“Sapere aude! Išdrįsk galvoti savo galvą! Toks yra švietimo šūkis.”
Immanuelis Kantas
Kodėl nuo vadinamosios “pandemijos” pradžios atsistatydinau iš “laisvosios” Užupio Respublikos generalinio ambasadoriaus pareigų. Kodėl turime kalbėti apie šį Koronos laikotarpį ir reikalauti aiškiai atskirti faktus nuo fikcijos. Kokį vaidmenį čia atlieka mūsų ekonominė sistema. Turime kalbėti apie tai ir dar daugiau – vardan mūsų draugystės. Čia pristatau savo pastarųjų trejų metų apžvalgą, pasitelkddamas Hannah Arendt, Slavojų Žižeką ir daugelį kitų – taip pat ir nuostabią mūsų mažos laisvosios Užupio respublikos konstituciją.
Nenugalėk. – Nesigink. – Nepasiduok.
Click here for english version
Papildymas: Labai ačiū už daugybę teigiamų reakcijų į mano straipsnį!
Kai kurie aukšto rango Užupio valstybės pareigūnai manęs paklausė, kaip visa tai susiję su Corona.
Mano atsakymas: Respublika, kuri vadina save laisva, bet negina elementarių konstitucinių laisvių, yra laisva tik popieriuje ir turi iš esmės kvestionuoti save. Sapere aude!
“Tolerancija nereiškia, kad žmogus turi pritarti kito nuomonei, bet kad jam suteikiama teisė nesutikti su kito nuomone.” (Viktor Frankl)
Mano drauge,
Rudeniškame mano kieme Vilniuje dar tylu, ankstyvas lapkričio pabaigos rytas: lauke tamsu, po nakties pasirodė šalna. Už nugaros girdžiu krosnyje degančią ugnį – kaip aš mėgstu tą garsą! -, ant stalo dega žvakė, o šalia stovi puodelis kavos. Čia pat – ir mano minčių žemėlapis, kuriuo naudojuosi dėliodamas mintis svarbiems tekstams.
Elektroniniu paštu nusiunčiau Tau profesoriaus Homburgo kalbą Vokietijos Bundestage, kurią su keliais įžanginiais žodžiais paskelbiau Lietuvos naujienų portale – visą kalbą kartu su mano įžanginiais žodžiais paskelbė Bernardinai.lt. Džiaugiuosi, nes tai rodo, kad nesu vienas. Homburgas savo kalboje parodo, kad jokios pandemijos nebuvo. Svarbiausias pandemijos požymis – ženkliai padidėjęs mirtingumas, o 2020 m. Vokietijoje jo nefiksuota. Savo argumentus jis grindžia dokumentais paremtais, taigi sunkiai paneigiamais, valstybinių institucijų duomenimis. Žinau, kad kaip protingas ir logiškai mąstantis žmogus mėgsti argumentus. Todėl paprašiau tavęs pasakyti, jei tavo nuomone, su Homburgo teiginiais kas nors ne taip.
Greitai gavau Tavo atsakymą: kad kalba buvo pasakyta ne Vokietijos Bundestage (kaip institucijoje), o kaip AFD (Alternatyva Vokietijai partijos) surengto simpoziumo Bundestage dalis ir kad aš “sąmoningai klaidinu” savo skaitytojus. Taip pat teigei, kad neatlieku nuodugnių tyrimų ir kad Homburgas bei kiti argumentavo neįtikinamai ir kitose teminėse srityse (nesakai kokiose), taigi dėl to į jo argumentus nesigilinsi.
Atsakiau Tau, kad prašiau Tavo argumentų, paneigiančių profesoriaus Homburgo pateiktus faktus; kad kalba buvo pasakyta Bundestage (kaip pastate); kad būčiau išvertęs Homburgo kalbą, jei simpoziumą būtų organizavę kad ir žalieji ir kad kitos partijos į diskusijas apie šį netolimą Koronos laikotarpį deja neįsitraukia. Šiuo klausimu citavau Žižeką: “Vienas svarbiausių didingos Švietimo epochos postulatų buvo tai, kad argumentai išlieka argumentais, nepriklausomai nuo to, kas juos išsako.” Ir kad argumentai turi būti grįsti tikrove (t. y. jų teisingumą galima patikrinti) ir kad jie būtini, siekiant kartu priimti geriausius sprendimus žmonijos labui.
Tikslios Slavojaus Žižeko citatos neradau – bet tai ne taip svarbu, nes teiginys būtų teisingas ir tuo atveju, jei jį pasakyčiau, pavyzdžiui, aš – paprastas vaikas iš darbininkų šeimos Vestfalijoje. Vietoj to radau daugybę kitų įsidėmėtinų jo citatų. Kai kurias iš jų įtrauksiu į tekstą.
“Nesu nei naivus, nei nerealistas. Žinau, kad didžiosios revoliucijos nebus. Nepaisant to, vis tiek galime nuveikti šį tą naudinga, pavyzdžiui, nustatyti sistemai apribojimus”.
Slavojus Žižekas
Vis galvoju apie diskusijas, į kurias kelerius metus iki Koronos leisdavausi su savo studentais, norėjusiais man paaiškinti, kad iš esmės visada galima rasti gerų argumentų visų pusių nuomonei pagrįsti, todėl galiausiai tvirto pagrindo priimti sprendimą nelieka. Taigi tiesa yra reliatyvi. Jau tada su tuo griežtai nesutikau. Kaip pavyzdį paimkime vadinamąją pandemiją: lemiamas pandemijos požymis yra ženkliai padidėjęs mirtingumas. Jei mirčių pertekliaus nebuvo, vadinasi, pandemijos nebuvo. Prof. Homburgas tai įrodo remdamasis oficialiais Vokietijos duomenimis, kuriuos galima patikrinti (daugiau straipsnių apie mirtingumą Koronos laikais rasi čia, čia ir čia).
