendimų priėmimo procesais ir institucijomis“, „oficialiais ar teisminiais įsakymais ir sprendimais“, „demokratiškai įteisintais valstybės atstovais ir institucijomis “2.

Dėl to valstybė vis labiau daro įtaką nuomonių reiškimui socialinėje ir alternatyviojoje žiniasklaidoje. Todėl nauja Konstitucijos apsaugos biuro stebėjimo sritis yra tarptautinė „informacinė politika“. Nuo 2020 m. „informacijos kontrolė“, kuria siekiama išlaikyti politinį pasitikėjimą, įgavo didžiulį pagreitį ne tik Vokietijoje, bet ir ES, JAV ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Ši nauja „informacijos politika“ skirta „informacijos vientisumui“, „informacijos valdymui“ ir gynybai nuo „tiesos irimo“ (Truth Decay).

.

– Kitaip tariant, visa tai – valstybinės propagandos ir žodžio laisvės apribojimų maskuojamasis žodynas. –

Ši naujoji „informacijos politika“ konkretizuojama viršnacionaliniu, tarptautiniu ir nacionaliniu lygmeniu „kodeksuose“, susitarimuose, taip pat įstatymų pataisose ir naujų įstatymų priėmime, kurie išplečia neteisėtų teiginių taikymo sritį iki tol buvusiems teisėtiems teiginiams. Teisėti teiginiai, jei jie klasifikuojami kaip politiškai „žalingi“ (pvz., „neapykantos kalba“), taip pat gali būti ženklinami ar cenzūruojami, turint perspektyvinę tendenciją juoskriminalizuoti3.

Nusiskundimai dėl pasitikėjimo praradimo, kurį sukelia informacijos įvairovė ir subversijos galimybė, taip pat aršiai reiškiami daugeliu kitų temų, pavyzdžiui, dėl pasitikėjimo mokslu ir naujomis technologijomis, ypač sveikatos apsaugos srityje, kai kalbama apie skiepus ir, atitinkamais atvejais, privalomąjį skiepijimą. Raginama pasitelkti mokslo komunikacijos sargus (angl. gatekeepers, gatekeepers, inspectors). Gerai prisimenama diskusija apie Drosteno svarstymus dėl „įgaliojimų“ ir „sankcijų variantų“ mokslo komunikacijai svarbiomis temomis, ypač krizinėse situacijose. 2022 m. kovą Vokietijos Bundestage buvo balsuojama dėl visuotinio privalomo skiepijimo nuo koronaviruso įvedimo (2022 m. balandžio 7 d. jis buvo atmestas).

Nuo to laiko raginimai priimti tokį reglamentą nesiliauja. Pavyzdžiui, prieš kelis mėnesius Sandra Ciesek FAZ pasisakė už „patogenų kompetencijos komiteto“, kuris „skelbtų vertinimus ir dokumentus žiniasklaidai ir visuomenei […]“ ir kuris „stotų už kuo didesnius mokslinius įrodymus ir rimtumą“, įsteigimą.

– Kitaip tariant, savotiškas mokslinis popiežiškumas, kuriam būtų suteikta galutinė teisė nuspręsti, kas turėtų būti laikoma naujausiais mokslo pasiekimais. –

Profesorės Stahl apibendrinimas:

“Todėl kova už pasitikėjimą kartu yra ir kova už informacijos suverenitetą, kuri gali būti vykdoma represinėmis priemonėmis ir įtvirtinama teisės aktais. Atrodo, kad demokratijos glėbyje ryškėja totalitarinės tendencijos, kurios gali kelti grėsmę ne tik politinės opozicijos formavimuisi, bet ir nuomonės laisvei bei akademinei laisvei, taigi galiausiai – ir pačiai demokratijai, ribojant pilietines laisves.”

– Tai dar labai atsargiai suformuluota, nes šis totalitarinis procesas jau labai toli pažengęs.