Svarbiausia XX a. totalitarizmo mąstytoja Hannah Arendt, pabrėžia, kaip svarbu laikytis argumentų, taigi ir tikrovės. Ji gimė vos už 150 kilometrų nuo Lietuvos, Karaliaučiuje, ir kaip žydė iš arti patyrė fašizmą. Tai nuostabi ir įžvalgi mąstytoja, kurios darbai, tikiuosi, kada nors vėl bus atrasti ir Lietuvoje.
Beje, Arendt labiausiai nuvylė intelektualai, kurie ne tik atsigręžė į Hitlerį, bet ir rado tam svarių priežasčių. Ypač tuo pasižymėjo viena profesinė grupė: nuo 1933 m. į nacių partiją masiškai stojo gydytojai. Daugelis jų buvo entuziastingai nusiteikę Hitlerio atžvilgiu ir stojo į fašistų partiją, nes tikėjosi gauti asmeninės naudos.
Taigi bent jau pasistengei man atrašyti ir tuo parodei, kad mūsų draugystė tau svarbi. Ačiū Tau už tai. Bet Tu nepaneigei Homburgo argumentų. Tai ir neįmanoma, nes jis aiškiai išdėsto argumentus ir juos pagrindžia oficialiais šaltiniais. Trumpai tariant, atsisakei įsigilinti. Kaip ir daugelis žmonių, dabar sakančių: “Korona baigėsi, nebenoriu turėti su šia tema nieko bendra!”. Ir visgi šie žmonės mus, skiepų skeptikus, vadino “apsišaukėliais” ir “sąmokslo teoretikais”, nors visi mūsų teiginiai (“Vakcinos yra eksperimentinės, o jų šalutinis poveikis nenuspėjamas; jos neapsaugo nuo užsikrėtimo ar viruso perdavimo” ir t. t.) pasirodė esą teisingi ir juos patvirtino, pvz. Europos vaistų agentūra (EMA). Beje, niekada nesakėme, kad žemė yra plokščia, nors jie ne kartą tai apie mus teigė.
2020 m. jau buvo atlikti išsamūs moksliniai tyrimai, rodę, kad pakankamas vitamino D balansas puikiai apsaugo nuo koronaviruso. Apie ivermektiną – tik arkliams tinkamu skelbtą vaistą, kurio veiksmingumą dabar oficialiai patvirtino ir JAV Maisto ir vaistų administracija – gali pasiskaityti pats. Abu preparatai neturi šalutinio poveikio, yra naudingi sveikatai ir tinkami vartoti profilaktiškai bei yra praktiškai nemokami. Tuo tarpu ES vakcinų pirkimas mums kainavo apie 100 mlrd. eurų.
Iš kur Tavo atsisakymas pripažinti tikrovę? Įtariu, kad jei norėtum rimtai įsigilinti į argumentus (!), turėtum iš esmės suabejoti tavo gyvenimo pagrindą sudarančiais įsitikinimais.
Visgi daugybė mūsų vardan tiesos rizikavo savo profesine ir materialine egzistencija. Yra šimtai pavyzdžių, kai drąsūs žmonės prarado pragyvenimo šaltinį, kaip kad licenzijų netekę ar net į kalėjimą už pasirašytus atleidimus nuo skiepų patekę gydytojai – Prof. Homburgas juos taip pat mini. Prisimink mūsų bendrą draugą, ilgalaikį valstybės tarnautoją, mokytoją, kuris, būdamas neskiepytas, pagrįstai rizikavo prarasti darbą. Kelis kartus jis gavo direktorės įspėjimus už tai, kad klasėje su mokiniais aptarinėjo oficialią koronos viruso statistiką. Prieš penkerius metus tai būtų buvę neįsivaizduojama.
Man buvo šiek tiek lengviau, nes iš sistemos iškritau keleriais metais anksčiau ir jau buvau gavęs šią pamoką:
Dabar tuo džiaugiuosi ir esu už tai dėkingas, nors tada buvo sunku. Man buvo daug lengviau susigaudyti situacijoje. Ir, tiesą sakant, nežinau, kaip būčiau elgęsis Koronos krizės metu, jei vis dar būčiau buvęs valstybės tarnautojas, gerai apmokamas mokytojas Vokietijoje. Ypač jei dar turėčiau šeimą, kurią reikėtų maitinti, ir butą, už kurį reikėtų mokėti, o iki valstybės tarnautojo pensijos, kuri yra tris kartus didesnė už įprastą pensiją Vokietijoje būtų likę tik 10 metų (skaitytojams lietuviams: šiuos vokiečius sutinkate atostogaujančius Nidoje. Šie valstybės tarnautojai taip pat turi daug geresnį sveikatos draudimą. Ir dar: jei mano minėtas draugas valstybės tarnautojas ir mokytojas mirtų, jo gerokai jaunesnė žmona turėtų teisę į dosnią pensiją iki gyvenimo pabaigos. Ir visa tai iš mokesčių mokėtojų pinigų).
Ir visgi tavo vaikai suaugę ir, kitaip nei dauguma žmonių, esi finansiškai nepriklausomas. Todėl gali sau leisti priimti argumentus, rodančius, kad pandemijos nebuvo. Žinoma, tai sukrėstų Tavo pasaulėžiūrą. Tai pareikalautų iš Tavęs atsiverti gyvenimui “kaip lietui be skėčio”, kaip kad Arendt rašė apie Rahel Varnhagen, kuria žavėjosi. Toks atsivėrimas skausmingas. Kiek daug netikrumo akimirkų patyriau pastaraisiais metais, ypač “pandemijos” pradžioje, kai buvau atstumtas ir vienišas dėl savo atvirai reiškiamo skepticizmo. Nors mūsų Konstitucijoje teigiama, kad abejonė nėra pareiga (punktas nr. 15 – Žmogus turi teisę abejoti, bet tai nėra jo pareiga.), mokslui tai būtina:
Medijose informacija apie virusą buvo pateikiama neapsakomai vienpusiškai, ir ją skleidę politikai bei vadinamieji ekspertai, akivaizdu, geriausiu atveju buvo vidutiniškai kompetentingi. Abejonės buvo draudžiamos. Pajutęs poreikį kažką daryti, įkūriau interneto svetainę “sapereaude.lt”. Pavadinimas yra vieno svarbiausių mūsų Europos Apšvietos tekstų pagrindinė mintis, reiškianti: “Turėk drąsos mąstyti savo galva”. Nepasikliauk autoritetais. Kai mokiausi mokykloje, tai dar buvo privalomas skaitinys. Tekstą gali rasti čia.
Ar kada nors abejojai savo požiūriu? Ar tikrai tiki, kad tikrovė yra tik juoda ir balta?
Užupio konstitucijos punktas Nr. 35 Žmogus neturi teisės paversti kito kaltu.
Tapau astumtuoju netgi savo mylimoje laisvojoje (!!) Užupio menininkų respublikoje, kuri skelbiasi esanti tokia maža, kad joje vietos užtenka visiems. Tai vienas iš man taip patinkančių paradoksų. Puikiai supratau, kad tai neturi nieko bendra su tikrove. Aiškiai skaičiau preivių mintis, kai išdrįsdavau išeiti į gatvę: “Štai skiepų skeptikas, kenkiantis mums visiems”. Kaip tuomet norėdavau išgirsti svariais argumentais grįstų prieštaravimų. Pavyzdžiui, apie PGR testo beprotybę arba apie Ioannidis, pripažintą ir vieną labiausiai pasaulyje cituojamų medicinos statistikos ekspertų, kurio teiginiai apie Covid-19 (ne)pavojingumą, kaip dabar žinome, pasirodė esą teisingi. Bet su manim diskutuoti buvo atsisakyta. Ir nebuvo jokių kritinę analizę atlaikyti galėjusių argumentų.
Užupio konstitucijos punktas Nr. 38 – Žmogus turi teisę nebijoti.
Tačiau buvo tik baimė, sąmoningai kurstoma iš konteksto ištrauktomis nuotraukomis iš Italijos bei prieš 10 metų PSO pakeista pandemijos sąvoka, reiškusia, kad nuo šiol praktiškai bet koks kosulys gali būti paskelbtas pagrindu pandemijai. Pagal Vokietijos vyriausybės sudarytą krizės planą (kuris iki Koronos laikotarpio buvo taikomas visame pasaulyje) svarbiausia taisyklė (tikros) pandemijos atveju buvo nuraminti žmones ir jokiu būdu nekelti panikos! Tačiau buvo elgiamasi priešingai: baimė buvo kurstoma, o dalykiškos diskusijos netrukus tapo nebeįmanomos.
“Būti kartu (drauge), tačiau nebūti banda.“ (Romas Lileikis, Užupio Respublikos Prezidentas)
Šie Užupio respublikos prezidento žodžiai man dažnai skambėjo ausyse, bet net ir šioje mažoje mūsų Respublikoje, pilnoje taip vadinamų menininkų ir laisvų sielų, visi atsidūrė baimės valdomoje bandoje. O aš buvau ta juoda avis, ir nesutikau nė vieno, kuris nebūtų pasidavęs šiai masinei psichozei ir atvirai būtų mane palaikęs. Apie mano sodo projekto tęsimą (gryname ore) nebebuvo nė kalbos. Aš buvau tas atsisakęs pripažinti mokslą. Faktas, kad skiepytiems bijoti neskiepytųjų yra beprotybė, paskendo visuotinėje isterijoje. Dabar žinome, kad visa tai buvo melas. Stiprus mirtingumo padidėjimas pasireiškė tik prasidėjus skiepų kampanijai.
Aš buvau atstumtasis. O kai vadinamoji pandemija baigėsi ir ją pakeitė siaubingas karas Ukrainoje, vėl buvau išvarytas: buvau paskelbtas Putino gerbėju. Užupyje pasklido gandai, kad esu Rusijos pusėje.
Kaip tai atsitiko? Nepaisydamas vidinių abejonių, nusprendžiau vėl surengti renginį mūsų parlamente (Užupio kavinėje). Norėjau prieš Kalėdas parodyti nuostabų kalėdinį filmą, o po jo surengti koncertą.
Kai Špunkoje paklausiau Užupio kavinės barmenės nuomonės, ji atsakė: “Andreasai, prieš atsakydama tau turiu išsiaiškinti vieną dalyką.” Ji rimtai pažvelgė man į akis, ir, regis, visi aplinkui sulaikė kvapą: “Andreas! Slava Ukraini?!”