Ji taip pat detaliai nurodo visuotinės informacijos kontrolės ir vadovavimo, t. y. propagandos, atsiradimą ir plitimą. –

Apie informacijos valdymo raidą

“Šiuolaikinės nuomonės valdymo formos remiasi XX a. pradžioje psichoanalitiškai pagrįstais propagandos tyrimais. Kaip neseniai savo knygoje „Kognityvinis karas“ (žr. p. 51 ir toliau) nurodė Jonas Tögel, 1914 m. ryšių su visuomene specialistas Ivy Ledbetter Lee Johno D. Rockefellerio jaunesniojo užsakymu sėkmingai įdiegė propagandos techniką, kurios tolesnė raida atspindi šiandieninę informacijos vadybą: nepageidaujamos, priešiškos viešosios nuomonės koregavimas pasitelkiant tam tikrą „pseudoinformavimą“, pateikiant faktus – pageidautina, kad juos pateiktų ekspertai ar ‘trusted leader`, kaip 1928 m. įvardijo Edwardas Bernaysas,

Propagandos triuką sudaro pretenzija į – iš pažiūros lengvai patikrinamą – faktų tiesą. Mat epistemologiškai neapsišvietusiam piliečiui faktai lengvai atrodo kaip tikri dalykai, kurių egzistavimas yra akivaizdus. Jis paprastai nesuvokia, kad taip nėra. Faktai visada suponuoja daugiau ar mažiau sudėtingas koncepcijas. Taikant triuką, faktai atrenkami ir paruošiami taip, kad jie paremtų tam tikrą pageidaujamą požiūrį. Tik visapusiškai išnagrinėjus vadinamuosius faktus galima atskleisti jų reikšmę atitinkamu atveju ir atskleisti galimą apgaulę. Tačiau tokiam kruopščiam nagrinėjimui reikia tokio masto tyrimų ir atitinkamų techninių bei metodologinių žinių, kurių pilietis paprastai nepajėgtų sutelkti.

Šį piliečių manipuliavimą faktais ir autoritetais Lee papildo labdaringa veikla ir apdovanojimais, kurie iš kritikų ir oponentų atima jų svorį ir kuria teigiamą asmens ar bendrovės, tuo metu – Rokfelerio ir jo Colorado Fuel & Iron Corporation, įvaizdį.

Prof. Stahl tai primena koronaviruso erą su jos faktų patikrinimais, publikacijų panaikinimu ir stigmatizavimo bei ‘cancel’ formomis, o iš kitos pusės žiniasklaidos keliamą triukšmą dėl ikoniškų „ekspertų“, kurie įkūnijo valstybinį diskursą ir buvo pagerbti apdovanojimais, ypač iš akademinio pasaulio.

Faktų patikrinimui buvo suteiktas „nepriklausomos“ ir „naujos demokratinės institucijos“ įvaizdis, kuri, atremdama dezinformaciją ir neapykantos kalbą, turėtų prisidėti prie viešosios nuomonės formavimo ir ugdymo bei saviraiškos laisvės. Naujajame tūkstantmetyje faktų tikrinimas perėjo nuo faktų tikrinimo prie „dezinformacijos“ atskleidimo ir vadinamųjų sąmokslo teorijų paneigimo.

Koronaviruso krizė tapo katalizatoriumi, pateisinančiu informacijos valdymo stiprinimą. Mat „kritiniu atveju, t. y. kai kyla ūmi išorinė grėsmė ir reikia imtis apsaugos priemonių, melagingos naujienos gali sukelti pavojų gyvybei“ (paryškinta originale). 2020 m. Jungtinės Tautos (JT) įvedė „informacijos vientisumo“ arba „informacinės ekosistemos“ sąvoką, kuri turi būti saugoma ir prevenciškai palaikoma.

PSO sistemingai didino „infodemijos valdymą“ („ pernelyg didelio informacijos apie problemą kiekio, kuris apsunkina jos sprendimą, reguliavimą“), siekdama paremti „rizikos komunikaciją“, kad apsaugotų pasaulio gyventojus nuo dezinformacijos, ypač apie virusą ir skiepus.