Buvau sutrikęs. Prieš tai kelis kartus aiškiai pasmerkiau rusų okupaciją. Tuo pačiu, buvau atkreipęs dėmesį į Amerikos geopolitinius interesus ir kėliau klausimą, kaip JAV elgtųsi, jei Kinija ar Rusija Meksikoje ar Kanadoje dislokuotų branduolines raketas, galinčias per penkias minutes pasiekti Vašingtoną (nors Kinija ar Rusija aiškiai tvirtintų, kad raketos skirtos Šiaurės Korėjai). Man taip pat sunku vartoti pasisveikinimą, kuris buvo ypač populiarus tarp “Ukrainos nacionalistų organizacijos” (OUN) narių. OUN bendradarbiavo su vokiečių fašistais, teikė SS savanorių batalionus ir pasižymėjo kaip žydų, lenkų, romų ir sinti, rusų ir ypač Raudonosios armijos narių persekiotojai ir žudikai.
Taip pat nesuprantu, kaip Lietuva galėjo remti baisų JAV karą prieš Iraką, kurį amerikiečiai akivaizdžiai pradėjo meluodami. Dėl šio baisaus karo vien 1990-aisiais ten žuvo milijonas nekaltų žmonių, tarp jų 500 tūkst. vaikų. Apie tai čia niekas nenori kalbėti. Ar ten taikomi kitokie standartai? Ir prašau, nepradėkite manęs kaltinti “whataboutismu”, tai netinkama, turint omenyje tiek daug nekaltų, barbariškų žudynių aukų.
Čia taip pat gali perskaityti, kaip amerikiečiai sužlugdė Ukrainos ir Rusijos taikos derybas ir taip lėmė beprasmes šimtų tūkstančių jaunų vyrų žūtis.
O kai šie karo traumuoti vyrai kada nors grįš namo, jie pamatys, kad derlinga Ukrainos žemė parduota oligarchams ir tarptautinėms (daugiausia JAV) korporacijoms. Žemė, už kurią jie kovojo, jiems nebepriklauso! Ukraina parduodama mūsų akyse. Smulkiųjų žemdirbių lyderis Viktoras Šeremeta ateitį mato niūriai: “Kai smulkieji žemdirbiai sugrįš iš fronto ir supras, kad prieš didžiąsias korporacijas jie nebeturi šansų, protestas bus nebe taikus, o radikalus. Nes ši žemė priklauso mūsų vaikams ir anūkams.”
Todėl pasakiau: “Aš esu už taiką”.
Nenoriu prarasti savo vaikų karuose, kurie niekada netarnauja mūsų interesams.
Susilaukiau atviro priešiškumo. Nuo to laiko keli žmonės su manimi nebesisveikina.
Tai mane labai paveikė. Todėl skelbiu:
“Kol negaliu pasisakyti už taiką Užupyje, kol mes nesiklausome vieni kitų ir atvirai nekalbame apie Koronos laikotarpį, tol neribotam laikui atsistatydinu iš savo mylimų laisvosios (!) Užupio Respublikos generalinio ambasadoriaus Vokietijoje pareigų.”
Nr. 1 – Žmogus turi teisę gyventi šalia Vilnelės, o Vilnelė tekėti šalia žmogaus.
Respublika pažodžiui reiškia viešą, taigi bendrą reikalą. Ji reikalauja, kad kiekvienas turėtų drąsos iškelti savo nuomonę viešai diskusijai ir būti išgirstas. Neapgaudinėkime savęs: šio bendro reikalo Užupyje nebeliko dar prieš koroną.
Užupio sėkmė grindžiama tuo, kad jis veikia kaip laimingo ir laisvo gyvenimo vizija. Kadangi mūsų visuomenėje daugumai žmonių toks gyvenimas neprieinamas (o mums dar sakoma, kad dėl to esame patys kalti, nes nesame “pakankamai geri”), valstybės, kurioje kiekvienas pilietis gali laisvai vystyti visus savo gebėjimus, idėja labai žavi. Tačiau šis laisvo ir laimingo gyvenimo projekcinis laukas tuščias, neturime bendro supratimo, kaip toks gyvenimas galėtų atrodyti ir kas jam užkerta kelią. Esame be krypties. O juk viskas išdėstyta mūsų nuostabioje konstitucijoje. Jei nesusėsime kartu to permąstyti, ateityje būsime tuo, kuo virtome jau dabar: turistų traukos centru ir madingu rajonu jį įperkantiems žmonėms. Su keliomis gražiomis tradicijomis, bet be jokios traukos prisijungti (ypač jaunimui).
Baimė išjungia protą, o neapibrėžta baimė, neturinti realaus objekto (viruso niekas negalėjo nei pamatyti, nei paliesti – tai pasakytina ir apie terorizmą bei klimato kaitą) nukreipia jau esamą pyktį į atpirkimo ožį. Šiuo atpirkimo ožiu tapome mes, išdrįsę viešai suabejoti skiepais. Mattiasas Desmetas, kurio knygą “Totalitarizmo psichologija” turėtume kartu skaityti mūsų Užupio parlamente, šį mechanizmą vaizdžiai paaiškino savo knygoje, kuri lietuvių kalba bus išleista prieš knygų mugę. Mano iniciatyva, gegužės 9 d. Desmetas turėtų kalbėti Lietuvos parlamente.
Man šiurpu pagalvoti, kas būtų nutikę, jei būtų buvęs įvestas privalomas skiepijimas. Visas mano teorines žinias apie fašizmą, kurias kaip geras pokario vokietis labai stengiausi suprasti iki galo, viršijo tikrovė.
Praeities “Aufarbeitung”
Aufarbeitung yra vokiškas žodis, kurį nelengva išversti į lietuvių kalbą. Geriausias galimas vertimas tikriausiai būtų „nagrinėti, išsiaiškinti / susitvarkyti su praeitimi“. Pagrindinis Aufarbeitung klausimas istoriniame kontekste – kaip vokiečiai tvarkosi su savo fašistine praeitimi. Šį klausimą, šalia kitų, nagrinėjo filosofai Theodoras W. Adorno ir Maxas Horkheimeris, jų kritinė teorija padarė didelę įtaką Vokietijos pokario istorijai.
Štai viena svarbių Th. W. Adorno minčių: „Su praeitimi susitvarkyta bus tik tada, kai to, kas įvyko priežastys bus pašalintos. Tik dėl to, kad šios priežastys tebeegzistuoja, tos praeities saitai iki šiol nenutraukti.“ Sekdamas šią Th. W. Adorno mintį Benito Mussolini pasakė tiesiai: „Fašizmą labiau tiktų vadinti korporatyvizmu, nes jis yra valstybės ir korporacijų valdžios susiliejimas.“
Slavojus Žižekas
Kodėl Korona man dar nesibaigė? Pasistengsiu paaiškinti glaustai: todėl, kad žmogaus teisės – įskaitant mano “teisę į fizinę neliečiamybę” – buvo suspenduotos iki šiol neįsivaizduojamu mastu, o skiepų skeptikus, kurie ir taip jau buvo atstumtieji, nuo priverstinio skiepijimo ar priverstinio namų arešto (nes jie neva buvo pavojingi “visuomenės sveikatai”) skyrė tik mažas žingsnelis. Vokietijos žiniasklaidoje buvome vadinami “žiurkėmis”. Savo kailiu patyrėme, koks plonas yra civilizacijos sluoksnis, skiriantis mus nuo beteisiškumo. Buvome de facto atstumtieji be teisių. Nenoriu čia kalbėti apie politikos ir medijų, o ypač intelektualų nuosmūkį, nes šis jis pernelyg akivaizdus ir skausmingas. Fašizmas Vokietijoje parodė, kad intelektualai, ypač gydytojai, visada buvo imlūs totalitarinėms tendencijoms. Apie tai yra atlikta gąsdinančių tyrimų. Po savo kaip intelektualės žydės patirties Vokietijoje Hannah Arendt daugiau nenorėjo turėti nieko bendra su intelektualais ir niekada daugiau nenorėjo būti vadinama intelektuale. Saugokime save nuo save laikančių intelektualais ir ekspertais, nuo žmonių, kurie nepripažįsta jokios kitos nuomonės, ir vieninteliai žino, kas yra tiesa.
Galiausiai, remiantis šiandien turima informacija, lieka vienintelė išvada, kad “pandemija” buvo suplanuota gerokai iš anksto.
Paklausi manęs, kodėl. Apie tai galėtume ilgai diskutuoti. Man svarbiausia pripažinti, kad oficialiai turimi duomenys aiškiai įrodo, jog pandemijos nebuvo. Kadangi virusas Lietuvoje negalėjo skirtis nuo viruso Vokietijoje, tas pats galioja ir Lietuvai.
Prašau perskaityti puikią, šį ilgą laišką paskatinusią parašyti profesoriaus Homburgo santrauką.
Vis dėlto pabandysiu atsakyti į klausimą “Kodėl?”, nes šis klausimas kyla natūraliai. Visą informaciją – bent jau kol kas – nesunkiai gali rasti internete.
Prof. em. Raineris Mausfeldas
Mūsų civilizacijos istorijai būdinga tai, kad galingų žmonių visada buvo nedaug, o paprastų mirtingųjų – daugybė. Kai tik šie paprasti žmonės supranta, kad dėl tokios santvarkos jie atsidūrę labai nepalankioje padėtyje, išlaikyti savo valdžią ir privilegijas norinti turtuolių mažuma, savaime suprantama, turi ką nors daryti. Be to, bet kokia santvarka gali gyvuoti tik tuo atveju, jei ji pusiausvyroje. Akivaizdu, kad taip nėra, kai penki (!) žmonės valdo tiek turto, kiek pusė žmonijos (Oxfam).
Šiame kontekste labai informatyvios profesoriaus Rainerio Mausfeldo paskaitos. Jo vaizdo įrašas “Kodėl tyli avinėliai?” vokiškai kalbančiose šalyse prieš Koroną sulaukė kelių milijonų peržiūrų, nes jis žodžiais išreiškė tai, ką žmonės jautė savo kasdieniame gyvenime. Šį įrašą vis dar galima pamatyti “YouTube”, tačiau milžiniško peržiūrų skaičiaus jau nebepamatysi (nors tikrai pamenu, kad minėtos paskaitos peržiūrų buvo daugiau nei trys milijonai).