Bendradarbiaujant su Big Data platformomis, informacija, paskelbta ‚klaidinančia‘, buvo cenzūruojama beveik visur ir, atvirkščiai, buvo užtvindoma arba skleidžiama ‚pageidaujama‘ informacija. Tarptautiniu mastu buvo ribojamas įrašų pasiekiamumas, trinami pranešimai ir beprecedenčiu mastu blokuojami naudotojai didžiosiose interneto platformose.”

PSO „Infodemijos valdymas“ sistemingai rengė dalomąją medžiagą ir mokymo programas. Remiantis nustatytais PSO ir vyriausybės kriterijais, „kenksminga“ laikomos informacijos sklaida buvo ribojama ją de-tematizuojant, panaikinant publikacijas, faktus tikrinant cenzūra, propaganda ir „pageidaujamos“ informacijos užtvindymu, cancel kultūra, įskaitant kritikų atstūmimą ir stigmatizavimą, ir t. t.

„Be didžiųjų platformų, visa visuomenė, įskaitant jos kultūros, švietimo ir mokslo įstaigas, buvo paveikta informacijos kontrolės pagal atitinkamus koronaviruso priemonių reikalavimus.“

Informacijos valdymo etapas prasidėjo dar prieš koroną. Pavyzdžiui, nuo 2018 m. ES sukūrė visą kompleksą priemonių ir institucijų, skirtų kovai su dezinformacija.

2018 m. ji įvedė ‚praktikos kodeksą‘, kuriuo ‚interneto platformos, prekybos asociacijos ir pagrindiniai reklamos pramonės dalyviai‘ įpareigojami ‚pažaboti dezinformaciją ir tobulinti savo interneto politiką‘. 2022 m. kodeksas tapo dar griežtesnis ir sutelktas į kovą su dezinformacija („ The 2022 Code of Practice on Disinformation“). Jis yra „platesnės teisinės sistemos dalis kartu su teisės aktais dėl politinės reklamos skaidrumo ir tikslingumo bei Skaitmeninių paslaugų įstatymu“.

Skaitmeninių paslaugų įstatymas (SSA) grindžiamas ES reglamentu 2022/2065, kuris Vokietijoje įsigaliojo 2024 m. vasario 17 d. Šiuo klausimu žr. 3 pastabą.

JT, kaip ir jos suborganizacija PSO, taip pat kuria informacijos valdymo sistemą, apimančią temas, kurios priskiriamos prie politiškai labai svarbių. Per 2020 m. koronaviruso krizę JT įsteigė pasaulinį JTPD informacijos vientisumo portfelį Pasauliniame valdymo politikos centre. 2024 m. rugsėjo 22-23 d. priimtu JT ateities paktu, dėl kurio derybos vyko vadovaujant Vokietijai ir Namibijai, siekiama užkirsti kelią „ klaidingos informacijos, dezinformacijos ir neapykantos kalbos skleidimui“.

Centralizuotas ir hierarchizuotas cenzūros ir propagandos komplekso modelis, remiamas ekonominės naudos, kurį jau sukūrė ES – bent jau „klaidingos“ ar „kenksmingos informacijos“ cenzūros srityje – ir kurį PSO vis dar nori įgyvendinti pandemijos sutartimi, perkeliamas į JT lygmenį.

Būtent čia pradedame nujausti milžinišką pasaulinės totalitarinės kovos su žodžio laisve, kuri yra kiekvienos demokratijos sudedamoji dalis, mastą.

2024 m. spalio 22 d. Robertas Kogonas (žurnalisto slapyvardis) Brownstone’o instituto straipsnyje, skirtame X (Twitter) skaidrumo ataskaitai apie Skaitmeninių paslaugų įstatymo (angl. Digital Services Act) taikymą, pavadino Vokietiją „ES cenzūros čempione“.