Mano asmeninė patirtis: Gimiau 1970 m. kaip ketvirtas iš penkių vaikų darbininkų klasės šeimoje. Mano tėvas, būdamas normaliai apmokytas darbininkas įmonėje “Claas” (bendrovė, gaminanti žaliuosius kombainus), uždirbo pakankamai, kad išmaitintų šeimą ir pasistatytų namą. Kai mano jaunesnioji sesuo – šeimoje ji buvo antras neplanuotas vaikas (kontracepcijos nebuvo) – pradėjo lankyti mokyklą, mama, turėjusi siuvėjos specialybę, vėl pradėjo dirbti. Valytoja. Nes norėjo būti nepriklausoma ir prisidėti prie šeimos biudžeto. Ne todėl, kad trūko pinigų! Šiandien tai neįsivaizduojama, nors esame vis produktyvesni. Kur dar yra šeimų (tai galioja visame pasaulyje, kur triumfuoja “laisva” (!!) rinkos ekonomika, ne išimtis ir Vokietija bei Lietuva), kuriose moteriai nereikia dirbti ir kur ji gali prižiūrėti vaikus, kaip kad kadaise, kai tai buvo savaime suprantamas dalykas (beje, aš nelankiau vaikų darželio, nes daug mieliau žaisdavau su daugybe mūsų gatvės vaikų). Argi nekeista, kad klausimas, kodėl vis mažiau mūsų pinigų lieka paprastų žmonių rankose, nėra ar negali būti užduodamas viešai? Nors visi normalūs žmonės aiškiai jaučia, kad atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų vis labiau keičiasi jų nenaudai.
“Pagalvokite apie šiandienos situacijos keistumą. Prieš trisdešimt, keturiasdešimt metų vis dar diskutavome apie tai, kokia bus ateitis: komunistinė, fašistinė, kapitalistinė, bet kokia. Šiandien šiais klausimais niekas net nekalba. Visi tyliai pripažįstame, kad vyrauja ir vyraus pasaulinis kapitalizmas. Kita vertus, esame apsėsti pasaulinių katastrofų idėjų: visa gyvybė Žemėje žus dėl kokio nors viruso, į Žemę nukritusio asteroido ir pan. Taigi paradoksas tas, kad daug lengviau įsivaizduoti visos gyvybės Žemėje pabaigą nei daug kuklesnius radikalius kapitalizmo pokyčius.”
Slavojus Žižekas
Jau girdžiu tavo šauksmą: nori atimti iš moterų teisę į darbą ir savirealizaciją? Ne, to nenoriu, nors niekada nesupratau savirealizacijos sąvokos. Taip pat nesuprantu feminizmo, reikalaujančio lygių teisių vyrų dominuojamame, konkurencija grįstame pasaulyje, kuris izoliuoja žmones ir negailestingai naikina planetą. Bet tai jau tema kitam kartui.
Tai kas gi lieka tai nedidelei itin turtingų ir itin privilegijuotų žmonių klasei? “Minkšta” mūsų protų kontrolė pasitelkiant žiniasklaidą arba, jei tai nebepadeda – “kieta” mūsų kūnų kontrolė. Šalia to – ir gerai žinomos strategijos kaip “skaldyk ir valdyk”, dėl kurių tampame vis labiau svetimi. Mums taip pat skiepijama mintis, kad dėl nesėkmių kalti esame patys. Tai melas, ir galingiesiems bei jų vasalams politikoje ir versle nėra nieko pavojingiau, jei visi suvoktume tikrasias mūsų vergovės priežastis.
Šios klasės svajonė, žinoma, yra kontroliuoti mus skaitmeniniu būdu. Visiems, kurie priešinsis, nebebus leista keliauti ar išsiimti grynųjų iš bankomatų, kaip jau nutiko maištaujantiems Kanados sunkvežimių vairuotojams. O geriausia būtų, jei liktų tik skaitmeniniai pinigai, kad nebeturėtume jokių paslapčių. Tai “šlapia” elito svajonė, nuo kurios turime apsiginti.
“Nė vienas, kurį išmokysite mąstyti, nebegalės paklusti kaip anksčiau. Ne dėl maištingos dvasios, bet dėl įpročio kilus abejonių viską kruopščiai tikrinti”. Hannah Arendt
Istoriškai valstybė visada buvo šios valdančiosios kastos įrankis. Beje, dar prieš “plandemiją” nebetikėjau, kad gyvename demokratinėje valstybėje. Tai parodo, pavyzdžiui, daugybę apdovanojimų pelniusi knyga “Turtas ir įtaka: ekonominė nelygybė ir politinė valdžia Amerikoje. Kodėl politikos formavimas Jungtinėse Valstijose dirba turtingiesiems, o ne vargšams” (Affluence and Influence: Economic Inequality and Political Power in America. Why policymaking in the United States privileges the rich over the poor”), kurią parašė bene garsiausias Amerikos politologas, Prinstono profesorius Martinas Gilensas (Martin Gilens), pirmasis ėmęsis tirti socialinių klasių ir politinių sprendimų priėmimo ryšį.
Bene svarbiausia jo išvada: tikimybė, kad daugumos politinė valia bus įgyvendinta, jei jos norai prieštarauja 10 proc. turtingiausiųjų (pvz., taikos ar teisingos mokesčių politikos), iš tiesų yra lygi nuliui. Gilensas rodo, kad per 25 metus absoliuti dauguma (daugiau kaip 60 proc.) nė karto nesugebėjo politiškai įtvirtinti savo interesų, jei siekė ko nors kito nei “tie viršuje”. Taigi ar gyvename demokratijoje? Į šį klausimą tegul kiekvienas atsako sau.