“Nė viena ES šalis, kaip rodo 2024 m. spalio mėn. skaidrumo ataskaita, nepateikė tiek daug užklausų apie galimai ‚neteisėtos ar žalingos kalbos‘ autorius kaip Vokietija, kuriai, pasak Kogono (ibid.), tenka beveik 90 proc. visų ataskaitų iš visų šalių. Vokietija taip pat gerokai pirmauja pranešimų apie „neteisėtus ar žalingus pasisakymus“ kategorijoje – kaip apskaičiavo Kogon, 42 proc. visų pranešimų X ir beveik 50 proc. pranešimų iš valstybių narių gaunama iš Vokietijos.”

– Dar kartą įsitikiname, kad kai vokiečiai neigia savo pačių kultūrą, kuri ypač orientuota į laisvo individualumo ugdymą, jie tampa didžiausiais laisvo individualumo priešais. –

Kas tas pasitikėjimas valstybe?

Teiginys, kad demokratinei valstybei iš pat pradžių reikalingas piliečių pasitikėjimas, kad ji galėtų tinkamai funkcionuoti, taip pat paneigiamas istoriškai. Prof. Stahl teigimu, nors senovės Graikija savo demokratijos pradžioje suvokė pasitikėjimą kaip svarbų valstybės stabilizavimo veiksnį, tačiau tai jokiu būdu nebuvo pasitikėjimas aklo kliovimosi prasme, o veikiau tikėjimas, paremtas „gnosis“ (žinojimu) (Aristotelis) arba pasikliovimu išbandytu (Demokritas), t. y. patirtimi prisotintu žinojimu, kuris suteikia pasitikėjimo, kad lūkesčiai išsipildys.

Pagal Joh. Gottliebo Fichte’s prigimtinės teisės pagrindus valstybe iš esmės „negalima pasitikėti“. Nepasitikėjimas valstybe taip pat atlieka konstitucinį vaidmenį šiuolaikinės demokratijos tyrimuose. Filosofijos profesorius Karlas Holzameris 1967 m. rašė:

“Juk demokratija savo prigimtimi remiasi pasitikėjimu žmogaus laisve ir orumu. Tačiau būtent dėl to, kad ji juos iškelia visų savo funkcijų pradžioje, ji taip pat turi būti budri ir užtikrinti, kad jie nebūtų pažeidžiami.” (paryškinta papildomai)

Johnas Locke’as manė, kad valdžia privalo pelnyti piliečių pasitikėjimą ir nuolat stengtis jį išlaikyti. Jo nuomone, ne vyriausybė turėtų kontroliuoti piliečius ir reikalauti jų pasitikėjimo ar jį užtikrinti teisės aktais ir priežiūros formomis, bet, atvirkščiai, piliečiai – vyriausybę, kuria jie pasitiki tik po atitinkamos kontrolės.

Michaela Rehm kalba apie „vienpusį kontrolės mechanizmą“, kurį Locke’as laiko įtvirtintu per pasitikėjimą valstybe:

“Visuomenė kontroliuoja, ar vyriausybė vykdo savo pareigas; kita vertus, vyriausybė negali apkaltinti visos visuomenės, kad ši pažeidė savo pareigas jos atžvilgiu. Jei vyriausybė neveikia pagal „pasitikėjimą“, tai turi rimtų padarinių: „dėl tokio pasitikėjimo pažeidimo [‚breach of trust‘] ji ‚praranda […] valdžią, kurią žmonės jai suteikė visiškai priešingiems tikslams‘, o tai reiškia vyriausybės iširimą“.

– Tačiau vyriausybės paleidimas, kurį turėtų atlikti parlamentas, jau šiandien nepavyksta, nes partinė sistema reiškia, kad įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia yra vienos ir tos pačios partijos rankose, o tai reiškia, kad valdžių atskyrimas de factopanaikintas4 .

Pagrindinė žmogaus paveikslo problema

Profesorė J. Stahl teisingai įžvelgia esminę problemą šiandien vėl plačiai paplitusiose ir laisvei priešiškose žmogaus ir visuomenės idėjose, kurios galiausiai remiasi žmogaus įvaizdžiu, kurio šaknys siekia biheviorizmą. Pagal šį požiūrį žmogus yra valdomas gyvūnas, kuris transhumanistiškai nuspalvintoje dabartyje laikomas analogišku programuojamoms mašinoms.

PSO savo mokymo programoje, skirtoje informacinių technologijų vadybininkams, šį žmogaus supratimą perteikė išraiškingu įvaizdžiu:

“Žmogus yra raganosis, kuris pristatomas kaip kvailas, potencialiai agresyvus ir todėl kenksmingas.

Kad jis taptų socialiai tinkamas, jis turi tapti užprogramuotu gamykliniu produktu. Siekiama, kad individas taptų lygių tarp lygių kolektyvo dalimi. Individualumas, laisvė ir moralė yra pertekliniai, veikiau pretenzija į juos yra žalinga – nes būtent čia slypi pasipriešinimo potencialas, apsunkinantis arba darantis neįmanomą įgyvendinti priemones, kurių siekia atitinkama valdžia.”

– Taip daroma neišsakyta ir nepagrįsta prielaida, kad atitinkami valdovai, kurie taip pat yra žmonės, nėra „kvaili raganosiai“, o yra labiau išsivystę ir todėl įgalioti iš išorės kontroliuoti didelę „raganosių“ masę. –

Ši elitistinė valdančiųjų arogancija, menanti senąsias kultūras, kuriose tokia hierarchizacija buvo pateisinama raidos istorijoje, moderniaisiais laikais visuomet yra totalitarinių visuomenės formų, nukreiptų prieš žmogaus laisvės plėtrą, pagrindas.

Šiuo metu žmogus susiduria su sprendimu atpažinti save kaip dvasinę būtybę, kuri įsikūnija žemėje iš dieviškojo dvasinio pasaulio ir, nepriklausomai nuo fizinio kūno, yra pagrįsta savimi ir gali prasmingai nuspręsti dėl savo veiksmų, remdamasi savo žiniomis, kurios nacionalsocialistinės beprotybės fone Konstitciniame įstatyme vis dar laikomos demokratijos pagrindu.

Jei žmogus negali išsivaduoti iš idiotiškų materialistinių teorijų, klaidinančių jį ir verčiančių manyti, kad jis tėra aukštesnis gyvūnas, kerų, neišvengiama pasekmė – kelias į iš išorės valdomą totalitarizmą, o tai reiškia absoliutaus blogio viešpatavimą melu, apgaule, vergija ir milžinišku naikinimu.

Žmonių rankose yra jų pačių sprendimas, kur link turėtų krypti jų vystymasis. Kiekvienas individas prisideda prie to savo veiksmais.


1 https://www.cicero.de/kultur/demokratie-in-der-krise-vertrauensfrage

2 https://fassadenkratzer.de/2023/02/03/mit-dieser-delegitimierung-des-staates-delegitimiert-sich-der-verfassungsschutz-selbst/

3 Plg. https://fassadenkratzer. de/2024/10/18/wer-die-meinungsfreiheit-bekampft-will-die-demokratie-beseitigen-der-schleichende-putsch/

4 Plg. https://fassadenkratzer. de/2015/11/18/das-verhaengnis-der-politischen-parteien/


Šis tekstas pasirodė 2025 m. sausio 3 d. pavadinimu “Nicht Vertrauen in die Regierung, ihre Kontrolle ist Demokratie“ svetainėje Fassadenkratzer.

Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.

Paveikslėlio šaltinis: TheOtherKev, pixabay

Schreibe einen Kommentar

Deine E-Mail-Adresse wird nicht veröffentlicht. Erforderliche Felder sind mit * markiert

Diese Seite verwendet Akismet, um Spam zu reduzieren. Erfahre, wie deine Kommentardaten verarbeitet werden..