Tą patį tyrimą 2015 m. užsakė Vokietijos socialdemokratų vyriausybė vadinamajai “Skurdo ataskaitai 2016” (vok. “Armutsbericht 2016”). Tam vėlgi buvo surinkta solidi duomenų bazė ir pasitelkti profesipnalūs bei finansiškai nepriklausomi mokslininkai, vadovaujami profesoriaus Schäferio. Vienintelis skirtumas: analizuotas laikotarpis buvo “tik” 17 metų, t.y. nuo 1998 iki 2015 m. Rezultatas buvo tas pats: dauguma mūsų “demokratijose” neturi balso teisės, jei jos norai neatitinką “tų, kurie viršuje”. Šių triuškinančių išvadų pasekmės: jokių. Tikrai skandalingi, demokratijos iliuziją atskleidę rezultatai buvo lyg tarp kitko pristatyti vasarą, vienoje iš paskutinių Bundestago sesijų prieš atostogas ir visai nepastebėti spaudos (kam gi iš tikrųjų ji priklauso?!). Kaip ir dera, tuo metu baisiai lijo.
Kilo tik nedidelis skandalas, nes Vokietijos vyriausybė įžūliai norėjo perrašyti ataskaitą savo naudai. Kuri vyriausybė – net jei apie tai praktiškai niekas nepraneša ir to nepastebi – norėtų, kad būtų įrodyta, jog ji yra bejėgė arba dirba tik valdančiųjų interesams? Žinomas – ir kartais stebėtinai atviras – vokiečių politikas Horstas Seehoferis trumpai pasakė: “Tie, kurie sprendžia, nėra išrinkti, o tie, kurie yra išrinkti, neturi ką spręsti”.
Prie to nėra ko pridurti. O gal ir reikia: aukščiausi mūsų žalieji politikai – užsienio reikalų ministrė Baerbock ir ekonomikos ministras Habeck – dabar turi įžūlumo atvirai prisipažinti, kad jiems nerūpi, ką galvoja jų rinkėjai.
Tačiau ne kartą teko patirti, kaip sunku buvo tai pripažinti mano lietuviams studentams (šių rezultatų argumentais nepaneigsi, kitaip juk federalinė vyriausybė nebūtų buvusi priversta perrašyti rezultatų). Šiems nuostabiai protingiems jauniems lietuviams buvo tiesiog neįsivaizduojama, kad po baisaus komunizmo sekusi demokratija taip pat pašvinkusi.
“Svarbiausia tokios kolektyvinės hipnozės priemonė, žinoma, yra kalba. Tie, kurie valdo kalbą, t. y. sąvokas ir kategorijas, kuriomis mąstome ir kalbame apie socialinius ir politinius reiškinius, nesunkiai valdo ir mus. “Kalba naudojama tam, kad būtų kontroliuojamas mąstymas.”
Prof. em. Raineris Mausfeldas, paskaita: Kodėl tyli avinėliai?
Būtent šie šviesūs jauni žmonės taip pat vieningai pasisakė prieš referendumus, neva dėl to, kad dauguma piliečių nėra pajėgūs (t. y. pernelyg neišsilavinę) ginti savo interesų. Tai taip pat akivaizdžiai klaidinga. “Paprasti” žmonės priima tokius pat gerus (arba blogus) sprendimus kaip ir profesionalūs (?!) politikai. Yra tik vienas esminis skirtumas: politikams geriau sekasi paaiškinti, kodėl jie priėmė blogus sprendimus. Juk nuo to priklauso jų egzistencija. Paulas Schreyeris visa tai aprašė savo knygoje “Was fürchten die Eliten” (“Ko bijo elitas”), kurią buvo verta perskaityti dar prieš koronavirusą. Taip pat verta perskaityti jo mintis ir apie “giliąją valstybę”.
Mausfeldas ką tik išleido naują knygą. Knygos pristatyme rašoma:
“Valdžia siekia dar didesnės valdžios, o turtas – dar didesnio turto, ir ši dinamika kelia pavojų visuomenės sanglaudai ir gręsia jos griūtimi: Tai viena pirmųjų civilizacijos istorijos įžvalgų. Todėl valdžią visada reikia tvirtai apriboti. Svarbiausia civilizacijų galios apsauga – tai egalitarinis demokratijos principas. Psichologas Raineris Mausfeldas savo naujoje knygoje “Hybris ir Nemesis. Kaip galios apribojimų pašalinimas veda į prarają”, remdamasis istorinėmis aplinkybėmis, parodo, kad iš demokratijos sąvokos buvo atimta jos pirminė prasmė ir dabar ja piktnaudžiaujama kaip demokratine, valdžią įtvirtinančia retorika. Pastaraisiais dešimtmečiais tai lėmė galios apribojimų šalinimą ir jos psichologiniai, socialiniai ir ekologiniai padariniai kelia grėsmę visai žmonijos civilizacijai.”
Trumpai tariant, mažų mažiausiai abejotina, kad gyvename tikroje demokratijoje, o sprendimus priima ne beprotiškai turtinga mažuma. Geriausiu atveju tai naivu, o tiksliau, kvaila manyti kitaip.
Ir šis elitas ne kartą leido suprasti, kad (nesvarbu dėl kokių priežasčių) laiko save geresniais, t. y. labiau vertais gyvenimo. Ir šie žmonės ne kartą viešai įspėjo, kad žmonių šioje planetoje per daug. Tai, kad jie taip pat didele dalimi yra eugenikos šalininkai, gali įsitikinti pats arba perskaityti čia ir čia. Tik prašau nepradėk su visomis pabodusiomis LGBT diskusijomis ir klimato isterijomis. Tik dvi nuorodos:
Žinoma, mums reikia kitokio santykio su pasauliu, bet tam turime suvokti, kas atsakingas už didžiausias aplinkosaugos problemas. Kaip negalime suprasti fašizmo, nekalbėdami apie jį sukėlusią ekonominę sistemą, taip ir aplinkosaugos problemų negalime išspręsti nepripažinę jų šaknų. Čia paminėsiu tik dvi pagrindines:
Mažėjanti atsakomybė
Kaip pavyzdį galima pateikti vyraujančias verslo įmones – akcines bendroves. Jos buvo įkurtos JAV XIX a. pabaigoje, kad būtų galima įgyvendinti didesnius projektus, pavyzdžiui, tiltų statybą, nekeliant grėsmės jų dalyvių finansinei egzistencijai. Laikui bėgant tai tapo tokia įmonės forma, kurioje nei akcininkai, nei vadovai negali būti traukiami atsakomybėn. Be atsakomybės pasaulyje, kuriame svarbiausia – pelnas, niekas nesielgs atsakingai. Beje, tai galioja ir mūsų politikams, kurių negalima patraukti atsakomybėn už jų (sąmoningai) padaromą žalą.
Nelygybę stiprinanti pinigų sistema
Kai kalbama apie ekonomiką, visos pusės trokšta tik vieno – augimo. Kodėl taip yra? Mūsų pinigų sistema reikalauja begalinio augimo dėl palūkanų. Gamtoje begalinis augimas neegzistuoja: viskas atsiranda ir išnyksta, visa kita prieštarauja gamtai. Begalinis augimas neišvengiamai viską pasisavina arba monetizuoja ir sunaikina. Jis taip pat automatiškai užtikrina, kad pinigai iš apačios tekėtų į viršų. Tam įrodymų netrūksta. Štai kodėl turime kalbėti apie pinigų sistemą ir keisti ją savo naudai.
Pinigų gamyba neturi būti privačių bendrovių rankose, ją turi reguliuoti į piliečių interesus atsižvelgianti valstybė.
Kiekviena palūkanų sistema reikalauja begalinio augimo. Jei norime į pasaulį žvelgti blaiviai, pirmiausia turime tai suvokti. Dėl to destruktyvią ir disbalansą stiprinančią pinigų sistemą reikia pertvarkyti į visavertę pinigų sistemą, kuri tarnautų visiems. Tokios visavertės pinigų sistemos, kurią kontroliuotų tikros demokratinės struktūros, buvo siekiama, pavyzdžiui, referendumu Šveicarijoje. Mums reikia pusiausvyrą kuriančios sistemos.
Filmo ir skaitymo patarimas: “Vorglio stebuklas”. (“Das Wunder von Wörgl”)
Keista, kad apie šiuos pagrindinius veiksnius viešai nediskutuojama, o vietoje to vis atviriau raginama kurti skaitmenines valiutas, leisiančias mus visiškai kontroliuoti. Alternatyvos nerodomos. Beje, jau dabar yra didelis skirtumas, jei visi atsiskaitome grynaisiais pinigais.
Pinigų kūrimas ir pinigų cirkuliacija yra esminiai geresnės žmonijos ateities veiksniai, nes jie lemia teisingą mūsų išteklių paskirstymą.
Baigsiu Hannah Arendt žodžiais. “Pasaulis, – sakė ji 1959 m., kai Hamburge jai buvo įteikta Lessingo premija, – yra erdvė tarp žmonių, ir šis “tarp” – daug svarbesnis nei, kaip dažnai manoma, žmonės ar net žmogus – šiandien būtent tai kelia didžiausią susirūpinimą beveik visose, įvairius sukrėtimus patiriančiose pasaulio šalyse. Vakarų pasaulyje, kur iš seniausių laikų laisvė nuo politikos buvo suprantama kaip viena pagrindinių laisvių, šia laisve pasinaudoja vis daugiau žmonių, atsitraukdami nuo pasaulio bei savo pareigų jame.”
Ne tik mes, vokiečiai, skausmingai supratome, kad praeities neužgniauši. Ji pasąmoningai veikia mumyse ir yra perduodama ateities kartoms. Jei norime nutraukti šį užburtą ratą ir atgaivinti šią erdvę “tarp”, esančią visos draugystės, grožio ir žmogiškumo pagrindu, turime vieni su kitais kalbėtis. O tada veikti kartu. Kad tai padarytume, mums reikia optimizmo, kurį išreiškė Čarlzas Eizenšteinas:
“Joks pasaulio problemų sprendimas techniškai nėra sudėtingas, problemų šaknys slypi žmonių nesutarime. Darnaus sutarimo atveju žmonijos kūrybinės jėgos yra beribės.”
Laukiu Tavo atsakymo.
Nuoširdžiai,
Andreas
P. S.: Pastaruosius beveik ketverius sunkius metus mane gelbėjo daugybė nuostabių naujai sutiktų žmonių, kurie neįsivaizduojamai praturtino mano gyvenimą. Žinoma, susipažinome už nuleistų užuolaidų. Kokie nuostabūs buvo tie vakarai! Mano mylima užeiga “Špunka”, iš kurios buvau išvarytas dar prieš prasidedant karantinui dėl savo pozicijos prieš skiepus, man buvo užverta. Šį vakarą gersiu už šių naujų draugų sveikatą. Pats paskutinis žodis priklauso Hanai Arendt:
Už pasaulį tarp žmonių!
„Neturiu kognityvinių gebėjimų, kad galėčiau pats kritiškai mąstyti, todėl numatytuoju atveju tikiu tuo, kuo tiki dauguma žmonių, kad niekada nereikėtų jaustis tokia patikliam (naiviam), kokia esu iš tikrųjų“.
Straipsnio turinys yra licencijuojamas pagal „Creative Commons Attribution 4.0“ tarptautinę licenciją. Nesivaržykite kopijuoti ir dalintis.
